Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės – prieš 15 mln metų. Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasirraukus paskutiniajam ledynui, maždaug priš 5,5-6 tūkst. metų, kai išplito šilumamėgiai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bitėms
buveinę (dreves) ir maistą.Kaip seniai žmogus pradėjo bičių medumi naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu rankoje lipa prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o žmogus dūmais rūkina. Mokslininkai spėja, kad prieš 15 tūkst. metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsigynimui nuo bičių. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje bites kopinėjo ir moterys.Kai lietuviai atėjo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia atėję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų naudingumą.Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X-XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami
kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, turėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku. 1253 m. magistras, dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas.1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su savo broliu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV – XVI a. įvairiose privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, daug bitininkystės produktų eksportuojama. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o tokių muitinių buvo 6. Per Klaipėdą 1605 – 1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško.
Bitininkystė visada užėmė svarbią vietą, apie tai liudija daugelis Lietuvos vadovybės dokumentų.Pavyzdžiui, 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir patvirtino Žygimantas Senasis. Statutuose, tvitintuose Žygimanto Augusto (1566) ir Žygimanto Vazos (1588), daug vietos skirta bitininkų teisėms. Bendrai ankstesnieji statutai reguliavo bitininkų ir bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties bausme, nors bites ir „globojo“ dievas Bubilas bei deivė Austėja.
Įkirtimų ant drevių pavyzdžiai; tai drevininko nuosavybės žymės
Bitininkas, sėdėdamas genyje, kopinėja bites
Bitininkystės istorijoje išskiriami 4 laikotarpiai: 1. Medžioklinė bitininkystė2. Drevinė arba bortinė bitininkystė3. Pasodybinė bitininkystė4. Rėminė bitininkystėBitininkavimas medžioklinės bitinikystės laikais buvo gana primityvus. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėjęs landančias bites, peikena padidindavo drevės angą, pro kurią visus korius išlauždavo. Taip praktiškai buvo naikinamos bitės. Kiek vėliau, kai bitėms tramdyti pradėti naudoti dūmai, lizdavietėse jas nuo korių nubaidydavo, o, palikus dalį korių, šeima gyvendavo toliau. Drevės būdavo šimtamečiuose medžiuose, aukštai, jas iškopti buvo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams, peikeną ir kt. Kopimui naudojo tam tikrą prietaisą, vadinamą geniu (virvė su lentute atsisėsti). Drevinės bitininkystės laikotarpiu drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado. Drevių savininkai savo dreves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tokie ženklai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Pažymėtų drevių nebuvo galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, rečiau perkamos. Drevininkai į savo dreves ir svetimose giriose turėjo laisvą kelią,bet, prie savo drevių eidami, galėjo pasiimti tik medui kopti ir drevei doroti būtinus įrankius. Girios savininkas, kirsdamas girios plotą, kur yra svetimų drevių, negalėjo jų nei kirsti, nei užgauti.