Ekonomikos mokslo paskirtis
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos mokslo paskirtis

Ekonomikos mokslo paskirtis, tikslai ir vieta

šiandieniniame gyvenime

Ekonomika, mokslas, kuris, viena vertus, yra visiškai praktinis, kita vertus – pretenduojantis į objektyvumą ir tikslumą. Iš ekonomisto yra tikimasi, kad jis skaičiais įvertins bet kokį reiškinį. Kiek ekonomika augs kitais metais? Ką auginti žemdirbiams, kad nereikėtų jų subsidijuoti? Kokiose srityse pradėti verslą? Koks bus dolerio kursas po pusės metų? Už kiek daugiausia galėjome parduoti “Lietuvos Telekomą” (dar sakoma: “kiek jis iš tiesų buvo vertas“)? Kiek turėtų uždirbti vaistinė nuo parduotos dėžutės vitaminų? Į ką ir kiek investuoti, kad padarytume šalies gerovę ir pasaulinę šlovę garantuojantį išradimą? Visi šie klausimai yra ekonomikos mokslo objektas, tačiau nė vienas jų neturi tokio atsakymo, kurio tikimasi – tikslaus ir objektyvaus. Nors atsakymų esama ir ekonomikos išmanymas leidžia juos surasti, tačiau tik hipotetinius ir subjektyvius.

Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimo srityse, ekonomikos problemos yra vienos opiausių su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kiekvienas individas svarsto : kokį darbą pasirinkti, kodėl tiek už jį mokama, kas lemia prekių ir paslaugų kainą bei pabrangimą, kodėl ir kokius mokesčius turi mokėti valstybei, kaip naudingiau panaudoti savo pajamas- ar taupyti banke, ar pirkti akcijas ir obligacijas, ar tik tenkinti kasdieninius poreikius? Šių ir kitų klausimų sprendimas tiesiogiai veikia žmogų, sukelia norą dirbti, profesiškai tobulėti.

Esminė problema, kurią dažniausiai nagrinėja ekonomika yra formuluojama taip: „kaip paskirstyti duotus išteklius žinomiems tikslams (poreikiams) pasiekti“ T.y. turime duomenis, turime tikslo funkciją, reikia tik išspręsti optimizacijos uždavinį.

Ištekliai- yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje, antrieji- dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi būti naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai.

Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug, oras ir vanduo priskiriami prie jų. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus.

Didelė dauguma išteklių- riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai- žemė, darbas ir kapitalas.

Poreikiai- tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Norint tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių reikia nuolat didinti produktų, o vėliau- prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Norint didinti produktų gamybą reikia daugiau išteklių.

Žemė- tai gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami.

Darbas- tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.

Darbo jėga- tai žmogaus fizinių. Psichinių- dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu.

Kapitalas- žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Didelė dalis ekonomistų pvz. A. Smitas, D. Rikardas kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.

Gamyba- tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti.

Tačiau ekonomika yra ir problemų mokslas- tokių kaip nedarbas, infliacija, skurdas.

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines it t.t. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).

Bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras). Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis
infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai.

Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motions.

Žinios visuomenėje egzistuoja išsklaidytu pavidalu. Tai – aksioma. O jeigu niekas neduota, tai uždavinio apie optimalų resursų paskirstymą kėlimas praranda prasmę, nes iš anksto žinoma, kad jo prielaidos apie integruotų žinių egzistavimą yra neteisingos. Ekonomikos esminė problema būtent ir yra susijusi su klausimu, kas yra žinoma. Šią problemą galima suformuluoti taip:

Ų kaip paskirstyti išteklius, apie kuriuos žino vieni, siekiant tų tikslų, kurių santykinę svarbą žino kiti.

Ų kokiais būdais žmonės keičiasi informacija, reikalinga sudarant savo planus.

Ų kaip panaudoti žinias, pradžioje išsklaidytas tarp visų žmonių

Jeigu ekonominiu planavimu užsiima kažkokia viena institucija ar asmuo, turime mums labai gerai pažįstamą centrinio planavimo ekonomiką. Kitas būdas yra decentralizuotas planavimas – kuris realizuojamas per konkurenciją. Rinkos subjektai kuria savo planus, kurie koreguojami, jiems konkuruojant rinkoje. Klausimas, kuri iš šių sistemų efektyvesnė, mums lyg ir nebeįdomus, nes gyvas eksperimentas jau yra įvykęs. Tai, kad ekonomika pagal vieningą planą valdoma yra neefektyvi pademonstruota milijonų liudininkų akivaizdoje- Sovietų sąjungos žlugimas.

Čia reikėtų padaryti ekskursą į nūdieną. Daugelis žmonių tiek valdžios sluoksniuose, tiek verslo visuomenėje mano, kad būtina kurti Lietuvos ekonominio vystymosi programas, išskirti prioritetines šakas, nutarti, ar gaminsime kompiuterius, ar auginsime vištas, iš ko pirkti naftą ir kam parduosime elektrą. Šiuos planus neva turį sukurti ekonomikos ekspertai. Tokie planai neįmanomi, nes jiems sukurti reikalingos ne tik ir ne tiek mokslinės žinios, kiek visos kitos žinios, kurios guli išsibarsčiusios visų žmonių galvose. Nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas planas turi būti nuolatos atnaujinamas, taigi – negali būti vieną kartą sudarytas ir po to ilgą laiką naudojamas, tik retsykiais jį pakoreguojant.

Ekonominėje veikloje žinios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties ir suteikia pranašumą prieš kitus. Pažinti ir mokėti pasinaudoti ne visiškai išnaudojamu mechanizmu, nepastebėtais kieno nors sugebėjimais, žinoti papildomus išteklius, kuriais galima pasinaudoti stygiaus atveju. Pastaroji žinių rūšis visiems yra puikiai pažįstama, nors ne visada pripažįstama vienodai vertinga su mokslinėmis žiniomis. Jeigu atkreipti dėmesį į darbo skelbimus, tai dalima pastebėti, kad vieni darbdaviai reikalauja, kad pretendentas būtinai turėtų nurodytos specialybės diplomą, kiti labiau pabrėžia analogiškos darbo patirties buvimą, rekomendacijas. Lokalių žinių svarba pasireiškia ne tik versle bet ir asmeninio ūkio tvarkyme: vairuotojai paprastai žino, kurioje iš netoliese esančių degalinių pigiausias benzinas, o šalia darbovietės atrasta pigi ir skani kavinė yra tikras turtas. Žinios apie pigiai ir gerai dirbančius santechnikus, statybininkus, kirpėjas bei kitus reikalingų paslaugų tiekėjus yra ypač branginamos ir paprastai bet kam neplatinamos. Daugeliui Lietuvos smulkių prekiautojų, papildomų išteklių suradimo galimybės yra ypač aktualios, nes šie ištekliai ribojami ir politinėmis priemonėmis. Su kiekvienu nauju valdžios reguliavimu, galime stebėti ir stebėtis žmonių sugebėjimais sugalvoti, kaip jų išvengti, t.y. rasti kitus būdus saviems tikslams pasiekti. Vaizdžiausi iš jų vysta pasienyje. Žmonės atranda įvairius gudrius būdus kaip pervežti kontrabandą per sieną, tiesia iš Latvijos spiritotiekis. Šiandien Lietuvoje reguliavimams darantis vis sudėtingesniems, tokio pobūdžio praktinės ir lokalios žinios dar ne kartą demonstruos savo vertingumą.

Taigi, be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimų, ekonomikoje apstu problemų jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui- kaip išvengti didėjančio nedarbo? Kaip išvengti infliacijos ir ūkinio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai
profesinės ir vartotojų sąjungos. Atsakyti į minėtus klausimus ir daugelį kitų klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija.

Ekonomikos teorija tai “mokslas kuriuo užsiima ekonomistai”. Tai labai supaprastintas teiginys, kuris neatskleidžia šio mokslo esmės. XIX a. anglų ekonomikos mokytojas ir mokslininkas Alfredas Maršalas (Alfred Marshall 1842-1924) apibūdino ekonomiką kaip “mokslą apie žmonių elgseną verslo srityje”. Tai plačioji ekonomikos samprata. Ji apima daug specifinių ekonomikos nagrinėjamų klausimų. Ekonomikos teorija turi keletą apibrėžimų:

Ų Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių rūšis;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti tarp žmonių, kad jie galėtų jais naudotis;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.

Taigi trumpai aptariant ekonomikos mokslą, galima sakyti, kad ekonomika yra visuomenės mokslas, tyrinėjantis visuomenės ūkio reiškinius. Ji nagrinėja ne tik atskiro žmogaus arba atskirų asmenų ūkį, bet ir visuomenės santykius, užsimezgančius tarp žmonių jų ūkinėje veikloje. Ekonomika, nagrinėdama visuomenės ūkį, stengiasi iš savo išvadų nustatyti tam tikrus dėsningumus, priežastinius ryšius ir remiantis dėsniais, parengti įstatymus. Ekonomika, kaip ir daugelis kitų mokslų, nagrinėja reiškinius, atsižvelgdama į jų priežastis.

Nesvarbu, kokį ūkį imtume, visada iškils pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti, naudojant turimus išteklius ir kam paskirstyti pagamintą produkciją? Ekonominių problemų nebūtų, jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių, arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius.

Kalbant apie ekonominius modelius, reikėtų paminėti ir pusiausvyros modelių taikymą. Šią sąvoką vartoja ir neoklasikai, ir austrų mokyklos atstovai – pusiausvyros būsena kaip atskaitos taškas visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skiriasi iš esmės. F. Hayekas pusiausvyrą nagrinėja individo, o ne šalies ekonomikos, atžvilgiu (naujų žinių įtakos jo veiksmų planui) ir, kas yra labai svarbu, laiko skalėje, t.y., šioje schemoje nemanoma, kad žinios bei resursai būtų duoti. Šiuo metu Lietuvoje naudojami pusiausvyros modeliai būtent ir yra paremti prielaidomis, kurias F. Hayekas kritikuoja. Išoriniai pokyčiai čia traktuojami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi Iš visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančias paprastesnes tendencijas, o laikas šiuose modeliuose nėra kintamasis.

Taigi, grįžkime prie pagrindinio ekonomikos klausimo, kaip jį suformulavo, F. Hayekas: kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos?

Pats F. Hayekas į šį klausimą atsako taip:

Jeigu pripažinsime, kad visuomenės ekonominė problema yra visų pirma greito prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai turėsime pripažinti, kad galutiniai sprendimai turi būti palikti žmonėms, kuriems žinomos šios aplinkybės…

Jei tokia informacija perduodama centriniam organui, ji supaprastėja, pasensta, išsikraipo, ir grįžtamieji sprendimai negali būti teisingi. Tačiau ir žmogui sprendimams priimti turimų žinių nepakanka. Reikalingas būdas, kaip susirinkti žinias kurias turi kiti individai, ir net nežinant kas jas turi (čia kalbama ne apie visa žinias, o apie informaciją dėl reikalingų resursų įsigijimo sąlygų bei gaminamos produkcijos paklausos).

Kaip bebūtų keista, toks būdas egzistuoja – tai kainų sistema. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančiųjų sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia ir duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą – kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių visumos niekas neturi. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip.

Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas – yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui – ne ekonomistui, tai visai nesvarbu. Jam svarbu ne kodėl, o kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujų. Degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos
perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas – net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur už jas daugiau moka.

Yra tik vienas „bet“ sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: kainos turi būti laisvos. Valdžios įsikišimas, reguliuojant kainas, yra šios sistemos griovimas. Natūralu, kad ne rinkoje susiklosčiusios kainos ne kažin ką apie tą rinką gali pasakyti. Tai, kad išaugo grūdų supirkimo kainos dar nereiškia, kad padidėjo poreikis grūdams – tiesiog buvo nuspręsta padidinti subsidijas šiai kultūrai. Reaguodami į padidintą supirkimo kainą, ūkininkai užsėjo jais didesnius plotus. Rezultatas – brangiai supirkti grūdai gali likti gulėti saugyklose niekam nereikalingi, o pvz., bulvių, kurios subsidijuojamos mažiau, gali pritrūkti. Šiuo atveju kainomis perduodama informacija nepasitarnavo efektyviam išteklių paskirstymui, tačiau tai atsitiko ne dėl kainų mechanizmo kaltės, o dėl dirbtinai nustatytų kainų.

Visa, ką galima pasakyti, yra tai, kad niekam nėra pavykę sugalvoti alternatyvios sistemos, kurioje būtų išsaugoti tie esančios sistemos bruožai, kuriuos baugina net aršiausi jos priešai – ypač laisvės mastas individui pasirenkant savo veiklą ir, atitinkamai, nevaržomai naudojantis savo žiniomis bei sugebėjimais. Sistemoje, kurioje žinios apie reikšmingus faktus išsklaidytos tarp daugelio individų, kainos gali koordinuoti atskirus skirtingų žmonių veiksmus panašiai kaip subjektyvios individo vertės padeda jam sukoordinuoti atskiras jo plano dalis, teigia F. Hayekas.

Kaip rašo pats F. Hayekas, kainų veikimo mechanizmo reikšmę racionaliai ekonominei tvarkai suvokė ne tiek jau mažai jo laikmečio žmonių, netgi iš kitų ideologinių stovyklų. Vėliau didelę dalis F. Hayeko nuostatų priėmė ir įgyvendino Margaret Teacher vyriausybė Didžiojoje Britanijoje. Tai reiškė ne tik konkrečias reformas, bet ir atitinkamus žmonių mentaliteto pokyčius.

Šiandieninėje Lietuvoje F. Hayeko idėjos yra ypač aktualios ne tik savo turiniu, bet ir tematika. Jo straipsnis apie žinių panaudojimą visuomenei, galėtų daugeliui ekonomikoje angažuotų žmonių padėti susisteminti savo žinias bei išvengti populiarių, bet klaidingų prielaidų, kurios viena vertus, nuveda prie klaidingų išvadų, kita vertus, neleidžia užsiimti tikrųjų problemų apmąstymu. Taigi, Friedricho fon F. Hayeko mintys šiandien, kaip ir prieš pusę amžiaus, yra gyvos. Tereikia tik žmonių, kurie pajėgtų jas išgirsti ir pasiryžtų jomis remtis savo praktinėje veikloje. Būtų ypač puiku, jei tų išgirdusiųjų atsirastų ir tarp politikų.

Ištekliai- yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje, antrieji- dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi būti naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai.

Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug, oras ir vanduo priskiriami prie jų. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus.

Didelė dauguma išteklių- riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai- žemė, darbas ir kapitalas.

Žemė- tai gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami.

Darbas- tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.

Darbo jėga- tai žmogaus fizinių. Psichinių- dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu.

Kapitalas- žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Didelė dalis ekonomistų pvz. A. Smitas, D. Rikardas kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.

Gamyba- tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti.

Tačiau ekonomika yra ir problemų mokslas- tokių kaip nedarbas, infliacija, skurdas.

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines it t.t. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).

Bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų
pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras). Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai.

Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motions.

Ekonomikos mokslas pasaulyje ir …Lietuvoje

Neišmanant ekonomikos teorijos, neįmanoma teisingai įvertinti ekonominės politikos rizikingumo. Tarp visų ekonomikos teoriją sudarančių krypčių–mokyklų vyrauja neoklasikinė ekonomika. Būtent neoklasikine teorija yra paremtos išvystytų šalių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų ekonominės politikos rekomendacijos.

Tačiau pasaulio ekonomistų elitas uždaruose rateliuose jau dešimtmetį diskutuoja, kad ekonominės rekomendacijos įgyvendinamos neatsižvelgiant į jų ribotumą ir sąlyginumą, iškylantį iš šios metodologinės problemos. Pasaulio ekonominių forumų rekomendacijos perėjimo valstybėse dažniausiai būna įgyvendinamos aklai pasitikint. Bet ar tikrai tai duodavo daugiausia galimos naudos? Ar tų rekomendacijų vertėdavo klausyti?

Lietuvoje ekonomikos mokslo padėtis yra ypač bloga. Svarbiausia priežastis yra ta, kad Lietuvoje nėra vykdomi fundamentiniai tyrimai ekonomikos teorijos srityje. Dėl to nėra specialistų, sugebančių kvalifikuotai įvertinti vykdomą ekonominę politiką, numatyti jos padarinius, prognozuoti ekonominę raidą ir įvertinti tas priemones, kurias siūlo Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo ekonomistai.

Dėl šio atotrūkio tarp ekonomikos mokslo galimybių ir jam keliamų uždavinių kyla nesusipratimų, nuostolių ir netgi nusikaltimų. Nesusipratimų, tokių kaip penkmečio planai, ilgalaikės ūkio ar atskirų jos šakų plėtros strategijos, Seimo ar Vyriausybės pareiškimai dėl ekonomikos prioritetų, nacionaliniai susitarimai ir panašūs wishfull thinking įsikūnijimai teisės aktuose. Vos ne kiekvienas programinis dokumentas ir Lietuvoje, ir ypač Europos Sąjungoje prasideda mieželaitiško žmogaus patosu ir baigiasi … stalčiumi arba nuostoliais. Įgavęs tam tikrą mastą tokio tipo mąstymas veda prie nusikaltimo – juk socializmas rėmėsi prielaida, kad ekonominę veiklą galima suplanuoti. Tai turėtų padaryti išmanantis žmogus – ekonomistas (ar jų grupė). Pasirodo, negalėjo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3696 žodžiai iš 7386 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.