Turinys
1)Atmosferos struktūra ir sudėtis…………………………..3
2)Atmosferos antropogeninės taršos šaltiniai………….4
3)Vietinės ir visuotinės atmosferos taršos poveikis
aplinkai bei žmogui……………………………………………..6
4)Šiltnamio efektas……………………………………………..7
5)Pagrindiniai cheminiai teršalai…………………………..9
6)Fotocheminis smogas……………………………………….10
7)Priedai ……………………………………………………………11
8)Naudotos literatūros sąrašas ………………………12
Atmosferos struktūra ir sudėtis
Oras yra sudėtinė atmosferos, melsvosios Žemės skraistės,dalis.Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo beveik 200 C paros temperatūros svyravimo, gelbsti gyvybę nuo pražūtingų kosmoso spindulių.Jos oras – augalų, gyvūnų, žmonių gyvybės šaltinis. Maistą, gėrimą, gyvenamąją vietą mes galime pasirinkti.Oro – ne.Be oro žmogus gali išgyventi maždaug 5 minutes. Per savo gyvenimą žmogus įkvepia apie 800 milijonų kartų, todėl mums ne vis vien, kokiu oru kvėpuojame.Visas planetas gaubiantis oro „vandenynas“ sveria apie 5000 trilijonu tonų.Tai sudaro tik vieną milijoninę Žemės masės dalį.Tuo tarpu reikšmė-neproporcingai didelė.
Spėjama, kad mūsų planetos atmosfera susidarė prieš 3 milijardus metų. Iš pradžių būta iš Žemės mantijos išmetamų anglies dioksido dujų, vandens garų, amoniako, vandenilio mišinio apvalkalo. Prasidėjus augalų fotosintezei, pamažu susikūrė dabartinė atmosfera. Prie Žemės paviršiaus ją sudaro : 78,09 % azoto , 20,9% deguonies ir inertinės dujos argonas (0,93 %) , neonas , helis, kriptonas bei kitų dujų mišinys.Žemutiniuose jos sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų.
Atmosfera yra sluoksniuota. Apatinis sluoksnis yra tankiausias ir priklausomai nuo platumos jo aukštis būna 9-16 km. Jis vadinamas troposfera.Šis sluoksnis sudaro apie 80 % atmosferos masės, jame yra apie 80 % visų atmosferoje pasklidusių vandens garų. Čia vyksta aktyviausi fizikiniai procesai, susidaro debesys ir oro srautai, formuojantys Žemės paviršiaus klimatą.Šio oro sluoksnio temperatūra, kylant aukštyn, greitai krinta-apie 6OC kas kiekvieną kilometrą.
Virš troposferos esantis atmosferos sluoksnis vadinamas stratosfera (viršutinė jos riba yra 45-55 km). Joje mažiau deguonies, daugiau vandenilio ir helio. Žemutiniuose stratosferos sluoksniuose temperatūra pastovi, o nuo 25 km pradeda kilti ir 50-55 km aukštyje pasiekia 0oC. 15-60km aukštyje Žemę juosia ozono apvalkalas, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių ir apsaugantis gyvybę Žemėje nuo pražūties. Daugiausia ozono esti 20-25 km aukštyje.
Mezosferoje (55-95 km sluoksnyje) temperatūra nukrinta iki 70-80oC. Šis sluoksnis mažai ištirtas.
Aukščiau esti jonosfera , arba termosfera.Čia oras išretėjęs, aukšta temperatūra (apie 800km aukštyje -2000oC).Vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios radijo bangas. Apytikriai 1000 km aukštyje prasideda egzosfera –viršutinis Žemės atmosferos sluoksnis. Čia dujos lengviausios, jos pamažu pereina į tarpplanetinę erdvę.
Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90-100 km sluoksnyje yra gana vienoda. Jonizuotų atomų nedaug. Aukščiau, intensyviai veikiant kosminei ir Saulės spinduliuotei, vyksta molekulių disociacija, fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto. Labiausiai atmosferoje kinta vandens garų kiekis. Daugiausia vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Kylant aukštyn, drėgmės kiekis sparčiai mažėja. Vandens garų galima aptikti iki 80-95 km. Nepastovus ir anglies dioksido kiekis. Jis priklauso nuo medžiagų apykaitos tarp atmosferos, litosferos, hidrosferos ir viso gyvojo pasaulio, taip pat nuo industrinės bei agrarinės žmonių veiklos.
Iš visų atmosferoje paplitusių junginių Žemės gyvybei svarbiausias yra deguonis, anglies dioksidas, vandens garai ir ozonas. Deguonis reikalingas kvėpavimui, rūgimui. Be anglies dioksido nevyktų autotrofinių augalų fotosintezė. Jo išsiskiria yrant organinei medžiagai. Azoto, deguonies ir argono kiekis atmosferoje mažai kinta, tuo tarpu ozono ir vandens garų kaita priklauso nuo metų laiko, geografinės platumos ir pan.
Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari, joje visuomet būdavo įvairių priemaišų . Ugnikalnių veikla, Žemės paviršiaus išpustymus, druskų garavimas, įvairios žiedadulkės jau priešistorinius laikais teršė atmosferą. Oro tarša matuojama mg/m3. Gauti duomenys lyginami su didžiausiomis leistinomis koncentracijomis (DLK). DLK- tai tokia priemaišų koncentracija, kuri, veikdama periodiškai arba visą žmogaus gyvenimą, nedaro neigiamo poveikio ne tik žmogui, bet ir visai aplinkai. Pagal valstybinius standartus visos atmosferos priemaišos skirstomos į pagrindines ir specifines. Pagrindinės atmosferos priemaišos yra siera, azoto dioksido, anglies monooksidas, dulkės. Visos kitos vadinamos specifinėmis.
Pagal poveikį aplinkai ir žmogui visos atmosferos priemaišos skirstomos į 4 klases:
1) Ypač pavojingos (gyvsidabris,švinas ir jų junginiai, ozonas ir kt.).
2)Laibai pavojingos (varis, jodas, siera,chloras ir kt.).
3)Pavojingas (actas,
boro rūgštis, fenolis ir kt.).
4)Nelabai pavojingas(dauguma netoksinių medžiagų, amoniakas, benzinas).
Kenksmingos medžiagos patenka į žmogaus organizmą per kvėpavimo takus, odą. Poveikis priklauso nuo cheminės sudėties, tirpumo, koncentracijos, žmogaus sveikatos ir individualių savybių. Pavyzdžiui, kraujyje esantis hemoglobinas daug greičiau reaguoja su anglies monoksidu (ir sudaro gana stabilų karboksihemoglobiną) negu su ore esančiu deguonimi, todėl negali susidaryti oksihemoglobinas ir organizmas negauna pakankamai deguonies, o azoto oksidas, patekęs į kraują, sukelia narkozę.
Bendras kelių kenksmingų medžiagų poveikis skiriamas į :
-sinergetinį, kai teršalai sustiprina vienas kito poveikį. Taip dažniausiai būna, kai, reaguojant teršalams tarpusavyje, susidaro dar toksiškesni ar agresyvesni chaminiai junginiai;
-neutralizuojantį, kai teršalai vieni kitų poveikį slopina (pvz.amoniako ir azoto oksidų tarpusavio neutralizacija );
-suminį, kai teršalai tarsi susisumuoja. Taip esti, kai teršalai tarpusavyje nereaguoja, reaguodami sudaro panašaus toksiškumo produktus arba veikia skirtingus organus. Šiuo metu žinoma 30 tokių cheminių medžiagų kombinacijų.
Kvėpuodami nuodingų medžiagų aerozoliais, garais, dujomis, žmogus apsinuodija iš lėto arba staiga. Jei ilgai ir nuolat dirbama su lakais , skiedikliais , šarmais, rūgštimis, epoksidinėmis ir polistirolo dervomis bei kitomis erzinančiomis medžiagomis, atsiranda nudegimų, susergama ūmiomis arba lėtinėmis odos ligomis.
Atmosferos antropogeninės taršos
šaltiniai
Pagrindinis atmosferos taršos šaltinis Lietuvoje yra autotransportas, kuris į aplinką išmeta apie 350 tūkst. tonų įvairių teršalų. Iš pramonės ir energetikos objektų į aplinką patenka apytikrei 152 ir 71 tūkst. tonų teršalų. Daugiausia teršalų į atmosferą išmeta chemijos ir naftos perdirbimo (54 tūkst.tonų) bei statybos ir statybinių medžiagų (53 tūkst.tonų) pramonės įmonės.
Atmosfera, intensyviai maišantis oro sluoksniams, užteršiama greičiau negu kitos biosferos dalys-hidrosfera ir ypač litosfera.
Automobilių transportas.
Daugėjant automobilių, atitinkamai labiau teršiama ir atmosfera. Palyginti su elektrinėmis ir pramonės įmonėmis , automobilių išmetamų kenksmingų medžiagų(ypač jei juose neįtaisyti neutralizatoriai) praktiškai neįmanoma sugaudyti, todėl visos jos patenka į atmosferą.
Prognozuojama, kad dabar naudojamas kuras dar ilgai vyraus, todėl atmosferos tarša didės. Ją galima mažinti ribojant benzino naudojimą, kuris, palyginti su dyzeliniu kuru, yra toksiškesnis. Sudeginus toną benzino, išsiskiria apie 740 kg teršiančių medžiagų, o, sudeginus toną dyzelinio kuro,-apytikriai 300 kg. Šio skirstomo priežastys-skirtinga tų degalų sudėtis ir veiksmingesnis (deja, brangesnis) dyzelinis variklis.Labai svarbu plačiau vartoti suskystintas dujas , metilo ar etilo alkoholį , saulės energiją, elektros variklius, akumuliatorius, dviračius ir kitas ekologiškai švaresnes medžiagas bei įrenginius. Dauguma naujų energijos šaltinių jau išbandyta ir pamažu pradedami naudoti.Tačiau prabėgs dar daug laiko, kol bus išplėsta nauja kuro gavyba ir jiems pritaikyti varikliai.