Ekonomikos mokslo paskirtis
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos mokslo paskirtis

Ekonomikos mokslo paskirtis, tikslai ir vieta

šiandieniniame gyvenime

Ekonomika, mokslas, kuris, viena vertus, yra visiškai praktinis, kita vertus – pretenduojantis į objektyvumą ir tikslumą. Iš ekonomisto yra tikimasi, kad jis skaičiais įvertins bet kokį reiškinį. Kiek ekonomika augs kitais metais? Ką auginti žemdirbiams, kad nereikėtų jų subsidijuoti? Kokiose srityse pradėti verslą? Koks bus dolerio kursas po pusės metų? Už kiek daugiausia galėjome parduoti “Lietuvos Telekomą” (dar sakoma: “kiek jis iš tiesų buvo vertas“)? Kiek turėtų uždirbti vaistinė nuo parduotos dėžutės vitaminų? Į ką ir kiek investuoti, kad padarytume šalies gerovę ir pasaulinę šlovę garantuojantį išradimą? Visi šie klausimai yra ekonomikos mokslo objektas, tačiau nė vienas jų neturi tokio atsakymo, kurio tikimasi – tikslaus ir objektyvaus. Nors atsakymų esama ir ekonomikos išmanymas leidžia juos surasti, tačiau tik hipotetinius ir subjektyvius.

Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimo srityse, ekonomikos problemos yra vienos opiausių su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kiekvienas individas svarsto : kokį darbą pasirinkti, kodėl tiek už jį mokama, kas lemia prekių ir paslaugų kainą bei pabrangimą, kodėl ir kokius mokesčius turi mokėti valstybei, kaip naudingiau panaudoti savo pajamas- ar taupyti banke, ar pirkti akcijas ir obligacijas, ar tik tenkinti kasdieninius poreikius? Šių ir kitų klausimų sprendimas tiesiogiai veikia žmogų, sukelia norą dirbti, profesiškai tobulėti.

Esminė problema, kurią dažniausiai nagrinėja ekonomika yra formuluojama taip: „kaip paskirstyti duotus išteklius žinomiems tikslams (poreikiams) pasiekti“ T.y. turime duomenis, turime tikslo funkciją, reikia tik išspręsti optimizacijos uždavinį.

Ištekliai- yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje, antrieji- dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi būti naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai.

Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug, oras ir vanduo priskiriami prie jų. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus.

Didelė dauguma išteklių- riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai- žemė, darbas ir kapitalas.

Poreikiai- tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Norint tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių reikia nuolat didinti produktų, o vėliau- prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Norint didinti produktų gamybą reikia daugiau išteklių.

Žemė- tai gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami.

Darbas- tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.

Darbo jėga- tai žmogaus fizinių. Psichinių- dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu.

Kapitalas- žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Didelė dalis ekonomistų pvz. A. Smitas, D. Rikardas kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.

Gamyba- tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti.

Tačiau ekonomika yra ir problemų mokslas- tokių kaip nedarbas, infliacija, skurdas.

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines it t.t. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).

Bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras). Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis
infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai.

Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motions.

Žinios visuomenėje egzistuoja išsklaidytu pavidalu. Tai – aksioma. O jeigu niekas neduota, tai uždavinio apie optimalų resursų paskirstymą kėlimas praranda prasmę, nes iš anksto žinoma, kad jo prielaidos apie integruotų žinių egzistavimą yra neteisingos. Ekonomikos esminė problema būtent ir yra susijusi su klausimu, kas yra žinoma. Šią problemą galima suformuluoti taip:

Ų kaip paskirstyti išteklius, apie kuriuos žino vieni, siekiant tų tikslų, kurių santykinę svarbą žino kiti.

Ų kokiais būdais žmonės keičiasi informacija, reikalinga sudarant savo planus.

Ų kaip panaudoti žinias, pradžioje išsklaidytas tarp visų žmonių

Jeigu ekonominiu planavimu užsiima kažkokia viena institucija ar asmuo, turime mums labai gerai pažįstamą centrinio planavimo ekonomiką. Kitas būdas yra decentralizuotas planavimas – kuris realizuojamas per konkurenciją. Rinkos subjektai kuria savo planus, kurie koreguojami, jiems konkuruojant rinkoje. Klausimas, kuri iš šių sistemų efektyvesnė, mums lyg ir nebeįdomus, nes gyvas eksperimentas jau yra įvykęs. Tai, kad ekonomika pagal vieningą planą valdoma yra neefektyvi pademonstruota milijonų liudininkų akivaizdoje- Sovietų sąjungos žlugimas.

Čia reikėtų padaryti ekskursą į nūdieną. Daugelis žmonių tiek valdžios sluoksniuose, tiek verslo visuomenėje mano, kad būtina kurti Lietuvos ekonominio vystymosi programas, išskirti prioritetines šakas, nutarti, ar gaminsime kompiuterius, ar auginsime vištas, iš ko pirkti naftą ir kam parduosime elektrą. Šiuos planus neva turį sukurti ekonomikos ekspertai. Tokie planai neįmanomi, nes jiems sukurti reikalingos ne tik ir ne tiek mokslinės žinios, kiek visos kitos žinios, kurios guli išsibarsčiusios visų žmonių galvose. Nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas planas turi būti nuolatos atnaujinamas, taigi – negali būti vieną kartą sudarytas ir po to ilgą laiką naudojamas, tik retsykiais jį pakoreguojant.

Ekonominėje veikloje žinios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties ir suteikia pranašumą prieš kitus. Pažinti ir mokėti pasinaudoti ne visiškai išnaudojamu mechanizmu, nepastebėtais kieno nors sugebėjimais, žinoti papildomus išteklius, kuriais galima pasinaudoti stygiaus atveju. Pastaroji žinių rūšis visiems yra puikiai pažįstama, nors ne visada pripažįstama vienodai vertinga su mokslinėmis žiniomis. Jeigu atkreipti dėmesį į darbo skelbimus, tai dalima pastebėti, kad vieni darbdaviai reikalauja, kad pretendentas būtinai turėtų nurodytos specialybės diplomą, kiti labiau pabrėžia analogiškos darbo patirties buvimą, rekomendacijas. Lokalių žinių svarba pasireiškia ne tik versle bet ir asmeninio ūkio tvarkyme: vairuotojai paprastai žino, kurioje iš netoliese esančių degalinių pigiausias benzinas, o šalia darbovietės atrasta pigi ir skani kavinė yra tikras turtas. Žinios apie pigiai ir gerai dirbančius santechnikus, statybininkus, kirpėjas bei kitus reikalingų paslaugų tiekėjus yra ypač branginamos ir paprastai bet kam neplatinamos. Daugeliui Lietuvos smulkių prekiautojų, papildomų išteklių suradimo galimybės yra ypač aktualios, nes šie ištekliai ribojami ir politinėmis priemonėmis. Su kiekvienu nauju valdžios reguliavimu, galime stebėti ir stebėtis žmonių sugebėjimais sugalvoti, kaip jų išvengti, t.y. rasti kitus būdus saviems tikslams pasiekti. Vaizdžiausi iš jų vysta pasienyje. Žmonės atranda įvairius gudrius būdus kaip pervežti kontrabandą per sieną, tiesia iš Latvijos spiritotiekis. Šiandien Lietuvoje reguliavimams darantis vis sudėtingesniems, tokio pobūdžio praktinės ir lokalios žinios dar ne kartą demonstruos savo vertingumą.

Taigi, be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimų, ekonomikoje apstu problemų jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui- kaip išvengti didėjančio nedarbo? Kaip išvengti infliacijos ir ūkinio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai
profesinės ir vartotojų sąjungos. Atsakyti į minėtus klausimus ir daugelį kitų klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija.

Ekonomikos teorija tai “mokslas kuriuo užsiima ekonomistai”. Tai labai supaprastintas teiginys, kuris neatskleidžia šio mokslo esmės. XIX a. anglų ekonomikos mokytojas ir mokslininkas Alfredas Maršalas (Alfred Marshall 1842-1924) apibūdino ekonomiką kaip “mokslą apie žmonių elgseną verslo srityje”. Tai plačioji ekonomikos samprata. Ji apima daug specifinių ekonomikos nagrinėjamų klausimų. Ekonomikos teorija turi keletą apibrėžimų:

Ų Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių rūšis;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti tarp žmonių, kad jie galėtų jais naudotis;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;

Ų Ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.

Taigi trumpai aptariant ekonomikos mokslą, galima sakyti, kad ekonomika yra visuomenės mokslas, tyrinėjantis visuomenės ūkio reiškinius. Ji nagrinėja ne tik atskiro žmogaus arba atskirų asmenų ūkį, bet ir visuomenės santykius, užsimezgančius tarp žmonių jų ūkinėje veikloje. Ekonomika, nagrinėdama visuomenės ūkį, stengiasi iš savo išvadų nustatyti tam tikrus dėsningumus, priežastinius ryšius ir remiantis dėsniais, parengti įstatymus. Ekonomika, kaip ir daugelis kitų mokslų, nagrinėja reiškinius, atsižvelgdama į jų priežastis.

Nesvarbu, kokį ūkį imtume, visada iškils pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti, naudojant turimus išteklius ir kam paskirstyti pagamintą produkciją? Ekonominių problemų nebūtų, jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių, arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius.

Kalbant apie ekonominius modelius, reikėtų paminėti ir pusiausvyros modelių taikymą. Šią sąvoką vartoja ir neoklasikai, ir austrų mokyklos atstovai – pusiausvyros būsena kaip atskaitos taškas visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skiriasi iš esmės. F. Hayekas pusiausvyrą nagrinėja individo, o ne šalies ekonomikos, atžvilgiu (naujų žinių įtakos jo veiksmų planui) ir, kas yra labai svarbu, laiko skalėje, t.y., šioje schemoje nemanoma, kad žinios bei resursai būtų duoti. Šiuo metu Lietuvoje naudojami pusiausvyros modeliai būtent ir yra paremti prielaidomis, kurias F. Hayekas kritikuoja. Išoriniai pokyčiai čia traktuojami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi Iš visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančias paprastesnes tendencijas, o laikas šiuose modeliuose nėra kintamasis.

Taigi, grįžkime prie pagrindinio ekonomikos klausimo, kaip jį suformulavo, F. Hayekas: kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos?

Pats F. Hayekas į šį klausimą atsako taip:

Jeigu pripažinsime, kad visuomenės ekonominė problema yra visų pirma greito prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai turėsime pripažinti, kad galutiniai sprendimai turi būti palikti žmonėms, kuriems žinomos šios aplinkybės…

Jei tokia informacija perduodama centriniam organui, ji supaprastėja, pasensta, išsikraipo, ir grįžtamieji sprendimai negali būti teisingi. Tačiau ir žmogui sprendimams priimti turimų žinių nepakanka. Reikalingas būdas, kaip susirinkti žinias kurias turi kiti individai, ir net nežinant kas jas turi (čia kalbama ne apie visa žinias, o apie informaciją dėl reikalingų resursų įsigijimo sąlygų bei gaminamos produkcijos paklausos).

Kaip bebūtų keista, toks būdas egzistuoja – tai kainų sistema. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančiųjų sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia ir duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą – kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių visumos niekas neturi. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip.

Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas – yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui – ne ekonomistui, tai visai nesvarbu. Jam svarbu ne kodėl, o kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujų. Degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos
perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas – net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur už jas daugiau moka.

Yra tik vienas „bet“ sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: kainos turi būti laisvos. Valdžios įsikišimas, reguliuojant kainas, yra šios sistemos griovimas. Natūralu, kad ne rinkoje susiklosčiusios kainos ne kažin ką apie tą rinką gali pasakyti. Tai, kad išaugo grūdų supirkimo kainos dar nereiškia, kad padidėjo poreikis grūdams – tiesiog buvo nuspręsta padidinti subsidijas šiai kultūrai. Reaguodami į padidintą supirkimo kainą, ūkininkai užsėjo jais didesnius plotus. Rezultatas – brangiai supirkti grūdai gali likti gulėti saugyklose niekam nereikalingi, o pvz., bulvių, kurios subsidijuojamos mažiau, gali pritrūkti. Šiuo atveju kainomis perduodama informacija nepasitarnavo efektyviam išteklių paskirstymui, tačiau tai atsitiko ne dėl kainų mechanizmo kaltės, o dėl dirbtinai nustatytų kainų.

Visa, ką galima pasakyti, yra tai, kad niekam nėra pavykę sugalvoti alternatyvios sistemos, kurioje būtų išsaugoti tie esančios sistemos bruožai, kuriuos baugina net aršiausi jos priešai – ypač laisvės mastas individui pasirenkant savo veiklą ir, atitinkamai, nevaržomai naudojantis savo žiniomis bei sugebėjimais. Sistemoje, kurioje žinios apie reikšmingus faktus išsklaidytos tarp daugelio individų, kainos gali koordinuoti atskirus skirtingų žmonių veiksmus panašiai kaip subjektyvios individo vertės padeda jam sukoordinuoti atskiras jo plano dalis, teigia F. Hayekas.

Kaip rašo pats F. Hayekas, kainų veikimo mechanizmo reikšmę racionaliai ekonominei tvarkai suvokė ne tiek jau mažai jo laikmečio žmonių, netgi iš kitų ideologinių stovyklų. Vėliau didelę dalis F. Hayeko nuostatų priėmė ir įgyvendino Margaret Teacher vyriausybė Didžiojoje Britanijoje. Tai reiškė ne tik konkrečias reformas, bet ir atitinkamus žmonių mentaliteto pokyčius.

Šiandieninėje Lietuvoje F. Hayeko idėjos yra ypač aktualios ne tik savo turiniu, bet ir tematika. Jo straipsnis apie žinių panaudojimą visuomenei, galėtų daugeliui ekonomikoje angažuotų žmonių padėti susisteminti savo žinias bei išvengti populiarių, bet klaidingų prielaidų, kurios viena vertus, nuveda prie klaidingų išvadų, kita vertus, neleidžia užsiimti tikrųjų problemų apmąstymu. Taigi, Friedricho fon F. Hayeko mintys šiandien, kaip ir prieš pusę amžiaus, yra gyvos. Tereikia tik žmonių, kurie pajėgtų jas išgirsti ir pasiryžtų jomis remtis savo praktinėje veikloje. Būtų ypač puiku, jei tų išgirdusiųjų atsirastų ir tarp politikų.

Ištekliai- yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje, antrieji- dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi būti naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai.

Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug, oras ir vanduo priskiriami prie jų. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus.

Didelė dauguma išteklių- riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai- žemė, darbas ir kapitalas.

Žemė- tai gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami.

Darbas- tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.

Darbo jėga- tai žmogaus fizinių. Psichinių- dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu.

Kapitalas- žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Didelė dalis ekonomistų pvz. A. Smitas, D. Rikardas kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.

Gamyba- tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti.

Tačiau ekonomika yra ir problemų mokslas- tokių kaip nedarbas, infliacija, skurdas.

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines it t.t. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).

Bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų
pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras). Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai.

Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motions.

Ekonomikos mokslas pasaulyje ir …Lietuvoje

Neišmanant ekonomikos teorijos, neįmanoma teisingai įvertinti ekonominės politikos rizikingumo. Tarp visų ekonomikos teoriją sudarančių krypčių–mokyklų vyrauja neoklasikinė ekonomika. Būtent neoklasikine teorija yra paremtos išvystytų šalių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų ekonominės politikos rekomendacijos.

Tačiau pasaulio ekonomistų elitas uždaruose rateliuose jau dešimtmetį diskutuoja, kad ekonominės rekomendacijos įgyvendinamos neatsižvelgiant į jų ribotumą ir sąlyginumą, iškylantį iš šios metodologinės problemos. Pasaulio ekonominių forumų rekomendacijos perėjimo valstybėse dažniausiai būna įgyvendinamos aklai pasitikint. Bet ar tikrai tai duodavo daugiausia galimos naudos? Ar tų rekomendacijų vertėdavo klausyti?

Lietuvoje ekonomikos mokslo padėtis yra ypač bloga. Svarbiausia priežastis yra ta, kad Lietuvoje nėra vykdomi fundamentiniai tyrimai ekonomikos teorijos srityje. Dėl to nėra specialistų, sugebančių kvalifikuotai įvertinti vykdomą ekonominę politiką, numatyti jos padarinius, prognozuoti ekonominę raidą ir įvertinti tas priemones, kurias siūlo Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo ekonomistai.

Dėl šio atotrūkio tarp ekonomikos mokslo galimybių ir jam keliamų uždavinių kyla nesusipratimų, nuostolių ir netgi nusikaltimų. Nesusipratimų, tokių kaip penkmečio planai, ilgalaikės ūkio ar atskirų jos šakų plėtros strategijos, Seimo ar Vyriausybės pareiškimai dėl ekonomikos prioritetų, nacionaliniai susitarimai ir panašūs wishfull thinking įsikūnijimai teisės aktuose. Vos ne kiekvienas programinis dokumentas ir Lietuvoje, ir ypač Europos Sąjungoje prasideda mieželaitiško žmogaus patosu ir baigiasi … stalčiumi arba nuostoliais. Įgavęs tam tikrą mastą tokio tipo mąstymas veda prie nusikaltimo – juk socializmas rėmėsi prielaida, kad ekonominę veiklą galima suplanuoti. Tai turėtų padaryti išmanantis žmogus – ekonomistas (ar jų grupė). Pasirodo, negalėjo.

Tačiau nei teorinis (L.von Mises, F.von Hayek), nei praktinis socializmo žlugimas (po mūsų nosimi prieš trylika metų) neišgydė žmonių nuo noro išmatuoti ekonominius sprendimus – objektyviai ir tiksliai. Juk egzistuoja ekonomikos mokslas, sofistiški skaičiavimo metodai, matematiniai modeliai, užsienio patirtis, statistika, netgi dirbtinis intelektas!

Egzistuoja. Tačiau visu tuo naudojasi konkretus žmogus konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, žmogus, kuris vertina savo tikslumu ir savo požiūriu. Šis veikiantis gyvas žmogus ir yra tas taškas, apie kurį sukasi ekonomikos mokslo paradoksai. Jei mes jį pripažįstame kaip pagrindinį ekonominio vyksmo dalyvį, nelieka pretenzijos žinoti objektyviai ir tiksliai, nelieka ir prieštaravimo. Lieka ekonomika – mokslas apie žmonių veiklą siekiant materialių gėrybių ir jo metodologinis raktas – individo ar jų grupės motyvas.

Tačiau, jei kartu su Marksu ar savarankiškai manome, kad ekonomiką lemia „objektyvūs ir nuo žmogaus valios nepriklausantys gamybinių jėgų vystymosi dėsniai“, aišku, veikiančiam žmogui tokio vaidmens neskiriame [1]. Tuomet pagrindiniu veikėju tampa protingasis kurmis skaičiuotojas – atsiribojęs nuo konkrečios vietos ir laiko, apdorojantis visų kitų žmonių turimą informaciją ir pateikiantis „mokslinį“ atsakymą. Šis atsakymas galėtų būti visiškai priimtinas kaip vieno žmogaus sprendimas, tačiau bėda yra ta, kad jį turi vykdyti kiti žmonės, kurių sprendimai kitokie. Ekonominiu požiūriu tai nuostolinga, nes žmonėms vykdant jų atžvilgiu ne geriausius sprendimus, ištekliai rinkoje pasiskirsto neefektyviai ir bendra gerovė sumažėja. Pavyzdžiui, Jonas savo namui dažyti perka
tiek, kiek jo kaimynas Petras. Jeigu kaimynų namai nėra vienodi, dažų arba liks, arba trūks. Abiem atvejais bus nuostolis.)

Kodėl gi šis prieštaravimas neišaiškėja praktiškai? Todėl, kad žmonės turi sveiko proto ir savo namus dažo pagal savo, o ne kaimyno namo matmenis. Tačiau ten, kur sprendimų pasekmės nėra tokios akivaizdžios, nuostoliai taip ir neišaiškėja. Antai nutariama investuoti x milijonų mokesčių mokėtojų pinigų žemės ūkiui paremti ar technologijų parkui įkurti. Šios investicijos turi pamatuojamų pasekmių – vidutiniškai y padidėjusios žemdirbių pajamos, z% padidėję keletos įmonių pelnai ar q naujai susikūrusių technologijų įmonių. Tačiau nežinome ir nesužinosime, kiek būtų padidėjusios pajamos, pelnas ir kiek sukurta naujų įmonių, jei šie pinigai būtų likę mokesčių mokėtojų kišenėse. Jei laikomės nuostatos, jog pagrindinis veikėjas ekonomikoje yra veikiantis žmogus, tai turim pripažinti, kad jis su savo pinigais pasielgs protingiau nei kas kitas.

Klausimas apie skaičiavimą bei valstybinį arba mokslinį planavimą ekonomikoje kyla periodiškai, atsiradus naujai ekonominės plėtros vėliavai. Neseniai tokia vėliava buvo subalansuota (tolydi ar kitaip „planuojama idant būtų lygesnė“) plėtra. Taip iki galo ir nepaaiškėjus jos prasmei ir, svarbiausia, būdams kaip to pasiekti, ši vėliava gerokai nubluko ir užleido vietą išdidžiai skambančiai „žinių ekonomikai“. Reikia pripažinti, kad šis prekinis ženklas yra daug labiau vykęs nei „subalansuota plėtra“ – bent jau į Lietuvių kalbą galima išversti. Nors jo prasmė ir įsikūnijimo būdai tebėra gana migloti.

Kaipgi suprantama žinių ekonomika? Savaime aišku, tai kompiuteriai, telefonai, internetas. Pagal tarptautinius palyginimus, juo daugiau naudojamasi šiais įrankiais, tuo geriau: namuose, versle, laisvalaikiu. Tačiau jei kiekvienas žmogus turės po du mobilius telefonus, o biurai bus prikimšti naujausios technikos, ar tai jau bus žinių ekonomika? Pagal kai kurias palyginimų metodologijas, taip gali būti ir įvertinta. Tačiau kažkas mums kužda (ar tik ne ta sausoji teorijos šaka?), kad tai ne žinių ekonomika.

Kitas populiarus mitas – kad žinių ekonomikos pagrindas – aukštųjų technologijų pramonė. Čia pavyzdinėmis pateikiamos tokios šalys kaip Suomija bei JAV. Iš tiesų Suomijos ekonomika remiasi aukštųjų technologijų pramone, tiksliau, viena jos įmone – Nokia . Žinių prasme tai gal ir labai gerai, tačiau ekonomikos prasme – labai rizikinga. Panašiai kaip nediversifikuota investicija ar lošimas va banque : jei viskas klostosi sėkmingai, tai rezultatai labai malonūs, tačiau jei nesėkmingai – labai skausmingi. Užtenka turėti omenyje, kad aukštosios technologijos yra labiau nei vidutiniškai rizikinga verslo šaka. Kaip teigia Peteris Druckeris, nors aukštosios technologijos madingos, tačiau šios sferos įmonės tesudaro nedidelę dalį įvairų analitikų sudarytų JAV top įmonių sąrašų. Tiek ekonominį augimą, tiek darbo vietas ir toliau generuoja vadinamosios senosios pramonės šakos. Pastebėtina, kad juose daugėja anksčiau verslu nelaikytų sričių, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ir švietimo, privačių įstaigų [2].

Lietuvoje Nacionaliniame Susitarime (2002) užfiksuotas siekis, kad 25% Lietuvos bendrojo vidaus produkto sukurtų aukštosios technologijos. Kodėl 25%? Kaip matėme iš JAV ir Suomijos pavyzdžių, daugiau nėra geriau. Juo daugiau bendrojo produkto sukuriama vienoje šakoje, juo skaudesnės pasekmės nuosmukio metu. Prielaidą, kad nuosmukių galima išvengti, derėtų pamiršti. Ja remtis tolygu tikėti, jog einant kelias visada bus į pakalnę, vėjas pūs į nugarą, o vasara niekada nesibaigs.

Ir kodėl turėtų būti svarbu, kad ketvirtadalis produkto būtų sukurta konkrečiame sektoriuje? Šimtas litų, uždirbtas kraunant vagonus ir gaminant mikroschemas, atrodo lygiai taip pat ir nupirkti gėrybių už juos galima lygiai tiek pat. Minėtas siekis gali būti prasmingas tik dviem atvejais: norint laimėti rodiklių tarptautinių palyginimų lenktynėse (sindromas „pavyti estus“) ir manant, kad technologijos vertingos savaime (sindromas „žmogus – pasaulio užkariautojas“). Pirmas požiūris būdingiausias politikams bei valdininkams, antras – technokratinei visuomenei. Dar gali būti ir trečias motyvas – aukštųjų technologijų įmonių siekis išskirtinės naudos (jei ne įmonei, tai bent sektoriui), tikintis, kad valstybė, užsibrėžusi tokius tikslus, šios šakos įmones rems ar proteguos. Prie tokio svarstymo labai dera ir kitas Nacionalinio susitarimo postulatas „prioritetinės ūkio šakos“. Pagal pateikiamą apibrėžimą, tai šakos, turinčios geriausią perspektyvą plėtotis. Iš viršaus nustatyti prioritetai yra centrinio planavimo esmė – tuomet ne rinkos veikėjai – tiesiog žmonės – nusprendžia, kur turi būti nukreipiami ištekliai, bet dėl to susitaria atskira grupė (tik kodėl tai vadinama Nacionaliniu susitarimu?). Susitarusieji negalėjo nurodyti kriterijų, kuriais remdamiesi išskyrė šias šakas. Nieko nuostabaus, juk jų, objektyvių bei tikslių, ir neegzistuoja.

Susitarimo faktas visuomenėje paprastai yra priimamas teigiamai – galų gale tai juk yra demokratijos pagrindas. Nors atskirų ūkio subjektų tarpusavio susitarimai (pavyzdžiui, karteliniai
susitarimai) arba ūkio subjektų susitarimai su valdžios institucijomis (pavyzdžiui, protekcijos) yra smerktini ir netgi baudžiami. Tai dėl ko reikėtų susitarti? Banalu, bet susitarti reikia dėl žaidimo taisyklių, o ne dėl to, kas laimės ar koks bus žaidimo rezultatas.

Žinių ekonomikos atveju būtų labai sveika susitarti dėl sąvokų. Dėl to, kad žinių ekonomika nėra nei aukštoji technologija, nei prioritetinė ūkio šaka, nei ekonomikos šaka apskritai. Žinių ekonomika neišreiškiama kompiuterių ar mobiliųjų telefonų skaičiumi tūkstančiui gyventojų ar elektroninių transakcijų skaičiumi. Žinių ekonomika yra ekonomikos kokybinis įvertinimas, rodantis, jog savo ekonominėje veikloje didelė visuomenės dalis naudoja žinias ir taip susitvarko su kintančios aplinkos iššūkiais. Žinias jie naudoja, kaip jiems atrodo geriausia – gal automatizuotai, o gal ir ne; gal investuoja į technologijų kūrimą, o gal jas perka; gal išradimų rezultatus publikuoja vadinamuosiuose prestižiniuose leidiniuose, o gal „Naujajame Židinyje-Aiduose“. Ir net viso pasaulio ekonomistai neišmatuos šių reiškinių objektyviai ir tiksliai.

Visi žinių ekonomikos guru, svarstydami apie žinių ekonomiką, pradėję nuo makroekonominio stabilumo ir telefonizacijos lygio, baigia kur kas sunkiau išmatuojamomis sferomis, pavyzdžiui, švietimu ir palankia verslo aplinka, kultūriniais įpročiai ir visuomenei priimtinu rizikos lygmeniu. JAV profesorius, ilgus metus dirbantis Silikono slėnyje, Brianas Arthuras aukštąsias technologijas vadina „gilia meistryste“ (deep craft ) [3]. Michaelas Porteris, nagrinėdamas verslo branduolių (clusters ) susidarymo aplinkybes, pabrėžia konkrečios vietovės tradicijų reikšmę įmonių konkurencingumui [4]. Druckeris inovacija vadina veikiančio žmogaus gebėjimą reaguoti į kintančias sąlygas ir jas sistemiškai išnaudoti ekonominiam rezultatui pagerinti, visų pirma vadyboje. Jo nuomone, ekonomistai negali paaiškinti, kodėl XIX a. pabaigoje ir pastaruoju metu, atrodo, vėl atsirado verslininkystė ir kodėl ji atsirado vienose šalyse ar kultūrose, o ne kitose. Druckeris daro išvadą, kad „verslininkyste paremtos ekonomikos (entrepreneurial economy ) atsiradimas yra tiek ekonominis ir technologinis, tiek kultūrinis ir psichologinis reiškinys, o inovacija yra ekonominė-socialinė, o ne technologinė kategorija“

Visi argumentai veda prie išvados, kad žinių ekonomiką (kaip ir bet kurią kitą) sukuria arba nesukuria konkretūs žmonės. Sukuria, jei nori, drįsta ir jiems pavyksta. Kai dauguma žmonių Lietuvoje to norės ir drįs, net jeigu pagal gudriuosius benchmarkingus nebūsime sąrašo viršuje, galėsime džiaugtis, nes tai bus ženklas, jog sovietinio mentaliteto dantys atšipo.

Jeigu ekonominiu planavimu užsiima kažkokia viena institucija ar asmuo, turime mums labai gerai pažįstamą centrinio planavimo ekonomiką. Kitas būdas yra decentralizuotas planavimas – kuris realizuojamas per konkurenciją. Rinkos subjektai kuria savo planus, kurie koreguojami, jiems konkuruojant rinkoje. Klausimas, kuri iš šių sistemų efektyvesnė, mums lyg ir nebeįdomus, nes gyvas eksperimentas jau yra įvykęs. Tai, kad ekonomika pagal vieningą planą valdoma yra neefektyvi pademonstruota milijonų liudininkų akivaizdoje. Tačiau įdomu, ką apie tai dar prieš didįjį eksperimentą (1945 m. ) dėstė F. Hayekas. Jis teigė:

Kuri iš šių sistemų efektyvesnė, priklauso nuo to, kurioje iš jų galima tikėtis pilnesnio turimų žinių panaudojimo.

Čia norėčiau padaryti ekskursą į nūdieną. Daugelis žmonių tiek valdžios sluoksniuose, tiek verslo visuomenėje mano, kad būtina kurti Lietuvos ekonominio vystymosi programas, išskirti prioritetines šakas, nutarti, ar gaminsime kompiuterius, ar auginsime vištas, iš ko pirksime naftą ir kam parduosime elektrą. Šiuos planus neva turį sukurti ekonomikos ekspertai. Sekant F. Hayeko mintį, tokie planai neįmanomi, nes jiems sukurti reikalingos ne tik ir ne tiek mokslinės žinios, kiek visos kitos žinios, kurios guli išsibarsčiusios visų žmonių galvose. Nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas planas turi būti nuolatos atnaujinamas, taigi – negali būti vieną kartą sudarytas ir po to ilgą laiką naudojamas, tik retsykiais jį pakoreguojant.

Ekonominėje veikloje žinios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties, ir būtent jos, F. Hayeko teigimu, „praktiškai kiekvienam individui suteikia pranašumą prieš kitus“. Pažinti ir mokėti pasinaudoti ne visiškai išnaudojamu mechanizmu, nepastebėtais kieno nors sugebėjimais, žinoti papildomus išteklius, kuriais galima pasinaudoti stygiaus atveju. Pastaroji žinių rūšis visiems yra puikiai pažįstama, nors ne visada pripažįstama vienodai vertinga su mokslinėmis žiniomis. Jeigu atkreiptume dėmesį į darbo skelbimus, pastebėtume kad vieni darbdaviai reikalauja, kad pretendentas būtinai turėtų nurodytos specialybės diplomą, kiti labiau pabrėžia analogiškos darbo patirties buvimą, rekomendacijas. Lokalių žinių svarba pasireiškia ne tik versle bet ir asmeninio ūkio tvarkyme: vairuotojai paprastai žino, kurioje iš netoliese esančių degalinių pigiausias benzinas, o šalia darbovietės atrasta pigi ir skani kavinė yra tikras turtas. Žinios apie pigiai ir gerai dirbančius
santechnikus, statybininkus, kirpėjas bei kitus reikalingų paslaugų tiekėjus yra ypač branginamos ir paprastai bet kam neplatinamos. Daugeliui Lietuvos smulkių prekiautojų, papildomų išteklių suradimo galimybės yra ypač aktualios, nes šie ištekliai ribojami ir politinėmis priemonėmis. Su kiekvienu nauju valdžios reguliavimu, galime stebėti ir stebėtis žmonių sugebėjimais sugalvoti, kaip jų išvengti, t.y. rasti kitus būdus saviems tikslams pasiekti. Vaizdžiausi iš jų vysta pasienyje. Žmonės atranda įvairius gudrius būdus kaip pervežti benziną per sieną, įvedus apribojimus, nešioja maišeliais cukrų per tiltą iš Kaliningrado srities, tiesia iš Latvijos spiritotiekis, pinigų skolinasi ne iš banko, formaliai nesiskolina ir pan. Šiandien Lietuvoje reguliavimams darantis vis sudėtingesniems, tokio pobūdžio praktinės ir lokalios žinios dar ne kartą demonstruos savo vertingumą.

Kalbant apie ekonominius modelius, norėčiau paminėti ir pusiausvyros modelių taikymą. Šią sąvoką vartoja ir neoklasikai, ir austrų mokyklos atstovai – pusiausvyros būsena kaip atskaitos taškas visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skiriasi iš esmės. F. Hayekas pusiausvyrą nagrinėja individo, o ne šalies ekonomikos, atžvilgiu (naujų žinių įtakos jo veiksmų planui) ir, kas yra labai svarbu, laiko skalėje, t.y., šioje schemoje nemanoma, kad žinios bei resursai būtų duoti. Šiuo metu Lietuvoje naudojami pusiausvyros modeliai būtent ir yra paremti prielaidomis, kurias F. Hayekas kritikuoja. Išoriniai pokyčiai čia traktuojami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi Iš visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančias paprastesnes tendencijas, o laikas šiuose modeliuose nėra kintamasis.

Taigi, grįžkime prie pagrindinio ekonomikos klausimo, kaip jį suformulavo, F. Hayekas: kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos?

Pats F. Hayekas į šį klausimą atsako taip:

Jeigu pripažinsime, kad visuomenės ekonominė problema yra visų pirma greito prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai turėsime pripažinti, kad galutiniai sprendimai turi būti palikti žmonėms, kuriems žinomos šios aplinkybės…

Jei tokia informacija perduodama centriniam organui, ji supaprastėja, pasensta, išsikraipo, ir grįžtamieji sprendimai negali būti teisingi. Tačiau ir žmogui sprendimams priimti turimų žinių nepakanka. Reikalingas būdas, kaip susirinkti žinias kurias turi kiti individai, ir net nežinant kas jas turi (čia kalbama ne apie visa žinias, o apie informaciją dėl reikalingų resursų įsigijimo sąlygų bei gaminamos produkcijos paklausos).

Kaip bebūtų keista, toks būdas egzistuoja – tai kainų sistema. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančiųjų sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia ir duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą – kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių visumos niekas neturi. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip.

Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas – yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui – ne ekonomistui, tai visai nesvarbu. Jam svarbu ne kodėl, o kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujų. Degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas – net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur už jas daugiau moka.

Yra tik vienas „bet“ sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: kainos turi būti laisvos. Valdžios įsikišimas, reguliuojant kainas, yra šios sistemos griovimas. Natūralu, kad ne rinkoje susiklosčiusios kainos ne kažin ką apie tą rinką gali pasakyti. Tai, kad išaugo grūdų supirkimo kainos dar nereiškia, kad padidėjo poreikis grūdams – tiesiog buvo nuspręsta padidinti subsidijas šiai kultūrai. Reaguodami į padidintą supirkimo kainą, ūkininkai užsėjo jais didesnius plotus. Rezultatas – brangiai supirkti grūdai gali likti gulėti saugyklose niekam nereikalingi, o pvz., bulvių, kurios subsidijuojamos mažiau, gali pritrūkti. Šiuo atveju kainomis perduodama informacija nepasitarnavo efektyviam išteklių paskirstymui, tačiau tai atsitiko ne dėl kainų mechanizmo kaltės, o dėl dirbtinai nustatytų kainų.

Visa, ką galima pasakyti, yra tai, kad niekam nėra pavykę sugalvoti alternatyvios sistemos, kurioje būtų išsaugoti tie esančios sistemos bruožai, kuriuos baugina net aršiausi jos priešai – ypač laisvės mastas individui pasirenkant savo veiklą ir, atitinkamai, nevaržomai naudojantis savo žiniomis bei sugebėjimais. Sistemoje, kurioje žinios apie
išsklaidytos tarp daugelio individų, kainos gali koordinuoti atskirus skirtingų žmonių veiksmus panašiai kaip subjektyvios individo vertės padeda jam sukoordinuoti atskiras jo plano dalis, teigia F. Hayekas.

Kaip rašo pats F. Hayekas, kainų veikimo mechanizmo reikšmę racionaliai ekonominei tvarkai suvokė ne tiek jau mažai jo laikmečio žmonių, netgi iš kitų ideologinių stovyklų. Vėliau didelę dalis F. Hayeko nuostatų priėmė ir įgyvendino Margaret Teacher vyriausybė Didžiojoje Britanijoje. Tai reiškė ne tik konkrečias reformas, bet ir atitinkamus žmonių mentaliteto pokyčius.

Šiandieninėje Lietuvoje F. Hayeko idėjos yra ypač aktualios ne tik savo turiniu, bet ir tematika. Jo straipsnis apie žinių panaudojimą visuomenei, galėtų daugeliui ekonomikoje angažuotų žmonių padėti susisteminti savo žinias bei išvengti populiarių, bet klaidingų prielaidų, kurios viena vertus, nuveda prie klaidingų išvadų, kita vertus, neleidžia užsiimti tikrųjų problemų apmąstymu. Taigi, Friedricho fon F. Hayeko mintys šiandien, kaip ir prieš pusę amžiaus, yra gyvos. Tereikia tik žmonių, kurie pajėgtų jas išgirsti ir pasiryžtų jomis remtis savo praktinėje veikloje. Būtų ypač puiku, jei tų išgirdusiųjų atsirastų ir tarp politikų.

zmo mažinimas bei tiesioginių mokesčių mažinimas leistų sumažinti SVV steigimo ir veiklos kaštus. Antras šaltinis bedarbystei mažinti – eksporto plėtra. Naujos rinkos kuria darbo vietas.

· Siekti esminio gyventojų pragyvenimo lygio kilimo ir skurdo mažinimo. Įsitikinęs, kad perskirstant kuo daugiau, didinant mokesčius ir išmokas reiškia tik „skurdo perskirstymą“. Tik aukšti ekonomikos augimo tempai leis mažinti pragyvenimo lygio atsilikimą nuo Europos šalių, mažinti turtinę ir socialinę diferenciaciją Lietuvoje, mieste ir kaime. Valstybės investicijos į švietimą, mokslą ir kultūrą – į žmogiškąjį kapitalą šiandien yra mūsų ūkio ir valstybes gyvybingumo ir konkurencingumo ateityje pagrindas.

· Stiprinti Lietuvos eksporto orientaciją, išsaugant esamas ir ieškant naujų rinkų. Tai galima pasiekti tik užtikrinant įmonių konkurencingumą, efektyvią įmonių vadybą bei sąžiningą konkurenciją vidaus rinkoje. Šiandien Lietuvoje ypač stiprios monopolizmo tendencijos, vieši karteliniai susitarimai dėl rinkų ir kainų, nesąžininga konkurencija ir įtakos šalies ekonominei politikai.Valdžios vaidmuo yra sukurti ilgalaikę eksporto palaikymo ir plėtros schemą, užtikrinti mūsų verslo ekspanciją. Konkurencijos stiprėjimas Baltijos regione, Europoje ir pasaulinėse rinkose yra ir bus nuolatinis mūsų ekonominio gyvenimo faktorius.

· Išnaudoti Lietuvos geopolitinę padėtį ilgalaikiam ekonominiam augimui. Tarp Vakarų ir Centrinės Europos ir NVS. Tai vienas didžiausių ir nepanaudotų mūsų ekonomikos privalumų. Mūsų energetines sistemos gali ženkliai įtakoti BVP. Transporto sistema leidžia generuoti prekių srautų aptarnavimą tarp Rytų ir Vakarų. Lietuvos verslo infrastruktūra turi geras galimybes teikti paslaugas, aptarnaujant tarptautinę prekybą.

· Integracijos į ES galimybių panaudojimas. Tai užtikrina makroekonominį stabilumą, vidaus ir užsienio investicijų augimą, rinkų išplėtimą, naujų technologijų spartesnį įsisavinimą ir galimybes naudotis ES struktūriniais fondais.

· „Naujoji ekonomika“ turi tapti vienu is svarbiausių mūsų ekonomikos modernzavimo ir dinamikos šaltinių. Tai ekonomikos globalizavimo iššūkis. Nenoras įvertinti jos svarbą yra mūsų provincialumo apraiška. „Naujoji ekonomika“ nulems mūsų vietą ir galimybes dirbti tarptautinėse rinkose, bus ekonominio augimo katalizatorius.

· Savivaldybių ekonomika turi tapti savaveiksmiu ūkiniu subjektu, kuris greta vykdomų socialinių paslaugų ir valstybės lėšų perskirstymo instrumento, išnaudotų vietinės rinkos galimybes, keltų ūkį miestuose ir kaimuose. Ūkinės ir finansinės laisvės savivalda yra modernios ekonomikos išraiška.

Ekonominės politikos priemonės /instrumentai/:

· Struktūrinė politika

· A) valstybinių įmonių restruktūrizacija ir privatizacija. Gerai parengtas ir skaidrus privatizavimas kels bendrą ekonomikos efektyvumą. Ypač svarbus infrastruktūros įmonių privatizavimas, nes nuo jo sekmės priklausys žmonių pragyvenimo sąlygos ir įmonių konkurencingumas.

· B) finansų sektoriaus reformos. Čia vyrauja monopolinės tendencijos. Būtinas konkurencijos, sąžiningos konkurencijos stiprinimas.

· C) darbo rinkos suaktyvinimas. Mažinti lėšas viešiesiems darbams ir bedarbių pašalpas jas perskirstant profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui, nepilna darbo diena, suaugusiųjų mokymas, absorbuojant bedarbystę. Plėsti profesinį mokymą jaunimui, tuo mažinant jaunimo bedarbyste. Žemas darbo produktyvumas didina prekių kaštus, daro mūsų prekes nekonkurencingomis. Investicijos į švietimą ir mokslą tiesiogiai įtakos galimybes rasti darbą.

· Pensijų, sveikatos, švietimo. Tai tiesiogiai sietina su valstybės finansais/išlaidomis/ ir jų efektyvumu.Tai mažins bedarbystę ir skurdą. Tiesiogiai skatins įmonių motyvacijas didinti darbuotojų skaičių. Šios reformos leis ekonomikai pasinaudoti kaupiamais finansiniais ištekliais, finansuojant ekonomikos plėtrą.

· Mokesčių politika:

· Kad užtikrinti ekonominę Lietuvos plėtrą kertine sąlyga yra mokesčių naštos mažinimas. Mūsų nuostatos: atsisakyti juridinių asmenų pajamų mokesčio,

· etapais iki 24% sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą,

· neapmokestinti 430 litų darbo užmokesčio minimumo.

Supaprastinti ir išskaidrinti mokesčių administravimą.

Verslo aplinkos išlaisvinimas:

– Valstybinio valdymo efektyvumo didinimas, kieta antibiurokratine ir antikorupcine politika

– panaikinti verslo laisvę apribojancius teises aktus

– Valdymo decentralizavimas ir verslo savivaldos plėtimas, perduodant jai reguliavimo funkcijas.

– Valstybinio valdymo institucijų sprendimai neturi diskriminuoti rinkos dalyvių.

Tik liberalios ekonominės tradicijos ir doktrinos įgyvendinimas, piliečių, bendruomenės ir valstybės partnerystė ir tarpusavio pasitikėjimas suteiks mums visiems galimybę gyventi modernioje Lietuvoje ir kilti žmonių gerbūviui.

Įprotis hipostazuoti socialinius darinius atsiliepia žodžių ‘ekonomika’ ir ‘rinka’ vartojimui. Kalbant, pavyzdžiui, apie ‘šalies ekonomiką’, ji neretai nejučiomis įsivaizduojama kaip vientisas didelis ūkis. Toks vaizdinys klaidina daugeliu požiūrių. Ūkis, ekonomika – oikonomia prasme – tai visuma išteklių, kuriuos tvarko ir naudoja vienas ūkinis subjektas. Paprasčiausias ūkis – tai namų ūkis. Abstraktesne prasme pats žmogaus gyvenimas yra ūkis ir ūkininkavimas. Savo ūkyje šeimininkas yra hegemonas ir viešpats. Visi jo ištekliai yra priemonės, pavaldžios jo valiai ir tarnaujančios jo tikslams. Tačiau būtent šia prasme rinka nėra ūkis, nėra oikonomia – ji neturi šeimininko, kuris būtų jos viešpats ir hegemonas, ji nėra valdoma vieno subjekto ar vieno plano, pagal kurį būtų nustatoma visų tikslų hierarchija bei visų išteklių santykinė vertė. “Rinkos kosmosas nėra ir negali būti valdomas vienos tikslų hierarchijos; jis tarnauja aibei skirtingų ir nebendramačių visų atskirų jo narių tikslams”. Rinka – tai