Apie 2500 m. pr. Kr. Indo upės slėnyje atsirado viena iš ankstyviausių civilizacijų. Beveik tūkstantmetį čia klestėję miestai pamažu sunyko. Iš Centrinės Azijos atsikėlę klajokliai arijai susimaišė su vietos gyventojais. Susiliejus jų kultūroms, susiformavo nauja ir savita civilizacija. Tas laikotarpis vadinamas vedų vardu, nes apie jį žinoma tik iš vedų — seniausių indų rašytinių kūrinių.
Apie 2000 m. pr. Kr. Azijos rytuose užgimė kita civilizacija. Ji susiformavo dabartinės Kinijos teritorijoje, Geltonosios upės baseine, todėl vadinama Geltonosios upės civilizacija. Dėl gamtinių sąlygų ji buvo labiausiai atskirta nuo kitų.
Indo ir Geltonosios upės civilizacijos paliko žmonijai mokslo žinių, naujų religijų, svarbių išradimų. Apie tai pasaulis sužinojo tik po daugelio šimtmečiu.
Paslaptingoji lndo civilizacija
Kol kas nesugebama atsakyti į daugelį svarbių klausimų apie ankstyviausią Indo civilizacijos laikotarpį, todėl jis išlieka slėpiningiausias.
Kalnų, slėnių ir džiunglių kraštas
Gamtos sukurtos ribos atskyrė Indiją nuo aplinkinio pasaulio. Iš pietų, pietryčių ir pietvakarių ją skalauja Indijos vandenynas ir Arabijos jūra. Šiaurėje Himalajų kalnai skiria ją nuo Azijos. Kalnai tarsi siena: pastoja kelią šiauriniams vėjams, o senovėje jie saugojo ir nuo klajoklių. Iš Himalajų išteka dvi upės – Indas ir Gangas. Vandeningos upės kasmet patvinsta ir nukloja slėnius derlingomis sąnašomis. Slėniai yra tinkamiausia vieta žemdirbystei.
Į pietus nuo Indo ir Gango upių, Indostano pusiasalyje, stūkso plokščiakalnis. Jame daug vario ir geležies telkinių. Čia auga tankūs miškai – džiunglės.
Mohendžo Daro ir Harapos griuvėsiai liudija
Apie 2500 m. pr. Kr., kai egiptiečiai statė piramides, o mūsų krašte pasirodė indoeuropiečiai, Indo slėnyje iškilo miestai. Žymiausi iš jų – Mohendžo Daras ir Harapa. Jie labai panašūs. Tiesios gatvės dalijo miestus į gyvenamuosius kvartalus. Miestiečiai gyveno vieno, dviejų ir net trijų aukštų namuose, pastatytuose iš degtų plytų. Namuose buvo įrengta kanalizacija. Tokios geros miesto kanalizacijos sistemos neturėjo niekas Senovės pasaulyje. Miesto centre stovėjo didingi rūmai, įrengti grūdų sandėliai, baseinai, prekyvietės.
Indo slėnyje gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai ir prekyba. Vietos amatininkų dirbiniai pasiekdavo net Šumerą.
Apie 1700 m. pr. Kr. Indo slėnyje miestai pradėjo nykti. Kodėl? Vieni mano, jog upė pakeitė vagą ir potvynių metu nebetręšė šalia miestų esančių laukų. Kiti spėja, kad žmonės nualino žemę, iškirto medžius, todėl išsikėlė kitur. Galbūt kilo didžiulis potvynis, o gal gyventojus išžudė įsiveržę klajokliai.
Beveik nieko nežinoma apie tuometinų žmonių religiją, valdžios sistemą. Neiššifruotas jų raštas.
Kilmingieji keičia Indijos veidą
Apie 1500 m. pr. Kr. Indo slėnį užplūdo arijų gentys, atsikėlusios iš Centrinės Azijos. Save jie vadino arijais, t. y. kilmingaisiais. Arijai – indoeuropiečiai.
Ateiviai labai skyrėsi nuo vietos gyventojų. Čiabuviai gyveno miestuose, vertėsi žemdirbyste, amatais ir prekyba. Arijai buvo klajokliai, todėl miestuose negyveno. Senieji Indo slėnio gyventojai buvo raštingi, o arijai – neraštingi. Turtinga jų žodinė kūryba buvo per-duodama iš kartos į kartą. Jų gimtoji kalba, vadinama sanskritu, išliko iki mūsų laikų.
Pamažu kilmingieji apsigyveno Indostano pusiasalyje. Ėmė verstis žemdirbyste, tapo sėslūs ir susimaišė su vietos gyventojais. Čiabuvių ir arijų kultūros susiliejo, sudarydamos savitą civilizaciją. Ji gyvavo maždaug tūkstantmetį, t. y. 1500 m. – 500 m. pr. Kr.
Indijos gyventojai susiskirstė į kastas, griežtai atsiribojusias viena nuo kitos. Jų kūrėju laikomas aukščiausias indų dievas Brahma. Iš savo burnos jis sukūręs brahmanus, t. y. žynius. Iš rankų sukūręs karius ir valdovus, vadinamus kšatrijais. Valstiečiai, pirkliai ir amatininkai priklausė trečiajai kastai, vadinamiesiems vaišijams. Juos Brahma sutvėręs iš šlaunų. Iš purvinų pėdų dievas sukūręs tarnus – šudras. Jais tapo senieji Indijos gyventojai, pavergti arijų. Buvo žmonių, kurie kastoms nepriklausė. Jie laikyti nešvariais nuo pat gimimo. Kiti bijojo juos net paliesti.
Pasak indų tikėjimo, žmogaus priklausymą kastai lemia jo gimimas. Kiekvienas žmogus turįs sąžiningai vykdyti jam pavestas pareigas. Po mirties tokio žmogaus siela susilauks malonės: ji atgims aukštesnės kastos žmogaus kūne. Indai šventais laikė karvę, gyvatę, Gango upę, lotosą.
Indo civilizacijos palikimas
Senovės Indijoje buvo gausu literatūros. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje indai sudarė vedas – savotiškus rinkinius. Vedose surašė tai, ką šimtmečiais žyniai žodžiu perduodavo iš kartos į kartą. Tai religinės giesmės, maldos, legendos ir padavimai apie pasaulio atsiradimą, aukojimo papročiai ir kita.
Tuo laikotarpiu užrašytos vienos žinomiausių žmonijos poemų – “Ramajena” (“Ramos nuotykiai”) ir “Mahabharata” (“Bharatos šeimos istorija”). Jose pasakojama apie didvyrių žygius, kovas ir nukariavimus. VI a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje atsirado nauja religija – budizmas. Jos pradininku laikomas princas Gautama, pramintas Buda, t. y. praregėjusiu. Jis skelbė, jog visi
žmonės yra lygūs, nepaisant kastos, kuriai jie priklauso. Buda sakė, kad bet kuris noras verčia žmogų kentėti, todėl geriausia yra atsisakyti žemiškų gėrybių ir nieko nesiekti. Jeigu tai žmogui pavyksta, jis po mirties nebeatgimsta naujoms kančioms.
Budizmas Indijoje netapo vyraujančia religija, tačiau išplito po visą pasaulį. Šiandien
budizmas yra viena iš trijų pasaulio religijų.
Indai pirmieji ėmė vartoti ženklą, reiškiantį nulį. Jų skaičiavimo sistema naudojama dabar beveik visame pasaulyje. Šį išradimą pirmieji perėmė arabai, o iš jų – europiečiai. Dėl to šiuos skaičius vadiname arabiškais.
Indija – šachmatų tėvynė. Šachmatai rodo tuometinės indų kariuomenės išsidėstymą:
pirmąją eilę sudarė pėstininkai, antrosios eilės centre – karalius, šalia jo – karininkai (rikiai), toliau, šonuose, – kovos drambliai, arkliai ir vežimai (žirgai).
Civilizacijos sunykimas
Visą tūkstantmetį nuo arijų atsikėlimo Indija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių karalysčių.
512 m. pr. Kr. Indo slėnį užkariavo Persijos karaliaus Darijaus I kariuomenė. Beveik po 200 metų Šiaurės Indija atiteko užkariautojams makedoniečiams ir graikams. Mirus jų valdovui Aleksandrui Makedoniečiui, indai sukilo ir išvijo graikus. Indams vadovavo jaunas karys Čandragubta. Jo kariuomenė nukariavo kaimynines kunigaikštystes ir suvienijo visą Šiaurės Indiją. Indija tapo imperija. Čandragubtos anūkas Ašoka praplėtė jos teritoriją, prijungdamas centrines Indostano pusiasalio sritis. Po jo mirties imperija suskilo į smulkias karalystes.
Geltonosios upės civilizacija
Civilizacijos lopšys
Kinija iš visų pusių apsupta gamtos sukurtų užtvarų – vandenyno, kalnų ir dykumų.
Kalnuotos Kinijos rytinėje dalyje plyti lyguma. Per ją teka dvi didelės upės: Jangdzė (Mėlynoji upė) ir Huanghė (Geltonoji upė). Pastaroji taip vadinama todėl, kad tekėdama prineša į slėnį daugybę geltono derlingo dumblo.
Liūčių metu Geltonoji upė išsilieja ir apsemia visą slėnį. Kartais vanduo išplauna dirvožemį ir upė išrausia naują vagą. Drumzlina tėkmė nusineša ištisus kaimus. Dėl to kinai upę vadina Kinijos nelaime arba klajojančia upe.
IV – III tūkstantmetyje pr. Kr. žmonės apsistojo derlingose žemėse Geltonosios upės vidurupyje. Jie buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Vėliau išmoko auginti šilkverpio vikšrus ir iš šilkinių siūlų audė nuostabius audinius.
Dinastijų laikotarpis
Savo šalį kinai vadino Viduriniąja karalyste, kadangi manė ją esant pasaulio viduryje. Apie XVII a. pr. Kr. Viduriniąją karalystę užvaldė Šangų dinastija. Kiniečiai manė, jog karališką valdžią suteikia dangus, todėl savo karalius vadino dangaus sūnumis. Karaliai kartu su didikais gyveno miestuose. Už miesto sienų įsikūrę amatininkai sudarė atskirą gyventojų sluoksnį. Jie gamino šilko audinius, liejo iš bronzos įvairius daiktus. Gausiausią gyventojų sluoksnį sudarė žemdirbiai. Geltonosios upės slėnyje jie supylė pylimus, iškasė drėkinimo kanalus. Prižiūrimuose laukuose per metus užaugindavo du derlius.
XIa. pr. Kr. į Šangų karalystę įsiveržė iš vakarų atklydę klajokliai — Džou. Užėmę Šangų žemes, ateiviai sukūrė Džou valstybę. Pamažu didėjo dirbamos žemės plotai, augo miestai, tobulėjo amatininkų darbas, turtėjo diduomenė. Vyko permainos šalies valdyme. Pradėta rinkti mokesčius. Valdovai ėmė remtis valdininkais, bet ne kilmingąja diduomene.
VIII a. pr. Kr. Džou karalystė nusilpo ir nebepajėgė apsiginti nuo klajoklių puldinėjimų. Valstybė suskilo į kunigaikštystes. Jos kariavo ir su klajokliais, ir tarpusavyje. Penkis šimtmečius Kinija buvo susiskaldžiusi.
Suvienytoji Kinija
III a. pr. Kr. Kinijoje stipriausia buvo Cino karalystė. 221 m. pr. Kr. Cino karalius užkariavo kitas valstybėles. Jis pasivadino imperatoriumi Cin Ši Chuandžiu, t.y. “pirmuoju dieviškuoju valdovu iš Cinų giminės”.
Šalyje buvo įgyvendintos reformos. Imperija padalyta į sritis. Jų valdytojus skirdavo imperatorius ar jo artimieji. Nustatyti vieningi matų, svorio ir piniginiai vienetai. Nutiesti geri keliai. Šiaurinėje šalies dalyje pradėta statyti Didžiąją sieną. Ji turėjo apsaugoti kraštą nuo klajoklių hunų puldinėjimų. Imperatorius įsakė pastatyti puošnią sostinę.
Didžiulei statybai remti ir kariuomenei išlaikyti reikėjo daug lėšų, todėl gyventojus slėgė nuolat didėjantys mokesčiai. Nepasitenkinimas šalyje augo. Cin Ši Chuandžiui mirus, prasidėjo valstiečių sukilimai. Prie valstiečių prisijungė kariai, miestiečiai ir kunigaikščiai. Cinų imperija subyrėjo, o sostinė buvo apiplėšta.
Nuo 206 m. pr. Kr. įsigalėjo Chanų dinastija. Ji valdė Kiniją apie 400 metų. Stipri imperatoriaus valdžia surinktus mokesčius panaudojo kariuomenei stiprinti, valdininkams išlaikyti, keliams ir kanalams statyti. Kinai sėkmingai kovojo su puldinėjančiais klajokliais. Toliau statė Didžiąją sieną.
Tuo laikotarpiu ilgas kelias, ėjęs iš Kinijos per Iraną į Priešakinę Aziją, buvo pramintas Didžiuoju šilko keliu. Juo iš Kinijos buvo gabenamas šilkas, kuris patekdavo į Europą.
Imperatoriai siekė užkariauti aplinkinius kraštus. Nuolatiniai karai išsekino šalį. Valstiečių skurdą dar labiau didino potvyniai ir
I a. pr. Kr. jų nepasitenkinimas peraugo į sukilimą. Jis vadinamas Raudoni,jų antakių sukilimu, nes sukilėliai buvo nusidažę antakius raudonai, kad skirtųsi nuo imperatoriaus karių. Keli šimtai tūkstančių alkanų ir įniršusių valstiečių užėmė sostinę ir nuvertė imperatorių. Tačiau Chanų dinastija sugebėjo atkurti valdžią.
183 m. įsiliepsnojo Geltonųjų raiščių sukilimas. Ant sukilėlių galvų buvo geltoni raiščiai. Sukilimui vadovavo trys broliai vienuoliai Čžanai. Jie ragino nuversti imperatorių ir įkurti Geltonąją teisingumo karalystę. Apie 20 metų trukusio sukilimo metu imperatorius buvo nuverstas. Chanų dinastijos valdymas baigėsi. Imperija suskilo į daugybę smulkių valstybėlių.
Prieš rnirtį Cin Si Chuandis įsirengė kapą, kuriame “apgyvendino” apie 7500 molinių karių – asmens sargybinių.
Senovės kinų ku1tūra
II tūkstantmetyje pr. Kr. kinų tauta sukūrė raštą. Rašto ženklai buvo hieroglifai. Kiekvienas ženklas reiškė atskirą žodį. Skirtingai nuo kitų tautų, kinų raštas darėsi vis sudėtingesnis: Šangų laikais buvo apie 2 000 hieroglifų, Chanų – 18 000, o šiandien priskaičiuojama net 50 000!
Pradžioje žmonės rašė ant bambuko lentelių. Imperatoriaus dokumentus rašė ant šilko. I a. kinai išrado popierių. Jį gamino iš skudurų ir medienos. Tekstai buvo rašomi vertikaliais stulpeliais iš dešinės į kairę. Raštininkai naudojo nusmailintas lazdeles arba teptukus, kuriuos merkdavo į dažus.
Kinai sukaupė daug mokslo žinių. Jie stebėjo dangų ir įsivaizdavo, kad pasaulis yra panašus į kiaušinį: Žemė panaši į trynį, o dangus – į kiautą. Prie dangaus pritvirtinti šviesuliai kartu su juo sukasi aplink Žemę.
Kinai užrašinėjo karavanų vedlių ir jūreivių pasakojimus. Pagal juos I tūstantmetyje pr. Kr. pradėjo sudarinėti žemėlapius. Išrado kompasą. Išmoko pagaminti paraką, kurį naudojo fejerverkams. Išrado prietaisą žemės drebėjimams užrašyti – seismografą. Išsirutuliojo matematika ir medicina.
Žymiausias senovės Kinijos išminčius buvo Konfucijus, gyvenęs VI a. pr. Kr. Jis mokė garbinti protėvius, laikytis senųjų papročių ir įstatymų. Išminčius stengėsi išlaikyti senąją krašto kultūrą. Jo mokslas vėliau paplito visoje Kinijoje.
Dalis senovės kinų išradimų pateko į Europą, pvz., popierius ir šilkas. Kiti išradimai – kompasas, parakas, seismografas – nepaplito už Rytų Azijos ribų. Dėl to Vakarų kraštai juos taip pat turėjo išrasti.