Geografijai nudinga
5 (100%) 1 vote

Geografijai nudinga

Baigiamojo pedagogikos egzamino klausimai (žiemos egzas)

1. Ugdymo samprata.

2. Ugdymo funkcijos ir ugdymo mokslo sistema.

3. Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais.

4. Ugdymo procesas.

5. Ugdymo proceso dalyviai.

6. Ugdytinių pažinimas – svarbi ugdymo sąlyga.

7. Mokytojas – ugdytojas, jo profesijos ypatumai. Mokytojas nuolatinio ugdymosi sistemoje.

8. Ugdymo tikslai ir uždaviniai.

9. Ugdymo turinys, jį apsprendžiantys dokumentai.

10. Ugdymo turinio individualizavimo principai. Individualiosios ugdymo programos.

11. Profilinis mokymas. Profilinio mokymo tikslai ir samprata.

12. Mokymo svarba ir esmė.

13. Mokymosi procesas, jo etapai.

14. Mokymosi metodų supratimas, jų parinkimo kriterijai.

15. Pamoka. Geros pamokos požymiai. Pamokos tobulinimo būdai.

16. Veiksmingas mokymas ir mokymasis. Mokymo metodų derinimas su mokinių pasirengimu.

17. Svarbiausių mokymo būdų charakteristika.

18. Mokymosi aplinka ir motyvacija.

19. Pamokos planavimas.

20. Vertinimo problema šiuolaikinėje pamokoje.

21. Vertinimo rūšys ir formos.

22. Aktyvaus mokymosi metodai.

23. Kritinio mąstymo ugdymas.

24. Mokyklos ir klasės bendruomenės įtaka asmenybei, santykiai grupėje.

25. Mokinių saviaukla, jos sąlygos, turinys ir metodai. Pedagoginė pagalba saviauklai.

26. Papildomo ugdymo uždaviniai, organizavimas ir problemos.

27. Klasės auklėtojo pagrindinės veiklos sritys.

28. Moksleivių nuostatų, vertybių ir gebėjimų ugdymas.

29. Santykiai klasės bendruomenėje.

30. Užklasiniai renginiai. Renginio metodika.



Išbraukti bilietai: • Lietuvos pedagoginės raidos etapai. XXI a. švietimo principai. • Didaktika, jos raida. Bendrosios didaktinės nuostatos. • Didaktiniai teorijos principai ir taisyklės. • Projektai ugdyme. • Pilietinis ugdymas. • Vaikų ir jaunimo organizacijos, pedagoginis vadovavimas joms. •

1. Ugdymo samprata.

??? atkreipiu dėmesį, jog.

Siūlau ugdymą apibrėžti iš 2003 m. 06 17 LR Šv. Įst. 2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos šiame ist. Yra nusakytos, būtent UGDYMAS – mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas.

Žmogaus padėtį ir vaidmenį visuomenėje nulemia daugybė sąlygų, iš kurių viena svarbiausių – žinios ir profesinė kompetencija, asmenybės kūrybingumas, gebėjimas bendrauti, apskritai jo išsivystymo lygis. Tai didele dalimi lemia jaunosios kartos ugdymo pobūdis tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigose, t.y. istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo gyvenimui sistema.

Ugdymas atsirado kartu su žmogumi ir visuomet buvo labai reikšminga visuomeninio gyvenimo funkcija. Ugdymo patirtis kaupta ir perduota iš kartos į kartą per sakytinę liaudies kūrybą, vėliau atsispindėjo teologijos, filosofijos, politikos, retorikos veikaluose. Tik nuo 17-18 a., prasidėjus spartesnei gamybos plėtotei, vystantis mokslui ir paspartėjus jo diferenciacijai, plečiantis mokyklų, kaip specialių mokymo įstaigų, tinklui, kartu išryškėjus tokio visuomeninio reiškinio, kaip ugdymas, svarbai, nuo filosofijos atsiskyrė jaunosios kartos rengimo gyvenimui mokslas – pedagogika.

O pedagogika – žmogaus ugdymo mokslas.

Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Tradiciškai ugdymas suprantamas kaip mokymas, lavinimas ir auklėjimas.

Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą.

Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga

2. Ugdymo funkcijos ir ugdymo mokslo sistema.

Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui. Tradiciškai ugdymas suprantamas kaip mokymas, lavinimas ir auklėjimas.

Mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu vystosi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas – tai svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymo metu įgyjami žinių pagrindai, mokiniai mokosi jas taikyti praktikoje, savarankiškai plėsti ir tobulinti.

Lavinimas- ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jų sistemos įvaldymas, fizinių ir protinių galių (atminties, mąstymo ir jo operacijų, dėmesio, pastabumo,
vaizduotės, kalbos ir t.t.) tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai veikti formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas visų pirma mokymosi metu, o taip pat ir įvairioje veikloje, savarankiškai kaupiant įvairią informacija.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų ir kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas. Vykdomas dorovinis, religinis, tautinis, darbinis, tarptautinis, estetinis auklėjimas. Auklėjimas vyksta visu pirma mokymo metu, o taip pat ir įvairiame užklasiniame darbe, ypač klasės organizuojamoje veikloje. Ypatingą vaidmenį auklėjime atlieka šeima.

Edukologija – tai ugdymo mokslas, apimantis visas amžiaus grupes, o pedagogika – tik jaunosios kartos ugdymo mokslą(mokymą, lavinimą, auklėjimą).

Šios sąvokos yra labai glaudžiai susijusios, jos įvairiais aspektais viena su kita siejasi, susikerta, viena nuo kitos priklauso. Antai mokymas yra svarbiausia tiek lavinimo, tiek auklėjimo mokykloje priemonė – mokant bet kurio dalyko, realizuojami ir mokomieji, ir lavinamieji, ir auklėjamieji uždaviniai, t.y. ugdoma. Bet pagrindinė veikla mokykloje – mokymas. Mokymas – tai pedagoginis procesas, kuriame dalyvauja ir mokytojai ir mokiniai. Mokiniai ne tik įgyja žinių, bet kartu ir auklėjami ir lavinami. Per pamokas formuojama pasaulėžiūra, elgesys, mokoma analizuoti ir pan. Labai svarbu – lavinamas intelektas. Mokykloje įgyjamos sistemingos žinios. Tad mokykla apibūdinama kaip ugdymo institucija.

Švietimas – tai arba įvairiais keliais bei būdais žinių teikimas, arba mokymo ir auklėjimo įstaigų, jų sistemų, teikiančių arba organizuojančių išsilavinimą pavadinimas(apibūdinimas).

3. Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais.

Pedagogika yra labai sudėtingas, įvairiašakis mokslas, nes objektas yra ypač sudėtingas – besiformuojanti asmenybė, juo labiau, kad kiekvienam žmogui būdinga individuali, nepakartojama raida.

Pedagogikos mokslas turi neišvengiamai plėtotis, nežiūrint į daug nepalankių sąlygų, pvz., ekonominės, socialinės sąlygos, mokytojų pesimizmas ir t.t.

Tradiciškai pedagogiką iki pastarųjų metų sudarė kelios šakos, kurių kiekvieną sąlygoja ugdymo tikslai, ugdymo objekto amžius ir jo ypatumai, tradiciškai susiformavusi mokyklų sistema, pačios pedagogikos susiformavimo lygis ir t.y.

Tradicinės pedagogikos šakos, kurios jau išsivysčiusios, visuotinai pripažintos::

1. Bendroji arba teorinė pedagogika nagrinėja pačius bendriausius ir svarbiausius ugdymo klausimus, jo dėsningumus, būdingus visoms amžiaus grupėms ir įvairių tipų mokykloms, ugdymo institucijoms. Ją sudaro 2 pagr. dalys didaktika ir auklėjimo teorija.

2. Ikimokyklinė pedagogika;

3. Mokyklinė pedagogika(bendrojo lavinimo mokyklos pedagogika). Didaktika, auklėjamoji teorija ir metodika, specialioji(pvz. Logopedija, tiflopedagogika ir kt.), profesinė.

4. Aukštosios mokyklos pedagogika;

5. Siūloma išskirti ir suaugusių pedagogika: karinę pedagogika ir kt.

6. Šeimos pedagogika tiria vaikų ugdymo ir jų rengimo gyvenimui šeimoje problemas. Šeima – lemiamas asmenybės ugdymo veiksnys.

7. Socialinė pedagogika

8. Liaudies pedagogika;

9. Pedagogikos istorija tiria pedagogikos teorijos ir ugdymo praktikos įv. šalyse bei epochose plėtojimąsi. Pedagogikos istorijai būtinas rimtas dėmesys – joje randama labai reikšmingų idėjų, svarbių ir šiuolaikinio ugdymo organizavimui.

10.. lyginamoji pedagogika – tai įvairių pedagoginių teorijų, pažiūrų, idėjų, įvairių šalių švietimo sistemų lyginimas.

Šios pedagogikos mokslo šakos daugiausia apima vaikų, paauglių ir jaunimo ugdymą – iš esmės iki asmenybės subrendimo, t.y. 18-19 metų amžiaus. Kitaip sakant pedagogika iš esmės jaunosios kartos ugdymo mokslas. Tad įvedus edukologijos terminą, laikytina, kad pedagogika yra pagrindinė edukologijos dalis, jos pagrindas. Bet… kaip Rajeckas sako, kad tokios kaip edukologijos nėra, nes mokslų klasifikacijoje tokio kaip mokslo edukologija NĖRA.

Ugdymas – ypatinga veiklos sfera. Jaunosios kartos ugdymas svarbus uždavinys.Todėl, kad kuo sėkmingiau būtų organizuojamas ugdymas – neišvengiamai turi bendrauti su kitais mokslais. Pedagogika susijusi su filosofija, etika, sociologija, medicina, psichologija. Glaudžiausiai su filosofija, pedagogika ją laiko išeities pozicija. Etika (filosofijos dalis) supažindina su moralės ir dorovės dėsniais, ja remiasi auklėjimo teorija. Sociologija nagrinėja aplinkos įtaką žmonėms, leidžia suvokti ugdymo priklausymą nuo visuomenės raidos ir santykių. Psichologija – norint auklėti visais požiūriais, reikia žinoti vaiko psichologinį lygį. Didaktikai ypač svarbu iš psichologinės pusės vaizduotė, suvokimas, auklėjimo problemos – jausmai, valia, charakteris. Komenskis dėmesį pavadino mokymo šviesa. Kibernetika – įvairių procesų valdymas. Ugdymas – auklėjimo procesas. Kai kuriuos procesus valdyti lengva, bet ugdymo sunku. Kibernetikoje reikšminga grįžtamojo ryšio problemos sprendimas – mokinių mokymosi rezultatai. Atsiranda vis naujos pedagoginės mokslo šakos. Pedagogika apima visus žmogaus amžiaus tarpsnius. Įsigalioja terminas – edukologija (ugdymo mokslas), kuris liečia visas amžiaus grupes. Edukologija:
pedagogika, socialinė edukologija, kultūros edukologija, subkultūros edukologija. Pedagogika: šeimos, ikimokyklinė, mokyklinė: didaktika, auklėjimo teorija ir metodika, specialioji, profesinė, socialinė, liaudies, pedagogikos istorija, lyginamoji.

Skirtingai nuo visų visuomeninių ir gamtos bei technikos, o taip pat ir kitų mokslų, pedagogika nagrinėja specifinius mokymo, auklėjimo ir lavinimo, t.y. ugdymo klausimus. Kiti mokslai padeda pažinti asmenybė, jos vidinį pasaulį, raidos dėsningumus, suprasti jos ryšį su supančia aplinka, organizuoti ugdymo procesą, kurio šerdį sudaro mokymas.

Vadinasi, būdingas pedagogikos bruožas – jos integracija su kitais mokslais

4. Ugdymo procesas.

5. Ugdymo proceso dalyviai

6. Ugdytinių pažinimas – svarbi ugdymo sąlyga

6. Ugdytinių pažinimas – svarbi ugdymo sąlyga.

Ugdytinių pažinimas yra būtinas pedagogui, nes ne tik pedagogams, bet ir psichologams iškyla klausimas – kokių reikia sąlygų, kad ugdymas padėtų asmenybės raidai, kad ugdytiniai noriai, suprasdami žinių įgijimo svarbą, mokytųsi, kad būtų išugdomas ugdytinių teigiamas požiūris į mokymąsi, tinkama mokymosi motyvacija, troškimas nuolatos lavintis.

Svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti ugdytinius, reikia žonoti jų amžiaus tarpsnius, taip pat ir individualias savybes. Tuomet bus galima ugdymo metu sudaryti sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškos plėtrai, galimybes mokytis iš visų jėgų.

Šiuolaikiniame ugdyme pedagogas yra orentuotas į ugdytinį, jam svarbu, kad kiekvienas vaikas klasėje jaustųsi saugus, mylimas ir gerbiamas, kad mokytojai skatintų jo savarankiškumą, individualumą. Todėl siekiant veiksmingo pedagoginio bendravimo, norint išvengti konfliktų tarp ugdytinio ir ugdytojo, būtina gerai pažinti kiekvieną ugdytinį klasėje. Udgytojas privalo pripažinti, kad jis bendrauja su tokiomis asmenybėmis kaip jis pats.

Pažinti ugdytinį ir visą grupę nuolatinės kaitos sąlygomis – sudėtingas uždavinys. Norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno ugdytinio raidai, turime žinoti jų gebėjimus, interesus, bet ir daugelio psichinių savybių, kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi lygį ir kt. Ugdytinio darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, su ugdytinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius.

Savo charakterio ypatybėmis ugdytiniai sunkina arba lengvina ugdytojo darbą, todėl privalu žinoti svarbiausius temperamento ir charakterio bruožus. Reikšminga informacija pedagogui yra apie ugdytinių fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę. Ne pro šalį žinoti ugdytinio materialinę, socialinę, kultūrinę ir pedagoginę aplinką. Ugdytojas siekdamas visapusiškai pažinti vaiką privalo gerai pažinti jo šeimą, todėl reikia lankytis ugdytinio šeimoje, susipažinti su tėvais.

Pažinti ugdytinį – vienas svarbiausių reikalavimų, keliamų visiems pedagogams. Tik nuo to, kiek bus pažintas ugdytinis, kaip asmenybė, priklauso ugdytojo darbo sėkmė.

Pedagogo praktikoje ugdytinio pažinimui taikomi įvairūs būdai ir metodai, kuriuos naudojant lengviau pažinti ugdytinius. Gausią metodų grupę sudaro empyriniai tyrimo metodai, kurie naudojami mokyklos darbe. Į šią grupę įeina stebėjimas ir savistaba, eksperimentas, pokalbis, veiklos procesų ir rezultatų analizė, autobiografinis metodas, anketa, testai.

7. Mokytojas – ugdytojas, jo profesijos ypatumai. Mokytojas nuolatinio ugdymosi sistemoje

8. Ugdymo tikslai ir uždaviniai

Ugdymas – tikslinga, sąmoninga veikla, tikslo supratimas yra viena svarbiausių pedagogikos problemų.

Tikslas tai norimas pasiekti dalykas, idealas. Ugdymo tikslas yra pedagoginės veiklos rezultato idealus vaizdinys. Vadinasi, pedagogas savo veiklą organizuoja su tikslu. Kuo geriau supranta savo tikslą, tuo geriau vykdo savo pareigą. Ugdymo tikslą teikia visuomenė. Kas apsprendžia ugdymo tikslą? Daug dalykų, objektyvios gyvenimo sąlygos. Vadinasi įvairiose išsivystymo stadijose šiek tiek skirtingas. Visais laikais visuomenė norėjo išugdyti tokį žmogų, kad atitiktų visuomenės norus. Šiuolaikinėje visuomenėje pagrindinis idealas – laisvas žmogus.

Filosofinės kryptys įvairiai aiškina ugdymo tikslą. Marksistai reikalavo harmoningos asmenybės. Egzistencialistai – kaip sudaryti sąlygas būti savimi. Pragmatistai reikalavo praktiškos asmenybės. Dabar religiniu ugdymu siekiame ugdyti tai, kas vadinama susiliejimu su aukščiausia esybe. JAV: ugdyti lojalius piliečius, kurie prisiima pilietines pareigas.

Dabar išsivysčiusiose šalyse skiriamos dvi vertybės:

1)asmenybės laimės siekimas, kad asmenybė būtų atsakinga;

2)siekimas tarnauti visuomenei, todėl reikalaujama ugdyti pakantumą žmonėms, pagarbą kitiems.

Jos sudaro gyvenimo prasmę. Visi turi būti laimingi, bet reikia, kad būtų naudingas ir visuomenei. Laisvė – tai ne anarchija, tai šalia galimybės kartu veikti visuomenei. Visais atvejais remiamasi bendražmogiškomis vertybėmis. Tos vertybės, kurios išreikštos 10 Dievo įsakymų ir nuo kurių priklauso vertybės.

Šiandien mes kalbėdami apie ugdymo tikslą, negalime atsiriboti nuo antikos mąstymo keliamų reikalavimų. Mūsų ugdymo tikslas – harmoninga, aukštos tautinės savimonės
asmenybė, siekiant asmeninės laimės ir savo tautos gerovės, jaunosios kartos ugdymas orientuotas į ateitį.

Taip suprantant ugdymo tikslą – bendras žmogus bendroje visuomenėje. Didžiausia vertybė – žmogus. Valdžia turi tarnauti žmogui. Kad žmogus priimtų bendražmogiškąsias vertybes, būtina skirti ypatingą dėmesį savo tautos kultūrai, tradicijoms; iš esmės pagerinti rengimą savarankiškam gyvenimui, darbui; sudaryti kuo geresnes sąlygas asmenybės saviraiškai, realizuoti ugdymo procese humaniškumo principą iš esmės keičiant ugdytojų santykį; didinti šeimos atsakomybę už vaikų ugdymą.

9. Ugdymo turinys, jį apsprendžiantys dokumentai

Pastaba: reikia kalbėti apie ugdymo turinį, o ne apie mokymo, nesuklyskite.

Siūlau apie u. turinį šnekėti iš LR Šv. Įst. 2 str. Sąvoka 38. Ugdymo turinys – integruota žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų sistema.

4 straipsnis. Ugdymo turinys

1. Švietimo programos ugdymo turinį sudaro žinių, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų sistema, būtina šio Įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems tikslams įgyvendinti.

2. Konkretus ugdymo turinys formuojamas ir sistemingai atnaujinamas atsižvelgiant į atitinkamo tipo mokyklai keliamus ugdymo tikslus, besikeičiančios socialinės bei kultūrinės aplinkos lemiamus Lietuvos visuomenės poreikius, vietos bei mokyklos bendruomenės reikmes, taip pat konkrečius mokinių ir studentų ugdymosi poreikius bei interesus.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų reikalavimų laikomasi rengiant ikimokykliniam, priešmokykliniam ugdymui, bendrajam lavinimui, profesiniam mokymui, studijoms aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose skirtas ugdymo programas (modulius), išsilavinimo standartus ir (ar) kvalifikacinius reikalavimus, ugdymo ar studijų planus, egzaminų programas, vadovėlius, kitas mokymo priemones, papildomą ugdymo medžiagą.

Čia b. cituota iš įstatymo Švietimo.

Mokymo turinys – specialiai atrinkta svarbiausia žmonijos kultūros dalis, prieinama ir būtina moksleiviui, kad jis pasirengtų gyvenimui ir darbui.

Mokymo turinio elementai:

1. Žinių apie gamtą, visuomenę, žmogų bei jo veiklą sistema. Žinios – tai informacija apie faktus, sąvokas, terminus, dėsnius, idėjas, teorijas ir apie įvairius reiškinius, jų atsiradimą. Žinios atspindi patirtį, yra žmonijos pažinimo produktas.Mokiniams žinias stengiamasi pateikti taip, kad jos būtu suprantamos, prieinamos, kuo lengviau perimamos.

2. Intelektinių bei praktinių mokėjimų ir įgūdžių sistema. Mokėjimai – tai išmokti veiksmo atlikimo būdai, įgūdžiai – automatizuoti mokėjimai. Jie sudaro bet kurios veiklos pagrindą. Todėl jų formavimas ir tobulinimas – ypač svarbi pedagoginio darbo dalis. Mokėjimai ir įgūdžiai yra įvairūs: elgesio, sportiniai, meniniai; intelektiniai įgūdžiai: skaitymas konspektavimas ir kt. Svarbu mokėti tomis žiniomis naudotis, susidaryti praktinius mokėjimus ir įgūdžius.

3. Pagrindiniai kūrybingumo ir kūrybinės veiklos elementai. Kūrybinė veikla, kūrybingumas – tai dar ne žinios, mokėjimai ar įgūdžiai, jie tik kūrybiškumo prielaida. Daug žinoti ir mokėti tai dar nereiškia būti kūrybingu. Tai reiškia kad atliekant mokyklines užduotis, mokėjimų ir įgūdžių pagrindu reikia kūrybingai veikti, savarankiškai mąstyti, kelti naujas originalias idėjas, ieškoti naujų originalių sprendimų. Taigi kūrybingumą turi skatinti mokymo turinys, jo pateikimo pobūdis. Šiuolaikinėmis sąlygomis tai ypač svarbu.

4. Vertybiniai emociniai požiūriai į aplinką ir savo veiklą. Tai jau yra dvasinė žmogaus sfera. Žinios turi tapti asmenybės savastimi, požiūrio į aplinką pagrindu. Medžiaga turi būti pateikiama įtaigi, prieinama, turi veikti ne tik intelektą, bet ir emocijas, kuo giliau paveikti mokinio asmenybę. Mokiniai turėtų įsitikinti, kad tai kas įgyjama mokymo metu, yra asmeniškai vertinga ir padeda orientuotis gausiame informacijos sraute ir sudėtingame visuomenės gyvenime.

Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama pirmiems dviem mokymo turinio elementams.

Keičiantis visuomenei, keitėsi ir mokymo turinys. Jis turi istorinį pobūdį.

Pagrindinės teorijos, svarbios mokymo turiniui:

* formaliojo mokymo teorija – tvirtina, kad reikia teikti tokias žinias, kurios plėtotų intelektą ir svarbiausia ne žinios, o jų įtaka profesiniam lavinimui. Neakcentuojama žinių svarba gyvenimui;

* materialiojo mokymo teorija – svarbiausia praktinės žinios.

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikiniam mokymo turiniui:

1. turi padėti spręsti harmoningos, visapusiškos, pilnutinės asmenybės ugdymo uždavinį. Šį reikalavimą sąlygoja ugdymo tikslas (pilnutinė asmenybė). Mokymo turinyje turi atsispindėti tautos kultūra, tradicijos, papročiai;

2. Mokymo turinys turi padėti ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę, t.y. padėti ugdyti visapusišką tautinę individualybę, suformuoti teisingą požiūrį į savo tautą. Šį reikalavimą lemia taip pat ugdymo tikslas, sociokultūriniai interesai.

3. Mokymo turinys turi būti suteikti mokslo žinių pagrindus, jų sistemą, t.y. kiekvienam būtinas svarbiausias žinias, gebėjimus ir įgūdžius; tai įgalina plėtoti ir intelektą, ir formuoti žmogaus vertybių sistemą, taip pat gebėjimą savarankiškai įgyti žinių, jas taikyti;

4. mokymo turiniu turi būti
įdiegti bendražmogiškąsias vertybes, t.y. šiuo reikalavimu mokymo turinys turi būti mokymo ir auklėjimo vienovės pagrindas, jame turi kuo ryškiau atsispindėti tautos kultūra;

5. mokymo turinio integracija, t.y. turi būti tarpdalykiniai ryšiai, sociokultūrinė integracija, t.y. atskiruose dalykuose atsispindėti ryšiai su tautos kultūra;

6. mokymo turinio diferencijavimas, siejamas su mokymo medžiagos prieinamumu;

7. mokymo turinyje turi būti organiškai siejama materialiojo ir formaliojo mokymo pusės, t.y. mokymo turiniu turi būti siekiama teikti tiek gyvenime reikalingų, praktinių žinių, tiek ir mokslo žinių pagrindus, o naudojant tas žinias ugdyti mokinių intelektą, formuoti jų protines operacijas.

Ir kt. reikalavimai:

8. mokymo turinys turi būti mokiniams prieinamas, pagal jėgas;

9. turi atspindėti svarbiausius žmonijos laimėjimus, atitikti esamą lygį bei orientuotis į tam tikrą visuomenės raidos perspektyvą.

10. mokymo turinys turi didinti auklėjamąją įtaką;

Pagrindiniai dokumentai : MOKYMO PLANAS, MOKOMOSIOS PROGRAMOS, VADOVĖLIAI

Mokymo planas – tai dokumentas, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, dėstymo tvarka, valandų skaičius.

Jis privalomas visoms atitinkamo tipo mokykloms. Svarbu tinkamai paskirstyti mokomuosius dalykus mokslo metams, remiantis didaktiniais principais, tarpdalykiniais ryšiais. Planai negali būti stabilūs, nes viskas keičiasi(socialinė, ekonominė aplinka, patys mokiniai).

Planas sudaromas atitinkamais principais:

valstybingumas – tai dokumentas (planas) privalomas visoms šio tipo mokykloms;

perimamumas – mokiniai gali tęsti mokslą baigę atitinkamą vieno tipo mokyklos pakopą;

visapusiškumas – asmenybės tobulinimas, parengimas protiniam ir fiziniam darbui;

moksliškumas – mokomieji dalykai turi rodyti tikrovę tokią, kokią pripažįsta šiuolaikinis mokslas;

sistemingumas – nustatyti glaudžius ryšius tarp visų mokamųjų dalykų;

diferenciacija – nors planas privalomas visoms mokykloms, bet leidžia mokymo turinį diferencijuoti, priklausomai nuo nacionalinės sudėties, individualių mokinių sugebėjimų, interesų, polinkių.

Mokymo programos – tai dokumentas, kuriame nurodomas mokomojo dalyko turinys, mokiniams būtinos žinios, mokėjimai bei įgūdžiai.

Programos sudaromos istoriškumo, moksliškumo, vientisumo, sistemingumo, nuoseklumo principais.

Prie mokymo programų pateikiami metodiniai nurodymai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3313 žodžiai iš 6624 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.