TURINYS:I) Aristotelio filosofijos vieta filosofijos istorijoje…………2
II) Istorinė apžvalga……………………………………………2
III) Aristotelio siela…………………………………………….3
1)sielos apibrėžimas, pagr. Sugebėjimai ir dalys….3
2)maitinančioji siela…………………..…………….5
3)juntančioji siela………………………..……….…6
4)mąstančioji siela………………………..….………7
a) pasyvusis protas;
b) aktyvusis protas;
c) proto funkcijos ;
IV) Sugebėjimas judinti kūną……………………….…….…..8
V) Išvados……………………………………………….……9
I) Aristotelio filosofijos vieta filosofinėje istorijoje
Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu , kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai , politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Aristotelis buvo vienas is tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas “Politika”). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pasalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparum¹.
Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reiksmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonomius ir politinius klausimus. Ji iskyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį – sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų ieskojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę.
Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryskiai pasirodo traktate „Apie sielą“ . Tai vienas is jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.
II) Istorinė apžvalga.
Norint issiaiskinti traktato “Apie sielą” vedamąsias mintis , reikia atkreipti dėmesį į jo pirmtakų pažiūras. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: „Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba isbaigtumą. Aisku, jog vieninga būtis atsiranda is sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis“. Viduramžių filosofo Tertuliano traktate „Apie sielą“ , randame tokius žodžius: „Juk ir mokymas apie sielą atsirado is filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maiso vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur.” Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos.Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela , ir ji , būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų.
Visumoje egzistuoja tokia nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčią sielą kūnų judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro is visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir siluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas is atomų, tai ugnis ir siela susidaro is tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdmi, judina kitus.
Pagal Platoną siela yra sudaryta is elementų, nes panasus pažįstamas per panasų. Tačiau tarp filosofų yra ir priestaravimų. Ypač tarp tų filosofų, kurie priskiria pradams kūniską prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro siuos pradus is priesingų elementų misinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikę ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro is smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniskas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita. Pasak Demokrito, siela sutampa su protu, o protas susidaro is pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.
Heraklitas pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su garavimu, is kurio susideda visi kiti daiktai. Judinančia
jėga sielą laikė tip pat ir Talesas, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, nes sis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda is smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panasi į nemirtingas esybes, o tas panasumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviska, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.
Is viso sito mes prieinam tokią isvadą: tie filosofai,kuriems pradai yra priesybės, sielą sudaro is priesybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priesybę, pav. silta arba salta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra siluma, mano, kad žodis “dzen” (gyventi) atsirado is žodžio “dzein” (virti) . O tie, kurie tapatina sielą su salčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir jį lydinčio atsalimo (psichros – saltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą.
III) Aristotelio siela.
1) Sielos apibrėžimas, pagr. sugebėjimai ir dalys.O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais , Aristotelis analizuoja ir žmogų , kuriame mato du komponentus : kūną ir sielą . Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiskina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kūne . Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis . Visa , kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą , vegetatyvinę jėgą , kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . Gyvulių sielos sudėtingesnės . Jose prie vegetatyvinių funkcijų prisideda dar juslė , geismingumas , sugebėjimas judėti . O žmogaus sieloje prie funkcijų , būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas , kurį kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų . Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando isaiskinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei issaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukstesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda is nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukstesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiskiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.