KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJA
TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
ŽELDINIAI IR DIZAINAS
Girulių kraštovaizdžio tyrimas
REFERATAS
Atliko: 1ž k. stud. Inesa Miliūtė
Tikrino: dėstytojas
KLAIPĖDA 2003
ĮVADAS
Tai valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parko plotas užima 5033ha sausumoje ir 30km jūros akvatorijoje. Lietuvos žemyninio pajūrio ruožas yra neilgas, bet čia gausu nuostabių vietų, kuriose žmonės, atitrūkę nuo miesto kasdienybės, mėgsta pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį. Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovaizdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinę Baltijos jūros įvairovę, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu ir sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką.
Parke yra Placio gamtinis rezervatas, Olandų kepurės, Nemirsetos bei Šaipių kraštovaizdžio, Karklės botaninis, Kalotės botaninis-zoologinis, Karklės talasologinis (jūrinis) ir Karklės etnokultūrinis draustiniai, rekreacinės bei žemės ūkio teritorijos.foto E.Paplauskio
.
Pajūrio teritorija yra įvairi ir įdomi gamtiniu potencialu. Čia yra turtinga gamtinio landšafto mozaika: sausi miškai ir miškingos pajūrio lygumos su puikiais pliažais. Tai populiariausias atostogų praleidimo regionas, kuris nuo savo atsiradimo yra mėgstamiausia klaipėdiečių ir kitų Lietuvos gyventojų poilsio vieta. Ypač visus traukia Klaipėdos pajūrio ruožas, dėl patogaus susisiekimo, tvarkomų paplūdimių ir artimų rekreacinę veiklą aptarnaujančių struktūrų. Klaipėdos pajūrio ruožo teritorijoje yra Klaipėdos miesto šiaurinės dalies gyvenvietės – Melnragė bei Giruliai. Ši teritorija dėl natūralaus gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio yra puiki poilsio vieta ir dėl gydomųjų bei poilsį teikiančių fizinių ir estetinių pajūrio savybių, galimybės pažinti gamtą ir įgyti ekologinį bei kultūrinį išprusimą, Klaipėdos šiaurinės dalies teritorija yra tinkamiausia vieta rekreacinės sistemos vystymuisi ir plėtojimui.
Kuo didesnis miestas, tuo svarbiau yra šio miesto gyventojų poilsio organizavimas priemesčio zonoje. Dažniausiai tai miesto žalioji zona, kuri ištisus metus yra masinio miesto gyventojių poilsio vieta. Ši teritorija yra patogi vienai ar kelioms rekreacijos rūšims bei formoms, tai yra turi reikiamą poilsiavimui ir turizmui gamtinį kompleksą (miškai, vandenys, palankus klimatui), vertingą estetinių atžvilgiu, turi mokslinę – pažintinę vertę. Pagrindinis priemiesčių planavimo uždavinys – sudaryti optimaliausias sąlygas žmonių poilsiui organizuoti, racionaliausiai išnaudoti gamtines – geografines teritorijos sąlygas. Kadangi poilsio organizavimas yra landšafto eksploatacija (maudymasis, saulės vonios, poilsis miške, žūklė, keliavimas vaizdingoje aplinkoje), reikia taip viską tvarkyti, kad išsaugoti landšafto fizinę būklę, bei estetinę vertę. Tam, kad išsaugoti šiuos išteklius, valstybėse yra priimami įstatymai, potvarkiai, nuostatai ir nutarimai. Kiekvienai priemiesčio zonai yra sudaromi projektai, kuriuose išskiriamos rekreacijos teritorijos, numatomos gamtos apsaugos priemonės jose ir sudaromos jų tvarkymo programos. Gamtiniai kompleksai užima labai svarbią vietą antropogenizuotose bei urbanizuotose teritorijose. Jie atlieka ekologinio kompensavimo vaidmenį, tai leidžia pagerinti pažeistas žmogaus gyvenamosios aplinkos ekologines sąlygas. Gamtinių kompleksų elementai švelnina klimatą, stabdo taršos plėtimą, užtikriną žmonių pilnavertę rekreaciją. Deja šiuo metu, Klaipėdos miesto ribose ir jo apylinkėse vyrauja gamtinių elementų nykimo tendencijos. Tai kelia labai daug problemų didmiesčio ir jo apylinkių gyventojams, pradedant trumpalaikio poilsio vietų trūkumu ir baigiant vis didėjančią oro ir vandenų taršą
ISTORINĖ RAIDA
Pajūrio ruožas, esantis tarp Klaipėdos ir Palangos, XVI-XX amžiais buvo tankiai gyvenama teritorija, kuri formavosi keletą šimtmečių. Istoriniuose šaltiniuose iš dabartinės parko zonos anksčiausiai minima Kalotė – 1253 m krašto dalybų rašte tarp užkariautojo ordino ir Kuršo vyskupo.
Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir po Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV amžiuje buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėda Rygos link, normalų funkcionavimą ir apsaugą. Kadangi šis kelias buvo labai svarbus Ordinui, pakelėje buvo steigiamos karčiamos, įkurdinami gyventojai. XV amžiuje minimos Nemirsetos, Kalotės karčiamos, kurios tuo metu turėjo platesnes funkcijas. Čia ne tik keleiviai pernakvodavo, pavalgydavo, būdavo pakeičiami arkliai, bet karčiamos neretai tapdavo prekybiniais centrais. Čia rinkdavosi apylinkių žmonės, buvo sužinomi ir skelbiami krašto valdžios įsakymai ir potvarkiai. Nuo XVI amžiaus pradėta minėti ir Karklininkų karčiama.
Sodybos daugiausiai buvo išsidėsčiusios vienkiemiais, jų
pavadinimai kilę nuo čia gyvenusių žmonių pavardžių. Vėliau jų vietose kūrėsi kaimai. Kaip galima pastebėti iš 1540 m. gyventojų surašymų – pirmojo šiame krašte, gyventojų daugumą sudarė kuršių kilmės žmonės. Didžiausia gyvenvietė tuo metu buvo Karklininkai, kuriuose gyveno apie 330 žmonių. Kaimuose, kurie buvo įsikūrę prie jūros, pagrindinis verslas buvo žvejyba. Atokiau nuo pajūrio išsidėsčiusiose vietovėse buvo verčiamasi tradiciniais verslais: žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Gyvenvietėms sparčiau augti kliudė stichinės nelaimės bei karai. 1709 – 1710 m siautęs maras nusinešė daug žmonių gyvybių. 1757 – 1763 m rusų kariuomenės okupacijos metu buvo sudeginti kaimai, pagrobti gyvuliai, uždėti dideli mokesčiai. XIX amžiaus pradžios reformos (ypač baudžiavos panaikinimas 1807 m) sudarė palankesnes sąlygas gyvenvietėms augti. XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios duomenimis kraštas buvo gana tankiai gyvenamas, čia buvo apie 12 kaimų. XIX amžiaus antroje pusėje baigė formuotis jų ribos ir struktūra. Atskiros sodybvietės ir mažesni kaimai buvo sujungti į didesnius vienetus. Teritorijoje susiformavo šios gyvenvietės: Kalotė, Nemirseta, Karklininkai, Melnragė, Giruliai, Labrenciškės, Kunkiai, Seigiai, Šaipiai, Grabiai, Dargužiai, Anaičiai, Bendigai, Brusdeilynas.
Kalotė. Viena seniausių pajūrio gyvenviečių. Istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1253 m. Apie seną praeitį liudija išlikusios legendos. Vietiniai gyventojai dar XX amžiaus pirmoje pusėje pasakodavo legendą:
Prieš daugelį šimtų metų Kalotėje gyveno turtingas bajoras. Jo pilis stovėjo ežero saloje. Dažnai priešai ją puldavo, bet niekaip negalėdavo paimti. Bajorui priklausė visa miškais apaugusi apylinkė, jo širdis buvo kieta ir negailestinga. Vieną dieną pilį puolė kryžiuočiai, daug jų žuvo, nuskendo ežere, bet pilies nepavyko paimti. Vienas kryžiuotis vienuolis buvo paimtas į nelaisvę. Vakare buvo suruošta puota Perkūno garbei. Belaisvis vienuolis bandė gyventojus kalbinti priimti naują tikėjimą. Bajoras pareiškė, jeigu jo Dievas toks galingas, tegu sugriauna jo pilį, jis tuomet patikės naujo Dievo galia. Vos tik ištarė šiuos žodžius, kilo audra, pilis su puotos dalyviais nugrimzdo į vandenį.
XV amžiuje yra užfiksuota Kalotės apylinkėse naujų žemių užrašymų. Iš vienos privilegijuotos valdos išsivystė Kulminis Kalotės dvaras, kuris iki XIX amžiaus pradžios dominavo gyvenvietėje. Nuo 1552 m pradedama minėti karčiama. XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus geležinkelį, buvo įkurta geležinkelio stotis, nuo 1895 m veikė mokykla. Gyvenvietėje išsiskyrė dvarvietė, įsikūrusi į šiaurę nuo nuo geležinkelio. Dvarvietę sudarė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas bei parkas. Palei kaimo keliuką, einantį iš rytų į vakarus link ežero, išsidėstė karčiama, gyventojų, priklausančių dvarui, sodybos. Į rytus nuo dvaro, palei kitą kelią, įsikūrė mokykla, plytinė. 1926 m Kalotėje gyveno 172 gyventojai. Po karo, buvusioje dvarvietėje įsikūrė gamybinis centras, dalis pastatų buvo nugriauta.
Karklė. Dabartiniu metu kaimas vadinamas Karklės vardu, kuris buvo priimtas po II pasaulinio karo. Iki XX amžiaus pirmos pusės kaimas vokiškuose šaltiniuose vadinamas Karkelbeck, kartais Karkelbeek, vietiniai gyventojai vadino Karkelbeke – toks pavadinimas užfiksuotas 1908 m. 1923-1938 m kaimas vadintas Karklininkais. Vietovardis „Karkelbeck“ reikštų krūmokšniais apaugusią vietą, įsikūrusią prie upelio. 1540 m duomenimis, Karklėje gyveno apie 330 gyventojų. Tai buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. XIX amžiaus viduryje, prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus, susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Olandų kepurės kalno ir tęsėsi iki Nemirsetos – apie 9 km. Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos išsidėstėišilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. Nuo 1778 m kaime veikė pradinė mokykla. XX amžiuje, kadangi kaimas buvo išsidėstęs ilgame pakrantės ruože, buvo įsikūrusios 3 pradinės mokyklos, veikė 2 karčiamos – viešbučiai, 1911 m. pastatyta bažnyčia. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kaimo viduryje buvo pastatyta gelbėjimo stotis. 1926 m. kaime gyveno 841 gyventojas, kaimas užėmė 1296 ha. teritoriją. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams. Senosios sodybos buvo sunaikintos.
Šaipiai. Pavadinimas kilęs iš nuo asmenvardžio, XVII amžiaus viduryje gyvenusio ūkininko Tom Scheip. Kaimas galutinai susiformavo iš 3 kaimaviečių: Szurlig Michel, Pleiken Gerge, Scheipen Thoms XIX amžiaus antroje pusėje. Po kaimų suvienijimo 1905 m. jau vadinamame Šaipių vardu, čia gyveno 175 gyventojai, iš kurių 171 buvo lietuviai. Šaipiuose išlikusios dvi sodybos – medinės, stačiakampio plano, vieno aukšto, kurios buvo pastatytos XX a. pradžioje. Sodybos apsodintos medžiais, šalia užveisti sodai.