TURINYS
ĮVADAS 2
1.BIRŽŲ KRAŠTO ISTORIJA. 3
2.BIRŽŲ REGIONINIS PARKAS – ŠIAURĖS LIETUVOS GAMTOS IR ISTORIJOS VEIDRODIS. 3
2.1.Regioninio parko draustiniai, gamtos vertybės ir jų apžvalgos takai 3
2. 2. Karstiniai Šiaurės Lietuvos ežerai. 5
3.LANKYMOSI REGIONINIAME PARKE TAISYKLĖS 10
IŠVADOS 11
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 12
PRIEDAI. 12
ĮVADAS
Biržai – derlingų lygumų, ramių upių, garsios praeities kraštas. Gamtininkai unikalų Šiaurės Lietuvos karstinį kraštovaizdį kartais vadina lietuviškąja Slovėnija. Žemė čia vietomis panaši į subombarduotą fronto liniją – visur žioji didesnės ar mažesnės, seklesnės ir gilesnės duobės.
Paslaptingos Biržų krašto žemės gelmės. Nuo seniausių laikų gamta čia krečia pokštus – tai vienoje, tai kitoje vietoje, kur slūgso dolomitas, gipsas, vyksta karto procesai, įgriūvą žemė, atsiranda smegduobės. Susidariusios tuštumos tik ir laukia savo valandos. Senoliai pasakoja apie prasmegusias trobas, žemių prarytus galvijus. Įgriuvose dingsta upeliai, o susijungusios įgriuvos sudaro nedidelius ežerėlius. Tačiau tai nebaugina čia gyvenančių žmonių. Jau daug metų tvirtai stovi Radvilų pilis, Astravo rūmai, džiaugsmą teikia Širvėna – vienas iš pirmųjų šalyje dirbtinių ežerų, atsiradęs užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes.
Tema: BIRŽŲ RAJONO DRAUSTINIAI IR REGIONINIS PARKAS.
Darbo tikslai:
1. Sužinoti, kokie draustiniai yra Biržų rajone ir juos apibūdinti.
2. Išsiaiškinti kas sudaro Regioninį parką.
1. BIRŽŲ KRAŠTO ISTORIJA.
Jeigu nebūtų Biržų krašto, Lietuvai stigtų labai savitu kraštovaizdžiu pasižyminčios dalies, kurioje tokia gausybė ne tik pavojus, bet ir nuostabą keliančių paslaptingų, plynumas pagyvinančių smegduobių, o tarp jų įsikūrusioje dažnoje sodyboje biržietiška tarme gali būti pasiūlyta gardaus putojančio čionykščio alaus. Biržų pilis ir smegduobės seniai garsina Šiaurės Lietuvos kraštą, nuo 1919 iki 1950 metų vidurio Lietuvos administraciniame žemėlapyje buvusią Biržų apskritį, į kurią įėjo dabartinių Biržų seniūnijos ir Pasvalio bei Kupiškio savivaldybių seniūnijų dalis. Karstiniai reiškiniai ir žemės įgriuvos, pačių gyventojų taikliu smegduobių vardu vadinamos, nuo neatmenamų laikų siejo Biržus ir Pasvalį.
Biržų apylinkėse žmonių buvimo pėdsakai siekia labai gilią senovę – akmens amžių, tačiau Biržų vietovardis pirmą kartą paminėtas tik bene 1455 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis busimam Trakų vaivadai ir Vilniaus kaštelionui Radvilai Astikaičiui nusipirktose Biržų žemėse leido apgyvendinti šešis pavaldinius. Apie Biržus, kaip apie besikuriantį miestelį, žinia ėmė sklisti dar vėliau – 1520 m., kai čia būta 53 namų. Gamta, nuolat prasmenganti žemė ir keistas vanduo savaip veikė žmones, skatino juos stebėti ir fiksuoti gamtos reiškinius, o patys žmonės, apgyvendinami žemę, čia kirsdami miškus ir plėsdami žemdirbystės plotus, darė įtaką gamtai, skatino paslaptingų karstinių reiškinių plitimą ir intensyvumą. Ir tebeskatina iki šių dienų.
2. BIRŽŲ REGIONINIS PARKAS – ŠIAURĖS LIETUVOS GAMTOS IR ISTORIJOS VEIDRODIS.
2.1. Regioninio parko draustiniai, gamtos vertybės ir jų apžvalgos takai.
Biržų regioninis parkas – yra šiaurės Lietuvoje; direkcija Biržuose. Parko plotas 14659 ha, miškai sudaro 20 proc. Įsteigtas išsaugoti Lietuvos karstinio regiono kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai ir kultūros paveldo vertybėms.
Biržų regioninio parko konservacinę zoną sudaro Biržų pilies kultūrinis rezervatas, Karajimiškio, Kirkilų, Širvėnos ir Tatulos kraštovaizdžio draustiniai, Daumėnų, Drąsikių ir Padaičių geologiniai draustiniai, Apaščios ir Upytės hidrografiniai draustiniai, Daudžgirių, Kirdonių, Medamiškio ir Padaičių botaniniai draustiniai, Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis, Ažubalių telmologinis draustinis, Biržų urbanistinis draustinis ir Pabiržės kraštovaizdžio architektūros draustinis.
Parko teritorijoje tarp draustinių įsiterpia apsaugos zonos – Daininių, Kirdonėlių, Kojeliškių, Paežerių, Pelenikių, Ripeikių, Šlepečių kaimų apylinkėse, Kirkilų, Užušilių miškai ir Kirdonių bei Medomiškio miškų dalys. Didžiausias šio regioninio parko savitumas – karstinis kraštovaizdis su daugybe karstinių įgriuvų – smegduobių, atsiradusių vandeniui išplovus žemėje slūgsančius gipso klodus.Daugiausia jų – Karajimiškių ir Kirkilų apylinkėse, Tatulos slėnyje. Karstinės įgriuvos labai įvairios, vienos taisyklingos, kitos gi sudėtingos konfigūracijos, vienos su ežerėliais, kitos sausos. Lyguminis kraštovaizdis su gausiomis smegduobėmis unikalus ir Europos mastu. Pastaraisiais metais karstiniai reiškiniai ypač suaktyvėjo. Atsiveria naujos smegduobės, pasiglemždamos ne tik medžius, bet ir gyvulius bei pastatus.
Rekreacinė zona – Biržų bei Rinkuškių rekreacinės
teritorijos prie Širvėnos ežero, Likėnų kurortas ir Bitniškių miško dalis.
Drąseikių geologinis draustinis (782,5 ha). Išsiskiria karstinio reljefo įvarove, čia daug nevienalaikių uždurpėjusių smegduobių ir jas skiriančių nesukarstėjusio gipso plotų – lėkštų reljefo gūbrių. Daugumoje duobių telkšo vandenio, yra ir didelių vandens sklidinų ežerėlių. Juose rasta reta kerpsamanė – plūduriuojantysis ričiokarpis. Pievose greta smegduobių auga baltijinė gegūnė. Uždurpėjusių, su raistais susijungusių smegduobių itin gausu šiaurės rytinėje draustinio dalyje, netoli Varnupio upelio ir naftotiekio trasos.
Greta yra Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis (89,5ha) su senomis medžių priaugusiomis smegduobėmis ir Skrebiškių alkakalniu – archeologijos paminklu. Ąžuolynėje prieš kelerius metus buvo gerokai praretinti sausi ąžuolai, todėl kai kurių rūšių paukščiai neteko savo vietų ir maisto. Čia rasta 71 paukščių rūšis: didžioji dauguma – įprastos. Peri tik 55 rūšys. Šiame miške labai geros sąlygos uoksiniams paukščiams – peri didieji ir mažieji geniai, juodosios meltos. Ir dar daug kitų paukščių.
Su karstiniais reiškiniais, jų raida susijusios ir Apaščios bei Rovėjos santakos pietrytinėje pusėje, gausu šaltinių ir smegduobių. Galima teigti, jog tai susiję su geologine sandara ir požeminio vandens pertaka iš Rovėjos į Apaščios upę. Į šiaurę nuo Rovėjos plyti nesukarstėję plotai.
Ąžuolyno miške gausu smegduobių, kurių dugne telkšo vanduo, jame atsispindi supantys medžiai. Aukštas reljefas, kalvos, siekiančios 56 m abs. a. ir jas supantys karstiniai akivarai sukuria ypatingą mikroklimatą, kurį būtų galima išnaudoti kaip foną kino filmams. Regis, suburbuliuos akivaro vanduo ir pasirodys paslaptinga krokodilo akis. Nuo Ąžuolinės miško keliaujant toliau į šiaurę pasieksime vingiuotą Rovėjos upę. Norint patirti technikos amžiaus nesudarkytos upės pirminį grožį, verta paplaukti ja valtele ar bent paklaidžioti vingiais ir duburiuotomis pievomis su gausiomis senvagėmis ir dar neuželgusiais karstiniais akivarais. Rovėjos upe eina Biržų regioninio parko riba, kartu tai yra ir gamtinė dviejų skirtingų kraštovaizdžių riba – gausiai sukarstėjusias ir sužėlusias kairiojo Rovėjos kranto žemes dešinėje jos pusėje keičia karsto nepaliestos lygumos, ištisiniai dirbamų žemių plotai.
Širvėnos kraštovaizdžio draustinyje (487,0 ha) pažymėta užtvanka ir tiltas per Apaščios upę, Astravo dvaro rūmai. Tokio vandens baseino, kaip Širvėnos ežeras, suformavimas ir užtvankos profilyje atsiradęs požeminio vandens nuotėkio slenkstis negalėjo nepaveikti karsto proceso – užtvankos profilio zonoje ir žemiau šios zonos turėjo suaktyvėti gipso tirpimas.
Iš apsaugos zonų, kurios išsidėsto tarp draustinių, viena įdomiausių vietų, vertų draustinio statuso, yra rytiniu parko pakraščiu, į pietus nuo Drąseikių geologinio draustinio, iki Roliškio ežero nusidriekusi zona. Iš vakarų ją riboja Širvėnos apyežerys. Ruoliškio ir Širvėnos tarpuežerio zona įdomi ne vien senųjų smegduobių virtinėmis ir jas apsaugusiais krūmynais, bet ir pašlapusiomis pievomis, kurias kas rudenį paauksina vešlūs nendrynai, meldai, švendrės.
2. 2. Karstiniai Šiaurės Lietuvos ežerai.