1. Filosofijos objektas, struktūra ir metodas
Filosofija, kaip abstrakti mąstymo kultūra, beveik vienu metu (apie 500 m. pr. m. e.) užsimezga Kinijoje ir Graikijoje. Tačiau netrukus rytų ir vakarų mąstymo tradicijos išsiskiria, nors iki šių dienų bandoma daryti šių skirtingų kultūrų sintezę. Nors filosofija egzistuoja ~2500 metų, iki šiol nėra ir nebus (dėl specifinės filosofijos prigimties) visoms mąstymo tradicijoms ir kryptims priimtino filosofijos objekto apibrėžimo. Filosofijos prototipas yra mitologija. Žmonės įgiję praktinių kontaktų su aplinka patirtį, tos aplinkos pradinę esmę aiškino simboline pasakų forma. Visuma yra būtis. Klausimas apie būtį yra bazinis filosofijos klausimas. Filosofija bando išsiaiškinti ne kurį nors vieną specialų pasaulio aspektą, bet klausia, kas yra pasaulis apskritai. Kas yra jo fundamentaliosios esmės, padarančios jį tokiu, koks jis yra. Tuo pačiu iškyla klausimas, kaip įmanoma ir kiek įmanoma objektyviai pažinti būtį.
Filosofija yra teoriniai svarstymai apie būties sąrangą ir apie teorines tos būties pažinimo sąlygas (t.y. kas yra būtis ir kiek ją galima pažinti). Būtis yra bet koks egzistavimas (absoliučiai visa visuma). Filosofijos objektas skyla į 2 aspektus: 1) būties esmę aiškinasi filosofijos aspektas, vadinamas ontologija; 2) gnoseologija – bendroji pažinimo teorija. Svarstant būties ir jos pažinimo problemas natūraliai iškyla klausimas ir apie pažįstantįjį subjektą, t.y. žmogų. Filosofines žmogaus koncepcijas aptaria 3-iasis filosofijos aspektas – antropologija. Filosofijos šaltiniai yra: a) Patirtis b) Nuostaba c) Abejonė.
2.Filosofijos ir mokslo santykis
Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas, be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos. Neginčytinas faktas – folosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec. mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija – ne tik supermokslas (moklsų teorija), bet ir pati yra mokslas.
Filosofijos ir mokslo skirtumai prasidedapačia kalba, santykio su žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs daiktasMokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.
3. Folosofijos užuomazga Antikinėj Graikijoj
Folosofijos prototopas – mitologija. Vystantis praktinei žmogaus veiklai, bandyta moksliškai aiškinti reiškinius. Mitologiniai reiškiniai įgyja teorines išraiškas. Pirmas atotrūkis Graikijoj 7a. pr. Kr. Pirmasis filosofinio pažinimo kalusimas – pasaulio įvairovės ir vienovės problema. Pastebėta, kad žmogaus aplinkoje vyrauja įvairios formos, bet tuo pačiu yra kažkokia bendra jungtis, kurios dėka galima kalbėti apie pasaulį apskritai. Imta ieškoti vienijančio pagrindo, kuris buvo suvokiamas kaip pirminė, bazinė medžiaga, iš kurios kyla visos kitos įvairios formos. Pirmieji gr. folosofai Talis, Anaksimandras ir Analisagonas tokiomis medžiagomis laikė vandenį, orą ir eterį. Pirminė m-ga buvo pavadinta substancija. Ji buvo suvokiama kaip teorinė m-ga, kaip bazinis įvairias formas į vintisumą jungiantis principas. Graikų mąstytojas Heraklitas pastebi, kad pasaulis yra nuolatinėje kaitoje. Visos formos nuolat keičiasi, viskas juda ir kokybine reikšme joks reiškinys nebepasikartoja. Anot Heraklito, judėjimas, kaita, nieko pastovaus nebuvimas ir yra esminė būties būsena. Keitimosi pagrindas – ugnis. Ji, kaip judėjimo principo “variklis”, yra priešybių kova vienybėje. Šis mąstumo būdas, pagal kurį būtis suvokiama kaip nuolat besikeičiantys reiškiniai dėl prieštaringų pradų kovos, yra vadinamas dialektika.
Elėjos mieste susibūrė filosofinė mokykla, kur atmetamas judėjimas ir kaita kaip autentiškas būties egzistavimo pagrindas. Zenonas, Melisas ir Parmenidas svarstė: jei būtis būtų kintanti, ji turėtų pasislinkti, bet tam reikia tuščios vietos – nebūties. Bet nebūties nėra, tai slinktis nėra kur, todėl nėra ir judėjimo. Formos išbaigtos. Elėjiečiai teigė, jog judėjimas, keitimasis yra tik regimybė. Tai mes matome tik dėl
žmogiškųjų pažinmo priemonių netobulumo. Filosofiškai žvelgiant į pasaulio esmes, joks judėjimas neįmanomas. Zenonas judėjimo neegzistavimą įrodinėjo strėlės pagalba. Klasikinės filosofijos principas:
pasaulis, būtis griežtai skiriami į 2 dalis. Pirmoji – regimoji realybė. Tai chaotiškas, nuolat besikeičiantis fizinių reiškinių pasaulis, kurio neįmanoma apmąstyti, įžvelgti esmę, sisteminti. Šią dalį suvokiame juslėmis. Antra dalis – grynųjų sąvokų, abstrakčių esmių ir abstrakčių santykių pasaulis. Jis yra anapus juslinio suvokimo ribų, todėl pažįstamas tik filosofinio mąstymo būdu. Aristotelis būties abstrakčiąją sritį pavadina metafizika – kas egzistuoja anapus fizikos. Atsiskyrimas – transcendencija – perėjimas iš fizinių reiškinių reiškinių pasaulio į metafizinę būties sritį. Fiz. reiškinių pasaulis egzistuoja kaip chaotiškas atsitiktinumų valdomas pasaulis, kurio paviršutinis pažinimas pakankamas žmogaus praktinei veiklai. Tačiau būties esmė, jos pagrindai glūdi abstrakcijų, grynųjų sąvokų ir loginių dėsnių pasauly. Fiz. pasaulio ir mąstomojo pasaulio dėsniai nesutampa, yra net priešingi. Būties skirstymas į nelygiavertes sritis (fiz. ir metafiz.), mąstymu suvokiamo grynųjų esmių pasaulio išskyrimas iš fizinės realybės yra tipinis senovės graikų ir visos klasikinės filosofijos mąstymo modelis.
4. Klasikinė antikos filosofija – Platonas ir Aristotelis.
Klasikiniai antikos laikų mąstymo bruožai ryškiausiai atsispindi Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofijoje. Prasidėjus substancijos(paaiškinimas:nekintama būties esmė, tikrovės pagrindas) paieškoms filosofija skyla į 2 stovyklas:materialistinę ir idealistinę. Materializmo šalininkai teigė, kad būties pagrindas materialusis. Materija yra pirminė ir pagrindinė, o protas, dvasia, idėjos – išvestinės sąvokos. Materialumas suprantamas ne kaip medžiaga, bet kaip teorinis principas. Ryškiausias antikos materializmo atstovas – Demokritas. Jis pastebėjo, kad pasaulis sudarytas iš padalų. Turi būti kažkokia kritinė riba, kuri nebesidalintų. Tai ir yra substancija – visa ko pagrindas. Ją Demokritas vadino atomais, eidom („idėjom“). Idealizmo šalininkai teigia, kad idėja yra pirminė materijos atžvilgiu. Šiuo atveju idealumas suvokiamas kaip objektuvi mintis, kurianti materialiąsias, juslėmis apčiuopiamas formas. Klasikinis pavyzdy – Platonas. Anot Platono, egzistuoja objektyvios mūsų matomų daiktų ir reiškinių idėjos, jų tam tikri provaizdžiai. Kiekvienas fiziniame pasaulyje esantis reiškinys ar daiktas turi savo pagrindą metafiziniame(paaiškinimas:kiekvienas reiškiny nekintamas ir aiškinamas atskirai) idėjų pasaulyje. Materialūs daiktai ir reiškiniai yra jų idėjų apraiška. Šį modelį Platonas pagrindžia veikalu „Uolos alegorija“ („Uolos mite“). Platono idėjų pasaulyje egzistuoja tų idėjų griežta hierarchija. Žemiausios, konkrečiausios idėjos yra pajungtos aukštesnėms, abstraktesnėms idėjoms. Skiriasi ir tų idėjų tobulumo laipsnis. Visų aukščiausia ir pagr. idėja – gėris. Aristotelis atmeta Platono mintį, kad idėjos gali egzistuoti atskirai nuo daiktų. Pasak Aristotelio, yra ir materialūs daiktai, ir idėjos, bet jie neegzistuoja kaip atskiri vienetai. Daiktai, reiškiniai ir idėjos sudaro vientisą visumą vadinamą sąvokomis. Yra daiktas ar reiškinys – yra jo idėja ir šie du komponentai jungiasi į sąvoką, atsispindinčią žmogaus prote. Aristotelis bando suderinti materializmą ir idealizmą. Jo mąnymu tiek idealieji, tiek materialieji būties pradai yra lygiaverčiai ir tarsi susipynź. Tačiau ir Aristotelio kuriamas pasaulio modelis yra artimesnis idealistinei koncepcijai. Pagal Aristotelį, visatos egzistavimo pagrindas – energija, kuri yra viso judėjimo ir vystymosi šaltinis. To judėjimo pagrindas – principas “ pirmasis judintojas“. Tai pagrindinė ir ribinė priežastis užvedanti visa ko egzistavimą.
5. Hegelio idealistinė filosoija
G. Hegelis gyveno 18a. pab – 19a. prad. Vokietijoje. Gėrė alų, mirė nuo choleros. Absoliuti dvasia yra visos būties pradas (tai turinys be formos). Absoliuti dvasia reiškiasi per savo priešingybę – materialųjį, juslinį pasaulį. Abs. Dvasios fenomenologija – jos virsmas į materialiųs pavidalus. Daugiausia apbsoliučios dvasios yra žmoguje (prote), mažiausiai negyvojoje gamtoje. Žmogaus kultūrinės veiklos formos (menas, religija, filosofija) – abs. Dvasios grįžimo į save kelias.
6. Materija ir idėja.
Ontologija yra filosofijos sritis, nagrinėjanti klausimus apie pirminius mus supančios tikrovės pagrindus. Viskas kas egzistuoja, kaip nors reiškiasi. Būtis kaip visuma irgi reiškiasi tam tikromis formomis. Tie būties raiškos būdai yra vad. Pagrindinėmis ontologinėmis formomis arba būties kategorijomis. Dvi iš jų: Materija ir idėja, turinys ir forma.
Platono sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri įėmė ikisokratišką filosofiją, bet ir minties darinys palikęs gilią žymią Vakarų dvasios istorijoje. Platono idėjų teorijos esmė – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų pasaulis. Anot jo, idėjos yra tikrovės provaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų minčių ar žinių. Sąmonė jas pažįsta, o ne nustato. Fizinis pasaulis pavaldus idėjų pasauliui: jis įsibūtina tik dalyvaudamas iš tikro egzistuojančiame idėjų pasaulyje arba jį mėgdžiodamas. Platono filosofijos šerdis yra gėrio idėja. Gėris vaizduojamas kaip
iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija. Gėris suteikia idėjoms būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Idėjų pasaulis suvokiamas grynuoju protu, kuriam nereikia jokių stebėjimų.
Anot Platono, materija yra beformė. Joje atvaizduojamos idėjos, kurias vad. “tuo, kas įima”.kaip trečias asmuo ji įsiterpia tarp būties ir tapsmo.
Kadangi proto neturinti idėja veikia kaip viena iš priežasčių, idėjų atvaizdas pasaulyje iškreipiamas.
Plotinas materiją vad. ne-esybe. Pati savaime ji beformė,netvarkinga ir bjauri. Ji labiausiai nutolusi nuo vienio šviesos, todėl plotinas kalba apie “materijos tamsą”. Materijos susijungimas su siela užtemdo dvasią, ir siela ją, taip pat vievį, iš kurio ji kilusi, vargiai beįžvelgia.
Anot Tomo Akviniečio, materija yra tai, kas savaime yra neapibrėžta, bet gali būti ir apibrėžta (gali būti formuojama). Materija yra ir daugio pagrindas, nes ta pati forma gali reikštis įvairiuose individuose. Forma ir materija yra ne dvi savarankiškos, viena nuo kitos atskiriamos būtybės, o yra tai, per ką būtybė būva tai, kas ji yra. Substancija yra visetas, susidedantis iš formos ir materijos.
Turinys ir forma.
Heraklitas, antikos filosofas, o vėliau Hegelis tvirtino, jog forma yra atsitiktinis dalykas turinio atžvilgiu. Pagal Aristotelį, forma yra bendras požymis individualų pavidalą įgijusiam turiniui. Turinys neegzistuoja be formos, kaip forma be turinio. Tačiau forma yra aktyvioji ir dėsninga būties kategorija. O turinys yra pasyvusis pradas. Aristotelis formą suvokia kaip esmę, o turinį kaip žaliavinę medžiagą arba pasyvią materiją. Viskas kas egzistuoja besivystančių formų raida. Aristotelio sistemos pavyzdžiu Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją.