Finansinė apskaita
5 (100%) 1 vote

Finansinė apskaita

TURINYS

ĮVADAS 4

1. BUHALTERINĖS APSKAITOS IR FINANSŲ SAMPRATA 5

1.1. Buhalterinės apskaitos esmė 5

1.2. Finansų esmė ir funkcijos. Finansų sistema. 8

2. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA 11

2.1. Ilgalaikio turto klasifikacija 11

2.2. Ilgalaikio materialiojo turto apskaita 11

2.2.1. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas apskaitoje 11

2.2.2. Ilgalaikio materialiojo turto sintetinė ir analitinė apskaita 12

2.2.3. Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, rekonstravimo ir remonto

išlaidų apskaita 13

2.2.4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaita 14

2.2.5. Ilgalaikio materialiojo turto netekimo apskaita 16

2.3. Ilgalaikio nematerialiojo turto apskaita 17

2.4. Ilgalaikio finansinio turto apskaita 19

3. TRUMPALAIKIO TURTO APSKAITA 21

3.1. Trumpalaikio turto esmė ir rūšys 21

3.2. Atsargų apskaita 21

3.3. Piniginio turto apskaita 23

4. PAJAMŲ IR SĄNAUDŲ APSKAITA 26

4.1. Pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo esmė 26

4.2. Pardavimų pajamų pripažinimas ir jų apskaita 27

4.2.1. Pardavimų apskaita 28

4.2.2. Parduoti skirtų atsargų apskaita 29

4.3. Su pardavimais susijusių sąnaudų pripažinimas ir jų apskaita 30

4.3.1. Pirkimų apskaita 31

5. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA 34

5.1. Gamybos išlaidų klasifikavimas 34

5.2. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas perdirbimo veiklos apskaitoje 34

5.3. Nuolat apskaitomų atsargų būdas perdirbimo įmonių veiklos apskaitoje 36

6. DARBO APMOKĖJIMO APSKAITA 38

6.1. Darbo laiko sąnaudos 38

6.2. Darbo apmokėjimo dydį lemiantys veiksniai 38

6.3. Darbo apmokėjimo formos 39

6.4. Darbo apmokėjimo apskaita 40

6.5. Kiti darbo apmokėjimo ypatumai 41

7. KREDITŲ APSKAITA 43

7.1. Kredito esmė 43

7.2. Paskolų tipai 44

7.3. Kitos kreditavimo institucijos 45

7.4. Kredito sutartis 46

8. MOKESČIŲ SISITEMA 48

8.1. Mokesčių samprata ir funkcijos 48

8.2. Valstybinė mokesčių sistema 49

8.2.1.Pridėtinės vertės mokestis 49

8.2.2. Pelno mokestis 50

8.2.3. Gyventojų pajamų mokestis 51

8.2.4. Akcizai 52

8.2.5. Atskaitymai nuo pajamų kelių ir priežiūros plėtros programai finansuoti 52

8.2.6. Įmokos į garantinį fondą 53

8.2.7. Mokestis už aplinkos teršimą 53

8.2.8. Nekilnojamojo turto mokestis 53

8.2.9. Žemės mokestis ir nuompinigiai už valstybinės žemės ir valstybinio fondo

vandens telkinių nuomą 54

8.2.10. Valstybinio socialinio draudimo įmokos 54

9. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ 56

9.1. Finansinės atskaitomybės esmė ir klasifikacija 56

9.2. Finansinės atskaitomybė formos 57

9.3. Balanso esmė ir sudėtis 59

LITERATŪRA 61

ĮVADAS

Šiuo konspektu siekiama supažindinti studentus su buhalterinės apskaitos, finansų, mokesčių teoretiniais teiginiais, suvokti apskaitinės informacijos svarbumą, kreditavimo tvarką, mokesčių reikšmę valstybės valdyme.

Buhalterinę apskaitą supanti itin sudėtinga ir nuolat kintanti aplinka formuoja poreikius apskaitos informacijai, apskaitai, jos vedimo metodams bei procedūroms. keičiantis apskaitą formuojančiai aplinkai, neišvengiamai turi keistis ir apskaita.

Lietuvai esant Europos Sąjungos sandaroje, privalu suderinti Lietuvos mokesčių bazę, turtui ir ir sandoriams vertinti taikyti tarptautinius apskaitos principus.

Įvairių specialybių studentai turi žinoti apskaitos, finansų ir mokesčių pagrindus, jų sąryšį.

Konspektas suskirstytas į skyrius pagal temas:

1. Buhalterinės apskaitos ir finansų samprata.

2. Ilgalaikio turto apskaita.

3. Trumpalaikio turto apskaita.

4. Pajamų ir sąnaudų apskaita.

5. Gamybos išlaidų apskaita.

6. Darbo apmokėjimo apskaita.

7. Kreditų apskaita.

8. Mokesčių sistema.

9. Finansinė atskaitomybė.

Konspektas pagrinde skirtas aptarti apskaitos klausimams. Apskaitos politika aptariama remiantis šiuo metu veikiančiais verslo standartais ir kitais aktais. Septintas skyrius yra skirtas kreditavimo tvarkai, kreditų rūšims, palūkanų normoms. Aštuntame skyriuje nagrinėjama Lietuvoje šiuo metu veikianti mokesčių sistema.

Po kiekvienos temos pateikiami kontroliniai klausimai, kad studentai geriau įsisavintų pateiktą konspekte medžiagą.

Rašant konspektą buvo naudojamasi įvairiais norminiais aktais, literatūros šaltiniais.

1. BUHALTERINĖS APSKAITOS IR FINANSŲ

SAMPRATA

Tikslas. Suprasti buhalterinės apskaitos ir finansų esmę.

1.1. BUHALTERINĖS APSKAITOS ESMĖ

Apskaita atlieka labai reikšmingą vaidmenį ūkiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime. Buhalterinė apskaita laisvos rinkos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos santykių objektas. Ji gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių savininkai bei valdytojai laiko racionaliausia.

Pagrindinis aktas reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Įstatymas priimtas 2001m. lapkričio 06d. Jame apibūdinant buhalterinę apskaitą, pabrėžiami svarbiausi dalykai:

1. Buhalterinė apskaita yra ūkinių operacijų ir įvykių registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Įvykiams ir operacijoms registruoti, sisteminti ir apibendrinti taikomi įvairūs būdai: dokumentavimas, inventorizavimas, sąskaitos, dvejybinis įrašas, įkainojimas, kalkuliavimas, atskaitomybė ir kiti. Visi įvykiai ir operacijos
registruojami dokumentuose tuoj pat, nedelsiant ir toliau sisteminami bei apibendrinami apskaitos registruose.

2. Ūkinės operacijos ir įvykiai registruojami, sisteminami ir apibendrinami piniginiu matu. Apskaitoje piniginis matas dažnai naudojamas kartu su natūriniais ir darbo matais. Naudojant piniginį matą, apskaičiuojami ne tik konkrečios įmonės, bet šakos bei visos šalies ekonominiai rodikliai.

3. Buhalterinės apskaitos informacija naudojama ekonominiams sprendimams priimti. Teisingai surinkta ir apibendrinta informacija yra pagrindinis šaltinis optimaliems ir teisingiems sprendimams priimti. O neteisingi sprendimai – tai nesutarimai ir nuostoliai.

4. Buhalterinė apskaita teikia duomenis apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus, reikalingus finansinei atskaitomybei sudaryti.

Apskaita pateikia apibendrintus duomenis apie daugybę tarpusavyje susietų ūkinių įvykių . Buhalterinėse ataskaitose pateikiami duomenys apie bendrąsias įmonės vystymosi tendencijas ir apie turimo turto būklę ir jo savininkus. Ataskaitų duomenys reikalingi tiek išoriniams tiek ir vidiniams apskaitos duomenų vartotojams. Vidiniai apskaitos informacijos vartotojai, tai esantys ir potencialūs įmonės savininkai, įmonės administracija ir valdytojai, įmonės darbuotojai, o išoriniai vartotojai – esantys ir potencialūs kreditoriai, tiekėjai pirkėjai. Buhalterinės apskaitos informacija domina ir įvairias valdžios institucijas.

Nepriklausomai nuo verslo organizavimo formų įmonės veiklos apskaita iš esmės vedama vienodai, t.y. ūkiniai įvykiai fiksuojami ir informacija vartotojui pateikiama atsižvelgiant į tam tikrus bendruosius teiginius. Šie teiginiai vadinami bendraisiais apskaitos principais.

Verslo apskaitos standartuose išskiriami pagrindiniai apskaitos principai:

Įmonės principas numato, kad kiekviena įmonė laikoma atskiru apskaitos vienetu ir į finansinę atskaitomybę turi būti traukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos ir sąnaudos bei pinigų srautai.

Įmonės veiklos tęstinumo principas reiškia, kad įmonė artimiausiu metu nebus likviduota, ji gali egzistuoti labai ilgai, kad įgyvendintų visus numatytus projektus ir įsipareigojimus.

Periodiškumo principas numato, kad įmonės veikla gali būti suskaidyta į tam tikrus laikotarpius.

Pastovumo principas reiškia, kad įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės nulemtų būtinybę pakeisti apskaitos politiką.

Piniginio mato principas reiškia, kad visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai išreiškiami pinigais.

Kaupimo principas reiškia, kad ūkinės operacijos ir įvykiai apskaitoje registruojami tada, kai jie atsiranda, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą.

Palyginimo principas reiškia, kad pajamos uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas.

Atsargumo principas reiškia, kad įmonė pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais vadovaujantis turto , nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta.

Neutralumo principas reiškia, kad pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka.

Turinio svarbos principas reiškia, kad registruojant ūkines operacijas ir įvykius didžiausias dėmesys kreipiamas į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus.

Principais nesiekiama reglamentuoti apskaitos vedimo tvarkos įmonėse. Jie nustato tik pačius bendriausius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi formuojant finansinės atskaitomybės informaciją.

Šiuolaikinėje įmonėje apskaita vedama ne chaotiškai, bet taikant įvairius buhalterinės apskaitos metodus, kurie nulemia įmonės apskaitos tvarkymo sistemą. Apskaitos tvarkymo sistemos sudėtinėmis dalimis gali būti ir metodai:

1. Buhalterinės sąskaitos.

2. Dvejybinis įrašas.

3. Piniginis įkainojimas.

4. Pajamų pripažinimas.

5. sąnaudų pripažinimas.

6. Duomenų kaupimas.

7. Ūkinių operacijų dokumentavimas.

8. palyginimas.

9. Inventorizavimas.

10. Savikainos kalkuliavimas.

Buhalterinės apskaitos informacija formuojama remiantis sąskaitų planu. Sąskaitų planas – tai visų naudojamų sąskaitų sąrašas. Jame pateikiami visų naudojamų įmonėje sąskaitų pavadinimai bei numeriai. Apskaitos informacija turi būti detali ir teisinga, suprantama visiems apskaitos informacijos vartotojams.

Sąskaitų planų struktūra sudaryta pagal fundamentinę apskaitos lygybę:

TURTAS=NUOSAVYBĖ+pajamos-sąnaudos

Sąskaitų planą sudaro šešios klasės. Pirmosios klasės sąskaitos skirtos su įmonės formavimu susijusių išlaidų, nematerialaus turto, materialaus ilgalaikio turto, ilgalaikio finansinio turto apskaitos tvarkymui.Antros klasės sąskaitos skirtos atsargų, išankstinių mokėjimų trumpalaikių įsiskolinimų, investicijų, terminuotų indėlių, pinigų bei pirkėjų skolų apskaitos tvarkymui. Trečios klasės sąskaitose apskaitomas kapitalas, rezervai, gautos dotacijos ir subsidijos, nepaskirstytasis pelnas(nuostolis).Ketvirtoji klasė apima sąskaitas, skirtas ilgalaikėms ir trumpalaikėms finansinėms, prekybinėms bei kitoms skoloms atspindėti. Penktoji klasė sujungia sąskaitas, atspindinčias pardavimų,
paslaugų, finansinės ir investicinės veiklos pajamas, pagautę, pelno paskirstymą. Šeštoji klasė apima sąskaitas, kuriose apskaitoma parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina, įmonės veiklos sąnaudos, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos, netekimai, pelno mokestis, pelno paskirstymas.

Kiekviena ūkinė operacija pakeičia turtą ir nuosavybę. Todėl po kiekvienos reikėtų sudaryti naują balansą ir pelno(nuostolio) ataskaitą. Kiekvienai turto ar nuosavybės rūšiai skiriama atskira sąskaita, kurioje ir fiksuojama informacija. Iš pirminių dokumentų perkeliami nevisi duomenys. Pirminiai dokumentai pridedami prie sąskaitos, o esant reikalui kita informacija sužinoma iš jų.

Sąskaitos yra turto ir nuosavybės. Turto sąskaitoms priskiriama: žaliavos, pinigai, pastatai, žemė, pirkėjų skolos ir kt. Nuosavybės sąskaitoms priskiriama: kapitalas, skola tiekėjams, skola bankui, nepaskirstytasis pelnas(nuostolis). Kairioji sąskaitos dalis vadinama DEBETU(D), dešinioji – KREDITU(K). Atidarant sąskaitas, į jas pirmiausia įrašomi likučiai iš balanso. Turto sąskaitose likučiai įrašomi į debetą, nuosavybės – į kreditą.

Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas sąskaitos debete, o kitos – kredite ta pačia suma vadinamas dvejybiniu įrašu. Dvejybinis įrašas susieja sąskaitas tam tikru ryšiu, t.y. vienos sąskaitos debetas susiejamas su kitos sąskaitos kreditu. Sąskaitų ryšio nustatymas vadinamas sąskaitų korespondencija.Dvi ar daugiau tarpusavyje susijusios sąskaitos vadinamos koresponduojančiomis sąskaitomis. Visos ūkinės operacijos fiksuojamos dviejose sąskaitose. toks dvejybinis įrašas vadinamas – paprastuoju. Tačiau pasitaiko ūkinių operacijų, kurios sąlygoja trijų ar net didesnio sąskaitų skaičiaus korespondencijas, tokie dvejybiniai įrašai vadinami – suvestiniais arba sudėtiniais. Dvejybinis įrašas sąskaitose fiksuojamas laikantis tam tikros tvarkos, vadinamosios – sąskaitų korespondencijų taisyklės.

TURTO IR SĄNAUDŲ sąskaitų apskaitos objektų PADIDĖJIMAI registruojami šių sąskaitų DEBETE;

TURTO IR SĄNAUDŲ sąskaitų apskaitos objektų SUMAŽĖJIMAI fiksuojami šių sąskaitų KREDITE;

NUOSAVYBĖS ir ĮMONĖS ĮSIPAREIGOJIMŲ bei PAJAMŲ sąskaitų apskaitos objektų PADIDĖJIMAI registruojami sąskaitų KREDITE;

NUOSAVYBĖS ir ĮMONĖS ĮSIPAREIGOJIMŲ bei PAJAMŲ sąskaitų apskaitos objektų SUMAŽĖJIMAI fiksuojami šių sąskaitų DEBETE.

Dvejybinis įrašas įgalina patikrinti, ar teisingai ūkinės operacijos buvo įrašytos į sąskaitas: sudėję visų sąskaitų debeto apyvartas ir atskirai kredito apyvartas, turime gauti vienodas sumas. Turto sąskaitų debeto likučių suma turi būti lygi nuosavybės sąskaitų kredito likučių sumai.(turtas=nuosavybė).

Pavyzdys. Įmonė išleido 200 paprastųjų akcijų už 16000Lt.

D Pinigai 16000

K Paprastosios akcijos 16000

Dėl šios operacijos keičiasi įmonės turimų pinigų kiekis ir paprastųjų akcijų skaičius. Pardavus akcijas pinigų kiekis padidėjo – jie yra Turto sąskaitoje. Todėl pinigų sąskaita debetuojama. Paprastosios akcijos yra Savininkų nuosavybės sąskaitoje. Nuosavybės sąskaitose apskaitos objekto padidėjimas fiksuojamas jų kredite, todėl paprastųjų akcijų sąskaita kredituojama.

Turtas 16000 =Nuosavybė 16000

Pavyzdys. Įmonė įsigijo pastatų už 9000Lt ir žaliavų už 4300Lt.

D Pastatai 9000

D Žaliavos 4300

K Pinigai 13300

Dėl šios operacijos keičiasi įmonės turto struktūra, pastatų, žaliavų kiekis ir pinigų suma.Įmonė įsigijo pastatą ir žaliavų, vadinasi, jų padaugėjo. Pastatai ir žaliavos yra Turto sąskaitos. Pinigai apskaitomi Pinigų sąskaitoje. Sumokėjus už įsigytą pastatą ir žaliavas, įmonės turimų pinigų suma sumažėjo. Pinigai yra Turto sąskaitoje. Jos apskaitos objekto sumažėjimas fiksuojamas kredite.

Dvejybinio įrašo taikymas įgalina po kiekvieno ūkinio fakto užfiksavimo išlaikyti apskaitinę lygybę. Tai reiškia, kad visi ūkiniai faktai gali pakeisti arba tik turto struktūrą, arba turto ir nuosavybės apimtį, arba tik nuosavybės struktūrą.

Apskaitos duomenų įregistravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės –vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.

Įvairūs ūkiniai faktai apskaitoje kiekybiškai atvaizduojami naudojant natūrinius, darbo ir piniginius matus.

Natūriniai matai – kilogramai, metrai, litrai – naudojami apskaitos objektus atvaizduojant jų natūriniu pavidalu.

Darbo matais – dienomis, valandomis, minutėmis apskaitomas sunaudotas darbas, t.y. apskaičiuojamas darbo užmokestis, nustatomos darbo normos.

Piniginis matas – litai, centai – naudojamas išreiškiant apskaitomų objektų vertę. Apskaitoje jis yra apibendrinantis matas, įgalinantis sumuoti duomenis apie skirtingus dalykus.

Ūkinės operacijos aprašomos, registruojamos sudarant dokumentus, kuriuose pateikiamos svarbiausios žinios, kokybiškai ir kiekybiškai apibūdinančios operaciją Stebimos ir registruojamos visos ūkinės operacijos, sukeliančios turto arba nuosavybės pasikeitimus.

Dokumentu vadinamas raštiškas patvarkymas ūkinei operacijai įvykdyti arba raštiškas patvirtinimas, kad operacija tikrai įvykdyta. Dokumentai yra buhalterinių įrašu pagrindas. Be dokumento negali būti apskaitoma jokia ūkinė
Įvairioms ūkinėms operacijoms apskaityti naudojami skirtingi savo forma ir turiniu dokumentai.

Pagal kilmę dokumentai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai sudaromi šios įmonės darbuotojų, išoriniai – gaunami iš kitų įmonių.

Pagal ūkinių operacijų apimtį dokumentai skirstomi į pirminius ir suvestinius. Pirminiai dokumentai sudaromi operacijos įvykdymo momentu, jie patvirtina ūkinės operacijos įvykimo faktą.

Dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos turi būti įkainotos, priešingu atveju, jų nebus galima rodyti apskaitoje. Bendrieji apskaitos principai reikalauja visą turtą ir nuosavybę įkainoti įsigijimo kaina. Ši kaina nekeičiama per visą turto naudojimo laikotarpį, kad ir koks ilgas jis būtų.

Kad būtų išvengta pažeidimų ir finansinės atskaitomybės duomenų iškraipymo, duomenys registruojami. Registravimui naudojami įvairių rūšių registrai: žurnalai, sąskaitos ir kt. Visos sąskaitos, kurias įmonė naudoja apskaitoje, yra sujungiamos viename registre – Didžiojoje knygoje.

Didžioji knyga yra sisteminis apskaitos registras. Kiekvienai sąskaitai skiriamas atskiras lapas. Duomenų perkėlimas į Didžiosios knygos sąskaitas yra pirmasis apskaitos ciklo etapas. Tačiau būna tokių ūkinių operacijų, kurių neįmanoma tiksliai atspindėti sąskaitose, nes jų reikšmė nuolat kinta. Tokio pobūdžio operacijos sąskaitose per ataskaitinį laikotarpį registruojamos tik apytiksliai, o jam pasibaigus įrašomi patikslinti likučiai. Sąskaitų likučių patikslinimas, ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus vadinamas sąskaitų koregavimu. Užregistravus koreguojančius įrašus Bendrajame žurnale ir juos perkėlus į Didžiosios knygos sąskaitas, visos ūkinės operacijos būna tinkamai užregistruotos ir jomis remiantis sudaroma Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė.

Bandomojo balanso skiltyje įrašomi visų sąskaitų likučiai iki jų koregavimo. Debetinių likučių sumos surašomos debeto stulpelyje, o kreditinių likučių – kredito stulpelyje. Debeto stulpelyje bendra suma turi būti lygi kredito stulpelio bendrai sumai. Gauta bendrų sumų lygybė patvirtina, kad visi duomenys iš žurnalų į sąskaitas, o iš sąskaitų – į darbinę lentelę perkelti teisingai.

Užpildžius darbinę atskaitomybės lentelę, nesudėtinga parengti finansinę atskaitomybę.

1.2.FINANSŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS. FINANSŲ SISTEMA.

Žodis finansai kildinamas iš lotynų kalbos žodžio, kuris tapo tarptautiniu žodžiu ir reiškia piniginę prievolę, baudą arba pajamas. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėja ir finansai ima reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, bet žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės. Finansų esmės nagrinėjimas prasidėjo su finansų mokslo atsiradimu.

Finansų mokslas – ekonominio mokslo šaka, tirianti finansinius santykius. Jis analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos dėsnius.

Finansai – tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti.

Finansai, kaip piniginiai santykiai, skiriasi nuo pinigų tiek savo turtiniu, tiek funkcijomis. Finansai yra vidaus produkto paskirstymo ir perskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė. Todėl, kalbant apie finansus, jų esmę, nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet tik piniginiai santykiai.

Finansai yra tvarkomi pagal norminius aktus, nutarimus ir įstatymus. Finansų veikimo sfera gali būti įvairi priklausomai nuo to, kieno ir kokius poreikius ji atspindi. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir decentralizuoti piniginių lėšų fondai.

Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų, nuo aptarnaujamo gamybos pobūdžio. Finansų funkcijos yra dvi: paskirstomoji ir kontrolės.

Paskirstomoji funkcija apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkinio subjekto aprūpinimas reikiamais finansų ištekliais. Finansų paskirstymo metodo subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių žinioje formuojami tikslinės paskirties piniginiai fondai. Paskirstomasis procesas pasireiškia visose gyvenimo sferose. Pirminis paskirstymo procesas vyksta gamybos sferoje.

Kontrolės funkcija – piniginiai fondai naudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą veikiančių įstatymų. Kadangi fondų sudarymas, paskirstymas susiję su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami kaip kontrolės priemonė. Gamyboje ir visuomeninėje veikloje yra būtina išmanyti, kokia yra atskirų piniginių fondų sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su anksčiau sudarytais fondais, kaip atliekama finansinės veiklos analizė. Finansinės kontrolės ekonominis pagrindas yra prekiniai piniginiai santykiai.

Svarbų vaidmenį tvarkant valstybės finansus vykdo finansų politika.

Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir
kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką

Finansų politikos pagrindinis tikslas – tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. Finansų politika įtaką daro gamybinėms jėgoms, joms vystantis, išsidėstant, plėtojant tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą. Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodu.

Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius.

Finansų sistemą sudaro dvi grandys:1) ūkio subjektų finansai; 2)valstybės finansai.

Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Įmonių finansai susiję su bendro nacionalinio produkto gamyba ir panaudojimu. Šiai grupei priklauso:

1. Valstybės(savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai;

2. Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korporacijų finansai;

3. Nekomercinių organizacijų finansai;

4. Namų ūkio finansai.

Įmonių finansų grandis yra svarbi kaip kuriamoji grandis. Įvairių įmonių tipų finansų organizavime išskiriami pagrindiniai principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas, visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje komercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės(savivaldybės) parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį tos veiklos rezultatą.

3. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą.

4. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimas. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta.

Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose.

Valstybės fondams priklauso:

1. Valstybės biudžetas;

2. Valstybinis socialinis draudimas;

3. Turto ir asmens draudimas;

4. Privalomasis sveikatos draudimo fondas;

5. Valstybės kreditas;

6. Valstybės specialūs fondai.

Valstybės biudžeto pagrindu sukuriamas pats didžiausias valstybės centralizuotų finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis.

Per socialinio draudimo grandį sukuriamas valstybės socialinio draudimo fondas. Šio fondo sudarymo ir reguliavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos respublikos socialinio draudimo fondo įstatymas. Jo sudarymo šaltinis yra socialinio draudimo įmokos.

Per valstybės kredito grandį sudaromas valstybės skolinamųjų išteklių fondas. Šio fondo sudarymo ištekliai – lėšos, gautos parduodant valstybės paskolų obligacijas gyventojams ar organizacijoms. dar gali būti išleidžiami iždo vekseliai.

Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą.

Finansų valdymas – tai tikslinė šalies valdymo institucijų veikla.

Valdymo objektais yra piniginių fondų formavimo ir panaudojimo procesas.

Valdymo subjektas – tai valstybės valdymo institucijų visuma.

Finansų sistemai vadovauti yra sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia grandis yra Finansų ministerija ir savivaldybių finansų įstaigos. Finansų ministerija vadovauja finansų organizavimui šalyje ir tvarko valstybės iždą.

Kontroliniai klausimai

1. Kas yra buhalterinė apskaita?

2. kas reglamentuoja apskaitos tvarkymą Lietuvos respublikoje?

3. Kas yra apskaitos principai?

4. Ką numato įmonės principas?

5. Pagal kokį principą apskaitoje registruojamos ūkinės operacijos ir įvykiai?

6. Kokie matai naudojami apskaitoje?

7. Išvardykite svarbiausius apskaitinės informacijos vartotojus.

8. Kas yra fundamentinė apskaitos lygybė?

9. Kuo remiantis formuojama buhalterinės apskaitos informacija?

10. Kas yra dvejybinis įrašas?

11. kas sudaro sąskaitų plano klases?

12. Apibūdinkite finansų sąvoką.

13. Išvardykite finansų funkcijas.

14. Kokios grandys sudaro finansų sistemą?

15. Išvardykite įmonių finansų organizavimo principus.

2.ILGALAIKIO TURTO APSKAITA.

Tikslas. Suvokti ilgalaikio turto klasifikaciją, apskaitos ypatumus. Išmanyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo(amortizacijos) skaičiavimo metodiką.

2.1. ILGALAIKIO TURTO KLASIFIKACIJA.

Įmonės ūkinė veikla pasireiškia per produkcijos gamybos arba paslaugų teikimo ir jų pardavimo procesus. Kad tie procesai vyktų, įmonės
veiklai reikalingi ekonominiai ištekliai. Ekonominiais ištekliais laikoma visa tai kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje.

Prie ekonominių išteklių yra priskiriamas ir įmonės turtas. Tai tokie ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.Įmonėje turtas pagal požymius yra skirstomas pagal naudojimo laiką, piniginę išraišką, materialinę išraišką, turto paskirtį, užbaigtumo laipsnį. Pagal naudojimo laiką turtas yra trumpalaikis ir ilgalaikis. Pagal piniginę išraišką – piniginis ir nepiniginis. Pagal materialinę išraišką – materialus ir nematerialus. Pagal turto paskirtį – pinigai, skolos įmonei, atsargos, įrengimai, pastatai ir statiniai, žemė. Pagal užbaigtumo laipsnį – žaliavos, nebaigta gamyba, gatavi gaminiai.

Ilgalaikis turtas dėl jo santykinio brangumo ir didelės reikšmės kiekviename versle turi būti saugomas ir vertinamas. Ilgalaikis turtas tai toks, kuris nesunaudojamas per vieną ataskaitinį laikotarpį, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Jokiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Todėl įmonių vadovai patys pasirenka, nuo kurios sumos ir kokio dydžio jų įmonėje turtas laikomas ilgalaikiu. Įstaigose kur savininkė yra valstybė ilgalaikio turto minimali vertė – 500lt.

Ilgalaikis turtas yra suskirstytas į tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį turtą. Materialusis turtas tai, kuris yra apčiuopiamas ir pagamintas iš tam tikros medžiagos. Materialųjį turtą sudaro žemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai, išperkamosios nuomos, nebaigta statyba. Visos išlaidos (jeigu jas galima atskirti iš bendros įmonės išlaidų sumos) yra susijusios su ilgalaikio materialiojo turto įsigijimu yra įtraukiamos į šio turto savikainą.

Nematerialusis – jo negalima apčiuopti. Tai autorinės teisės, patentai, licencijos, programinė įranga, plėtros darbai. Finansinis – šis turtas atspindi įmonės teise ir privilegijos kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių(akcijų,vekselių) arba suteikus įmonėms ilgalaikes paskolas, atidėtojo pelno mokesčio turtas.

2.2. ILGALAKIO MATERIALIOJO TURTO APSKAITA

2.2.1. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas apskaitoje

Ilgalaikio materialiojo turto apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką nustato 12-asis Verslo apskaitos standartas „Ilgalaikis materialusis turtas“.

Ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, o jei įmonė turtą pasigamina pati, jo pasigaminimo savikaina.

Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos už šį turtą pinigų sumos pridedant atsivežimo išlaidas, muitus, akcizus ir kitus negrąžinamus mokesčius, sumontavimo, instaliavimo ir paruošimo naudoti išlaidas, remonto, atlikto iki turto naudojimo pradžios, išlaidas, turto registravimo ir kitas tiesiogiai susijusias su to turto įsigijimu išlaidas. Į turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžinamas. Negrąžinamą pridėtinės vertės mokestį įmonė gali įskaityti į turto įsigijimo savikainą.Taip pat į turto įsigijimo(pasigaminimo) savikainą neįskaitomos palūkanos. Jos pripažįstamos atitinkamo laikotarpio sąnaudomis.

Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikaina nustatoma prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines(pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminat šį turtą iki jo naudojimo pradžios.

Veiklos sąnaudos į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo(pasigaminimo) savikainą neįskaitomos.

Jei įmonė ilgalaikį materialųjį turtą gauna savininkų turtinių įnašu forma, jo įsigijimo savikainą sudaro savininkų susirinkimo arba savininko patvirtinta turto vertė, kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę, bei visos su jo įregistravimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos.

Neatlygintinai gauto ar dovanoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro dovanojimo sutartyje ar kitame dokumente patvirtinta to turto vertė, kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę, bei su šio turto gavimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos.

Patikėjimo teise valdomo turto įsigijimo savikaina yra ta, kuri nurodyta perdavimo akte, tačiau registruojant apskaitoje negali būti didesnė už to turto tikrąją vertę. Jei perdavimo akte vertė nenurodyta, ją nustato įmonė, atsižvelgdama į to turto tikrąją vertę.

Pagal lizingo(finansinės nuomos) sutartį valdomo turto įsigijimo savikaina yra to turto vertės dengimo suma. Su lizingo sutarties sudarymu ir to turto paruošimu naudoti susijusios ir iki to turto naudojimo pradžios patirtos išlaidos, priskiriamos pagal lizingo sutartį gauto turto vertei.

2.2.2. Ilgalaikio materialaus turto sintetinė ir analitinė apskaita

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4185 žodžiai iš 8357 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.