1. Galimos filosofijos apibrėžtys
Filosofija – disciplina, kurios apimtis labai plati, o sąvokos labai bendros, teikiančios pasaulio visumos vaizdą. Tai taip pat grįžimas prie ištakų. Ji padeda atskleisti žmoniškosios prigimties gelmes. Apibrėžimų, kas yra filosofija, yra tikriausiai tiek pat, kiek ir pačių filosofų.
Iš pradžių filosofijos sąvoka taikyta iš antikinės Graikijos kilusiai mąstymo tradicijai. Šiuo metu filosofija vadinamas ir Azijos mąstymo sistemos (vadinama Rytų filosofija, kurios dažnai susijusios su religiniais įsitikinimais).
Moderniaisiais laikais paplito filosofijos apibūdinimas 4 pagrindiniais klausimais:
1. Ką aš turiu daryti?
2. Ką aš turiu žinoti?
3. Ko aš galiu tikėtis?
4. Kas yra žmogus?
K. Jaspersas teigia, kad „iš filosofijos laukiama nepaprastų atradimų arba ji abejingai atmetama kaip mąstymo būdas, neturinti objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba, kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam bereikalingos svajotojų išmonės.“
Pats žodis „filosofija“ yra kilęs iš graikų kalbos, reiškia meilę išminčiai. Šį žodį išrado Pitagoras.
Filosofija taip pat yra susijusi su teisybės ieškojimu, tikrosios Tiesos ieškojimu, o „tiesa žmogui yra tai, kas žmogumi daro“ (Egziuperi). Pasak Sokrato, filosofija kritiškai analizuoja realybę.
Filosofija – ne mokslas. Filosofija nesiremia empiriniais tyrimais, nesinaudoja matematiniais skaičiavimais. Didesnę reikšmę teikia apmąstymas.
Filosofijai svarbu ne klausimai, o atsakymai. Kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.
Filosofijos branduolys – istorijos eigoje vis atsinaujinančios problemos.
Filosofijos esmė – ne tiesos žinojimas, o tiesos ieškojimas.
Taigi filosofija negali būti vienareikšmiškai apibūdinta. Ji apima daugelį mūsų gyvenimo sričių ir visada yra su mumis.
6. Ontologijos, gnoseologijos ir prakseologijos dalykas.
Atskiros filosofinės doktrinos išplėtodavo tas didžiulio filosofinio objekto dalis, kurias manė esant reikšmingiausias. Jau 4 a.pr.Kr. filosofija buvo suskirstyta į 3 dalis:
1. ONTOLOGIJA – (metafizika), būties filosofija, apima mokslą apie gamtą, sielą, Dievą, arba kosmologija, psichologija, teologija. Ji mėgina ištirti būties buvimo būdus ir pakopas. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo ypatingas kategorijas. Būtis – tai, kas neatsiranda ir neišnyksta.
2. GNOSEOLOGIJA – epistemologija, pažinimo filosofija. Skyla i 2 dalis: į pažinimo teoriją ir pažinimo kritiką. Žmogus pažįsta pasaulį juslėmis, žinojimas yra per pojūčius, įgyto pažinimo turinys. Pažinimas – subjektyvus.
3. PRAKSEOLOGIJA – praktinė filosofija. Iš žinių siekimo sekantis sąmoningas gėrio troškimas.
8. Filosofijos ir mokslo sąveika
Atsiradęs mokslas tampa labai autoritetingu pažinimo būdu ir civilizacijos evoliucijos pagrindine jėga.
Žinios vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja.
Mokslo specifiškumą atskleidžia mokslų kvalifikacija, nes žodis mokslas yra bendra sąvoka tų tikrovės pažinimo sričių, kurias galima tyrinėti empriškai. Sudėtinga mokslo struktūra klasifikuojama įvairiai. Pvz. Tikslieji ir humanitariniai, nomotetiniai (ieškantys dėsnių) ir ideografiniai (fiksuojantys faktus), realieji ir formalieji (tyrinėjantys abstrakcijas).
Mokslo ir filosofijos takoskyrą įtikinamai parodo lietuvių filosofas A. Maceina. Knygoje „filosofijos kilmė ir pramė“ filosofas teigia, kad nei vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslininkai niekada neklausia, „kas yra kas“. Jeigu mokslininkas imtų samprotauti, kas yra mokslas, tai reikštų, kad jis nutraukė savo tyrinėjimus ir pradėjo filosofuoti.
Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t.y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t.t. Tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negli būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. Jeigu, tarkime, tai kada nors pavyktų (eksperimentiškai būtų aptikta būties prasmė), tai reikštų filosofijos pabaigą.
Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos žinovas yra skirtingi dalykai. Filosofas yra tas, kuris sukuria filosofiją, o filosofijos žinovas yra tas, kuris tyrinėja atskirų filosofų kūrybą, filosofijos kryptis, atmainas ar atskiras filosofavimo epochas. Taigi žmogus, tyrinėjantis filosofų kūrybą, yra mokslininkas, o ne filosofas.
Mokslo ir filosofijos skirtybes rodo ne tik pats mokslo ar filosofo darbo pobūdis (pirmasis tyrinėja, o antrasis tik mąsto), bet ir darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negli būti savo rastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai. Be to, mokslo tiesos yra priimtinos (jeigu jos yra įrodytos) visiems žmonėms, o to nėra ir negali būti su filosofinėmis tiesomis. Žmogus filosofines tiesas priima ar nepriima tik laisvai apsisprendęs, o nepripažinti Niutono atrasto ir aprašyto traukos dėsnio būtų tiesiog kvaila.
9.Mileto mokykla
Pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645 – 547 m. pr. Kr.).
Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir paklausė, iš kur pasaulio
daiktų įvairovė ir iš kur pasaulio daiktų pradžia. Čia kalbama apie daiktų paradą, t.y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus. Tačiau Talis „prado“ sąvokos dar nevartojo, jis vartojo žodį „pradžia“.
Pirmasis filosofinis klausimas buvo pasaulio ir daiktų „pradžios“ klausimas. Talis iškelia racionalią hipotezę, kad pasaulio ir daiktų pradas yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo. Tai taip reiškia, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo Talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš filosofų akiračio.
Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji graikų filosofai – Anaksimadras ir Anaksimenas.
Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalba praturtina. Būtent jis primasis kalba tiesiogiai ne apie „pradžią“, o apie „pradą“ – „arche“. Šiuo pradu Anaksimandras vadina „apeironą“ (gr. Apeigon – begalybė), t.y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį. Anaksimandro „apeironas“ visai artimas filosofinei kategorijai „materija“, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir tėra detalių ir medžiagų šaltinis. Apeironas amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes, pvz. Karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis suformuoja ir pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau ir evoliucijos teorijos pradmenys.
Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genealios savo mokytojo idėjos nepriėmė. Jo nuomone, visatos ir daiktų pradas yra oras. Vis kiti daiktai – oro sutirštėjimo ir išretėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras.
Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą, tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tik dėl atradimų,m kiek dėl ieškojimų, nes jie primieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą. Jų pateikti klausimai ir atsakymai buvo akstinas tolesniems samprotavimams.
494 m. pr Kr. Persai Miletą sugriovė, ir mokykla nebeatsigavo.
10. Herakleito dialektika
Herakleitas (540-480 m. pr.Kr.), kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradą, tačiau pažengė kur kas toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos istorikai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas.
Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos , taip pat lotoso – neįveikiamos kosminės tvarkos (lemties) – idėjos pradininkas.
Tokį dialektinį herakleito mąstymą naujaisiais laikais ypač vertino G. Hegelis, o hipotezė apie pasaulio ugnies ciklus dar nei įrodyta, nei paneigta.
11. Pitagoro idealizmas
Į savo amžininkus pitagorininkai panašūs tik tiek, kad kalba apie visatos ir daiktų pradą, tačiau išsiskiria tuo, kad jų pradas nefiksuojamas empiriškai, nes tai – abstraktūs skaičiai. Tokią išvadą padarė Pitagoras ir jo sekėjai tyrinėdami matematika ir muziką: stygų skirtingų garsų priežastį galima paaiškinti matematiškai, vadinasi, ir visą pasaulėtvarką galia paaiškinti matematiškai, o visus daiktus suprasti kaip skaičių struktūras. Visa ko pradžia – vienetas.
Pitagorininkų idėjų interpretatoriai tvirtina, kad jų skaičiai turi ir formas, t.y. skaičius aiškina geometriškai.
Tačiau pitagorininkai pripažino ir 4 materialius pradus – ugnį, orą, vandenį ir žemę, kuriuos žymi skaičius 4. Skaičius valdo viską. Kadangi skaičius yra abstraktus dalykas, mintis už jutimus yra kilnesnė, o minties objektai – realesni.
Pitagorininkai nustatė, Žemės apvalumą, jos taisyklingą ir reguliarų judėjimą. Žemė juda apie savo ašį ir skrieja apie planetų idealųjį centrą.
Pitagorininkai taip pat reikšmingi sielos teorija. Siela nekūniška ir egzistuoja atskirai nuo kūno, ji gali jungtis su kiekvienu kūnu (augalu, gyvuliu), ji patvaresnė už kūną, tobulesnė.
Taigi gyvenimas yra kančia, o sielos įsikūnijimai – nelaimė. Nepagydomos sielos nutrenkiamos į pragarą.
12. Elėjos mokyklos filosofija
Elėjiečių pažiūros priešingos Herakleito pažiūroms. Elėjiečiai – italikai. Svarbiausi iš jų buvo Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas.
Ksenofanas laikomas mokyklos pirmtaku. Kai kurie filosofijos istorikai Ksenofaną laiko pirmuoju tikru Graikijos metafiziku, nes kategoriją „būtis“ jis paverčia filosofine ir pamatine visiems laikams. Ksenofanui pradai – žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko nauja. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Daugybė dievų yra žmonių nuomonės rezultatas. Tačiau Ksenofanas kalba apie Dievą. Dievo esmė skiriasi nuo žmonių esmės. Ksenofano Dievas yra vienas ir yra rutulio formos, t.y. beribis ir
todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Iš esmės tai kosmosas, be kurio nieko daugiau ir nėra. Tik kosmosui nebūdintas atsiradimas ir žuvimas, ir jis nepanašus į mirtinguosius. Dievo esmė – rimtis. Taigi Dievas – nekintantis pasaulio vieningumas, tačiau jis viską supranta ir viską girdi, o pasaulį valdo mintimis.
Parmenidas – Ksenofano mokinys, iš elėjiečių jis žymiausias. Parmenidas rutulioja Ksenofano idėją apie būties amžinumą ir nekintamumą. Jokių priešybių būtyje nėra, nes ji neturi dalių. Dalys reikštų būties nutrūkstamumą. Ir Parmenino būtis yra rutulio formos, kuri sunkiai įsivaizduojama.
Būtis yra amžina, vadinasi, jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Kadangi būtyje niekas neatsiranda ir neišnyksta, nėra jokio judėjimo, nėra jokios nebūties. Apie nebūtį net mąstyti negalima, nes neįmanoma mąstyti apie tai, ko nėra. Būtis yra viena ir visur.
Idėją apie būties rimtį, judėjimo ir kitimo negalimumą atkakliai gynė Parmenido mokinys Zenonas. Jis pirmasis savo mintis reiškė ginčo forma. Būtis, pasak Zenono, neprieštaringa, o pripažinę daiktų aibę ir judėjimą, patenkame į prieštaravimus.
Svarbiausias elėjiečių nuopelnas filosofijai yra būties vientisumo ir pastovumo įrodinėjimas grynuoju protu, jusliuką pasaulį pripažįstant tik regimybe.
13. Platono objektyviojo idealizmo esmė
Platonas sukūrė ištisą filosofinę sistemą.
386 m. Platonas įkūrė Akademiją Atėnuose. Platonas taip pat yra pirmas graikų filosofas, kurio kūryba išliko iki šių dienų.