Girtumas – apskritai visiems žinoma būsena. Mažai atsirastų
žmonių, kurie patys nebūtų patyrę alkoholio poveikio. O girtą yra matęs
kiekvienas.
Alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai
pasiekė mus iš amžių glūdumos. Žinomas vokiečių etnografas Julijus Lipsas
teigia, kad Paryžiaus kavinių nuolatinių lankytojų aperityvas, rusiškoji
stalo degtinė, angliškųjų klubų viskis, Mozelio, Reino ir raudonasis bei
putojantis vynas iš tikrųjų yra pirmykščių žemdirbių alaus, vyno ir
klajoklių genčių rauginto kumyso patobulinti variantai.
Viso pasaulio medikams jau seniai kelia nerimą nuolatinis
alkoholio plitimas. Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje, kuri vyko 1979
metų gegužės mėnesį, buvo pabrėžta, kad per 1960 – 1972 metus visame
pasaulyje vyno vartojimas padidėjo 20 (, svaigiųjų alkoholinių gėrimų
gamyba – 60 ( , alaus – 80 (. Dvidešimt penkių šalių, kuriuose daugiausia
surinkta statistinės medžiagos, duomenims, alkoholio vartojimas,
skaičiuojant vienam gyventojui, per minėtą laikotarpį padidėjo 3 – 5
kartus. Alkoholio vartojimą psichologiškai galima motyvuoti tuo, kad jis,
geriamas nedidėlėmis dozėmis, atpalaiduoja, ramina nervus, pakelia
nuotaiką. Tuo pat metu “vyno dvasia” yra visų alkoholio sukeliamų
blogybių pradžia. Svaigaluose esantis alkoholis – didelis apgavikas.
Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvarių
tyrinėtųjų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 –
0,03 (. Dar nenustatyta, ar jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai, ar
dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje
padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme
alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi
nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Alkoholiniuose gėrimuose esantis
etanolis gerai maišosi su vandeniu ir tirpsta riebaluose, todėl nesunkiai
prasiskverbia pro biologines membranas. Kraujas etanolį pradeda
įsisiurbti jau burnoje apie 20( jo įsiurbiama skrandyje, o kitas –
plonojoje žarnoje. Taip alkoholis patenka į kraują, kuris išnešioja jį po
visą organizmą.
Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta
riebaluose, o jų ypač daug smegenų audiniuose, tai smegenyse jo
susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose.
Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso
nuo jo koncentracijos kraujyje. Truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio
kraujyje ne daugiau kaip 2( t. y. išgerta maždaug 100 mililitrų
degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek
didesnė (3 – 5(), sumažėja smegenų centrų, reguliuojančio dėmesio ir
savikontrolės procesus, aktyvumas. Prasideda stimuliuojantis alkoholio
poveikis: gerėja nuotaika, žmogus darosi šnekesnis, perdėtai žvalus,
pamažu nustoja kontroluoti savo veiksmus, nesugeba tinkamai vertinti to,
kas vyksta. Truputį apgirtusiam atrodo, kad jo sugebėjimai didėja, kad
jis gali veikti greitai ir tiksliai, aplinkiniai rodosi mielesni,
įdomesni.
Daugelis mokslininkų yra ištyrę, kaip nedidelės alkoholio dozės
veikia žmogų. Žinomas vokiečių psichiatras Ėmylis Krepelinas, 1886 – 1891
metais buvęs Tartu universiteto profesoriumi, nustatė, kad alkoholis,
nors kiek ir spartina mąstymą, kartu mažina mąstymo prodyktyvumą. Nuo
alkoholio prastėja mąstymo kokybė, daugėja klaidų. Alkoholis trukdo
objektyviai vertinti savo sugebėjimus. Kuo svarbesnė smegenų funkcija,
tuolabiau ji yra pažeidžiama alkoholio.
Geriant vis daugiau, kai alkoholio koncentracija kraujyje
padidėja iki 0,1 – 0,2 (200 ml degtinės), pasiekiamas vidutinis girtumo
laipsnis. Galvos smegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas,
jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos. Tada jau visai pagrystai galime
kalbėti apie žemųjų inkstų atsipalaidavimą. Dingsta rūpesčiai ir
abejonės. Pasigėręs būna linksmas ir nerūpestingas, elgiasi įžūliai –
laisvai, nieko nesivaržydamas. Pakili nuotaika jį verčia garsiai kalbėti,
dainuoti, rodyti savo jėgą ir vikrumą. Girtas nesupikdytas bus
geraširdis, svetingas, kvies bičiuliautis. Bet jis gali tuoj paniurti,
suirzti kurstyti vaidus. Pasitaiko ir kitokio girtumo. Kai kuriems
žmonėms nuotaika nepakyla, o priešingai, krinta: juos apninka liūdesys,
jie nori būti vieni, vengia žmonių. Yra tokių, kurie, visai ne
alkoholikai tik atsitiktinai pasigėrę, mėgino net nusižudyti. Tai gali
ištikti patyrusius galvos smegenų traumą, persirgusius smegenų arba jų
dangalų uždegimus ir psichinius ligonius. Išgėrusį graužia sunkios
mintys, jis prisimena išgyventas nelaimes, ligas, visą niekingą gyvenimą.
Staiga ima savęs gailauti, vekšlenti. Drąsus ir šaltakraujiškas žmogus
be jokių regimų priežasčių gali pasidaryti bailus ir drovus. Kai kurie
darosi tingūs, pasyvūs, vengia bendro pokalbio, išsisukdami žodeliais
“taip” ir “ne”.
Kai
girtumas stiprėja, psichika dar labiau pašlyja. Mąstymas
darosi vis lėkštesnis. Girtas kartoja tas pačias mintis, mala tuos pačius
žodžius. Jam nieko nereiškia imti šnekėti net su daiktais. Išgirdęs
atsitiktinai ištartą žodį, jis daro išvadą, tarytum aplinkiniai jam linki
blogą, darosi priekabus, lenda muštis. Pasitaiko impulsyvių poelgių.
Girtas gali sau pakenkti ar net žūti, langą palaikęs durimi, upę –
plentu.
Girtas daug dažniau linkęs lytiškai įsiaistrinti, pokalbius
pakreipti į erotines temas. Sumažėjus savikritiškumui ir santūrumui,
padaro antivisuomeniškų poelgių ir nusikaltimų.
Vynas kartais vadinamas meilės gėrimu, kuris audrina ir padeda
suartėti. Iš tikrųjų, apsvaigus nuo alkoholio iš pradžių sujaudinami
centrinėje nervų sistemoje esantys lytiniai centrai. Tačiau šis alkoholio
poveikis būna ir atvikštinis, nes etanolis, slopindamas galvos smegenų
žievę, atpalaiduoja šiaip jau kontroliuojamus žemuosius žmogaus
instinktus. Taigi alkoholis paverčia meilę kūnišku, šiurkščiu, beveik
žvėrišku pojūčiu, praradusiu žmogaus estetinius komponentus. Atleisdamas