Del socialiniu paslaugu katalogo patvirtinimo dokumentas
5 (100%) 1 vote

Del socialiniu paslaugu katalogo patvirtinimo dokumentas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRĖS

Į S A K Y M A S

2000 m. liepos 10 d. Nr. 70

Vilnius

DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KATALOGO 2000 M. PATVIRTINIMO

Vadovaudamasi Socialinių paslaugų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 104-2367; 1997, Nr. 66-1604) 5 straipsnio 6 punktu,

T v i r t i n u Socialinių paslaugų katalogą 2000 m. (pridedama).

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRĖ IRENA DEGUTIENĖ

______________

PATVIRTINTA

socialinės apsaugos ir darbo ministrės

2000 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 70

SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KATALOGAS 2000 M.

I. SOCIALINĖS PASLAUGOS

1. Socialinių paslaugų apibūdinimas. Socialinių paslaugų esmę įvairūs autoriai apibrėžia skirtingai, todėl nėra nusistovėjusio vieningo socialinių paslaugų apibrėžimo.

Socialinės paslaugos gali būti apibrėžiamos taip:

Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.

2. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.

Galutinis socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.

Socialinės paslaugos turi būti teikiamos ir prevencijos tikslais, kad nekiltų socialinių problemų.

3. Socialinių paslaugų teikimo principai. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.

Socialinių paslaugų teikimas bendruomenėje organizuojamas vadovaujantis šiais pagrindiniais principais:

Decentralizacijos. Tai pagrindinis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principas. Teikiant socialines paslaugas siekiama kuo daugiau funkcijų deleguoti žemesnėms valdymo grandims, priartinant socialines paslaugas prie žmogaus gyvenamosios vietos.

Planavimo. Socialinės paslaugos turi būti planuojamos, įvertinant bendruomenės narių poreikius ir apsibrėžiant socialinių paslaugų teikimo prioritetus.

Deinstitucializacijos. Stacionarių globos įstaigų laipsniškas restruktūrizavimas ir institucinei globai alternatyvių socialinių programų rengimas ir įgyvendinimas bendruomenėje.

Bendradarbiavimo. Socialinių paslaugų teikėjai turi bendradarbiauti su socialinių paslaugų gavėjais; kitais socialinių paslaugų teikėjais: kitomis bendruomenės institucijomis – sveikatos priežiūros, vaikų teisių apsaugos, teisėsaugos, švietimo ir kt. įstaigomis; kitais specialistais, nevyriausybinėmis organizacijomis, savanoriais bei neformaliais paslaugų teikėjais.

Atvirumo bendruomenei. Socialines paslaugas teikiančios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams. Bendruomenėje turi būti skleidžiama informacija apie socialinių paslaugų tinklą ir apie atskiras paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų gavimo sąlygas.

Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia. Kiekvienas bendruomenės narys turi teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms įvertinimo.

Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius. Teikiant socialines paslaugas, turi būti užtikrinamas paslaugų tęstinumas.

Pokyčių žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.

4. Atvejai, kai teikiamos socialinės paslaugos. Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo (žr. 2 priedą) nuostatomis, socialinės paslaugos gali būti teikiamos tokiais atvejais:

skurdo, kai neužtenka pajamų pagal kitus įstatymus;

netekus tėvų globos vaikams ir našlaičiams;

benamystės;

bedarbystės;

invalidumo;

laikinai dėl ligos netekus darbingumo;

esant tik vienam iš tėvų ar daugiavaikėms šeimoms, kuriose yra problemų auginant vaikus;

alkoholizmo ir narkomanijos;

grįžus iš įkalinimo įstaigos, kardomojo kalinimo, socialinės bei psichologinės reabilitacijos;

įvykus nelaimei;

kitais įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais, kai būtina valstybės parama.

Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia.

5. Socialinių paslaugų gavėjai. Socialinių paslaugų gavėjai gali būti įvairaus amžiaus, skirtingų socialinių grupių asmenys. Tai:

iš dalies ar visiškai savarankiškumą praradę seni žmonės ar suaugę žmonės (sukakę 18 metų) su negalia;

suaugę žmonės, atsidūrę įvairiose krizinėse situacijose;

vaikai su negalia;

vaikai, netekę tėvų globos ar patekę į įvairaus išnaudojimo (fizinio, seksualinio) situacijas;

našlaičiai;

šeimos, kurios augina vaikus su negalia;

gausios šeimos;

šeimos, kuriose yra probleminių situacijų;

rizikos grupės asmenys (grįžę iš laisvės atėmimo vietų, piktnaudžiaujantys narkotikais ar alkoholiu, infekuoti ŽIV, benamiai, socialiai pažeisti asmenys, grįžę ar deportuoti iš užsienio šalių, įvairaus pobūdžio išnaudojimo aukos ir kt.);

prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašantys užsieniečiai, prieglobstį gavę užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas
Lietuvos Respublikoje arba išduotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių ir jų šeimų nariai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką santuokos pagrindu;

kiti asmenys, kuriems pagal socialinių darbuotojų įvertinimą reikalingos socialinės paslaugos.

6. Socialinių paslaugų organizatoriai ir teikėjai. Už socialinių paslaugų teikimo organizavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijos, apskričių viršininkų administracijos, savivaldybės bei kitos žinybos.

Atskirų institucijų atsakomybę, organizuojant socialinių paslaugų teikimą, reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas, kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Socialines paslaugas teikia valstybinės, savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės, fiziniai bei juridiniai asmenys. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems žmonėms, bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis, fiziniais bei juridiniais asmenimis.

Savivaldybių socialinių paslaugų programose dalis lėšų turėtų būti numatyta paslaugoms pirkti iš trečiojo sektoriaus (NVO, privačių paslaugų teikėjų).

Pagrindiniai socialinių paslaugų teikėjai yra socialiniai darbuotojai, kurie ne tik teikia paslaugas, bet patys yra šių paslaugų organizatoriai bei koordinatoriai. Teikdami socialines paslaugas, socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su kitų profesijų specialistais.

Socialinio darbuotojo veiklą reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai (žr. 2 priedą), Lietuvos Respublikos socialinių darbuotojų etikos kodeksas.

7. Paslaugų gavimo tvarka. Dėl socialinių paslaugų gavimo, pateikdamas prašymą, į savivaldybės socialinės paramos skyrių gali kreiptis asmuo, jo šeimos nariai, rūpintojai (globėjai) arba kiti suinteresuotieji asmenys. Socialiniai darbuotojai išanalizuoja asmens socialinę situaciją, išaiškina socialinių paslaugų poreikį ir skiria reikiamą socialinių paslaugų rūšį arba ieško kitų galimybių patenkinti socialinių paslaugų poreikį.

Savivaldybėje turi būti sudaryta galimybė iš anksto užsirašyti į priėmimą pas socialinį darbuotoją.

8. Apmokėjimas už socialines paslaugas. Apmokėjimą už socialines paslaugas reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai (žr. 2 priedą), savivaldos institucijų bei steigėjų priimti norminiai aktai.

Mokesčio už gaunamas socialines paslaugas dydis priklauso nuo kliento šeimos pajamų, šeimos sudėties, kliento sveikatos būklės, paslaugų gavimo trukmės, įstaigos tipo bei kitų aplinkybių.

Mokestis neimamas už informacijos teikimo ir konsultavimo paslaugas.

9. Socialinių paslaugų klasifikacija. Socialinės paslaugos skirstomos į:

bendrąsias socialines paslaugas;

specialiąsias socialines paslaugas.

Socialinių paslaugų klasifikacija pateikiama schemoje (žr. 1 priedą).

II. BENDROSIOS SOCIALINĖS PASLAUGOS

10. Bendrųjų socialinių paslaugų apibūdinimas.

Bendrosios socialinės paslaugos – tai paslaugos, kurios teikiamos asmenims tam, kad padėtų jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo.

Bendrosios socialinės paslaugos yra šios:

informacijos teikimas ir konsultavimas;

pagalba namuose;

slauga namuose;

globos pinigų skyrimas;

kitos.

Bendrąsias socialines paslaugas gali teikti savivaldybių socialinės paramos skyriai, vaikų teisių apsaugos tarnybos, pagalbos namuose tarnybos bei įvairios socialinių paslaugų įstaigos ir organizacijos.

11. Informacijos teikimas ir konsultavimas – tai socialinė paslauga, skirta suteikti klientui pagalbą – reikalingą informaciją ar ilgesnį laiką konsultuoti dėl esamos problemos sprendimo. Informacijos teikimas ar konsultavimas gali būti teikiamas raštu arba žodžiu.

Informacijos teikimas ir konsultavimas – tai daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas, kurio trukmė priklauso nuo sprendžiamos problemos bei sąlygų sudėtingumo.

Informacija turi būti vienodai prieinama visiems asmenims nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, lyties, negalios, tautybės ir religijos.

Informacijos teikimas ir konsultavimas yra vykdomas socialinės paramos skyriuose, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savarankiškose atskirose tarnybose, kliento namuose, socialinių paslaugų įstaigose. Bendruomenės nariams turi būti teikiama bei platinama susisteminta informacija apie socialinę paramą, socialines paslaugas, socialinių paslaugų įstaigas, įstatymus, normatyvinius aktus ir kt.

Informaciją teikiantis ir konsultuojantis personalas – savivaldybių socialinės paramos skyrių, atskirų tarnybų bei įvairių socialinių paslaugų įstaigų socialiniai darbuotojai – konsultantai ir specialistai.

Socialinis darbuotojas analizuoja kliento situaciją ir pateikia alternatyvius problemos sprendimo būdus. Konsultuojant turi būti kreipiamas dėmesys į tai, kaip klientas įsisavina gaunamą informaciją, kartu su klientu ieškoma problemos sprendimo kelių, teikiami patarimai, kaip elgtis probleminėje situacijoje, o, esant
reikalui, nukreipiama į kitą įstaigą.

Kiekvienas klientas turi teisę gauti jam reikalingą informaciją ir konsultacijas apie:

galimybes gauti visapusišką pagalbą sprendžiant iškilusią problemą;

prašymo nagrinėjimo eigą;

savo teises ir pareigas;

paslaugos kainą;

apskundimo tvarką;

kitas organizacijas, kurios galėtų klientui padėti;

konsultavusio asmens pavardę ir pareigas;

kitas klientą dominančias aplinkybes.

12. Pagalba namuose – tai kliento namuose teikiamos paslaugos, siekiant paslaugų gavėjui sudaryti normalias gyvenimo sąlygas ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą namuose, palaikant ryšius su bendruomene bei išvengiant specialiųjų paslaugų teikimo.

Organizuojant ir teikiant pagalbą namuose gali būti išskiriamos tokios paslaugų grupės:

socialinio darbo:

poreikių nustatymas;

individualus socialinio darbuotojo darbas su klientu;

bendravimo, konsultavimo:

bendravimas;

informacijos teikimas ir konsultavimas;

korespondencijos tvarkymas;

laikraščių, knygų skaitymas;

asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų:

pagalba rengiantis, prausiantis, šukuojantis;

maudymas, kūno apiprausimas;

plaukų, rankų ir kojų nagų priežiūra;

skalbimas;

kitos paslaugos;

asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo:

asmens sveikatos būklės išorinis vertinimas;

gydytojo iškvietimas;

užrašymas pas specialistus;

maitinimo organizavimo (kai maistas pristatomas iš kitų tarnybų);

maisto paruošimo:

produktų nupirkimas;

maisto paruošimas;

pagalba valgant;

indų išplovimas;

būsto (aplinkos) pritaikymo asmens saugumui užtikrinti organizavimo;

namų sutvarkymo:

buto sutvarkymas;

langų nuvalymas;

kiliminių dangų, šviestuvų išvalymas;

patalynės pakeitimas;

kitos;

įvairių pavedimų vykdymo:

mokesčių sumokėjimas;

dokumentų, pažymų sutvarkymas ir kt.;

lydėjimas į įvairias įstaigas;

transporto organizavimas;

vaikų priežiūros;

ūkinių darbų organizavimo:

malkų nupirkimas, supjovimas;

daržų, sodų, gyvulių priežiūra;

malkų atnešimas, krosnių iškūrenimas;

smulkus gyvenamųjų patalpų remontas;

buitinių prietaisų remontas;

vandens atnešimas;

krosnių valymas, jų perstatymas ar pastatymas;

aplinkos sutvarkymas;

kitos;

priežiūros namuose nakties metu.

Pagalbos namuose paslaugų rūšys:

pagrindinės;

papildomos.

Pagrindinės paslaugos – tai paslaugos, kurios asmeniui yra gyvybiškai būtinos, norint išvengti stacionarių paslaugų ir išlaikyti jį namuose, nepažeidžiant garbės bei orumo.

Papildomos paslaugos – tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečioje situacijoje, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant, suderinus su paslaugų organizatoriumi.

Kiekviena savivaldybė parengia ir tvirtina pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašą ir paskiria paslaugas konkrečiam paslaugų gavėjui, atsižvelgiant į:

bendruomenės infrastruktūros išvystymą;

asmens savarankiškumą;

asmens fizinę bei psichinę sveikatą;

asmens gyvenamosios aplinkos pritaikymą;

kitas aplinkybes.

Pagalbos namuose gavėjai:

vieniši seni žmonės;

žmonės su negalia ir jų šeimos;

vaikai ir jų šeimos, turinčios socialinių problemų;

rizikos grupių asmenys ir jų šeimos;

kiti asmenys.

Pagalbos namuose teikėjai:

Pagalbą namuose pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintą metodinę medžiagą (žr. 2 priedą) savivaldybėse organizuoja ir teikia Pagalbos namuose tarnybos.

Pagalbos namuose tarnybos personalo struktūra:

tarnybos vadovas (socialinio darbo organizatorius);

lankomosios priežiūros darbuotojai;

bendruomenės slaugytojai;

kiti specialistai.

Pagalbos namuose tarnybos veikla organizuojama, sudarant bendrąjį globos ir slaugos planą, kuris įgyvendinamas bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams.

Į tarnybos veiklą gali būti įtraukiami ir savanoriai.

13. Slauga namuose – tai asmens sveikatos priežiūros paslauga, teikiama asmens namuose.

Slaugos namuose paslaugos teikiamos bendradarbiaujant bei dirbant vienoje komandoje asmens sveikatos priežiūros specialistams kartu su socialiniais darbuotojais, lankomosios priežiūros darbuotojais bei kitų sričių specialistais.

Slaugą namuose vykdo bendruomenės slaugytojai. Bendruomenės slaugytojų funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta medicinos norma (žr. 2 priedą).

14. Globos pinigai – tai pinigai, skiriami asmenims susimokėti už suteiktas pagalbos namuose paslaugas.

Globos pinigai asmeniui mokami tais atvejais, kai jam dėl objektyvių priežasčių negalima tiesiogiai suteikti pagalbos namuose paslaugų.

Globos pinigų dydį asmeniui nustato savivaldybės. Globos pinigų suma, skiriama paslaugų gavėjui per mėnesį, negali būti didesnė nei pagalbos namuose paslaugų vidutinė kaina per mėnesį. Globos pinigai skiriami, atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę, paslaugų poreikį ir rūšis, gaunamas pajamas, šeimyninę padėtį, gyvenamąją vietą.

Globos pinigai gali būti naudojami tik apmokėti už pagalbos namuose paslaugas.

Globos pinigų panaudojimą tikrina savivaldybių socialinės paramos skyriai.

Globos pinigų mokėjimas nutraukiamas:

pasikeitus gavėjo socialiniam statusui (pasveikus, įsidarbinus ir kt.);

naudojant globos pinigus ne pagal paskirtį.

15. Kitos
bendrosios paslaugos. Be išvardytų bendrųjų paslaugų gali būti teikiamos dar ir šios:

maitinimo organizavimas – tai paslauga, teikiama labdaros valgyklose, bendruomenės centruose ar kitose maitinimo vietose asmenims, kurie dėl nepakankamų pajamų ar kitų aplinkybių negali maitintis namuose;

karšto maisto pristatymas (“maistas ant ratų”) – tai paslauga, skirta asmenims, neturintiems galimybių maitintis namuose ir negalintiems lankytis maitinimo organizavimo vietose. Šias paslaugas gali teikti atskiros tarnybos, nevyriausybinės organizacijos, įvairios socialinių paslaugų ir kitos bendruomenės įstaigos (ligoninė, slaugos namai, mokykla ir kt.).

Šiai paslaugų rūšiai organizuoti reikalinga speciali įranga – termosai, pakuotės, informacinis ryšys su klientu (telefonas).

Organizuojant “maistą ant ratų” rizikos grupės asmenims, maistas gali būti atvežamas į rizikos grupių asmenų susibūrimo vietas;

aprūpinimas būtiniausiais daiktais (drabužiais, avalyne ir kt.) – tai paslauga skurstantiems bendruomenės nariams, kurią organizuoja savivaldybė, NVO, religinės organizacijos, bendradarbiaudamos su kitais bendruomenės nariais;

asmens higienos (pirties paslaugos) – tai paslauga, kurią organizuoja savivaldybės, skirdamos talonus pirčiai skurstantiems bendruomenės nariams;

transporto paslaugų organizavimas – tai paslauga, teikiama pagal konkrečius poreikius asmenims, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės turi judėjimo problemų ir negali naudotis visuomeniniu bei individualiu transportu. Šios paslaugos gali būti kaip pagalbos namuose paslauga arba atskira paslaugų rūšis.

Transporto su specialia įranga paslaugas gali teikti savivaldybių socialinės paramos skyriai, pagalbos namuose tarnybos, transporto tarnybos, nevyriausybinės organizacijos bei įvairios socialinių paslaugų įstaigos.

Šios paslaugos paprastai teikiamos specialios paskirties automobiliais, pritaikytais vežti negalią turinčius asmenis;

vertimo ženklų kalba paslaugos – tai paslaugos, teikiamos asmenims, turintiems kalbėjimo, klausos, regėjimo ar kt. sutrikimų, dėl kurių jie negali savarankiškai bendrauti.

Vertimo ženklų kalba paslaugų teikimą organizuoja savivaldybių socialinės paramos skyriai. Vertimo paslaugų teikėjai turi būti profesionalai;

aprūpinimas kompensacine technika – tai paslauga, kurią vykdo savivaldybių socialinės paramos skyriai, asmeniui individualiai parinkdami kompensacines priemones. Kompensacinę techniką asmenys gali įsigyti Respublikiniame invalidų kompensacinės technikos centre arba organizuojant priemonių pristatymą į namus per socialinės paramos skyrių;

būsto ir aplinkos pritaikymo paslaugos – tai paslaugos, teikiamos tam, kad užtikrintų neįgalių bei senų žmonių kuo didesnį savarankiškumą, pritaikant būstą ir aplinką prie asmens negalios. Tai gyvenamųjų patalpų durų platinimas, nuolydžių įrengimas, vonios, tualeto, kitos aplinkos pritaikymas.

Paslaugų teikimą organizuoja savivaldybė, gali būti kuriamos atskiros būsto pritaikymo tarnybos.

III. SPECIALIOSIOS SOCIALINĖS PASLAUGOS

16. Specialiųjų socialinių paslaugų apibūdinimas.

Specialiosios socialinės paslaugos – tai tokios socialinės paslaugos, kurios teikiamos asmenims tuomet, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos.

Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmenims nestacionariose ir stacionariose globos įstaigose:

dienos globos;

laikino gyvenimo;

stacionariose globos ir slaugos;

mišrių paslaugų.

Nestacionari globos įstaiga skirta įvairaus amžiaus skirtingų socialinių grupių asmenims. Dienos globos įstaigoje įvairi socialinė pagalba teikiama paprastai tik dieną, laikino apgyvendinimo įstaigoje – tam tikrą ilgesnį apibrėžtą laiką.

Stacionari globos įstaiga skirta įvairaus amžiaus, negalios bei skirtingų socialinių grupių asmenims (seniems žmonėms, vaikams, neįgaliesiems ir kt.), kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Stacionari globos įstaiga ilgesnį ar trumpesnį laiką yra kliento gyvenamoji vieta.

17. Dienos globos įstaigos – tai socialinės globos įstaigos, kuriose asmenims dienos metu teikiamos įvairių rūšių socialinės paslaugos ir kita socialinė pagalba.

Paslaugų gavėjai – įvairių socialinių grupių asmenys (vaikai, seni žmonės, vaikai su negalia, suaugę žmonės su negalia, rizikos grupės asmenys ir kt.), kurie gyvena savo namuose, o dienos metu jiems reikalinga priežiūra, ugdymas arba dalyvavimas bendruomenės veikloje, siekiant išvengti izoliacijos bei vienišumo.

Dienos globos įstaigos yra šių tipų:

bendruomenės dienos globos;

reabilitacijos.

17.1. Bendruomenės dienos globos įstaigos – tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos įvairių asmenų bei socialinių žmonių grupių socializacijai.

Bendruomenės dienos globos įstaigos yra šios:

vaikų dienos centras – tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios paskirtis yra teikti dienos globos, užimtumo, laisvalaikio organizavimo ir kt. paslaugas vaikams, tuo pačiu gerinant gyvenimo kokybę mažas pajamas turinčių ir probleminių šeimų vaikams ir siekiant normalizuoti jų santykius su socialine aplinka.

Vaikų dienos centre priklausomai nuo įstaigos veiklos organizavimo pobūdžio gali būti teikiamos ir nakvynės paslaugos;

pagyvenusių žmonių dienos centras – tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios paskirtis yra teikti įvairių
paslaugas, padedančias aktyvinti, suburti pagyvenusius žmones, sudarant sąlygas realizuoti savo sugebėjimus, padėti vieni kitiems ir pagerinti bendruomenės mikroklimatą;

bendruomenės centras – tai “daugiafunkciniai namai” visiems asmenims, gyvenantiems vienoje bendruomenėje, kaimynystėje, teikiantys įvairias švietimo, laisvalaikio, kultūrines ir kitas paslaugas, siekiant stiprinti vietinę bendruomenę;

dienos centras žmonėms su negalia – tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta žmonių su negalia bendravimui ir socializacijai. Šioje įstaigoje gali būti teikiamos informavimo, buitinės, kultūrinės, laisvalaikio organizavimo ir kt. paslaugos;

dienos prieglauda rizikos grupės asmenims (benamiams, alkoholikams, narkomanams) – įstaiga, skirta rizikos grupės asmenims gauti minimalias buitines, maitinimo ir asmens higienos paslaugas.

Bendruomenės dienos globos įstaigose teikiamos tokios paslaugų grupės:

informavimo ir konsultavimo;

bendravimo;

socialinio darbo;

ugdymo, mokymo;

laisvalaikio organizavimo (kultūros, sporto, švietimo);

maitinimo organizavimo;

asmens higienos ir priežiūros;

buitinės.

Esant poreikiui, šiose įstaigose gali būti organizuojamos asmens sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų teikimas.

Socialinių paslaugų apimtis ir struktūra priklauso nuo dienos globos įstaigos klientų interesų bei veiklos organizavimo.

Personalas. Personalo struktūra priklauso nuo klientų, jų skaičiaus ir teikiamų paslaugų.

Personalą sudaro nedidelė profesionalių darbuotojų grupė, kuri organizuoja įstaigos veiklą, pasitelkdama bendruomenės gyventojus ir savanorius.

17.2. Reabilitacijos įstaigos – socialinių paslaugų įstaigos, skirtos ugdyti, atstatyti bei grąžinti fizinius, protinius, profesinius ir socialinius sugebėjimus neįgaliems ir rizikos grupės asmenims. Tai:

reabilitacijos įstaigos žmonėms su negalia;

reabilitacijos įstaigos rizikos grupių asmenims.

17.2.1. Reabilitacijos įstaigos žmonėms su negalia – tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos ugdyti neįgaliųjų fizinius ir protinius sugebėjimus, palengvinti jų integraciją į visuomenės gyvenimą, įsigyjant profesiją bei darbą. Šių paslaugų gavėjai – vaikai ir suaugę žmonės su proto, fizine, kompleksine ar kitos rūšies negalia.

Reabilitacijos įstaigos žmonėms su negalia yra šios:

socialinės reabilitacijos centras – tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta neįgalaus asmens savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimui, padedanti įsigyti išsimokslinimą, profesiją bei dalyvauti visuomenės gyvenime.

Socialinės reabilitacijos centrai gali būti steigiami kompleksinę negalią ar atskiras negalios rūšis turintiems asmenims.

Atskirais atvejais šio tipo įstaigoje neįgaliesiems gali būti organizuojama ir nakvynė;

vaikų ugdymo centras (abilitacinis centras) – tai socialinių paslaugų įstaiga, teikianti vaikams su negalia ugdymo, įvairių formų užimtumo ir reabilitacijos paslaugas.

Šio tipo įstaigoje vaikams su negalia gali būti organizuojama ir nakvynė;

darbo terapijos centras (darbo centras, darbinio mokymo centras, darbinio užimtumo centras ir kt.) – tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios paskirtis organizuoti darbinę veiklą, padedant vyresniems nei 16 metų neįgaliesiems integruotis į visuomenės gyvenimą;

paramos šeimai centras – tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta teikti socialinę, pedagoginę, psichologinę, teisinę ir kitokią pagalbą neįgaliesiems vaikams ir juos auginančioms šeimoms.

Reabilitacijos įstaigose žmonėms su negalia teikiamos šios paslaugų grupės:

informavimo, konsultavimo;

socialinio darbo;

nakvynės organizavimo;

reabilitacijos;

ugdymo, mokymo;

darbo terapijos, užimtumo;

laisvalaikio organizavimo;

maitinimo;

buitinės;

kitos.

Personalas. Personalo struktūra priklauso nuo įstaigos paskirties, teikiamų paslaugų pobūdžio, klientų skaičiaus bei sudėties, negalės pobūdžio bei kitų ypatumų.

Pagrindinės personalo profesinės grupės:

socialiniai darbuotojai;

socialiniai pedagogai;

specialieji pedagogai;

asmens sveikatos priežiūros specialistai;

ikimokyklinio auklėjimo pedagogai;

darbo terapijos, užimtumo specialistai.

Kiti specialistai gali būti kviečiami konkrečiam darbui atlikti priklausomai nuo iškilusio poreikio.

17.2.2. Reabilitacijos įstaigos rizikos grupių asmenims – tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos atstatyti dėl įvairių rizikos faktorių sutrikusias asmenų biosocialines funkcijas ir atkurti ryšius su juos supančia aplinka ir bendruomene.

Paslaugų gavėjai – įvairaus amžiaus socialinės rizikos grupių asmenys: grįžę iš įkalinimo įstaigų, socialinės reabilitacijos įstaigų, asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais, infekuoti ŽIV, rizikos grupių asmenų šeimų nariai ir kiti.

Reabilitacijos įstaigos rizikos grupių asmenims yra šios:

socialinės adaptacijos tarnyba (centras, padalinys) – tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta teikti paslaugas asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo įstaigų ar socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų;

socialinės-psichologinės pagalbos tarnyba (konsultavimo kabinetas) – tai įstaiga, teikianti konsultacijas įvairiais socialinės reabilitacijos klausimais. Šio tipo įstaigose priklausomai nuo klientų grupių gali skirtis veiklos pobūdis, t. y. šios
gali būti steigiamos tiesioginiam paslaugų teikimui arba prevencijos tikslais, siekiant sumažinti savižudybių, nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo, prostitucijos ir AIDS plitimo problemas;

pagalbos šeimai tarnyba – tai įstaiga, teikianti socialinę, pedagoginę, psichologinę, teisinę ir kt. pagalbą socialinės rizikos grupių asmenims bei jų šeimų nariams.

Reabilitacijos įstaigose rizikos grupių asmenims teikiamos šios paslaugų grupės:

informavimo ir konsultavimo;

psichologinio konsultavimo;

socialinio darbo;

asmens sveikatos priežiūros organizavimo;

švietimo;

laisvalaikio organizavimo;

maitinimo ir nakvynės organizavimo;

kitos.

Pagrindinės personalo profesinės grupės:

socialiniai darbuotojai;

socialiniai pedagogai;

psichologai;

kiti specialistai.

Teikiant paslaugas, šių tarnybų specialistai bendradarbiauja su švietimo, sveikatos ir teisėsaugos įstaigomis ir specialistais.

Būtina organizuoti darbą komandoje, kurią sudarytų socialiniai darbuotojai, pedagogai, psichologai, vidaus reikalų sistemos pareigūnai, asmens sveikatos priežiūros ir kiti specialistai.

Į paslaugų teikimą gali būti įtraukiami savanoriai (juridinėms, psichologinio konsultavimo ir kitoms paslaugoms teikti).

Svarbu skatinti savipagalbos ir specialiųjų grupių kūrimąsi bendruomenėje.

Savipagalbos grupė – tai asmenų, turinčių tą pačią ar panašią problemą, grupė, kurioje diskutuojant ir bendraujant išugdomi įgūdžiai, kaip padėti kitiems ir pačiam sau.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3632 žodžiai iš 7242 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.