Fizinių asmenų pajamų mokestis istorija ir gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Fizinių asmenų pajamų mokestis istorija ir gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1 Mokesčių reikšmė ir būtinumas 5

2 Valstybės pajamų šaltiniai 6

3 Mokesčių funkcijos ir savybes 7

4 Lietuvos mokesčių istorija 10

4.1 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai 11

4.2 Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų meto mokesčiai 12

4.3 Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai 13

4.4 Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai 13

4.5 Dabartinė mokesčių sistema 14

5 Gyventojų pajamų mokesčio tobulinimas Lietuvoje 14

6 Gyventojų pajamų mokestis užsienio valstybėse 31

IŠVADOS 34

LITERATŪROS SĄRAŠAS 36

ĮVADAS

Darbo problema. Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negali.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.

Darbo aktualumas. Lietuvai integruojantis į ES ir derinantis prie ES reikalavimų, keičiama daugelis teisės aktų, reguliuojančių socialinį, ekonominį bei finansinį krašto gyvenimą. Vyriausybė bei Finansų ministerija ir Seimas imasi kardinaliai spręsti opias šalies mokesčių sistemos problemas. Įgyvendinama nauja programinė biudžeto formavimo koncepcija, priimti daug pakeitimų turintys pagrindinių mokesčių įstatymai: Pelno mokesčio, PVM, Gyventojų pajamų mokesčio, Akcizų mokesčio. Gyventojų pajamų mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d., ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikė nuo 1991 m. ir buvo du kartus pratęstas, o 1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas. 2002 m. liepos 2 d. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įstatymo Nr. IX-1007.

Naujas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Finansų ministerijos nuomone palengvins gyventojų mokesčių naštą. Dėl sumažinto mokesčio tarifo padidėjusios gyventojų pajamos didina rinkos perkamąją galią, kuri dažnai verslininkų nurodoma kaip verslo plėtros kliūtis. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką ir taikomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Darbo objektas – Fizinių asmenų pajamų mokestis: istorija ir gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimas Lietuvoje.

Šio darbo tikslas – atskleisti fizinių asmenų pajamų apmokestinimo teorinius pagrindus, jo formavimosi dėsningumus bei gyventojų pajamų apmokestinimo tobulinimą Lietuvoje.

Siekiant įgyvendinti šiuos paminėtus tikslus, darbe pateikiama:

• Mokesčių reikšmė ir būtinumas;

• Valstybės pajamų šaltiniai;

• Mokesčių funkcijos ir savybės;

• Lietuvos mokesčių istorija;

• Gyventojų pajamų mokesčio tobulinimas Lietuvoje;

• Gyventojų pajamų mokestis užsienio valstybėse.

Metodologija. Rašant šį darbą naudojomės Lietuvos autorių, E. Buškevičiūtės, V.Pukelienės, V.Meidūno, P.Puzinsko darbais, Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais aktais. Šis darbas parašytas remiantis 2003 metais išleista mokomąja knyga “Mokesčių sistema”

“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį,

kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau”

Žanas Baptistas Kolbertas,

XVII a. prancūzų valstybės veikėjas.

1 Mokesčių reikšmė ir būtinumas

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negali.

Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemas, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius. Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui , tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines ir visa tai prižiūrėti. Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų
teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas tiesti gatves, įrengti parkus ir t.t. Tokių paslaugų vertė sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui neteko darbo, tapo invalidais ir teikti jiems pagalbą. Visiškai aišku, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Todėl mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas [1,p. 8-9].

Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija.

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybės mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis.

2 Valstybės pajamų šaltiniai

Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

1. Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais.

2. Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

3. Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

4. Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.

5. Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.

Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuri valstybė rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

3 Mokesčių funkcijos ir savybes

Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybės, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis:

• Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kuri ir sudaro renkami mokesčiai.

• Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dvejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į
turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika, ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.

• Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto), taikant progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti tam, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir nebūtų stabdoma gamybos plėtra.

Nepaisant skirtingų akcentų, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:

• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

• Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.

• Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų:

• Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai, pardavimo ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.

• Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

• Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

• Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).

• Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:

 proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;

 progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmu atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;

 regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.

• Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.

• Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:

 prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);

 pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį
gautos pajamos);

 pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.

Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:

 mokesčio tarifo sumažinimas;

 mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;

 mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);

 atleidimas nuo mokesčių;

 mokesčių sumos sumažinimas;

 mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);

 mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėliojimas laike).

4 Lietuvos mokesčių istorija

Dabartiniai mokesčiai – tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvos mokesčių sistemos raidoje galima išskirti šiuos pagrindinius etapus:

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai;

• Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų meto mokesčiai;

• Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai;

• Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai;

• Dabartinė mokesčių sistema.

4.1 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai

Lietuvoje mokesčiais pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokestis karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti. Anuometinius mokesčius buvo sunku atskirti nuo duoklių žemių savininkams. Lietuvos Didžios kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Duoklės jau mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus [3, p. 10]. 1380 m. pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio (statinė – dėkla), nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos.

Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Lietuvoje mokesčių visuotinumo principas ilgai netaikytas. Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius.

Valstybės mokesčių sistema formavosi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva viena pirmųjų Europoje, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 a. pabaigoje, 18 a. biudžeto ir pajamų išlaidų sąmatos ruoštos sistemingai [3, p. 40-43].

Lietuva 17-18a. pradėjo naudoti patį “jauniausią” mokesčių elementą – deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo 19 a. antrosios pusės. Siekiant sudrausminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deklaracijų pateikėjus būdavo iš jų reikalaujama priesaikos, apeliuojant į mokesčių mokėtojų sąžinę ir viliantis, kad tikintys ir dori mokėtojai sąžiningiau atskleis savo tikras gaunamas pajamas.

Apskritai, vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima daryti išvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta.

4.2 Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų meto mokesčiai

18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas [5, p. 36]. Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taip buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius, naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės. Panaikinus pagalvės mokestį 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. Be valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtingajai klasei, nebuvo. Visi mokesčiai buvo proporciniai, išskyrus verslo mokestį imamą iš įmonių, gavusių pelną, didesni kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. Dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių
įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių [1, p. 18].

Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kuri privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šelpimą [3, p. 10]. Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.

Taigi, Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų metais tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Tiek carinės Rusijos, tiek kaizerinės Vokietijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Praktiškai didžioji dauguma pajamų būdavo surenkama degtinės monopolio ir alkoholio akcizų dėka. Tuo pačiu buvo renkami ir kiti netiesioginiai mokesčiai: tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų ir šovinių tūtelių, fiskaliniai- monopoliniai, muitai bei rinkliavos.

Taigi Lietuvos mokesčių sistema Vokietijos okupacijos metu yra akivaizdus pavyzdys, kaip kraštas gali būti alinamas per mokesčių sistemą.

4.3 Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai

1918 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 d. priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais.

1932 m. liepos 1 d. buvo įvestas darbo pajamų mokestis. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausiais ir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20000 litų per metus). Mokesčių mokėtojai buvo skirstomi į 2 kategorijas:

1. Savarankiški mokėtojai (gydytojai, advokatai, dailininkai ir kiti profesionalai) mokėjo mokesčius nuo bruto pajamų, kurias deklaruodavo mokesčių inspektoriui, metams pasibaigus.

1. Nesavarankiški mokėtojai: tarnautojai, iš kurių atlyginimų darbdaviai išskaitydavo pajamų mokestį ir sumokėdavo iždui.

1939 m. įvesti ir tam tikri papildomi 25 proc. mokesčiai nekilnojamam turtui , bei 25 proc. ir 50 proc. padidintos darbo pajamų mokesčio normos. Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai, kurių įplaukos ir sudarė didžiąją dalį visų mokestinių įplaukų.

Tuometiniai verslo pelno mokesčiai bei darbo pajamų mokesčio įstatymai nebuvo tobuli. Verslininkai ir kiti mokesčių mokėtojai, ekonomistai kritikavo juos, siūlė keisti, bet pasiūlymai taip ir liko neįgyvendinti.

Apibendrinant nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemą, galima daryti išvadą, kad nemaža mokesčių našta krito ant gyventojų pečių ir ji nuolatos didėjo.

4.4 Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai

Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, o likusią dalį – gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų, mažašeimių piliečių mokesčius, įvairiais rinkliavas. Kartu gyventojai mokėjo apyvartos mokestį, kuris okupacinei valstybei duodavo daug pajamų. Kadangi visas pramonės gaminių kainas nustatė valstybė, tai šis mokestis buvo fiksuota kainos dalis.

Vadinamuoju planinio socialistinio ūkio laikotarpiu leistuose spaudiniuose buvo teigiama, kad 1940 m. Lietuvoje įvesta sovietinė mokesčių sistema, kurios pagrindinis bruožas – sunkių mokesčių likvidavimas ir mažesnių įvedimas bei lengvatų taikymas darbo žmonėms ir jų atleidimas nuo tam tikrų mokesčių (valstiečiai buvo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų), didinant mokesčius turtingiesiems ir priverstinai išieškant nesumokėtus senuosius mokesčius. Apskritai gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokario laikotarpiu buvo mažinami [3, p.52-56].

4.5 Dabartinė mokesčių sistema

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistemoje mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus). Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymai reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės biudžetą, o 7 – į savivaldybių biudžetus.

Pagal įplaukų į šalies biudžetą dydį svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra:

• Fizinių asmenų pajamų mokestis;

• Juridinių asmenų pelno mokestis.

5 Gyventojų pajamų mokesčio tobulinimas Lietuvoje

Gyventojų pajamų mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d. (Žinios, 1990, Nr.31), ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikė nuo 1991 m. ir buvo du kartus
1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas.

Fizinių asmenų pajamų mokestį Lietuvoje mokėjo keturios asmenų grupės:

• Asmenys, gaunantys su darbo santykiai susijusias pajamas (šalies ir užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės).

• Asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje, taip pat gaunantys pajamas iš šalies ir užsienio gyventojų bei komercinės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Šie asmenys gali būti šalies ir užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės.

• Juridinio asmens teisių neturinčios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos.

• Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.

Pajamų mokestis buvo neišskaičiuojamas iš šių asmenų:

• pensininkams iš pensijų;

• iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų, pašalpų ir kitų išmokų;

• religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkams, religinių apeigų patarnautojams ir aptarnaujančiam personalui iš tikinčiųjų surinktų pajamų;

• profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų, politinių partijų nariams iš pašalpų, kurios išmokėtos iš nario mokesčio lėšų.

Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatyme apmokestinimo tvarka reglamentuojama taip:

• Pajamų, susijusių su darbo santykiais, apmokestinimo tvarka.

• Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamo autorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus autorinius darbus apmokestinimo tvarka.

• Juridinių asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų apmokestinimo tvarka.

• Gyventojų pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, taip pat kitų pajamų apmokestinimo tvarka.

Pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą Pagrindinėje darbovietėje gautos pajamos, susijusios su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamąjį minimumą, buvo apmokestinamos progresyviniu pajamų mokesčių tarifu. Pagal 1990 metais priimtą įstatymą, pajamų, susijusių su darbo santykiais, apmokestinimas buvo progresinis, tarifai didėjo, augant objekto apimčiai. Gyventojai mokėjo nuo 18 proc. iki 33 proc. mokesčio tarifą.

Nuo 1994-04-22 (1994-04-12 įstatymo Nr.I-430 redakcija) pagrindinėje darbovietėje gautos pajamos, susijusios su darbo santykiais, taip pat pajamos už kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą , atskaičiavus iš jų neapmokestinamąjį minimumą, buvo apmokestinamos vieningu 33 procentų tarifu. Nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų pajamų, pajamų mokesčio tarifai iki 2003-01-01 buvo išlikę progresyviniai:

• Pajamų daliai iki 0,5 PNM taikytas 10 % tarifas.

• Pajamų daliai, viršijančiai 0,5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikytas 20% tarifas

• Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikytas 35 procentų tarifas.

Gyventojų pajamų mokestis

2002 m. liepos 2 d. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įstatymo Nr. IX-1007, skelbtas laikraštyje „Valstybės žinios“ 2002 m. liepos 19 d. Nr. 73 – 3085.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – GPMĮ) nustatyta tvarka apmokestinamos gyventojų gautos pajamos, jei jos pagal GPMĮ yra mokesčio objektas. GPMĮ nuostatos taikomos visiems gyventojams, kurie pagal GPMĮ yra mokesčio mokėtojai. GPMĮ nustatytos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio taisyklės (mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, deklaravimas, mokesčio grąžinimas ir pan.) taikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje

Gyventojų pajamų mokesčio mokėtojai (MM) yra pajamas gavę gyventojai. Jie skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius gyventojus.

Nuolatiniu gyventoju laikomas:

• fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpius yra Lietuvoje arba asmeninių, socialinių, ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvoje;

• fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbuvo ištisai (su pertraukomis) 183 ir daugiau dienų arba 280 ir daugiau dienų vieno paskui kitą einančiais laikotarpiais ir vienu jų išbūna 90 (iš 280) ir daugiau dienų, jei nenustatyta kitaip;

• fizinis asmuo (Lietuvos pilietis), kuriam darbo užmokestis mokamas arba jo gyvenimo išlaidos kitoje valstybėje dengiamos iš Lietuvos nacionalinio biudžeto.

Nenuolatiniu gyventoju laikomas:

• ne Lietuvos pilietis (užsienio valstybės diplomatas ir jį aptarnaujantis personalas, techniniai darbuotojai);

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4402 žodžiai iš 8794 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.