Es politika
5 (100%) 1 vote

Es politika

I. Paskaita. ES esmė ir jos raida

1. Europos Sąjungos esmė, tikslai

2. ES principai ir ypatumai

3. ES valstybės narės ir kandidatės

4. ES valstybių piliečių teisės

5. ES simboliai ir kalba

6. Europos Sąjungos istorinė raida

Europos Sąjungos esmė (paskirtis)

Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.

Europos Sąjungos misija yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos bendrijos steigimo sutartis, Roma, 1957).

Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas.

Valstybės narės

Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija.

ES valstybės narės – tai valstybės, pasirašiusios Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis.

Tikslai

ES tikslai:

· skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta euro.;

· siekti bendros rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;

· ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;

· stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;

· plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;

· pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.

ES principai

Pagrindiniai ES principai yra šie:

· ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;

· ES įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;

· demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai.

ES ypatumai

Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:

· ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams.

· Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus (žr. ES sandara, 6 p.).

· Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui.

· Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 15 skirtingų kultūrų valstybių, kurios gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į devynias oficialias ES kalbas.

· Rūpinimasis žmogumi. Visa Europos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai- svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą.

· Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami finansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas.

ES valstybių piliečių teisės

· ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali:

· nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje;

· dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje;

· balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena;

· būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių;

· dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas.

Valstybės kandidatės

Valstybės kandidatės – tai valstybės, kurios yra Tarybai įteikusios oficialią paraišką įstoti į Europos Sąjungą ir kurias Europos
Sąjunga yra pripažinusi būsimosiomis ES narėmis. Šiuo metu Europos Sąjungos narėmis siekia tapti 12 valstybių: Vengrija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Latvija, Estija, Lietuva, Bulgarija, Čekija, Slovėnija, Kipras ir Malta.

1998 m. kovo 31 d. Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija, Slovėnija, Kipras pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES.

1999 m. gruodžio 10 -11 d. Helsinkio viršūnių tarybos susitikime Lietuva, Slovakija, Latvija, Bulgarija, Rumunija ir Malta buvo oficialiai pakviestos pradėti derybas su ES. 2000 m. vasario 15 d. jos oficialiai pradėjo derybas dėl narystės ES.

Helsinkio viršūnių tarybos susitikime nuspręsta Turkijai suteikti kandidatės statusą, tačiau derybų Turkija dar nepradėjo.

Kokiais kriterijais remiantis priimamos naujos valstybės?

Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos (VRE), siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES. Kriterijai yra trys:

1. stabilių institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas;

2. funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;

3. sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos.

Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams 1995 metų Madrido Europos viršūnių susitikime- tai valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba.

ES simboliai

Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais.

Himnas. Europos Sąjungos himnas – 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Johano Šilerio „Odė džiaugsmui“.

Europos diena. Europos diena – 1985 metais Milano Europos viršūnių tarybos patvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Europos diena švenčiam kasmet gegužės 9 d., minint Šumano plano metines.

Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta „Europos Bendrija“, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas.

ES kalbos

Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų.

ES istorinė raida

1950 m. gegužės 9 d. paskelbtas Šumano planas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms.

ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigta Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas.

„Europos Sąjungos“ terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas „Europos Bendrijos“ terminas buvo pakeistas „Europos Sąjungos“ terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai):

1) Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas),;

2) bendroji užsienio ir saugumo politika;

3) bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį. 1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo veiklą.

1957 m. kovo 25 d. Romoje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis. 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys. Europos
ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija pradėjo veiklą.

1961-1962 m. narystės trijose Europos Bendrijose paraiškas pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija.

1967 m. liepos 1 d. į vieną sistemą sujungiamos trijų Europos Bendrijų – Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos, Europos ekonominės bendrijos – institucijos.

1968 m. liepos 1 d. tarp Europos ekonominės bendrijos valstybių įsigaliojo muitų sąjunga, panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti bendrieji išoriniai muitų tarifai.

1969 m. gruodžio 1-2 d. Hagoje Europos Bendrijos valstybių viršūnių susitikime nuspręsta imtis naujų integracijos gilinimo iniciatyvų ir priimti į Bendriją to pageidaujančias valstybes.

1970 m. parengti Europos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos steigimo projektai.

1972 m. sausio 22 d. Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Europos Bendriją sutartį. 1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo.

1973 m. sausio 1 d. Airija, Danija ir Didžioji Britanija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.

1974 m. gruodžio 9-10 d. Paryžiuje susirinkę Europos Bendrijos valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė oficialiai įtvirtinti savo susitikimus ir rengti juos reguliariai tris kartus per metus. EB valstybių lyderių susitikimas nuo tada oficialiai vadinamas Europos viršūnių taryba.

1979 m. birželio 7-10 d. vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai.

1979 m. kovo 13 d. pradėjo veikti Europos piniginė sistema, atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu.

1981 m. sausio 1 d. Graikija tapo dešimtąja Europos Bendrijos nare.

1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.

1985 m. liepos 12 d. Ispanija, Portugalija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.

1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.

1986 m. vasario 17 d. Hagoje devynios Europos Bendrijos valstybės: Airija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika pasirašė Vieningos Europos aktą.

1987 m. liepos 1 d. įsigaliojo Vieningos Europos aktas. Juo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. pabaigos sukurti vidaus rinką be sienų.

1990 m. spalio 3 d. galutinai susivienijo Vokietija. Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, o drauge ir Europos Bendrijos sudedamąja dalimi.

1991 m. gruodžio 9-10 d. Mastrichte baigėsi tarpvyriausybinės konferencijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos viršūnių taryba pritarė Europos Sąjungos sutarčiai.

1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių – Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija – pasirašė Europos Sąjungos sutartį.

1992 m. gruodžio 31 d. baigiama įgyvendinti vidaus rinkos kūrimo programa.

1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis.

1994 m. birželio 25 d. Austrija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungos valstybės pasirašė stojimo į Sąjungą sutartį.

1994 m. lapkričio 28 d. Norvegijos piliečiai referendume nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą. Norvegijos stojimo į Sąjungą sutartis neįsigaliojo.

1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tapo visateisėmis Europos Sąjungos narėmis.

1997 m. birželio 16-17 d. Amsterdame baigėsi tarpvyriausybinė konferencija. Europos viršūnių taryba pritarė modifikuotai Europos Sąjungos sutarčiai.

1997 m. spalio 2 d. penkiolika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija – pasirašė modifikuotą Europos Sąjungos sutartį.

1999 m. sausio 1 d. prasidėjo baigiamasis ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo etapas. Bendra Europos Sąjungos valstybių valiuta – euras – naudojamas vienuolikos Europos Sąjungos valstybių (Airija, Austrija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) tarpbankiniams atsiskaitymams. Grynųjų pinigų pavidalu euras buvo įvestas 2002 m.

1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Amsterdamo sutartis.Europos Sąjungos sandara

(“Trijų ramsčių principas”)

II. Paskaita. ES sutartys

1. Paryžiaus sutartis (1951 m.)

2. Romos sutartis (EURATOM ir EEB sutartys) (1957)

3. Sujungimo sutartis (1965)

4. Vieningos (Suvenstinis) Europos aktas (1986)

5. Mastrichto sutartis (1992)

6. Amsterdamo sutartis (1997)

Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys yra

Romos sutartis, Sujungimo sutartis, Vieningos Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis. Šios sutartys tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.

Europos anglių ir plieno bendrija (angl. European Coal and Steel Community, pranc. Communauté européenne du charbon et de l’acier, vok. Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl) – pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakarų Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba – svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d. jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę.

Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas – 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d., ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria „šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu“ ir „padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą“. Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus.

Paryžiaus sutartis buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Vyriausiajai valdybai. Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.

EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamybą. Tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo įsteigtos dar dvi bendrijos – Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministrų Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Tačiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko.

Euratomas (EURATOM) – tai Europos atominės energetikos bendrija, viena iš trijų Europos Bendrijų. Įsteigta 1957 m. kovo 25 d. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, todėl kartu šios dvi sutartys kartais vadinamos Romos sutartimis. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.

Euratomo steigimo sutartis numatė sudaryti „sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti“. 1951 m. įsteigtos Europos anglių ir plieno bendrijos pavyzdžiu buvo įkurtos analogiškos institucijos – Komisija ir Taryba, tuo tarpu Asamblėja ir Teisingumo Teismas iš karto tapo bendromis visų trijų Bendrijų institucijomis. Vėliau buvo nuspręsta galutinai sujungti visas Bendrijų institucijas.

Euratomo
kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euratomo veiklos tikslas turėjo būti užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energetikai plėtoti, ir atominių medžiagų tiekimą. Be to, Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį Euratomas atsako užbūtinas saugumo priemones Bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančioms šalims. Euratomo steigimo sutartimi buvo įkurtas Jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro devyni atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.

Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms dėl prieštaringų jų prioritetų nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Tai daugiausia lėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – valstybių, turinčių atominį ginklą, statusas, sunkiai suderinamas su viršvalstybiniais Euratomo siekiais. Antra vertus, Euratomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru per 1960 m. įkurtą specialią Euratomo tiekimo agentūrą. Komisijos prižiūrima agentūra vykdo bendrą tiekimo politiką vadovaudamasi lygiateisiško išteklių naudojimo principu.

Ilgą laiką Euratomas daugiausia dėmesio skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais, ypač po Černobylio katastrofos, jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euratomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominės energetikos.

Romos sutartis- 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.

Romos sutartis – tai Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Šią sutartį 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis, todėl kartais abi šios sutartys yra vadinamos Romos sutartimis. Tačiau kai terminas „Romos sutartis“ yra vartojamas vienaskaita, turima galvoje būtent Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.

Romos sutarties ištakos siekia 1952-1953 m., kai tuometinis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Johanas Vilemas Bejenas pateikė pasiūlymus dėl „bendros Europos rinkos“. Šie pasiūlymai tapo Beneliukso memorandumo, pateikto svarstyti 1956 m. birželio 1-2 d. vykusiai Mesinos konferencijai, ir jos sprendimu įkurto komiteto, kurio vadovu tapo Polis Anri Spakas (Paul-Henri Spaak), veiklos pagrindu. 1956 m. gegužės 29 d. Venecijoje Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrai komiteto pranešimą patvirtino derybų dėl ekonominės integracijos ir atominės energetikos bendrijų steigimo sutarčių pagrindu. 1956 m. birželio 26 d. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kuri baigėsi Romos sutarčių pasirašymu.

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties preambulėje numatyta, kad šalys apsisprendžia „padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai“, kad „svarbiausias jų siekis- nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas“ ir kad jos kviečia „kitas Europos tautas, pritariančias jų idealams, paremti jų pastangas“. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus (pereinamuosius laikotarpius), taip pat bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Pagal sutartį taip pat buvo įsteigtos tokios pagrindinės institucijos: Asamblėja, Taryba, Komisija ir Teisingumo Teismas.

Sujungimo sutartis (angl. Merger Treaty, pranc. Traité de fusion, vok. Fusionsvertrag) – Europos Bendrijų bendros Tarybos ir bendros Komisijos įsteigimo sutartis. Ją 1965 m. balandžio 8 d. pasirašė Europos Bendrijų valstybių narių – Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos – atstovai. Sutartis įsigaliojo 1967 m. liepos 29 d. Siekiant toliau koordinuoti trijų Bendrijų veiklą, sutartyje numatyta, kad Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB), Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas) turės vieną Tarybą ir vieną Komisiją; numatytas bendras Bendrijų biudžetas ir bendri minėtųjų institucijų finansavimo būdai.

Taip buvo pratęstas dar 1957 m. pradėtas darbas. Tuomet buvo paskelbta konvencija dėl kai kurių Europos Bendrijoms bendrų institucijų numatė bendrą EAPB, EEB ir Euratomo parlamentinę Asamblėją ir Teisingumo Teismą. Sujungimo sutartis suformavo vienodos Europos Bendrijų institucijų sistemos pagrindus. Pagal 1977 m. Antrosios biudžeto sutarties nuostatas Audito Rūmai taip pat yra bendri visoms trims Bendrijoms.

Vieningos (Suvestinis) Europos aktas. 1986 m. vasario 17 d. pasirašyta Liuksemburge (įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis,

padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.

Suvestinis Europos aktas (angl. Single European Act, pranc. Acte unique européen, vok. Einheitliche Europäische Akte) – Europos Bendrijų valstybių narių sutartis, pasirašyta 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge (devynių tuometinės Europos Bendrijos valstybių narių) ir tų pačių metų vasario 28 d. Hagoje (Airijos, Danijos, sulaukus teigiamų referendumų rezultatų – ir Graikijos), įsigaliojusi 1987 m. liepos 1 d. Suvestiniu aktu šis dokumentas pavadintas todėl, kad iš pradžių tarpvyriausybinė konferencija rengė du dokumentus: Europos Bendrijų steigimo (Paryžiaus ir Romos) sutarčių pataisas ir EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje nuostatus. Europos Komisijos siūlymu buvo nuspręsta abu dokumentus sujungti į vientisą tekstą, o pačią sutartį pavadinti Vieningu arba dar kitaip vadinamu Suvestiniu aktu.

Derybose dėl Suvestinio Europos akto dalyvavo dvylika tuomet EB priklausiusių valstybių, tačiau tik devynios iš dvylikos dokumentą pasirašė 1986 m. sausio mėn., t. y. iš karto, kai buvo galutinai suredaguotas tekstas. Danija, Italija ir Graikija buvo trys susilaikiusios šalys. Danijos vyriausybė negalėjo pasirašyti akto, nes sausio 21 d. jos parlamentas uždraudė tai daryti, tad vyriausybei teliko kreiptis tiesiai į tautą. Vasario 27 d. turėjo vykti referendumas. Tuo tarpu Italijos vyriausybei reikėjo papildomo laiko, kad dokumentą galėtų išnagrinėti jos parlamentas. Graikija, nors ir neturėjo svarių priežasčių, taip pat nusprendė palūkėti. Galop danų rinkėjai vasario 27 d. referendume pritarė dokumentui. Jį taip pat sėkmingai apsvarstė Italijos parlamentas, todėl ir likusių trijų valstybių užsienio reikalų ministrai 1986 m. vasario 28 d. Hagoje pasirašė Suvestinį Europos aktą. Aktas įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d. – po to, kai visose valstybėse narėse buvo atliktos ratifikavimo procedūros.

Suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Jis nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves:

· preambulėje pripažįstamas tikslas sukurti Europos Sąjungą; oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą kartą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai;

· išplečiamos Europos Parlamento teisės priimant teisės aktus (bendradarbiavimo procedūra) ir numatoma, kad Europos Parlamento pritarimas yra būtinas sudarant naujų narių stojimo, taip pat asociacijos sutartis;

· išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas; visų pirma tokia sprendimų priėmimo procedūra taikoma su vieningos rinkos programa ir atitinkamu teisės derinimu susijusiose srityse, taip pat kai kurioms naujoms Bendrijos veiklos sritims;

· siekiant sumažinti Teisingumo Teismo darbo krūvį prie jo įkuriamas Pirmosios instancijos teismas, visų pirma turintis svarstyti fizinių ir juridinių asmenų ieškinius;

· numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 m. sausio 1 d. ir nustatomos teisės derinimo priemonės;

· numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos (ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo), socialinės apsaugos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, taip pat gamtosaugos klausimus;

· suteikiamas teisinis pagrindas valstybių narių tarpvyriausybiniam užsienio politikos derinimui ir sukuriama speciali Europos politinio bendradarbiavimo sistema

Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis- 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga.

Mastrichto sutartis – tai Europos Sąjungos sutartis, kurią 1992 m. vasario 7 d. Nyderlandų mieste Mastrichte (todėl ji dažnai vadinama Mastrichto sutartimi) pasirašė dvylikos valstybių – Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos – įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.

ES sutartis numatė tokius jos tikslus: a) skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą; b) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje; c) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą; d) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje; e) išlaikyti teisinės sistemos (acquis) vientisumą.

Nepaisant pavadinimo, ši sutartis vis dėlto nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (vaizdingumo dėlei vadinamas ramsčiais), t. y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse. Sąjunga yra įsteigta Europos Bendrijų pagrindu, jas papildė sutarties nustatytos politikos sritys ir bendradarbiavimo formos. Sutartyje nurodoma, kad Sąjungoje veikia viena bendra Europos Bendrijos steigimo sutartyje numatyta institucinė sistema.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4356 žodžiai iš 8666 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.