Indoeuropiečių prokalbė
5 (100%) 1 vote

Indoeuropiečių prokalbė

INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ

Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros ide.Indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi.

Pasaulyje yra ir neindoeuropiečių tautų. Šitų tautų kalbos sudaro tokias kalbų šeimas: ugrų – finų, semitų – chamitų, tiurkų -totorių, kinų – tibetiečių ir daug kitų. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos… Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt. išcentrinės jėgos skatina kiekvienos kalbos kitimą. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Meje, jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra, o jėgos, skatinančios kalbą kisti, labai didelės. Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Tuomet kalbų raida buvo lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų. Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai ir baltai (lietuvių, latvių ir prūsų protėviai) sudaro vadinamąją sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio „šimtą“ (latviškai simts, rusiškai sto). Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo lotynų kalbos žodžio centum (skaitome kentum) „šimtas“. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp kentuminių ir sateminių kalbų. Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms, formavosi tautybės ir tautybių kalbos, o kuriantis valstybingumui, paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės kalba, nors ir turinčia skirtingose vietose tarminių skirtumų. Antai, iškilus Lietuvos valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) atsirado ir vieninga lietuvių tautybė su vieninga lietuvių kalba, kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų. Kylančio kapitalizmo (Industrinėje?) epochoje susiformavo nacijos ir nacionalinės kalbos. Nuo atskirų ide. genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie
pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr „motina“, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių motė ir moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair. Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines ide. kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių grupių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, neindoeuropiečių kalbų. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis“. Sakydamas ,,mūsų proseneliai“, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių kalbos archajiškumą, turtingumą ir grožį iškelia ir pabrėžia viso pasaulio kalbininkai. Lietuvių kalba labai svarbi visiems studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas („dievas“), sūnus, naktam („naktis“), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?“ Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indo – europiečiai“. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai“. O kai kieno vartojami pavadinimai „arijai“ ir „arijoeuropiečiai“ taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai). Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.

INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖ

Žemėlapyje parodyta, kur kai kurie mokslininkai mėgino ieškoti indoeuropiečių protėvynės

Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indo – europiečių prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas. Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m. pirmasis pareiškė, kad ide. protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet Europoje. Kaskart vis daugėja šios pažiūros šalininkų. Kad ide. protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, ide. *medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo, šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių, todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš metų laikų indoeuropiečiai pažinojo vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse – ungurių ir lašišų. Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti ide. kalbų palyginimas. Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje, Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten indoeuropiečiai įsikūrė vėliau. Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų tautų teritorija – A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse, plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios jūrų. Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė
būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes. Tuo metu indoeuropiečių gentys klajojo su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, dažnai vienos su kitomis susidurdamos ir kovodamos dėl ganyklų, dėl vandens telkinių ir dėl geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavo silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Nenorėdamos prarasti laisvės ir gyvybės, silpnesnės gentys kraustydavosi kitur.

BALTAI

Baltų vardas

Baltų šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai ir žemgaliai. Senų senovėje visos šios padermės kiltys bendro pavadinimo nėra turėjusios. K. Jaunius ir K. Būga siūlė jas vadinti aisčiais. Pirmasis baltų vardą pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. baltų vardas išvesdamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Jam buvo lemta įsigalėti ir nurungti aisčių vardą. Aisčių vardą (Aestiorum gentes) mokslininkai aptiko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale Germania, parašytame 98 po Kr. metais. Tiesą sakant, nei vienas, nei kitas lietuvių genčių vardas nėra visiškai geras. Aisčiais (tai rytu gyventojai) buvo vadinami ne visi baltai, o tik vieni prūsai . Be to, aisčių vardas pinasi su dabartinių estų vardu. Baltų vardas irgi netobulas, mat, tuo vardu geografijoje kartais vadinamos visos Pabaltijo tautos – lietuviai, latviai, estai, suomiai… Tiktai filologijoje baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai. Nepaisant minėto trūkumo, baltų vardas prigijo mokslinėje literatūroje ir dabar visuotinai vartojamas.

Baltų kilmė

Tautų kilmės (etnogenezės) klausimai yra patys painiausi, todėl jie sunkiausiai sprendžiami. Žinome, kad baltai atsirado suskilus indoeuropiečių protautei bei prokalbei, bet smulkiai paaiškinti, kaip visa tai įvyko, dar niekas negali, todėl kilo daug prieštaringų nuomonių bei hipotezių. Palankiausios sąlygos nepagrįstoms hipotezėms atsirasti buvo iki XIX a. pradžios, dar nesusiformavus lyginamosios kalbotyros mokslui. XV ir XVI amžiuje daug kas lietuvius ir kitus baltus kildino iš romėnų, nes Lietuvoje anuomet buvo paplitęs romėniškos kultūros ir lotynų kalbos pažinimas. Buvo remiamasi faktu, kad lietuvių kalboje yra daug žodžių, panašių į lotyniškus, pavyzdžiui: dievas – deus, vyras – vir, ugnis – ignis, sėmenys – semen, dantis – dens (gen. dentis), senis – senex, tu – tu, esti – est, ėsti – edere, augti – augere, sėdėti – sedere, jungas – jungum (plg. jungere) ir taip toliau. Dėl šių ir kitų panašumų buvo manoma, kad lietuvių kalba esanti lotynų kalbos atšaka, o lietuviai esą kilę iš senovės romėnų. Atsirado net legenda apie Lietuvos valdovų pradininką ir Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu. Tai buvęs Pompėjaus laivyno vadas, kuris I a. pr. Kr., Romos pilietinio karo metu, palikęs tėvynę ir išvykęs į šiaurę su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Jie apiplaukę Europą ir išlipę į krantą toje vietoje, kur buvo dvylika kažkokios didelės upės atšakų. Toliau jie plaukę Nemunu iki Dubysos. Čia buvusi įkurta pilis. Lenkų istorikas Jonas Dlugošas, pasirėmęs tam tikromis bendrybėmis romėnų ir lietuvių pagonių kulte bei lotynų ir lietuvių kalbų panašumu, taip pat lietuvius kildino iš romėnų. Lietuviai, esą, atsikėlę į šį kraštą Cezario laikais. Dar daugiau bendrybių galima rasti baltų – slavų žodyne. Išvardinsime kelis panašius rusų ir lietuvių kalbų žodžius: galva – golova, draugas – drug, vartai – vorota, varna – vorona, bėgu – begu, nešti – nesti, abu – oba, ranka – ruka (lenkiškai – ręka, kašubiškai – rąka). Tad nereikia stebėtis, jei J. Dlugošo amžininkas Enėjas Silvijus Pikolominis, vėliau popiežius Pijus II (1405-1464) lietuvius laikė slaviškos kilmės tauta. F. Kalimachas – Buonakorsis (1480) lietuvius kildino iš keltų, E. Stela (1518) – iš alanų, K. Hartknochas (1679) – iš suomių. Vienas XVI a. vidurio kronikininkas Jodochas Wilichius tvirtino, kad prūsų kalba esanti „sudarkyta“ graikų kalba ir kad jis pats dažnai su prūsais graikiškai kalbėjęsis… Romantizmo metu Pranciškus Ksaveras Bogušas (1746 – 1820) lietuvių protėviais laikė germanų (kai kurie mokslininkai laiko Trakų, kai kurie Baltų – A.C.) giminę – Herulius (Gerulius). Panašiai ir latvių pastorius K. Vatsonas (1777-1826) latvius kildino iš herulių. Jonas Basanavičius (1851 – 1927) įrodinėjo, kad senovės trakai ir frigai esą šių dienų lietuvių sentėviai, kad lietuviai esą Mažosios Azijos ir Trakijos ateivių palikuonys. Naujoviška kalbotyra, sugriovusi ir atmetusi šias ir visas kitas nepagrįstas baltų kilmės hipotezes, sukūrė keletą naujų, geriau pagrįstų hipotezių.

Europa pagal Ptolemėjų

Paskutiniuoju metu išryškėjo dvi pagrindinės baltų kilmės hipotezės. Vienos iš jų atstovai teigia, kad yra buvusi bendra baltų-slavų prokalbė, kuriai suskilus atsiradę baltai ir slavai. Šią hipotezę iškėlė A. Šleicheris, o dabar palaiko daugelis lenkų mokslininkų ir tokie kalbininkai kaip A. Vajanas, V. Georgijevas. Jeigu būtų buvusi baltų-slavų prokalbė, tai, be abejo, šiandien turėtume tarpinių tarmių tarp baltų ir slavų kalbų. Nesant jungiamųjų grandžių, neįmanoma įrodyti, kad būta baltų-slavų prokalbės. Visa tai
žinodamas, lenkų kalbininkas prof. J. Otrembskis paskelbė hipotezę, kad senovės jotvingiai sudarę tarpinę grandį tarp baltų ir slavų. Jotvingių tarmė yra išnykusi. Neturime tos tarmės nė rašytinių paminklų. Išliko dokumentuose tik keliasdešimt netiksliai užrašytų vietovardžių, asmenvardžių ir atskirų žodžių, iš kurių neįmanoma daryti tokių drąsių apibendrinimų. (jau po S. Tarvydo mirties yra rastas taip vadinamas jotvingių žodynėlis, jį publikavo Zinkevičius „Rinktiniuose straipsniuose I“. Taip pat pastaruoju metu jotvingių problema labai domisi lenku baltistai, jie nemažai nuveikė.) (Už šį komentarą dėkui M. Šinkūnui) Tarp kalbininkų šiuo klausimu vyksta gyvos diskusijos. Vieni palaiko minėtąją hipotezę, kiti neigia. Antai, tokie kalbininkai, kaip S. Bernšteinas ir F. Filinas, yra įsitikinę, kad baltų – slavų prokalbės hipotezė neturi tvirto mokslinio pagrindo, todėl ji gali nuvesti į klystkelius ir padaryti daug žalos tolimesnei lyginamosios kalbotyros raidai. Antrosios pažiūros pradininkas buvo prancūzų kalbininkas A. Meje, kurį palaikė J. Endzelynas, K. Būga ir daug kitų kalbininkų. Jo manymu, baltų ir slavų kalbos kilo iš artimų ide. tarmių, kurios toliau vystėsi paraleliškai ir nepriklausomai. Ši pažiūra taip pat turi labai daug šalininkų.

Baltų protėvynė

Kiekviena tauta, išgyvenusi ilgesnį laiką kuriame nors krašte, palieka po savęs tam tikrų pėdsakų: materialinės kultūros liekanų, vietovardžių ir kt. Materialinės kultūros liekanas, atrastas piliakalniuose, senose sodybose bei kapinynuose, tiria archeologija, vietovardžius nagrinėja lingvistikos šaka toponimika (mokslas apie tikrinius vietų vardus). Šiomis dviem mokslo šakomis remiamasi tiriant labai sudėtingus bet kurios tautos kilmės, kilnojimosi bei protėvynės klausimus. Pasitraukus ledynams, pirmieji gyventojai atkeliavo į Lietuvą maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Archeologiniai radiniai rodo, kad jie atvyko iš pietų ir vakarų – iš Svidry ir Arensburgo kultūrų rajonų. Šios dvi kultūrinės grupės vėliau susiliejo į vieną. Tačiau kurios kilmės bei tautybės yra buvę patys seniausi Lietuvos gyventojai, šiuo metu dar sunku pasakyti. Yra dvi hipotezės. Viena hipotezė teigia, kad ankstyvojo naujojo akmens amžiaus (neolito) periode visame Pabaltijy gyventa finų, ir tik vėliau (antrajame tūkstantmetyje pr. Kr.) juos pakeitę indoeuropiečiai. Pastaruoju metu vis labiau įsigali nuomonė, kad jau nuo seno pietiniame Pabaltijy (Lietuvoje ir Latvijoje) gyveno tie patys žmonės, iš kurių vėliau susidarė baltų gentys. Baltų protėvynės riboms nustatyti svarbiausias šaltinis yra toponimika. Šį klausimą sprendė daugelis kalbininkų. Jau 1897 m. rusų mokslininkas A. Kočiubinskis paskelbė straipsnį „Priešistorinės Lietuvos teritorija“, kuriame paskelbė, kad kai kurie upių vardai iki Berezinos baseino rytuose ir iki šiaurinių Pripetės baseino pakraščių pietuose yra baltiški (pavyzdžiui, upėvardžiai Ūla, Klevą, Olsa, Berešta). A. Pogodinas, 1901 m. išleidęs knygą „Iš slavų kraustymosi istorijos“, baltiškųjų vietovardžių rado dar daugiau ir žymiai toliau į rytus, negu A. Kočiubinskis. Įžymusis lietuvių kalbininkas K. Būga baltiškų vietovardžių sąrašą šioje teritorijoje gerokai papildė, įjungdamas dar Sožės upės baseiną. Ištyręs šios srities vandenvardžius, K. Būga paskelbė hipotezę, kad baltų protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dniepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio. Slavai, pasak K. Būgos, gyvenę į pietus nuo Pripetės. VI amžiuje prasidėjusi jų ekspansija. Slavų stumiami, baltai priversti buvę trauktis iš senųjų savo sodybų į vakarus, prie Baltijos jūros. Tas atsikraustymo žygis, prasidėjęs VI-VII a., užtrukęs net iki IX amžiaus. K. Būgos nuomone, anksčiausia iš visų baltų atskilę prūsai ir dar prieš Kr. jau gyvenę Pavislyje, kur jų kaimynai iš vakarų buvę rytiniai germanai – gotai. Žymiai vėliau (apie VI-VIII amžių) dėl slavų ekspansijos išsikelia iš savo senosios protėvynės kuršiai, žemgaliai, sėliai, lietuviai ir latviai.

Baltiškų vandenvardžių paplitimo žemėlapis. Šioje teritorijoje reikia ieškoti baltų protėvynės, kuri, tikriausiai, bus buvusi prie Baltijos jūros (pietinis ir rytinis Pabaltijys) ir toliau į rytus.

Pirmaisiais Pabaltijo gyventojais K. Būga laikė somus (finus), tai yra estų, lybių ir suomių protėvius. Archeologai pirmieji padarė pataisų šiame K. Būgos teiginyje. Jei šis teiginys būtų teisingas, tai apie VI- VII amžių pastebėtume visai naują kultūrinę srovę, užliejusią tuos baltų kraštus, kur šiuo metu yra Lietuvos ir Latvijos teritorija. Tačiau šitokio pasikeitimo archeologiniai radiniai nepaliudija. Medžiaginė šio laikotarpio baltų kultūra vystosi be staigių šuolių. Archeologai baltų atsikraustymo datą į Pabaltijį nukėlė praeitin daugiau kaip 2000 metų. K. Būga teigė, kad baltai traukėsi nuo slavų į vakarus, Baltijos linkui. Vėliau archeologai nustatė, kad slavų ekspansija vyko šiaurės kryptimi, taigi baltai turėjo trauktis ne į vakarus, bet į šiaurę – spaudimo kryptimi. Kalbininkų V. Toporovo ir O. Trubačiovo nuomone, pagrindinė Aukštutinės Padneprės baltų gyventojų masė, plintant toje teritorijoje
ne pasitraukė į šiaurės vakarus, o buvo palaipsniui slavų asimiliuota. Tik priėmus šią prielaidą, esą galima paaiškinti, kodėl taip ilgai išliko tame rajone gana daug baltiškų vietovardžių. Iš šių duomenų matyti, kad hipotezę apie rytinę baltų protėvynė reikia jau kitaip vertinti. Pagal naujausius archeologų tyrimus, baltų protėvynės centras, iš kurio baltai paplito, buvo į pietus ir į rytus nuo Baltijos jūros. Bet K. Būgos toponiminiai tyrimai liko ir dabar svarbūs: jis moksliškai ir įtikinamai įrodė, kad baltiškų vandenvardžių randama toli į rytus nuo šių dienų Lietuvos ir Latvijos. K. Būga buvo pirmasis pačių baltų mokslininkas, sprendęs baltų etnogenezės, jų protėvynės ir migracijų (judėjimų) klausimus dar tuo metu, kai archeologija nedaug tegalėjo suteikti žinių apie baltus. Po K. Būgos baltiškus vietovardžius slavų kraštuose tyrinėjo kiti kalbininkai. Vokiečių slavistas M. Fasmeris išaiškino dar daugiau baltiškų vietovardžių ir baltų išplitimo ribą nukėlė žymiai toliau į rytus – net į Okos baseiną. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo studijoje „Aukštutinės Padneprės vandenvardžių lingvistinė analizė“ (Maskva, 1962 m.) paskelbė Aukštutinio Dniepro baseine suradę 800 baltiškų vardų, tuo įrodydami šios teritorijos baltiškumą priešistoriniais laikais (pradedant antro tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Minėti autoriai baltiškų vietovardžių rado į šiaurę ir į pietus nuo Pripetės upės, Sožės baseine ir Desnos baseino vidurupyje bei aukštupyje. Pietine baltiškų vandenvardžių paplitimo sritimi autoriai laiko Seimo baseiną. Kadangi Seimo upė sudarė šiaurinę iranėnų (skitų) paplitimo ribą, tai anuomet baltai galėjo turėti tiesioginių kontaktų su iranėnais. Rusų archeologo V. Sedovo nuomone, baltai į Paseimę atsikėlę iš šiaurės apie V-VI a. pr. Kristų ir atnešę vadinamąją Juchnovos kultūrą (pavadintą gyvenamosios vietos vardu). Baltų kontaktai su iranėnais ten galėję trukti apie 500 metų, tai yra iki Kr. Paseimės iranėnų (skitų) kai kurios gentys, atsikrausčius baltams, matyt, ne pasitraukusios, o prieš Kr. buvusios ateivių baltų asimiliuotos. Pagal toponimikos ir archeologijos duomenis, rytinė baltų priešistorinė riba dabar vedama per Volgos, Maskvos ir Okos upių aukštupius. Žymiai vėliau buvo pradėtos tirti vakarinės baltų protėvynės ribos. 1939 m. vokiečių archeologas Lotaras Kilianas pastebėjo, o kalbininkas H. Krahe patvirtino (1943 m.) esant neabejotinai baltiškų vietovardžių į vakarus nuo Vislos iki Persantės upės, kurios vardas buvo baltiškos kilmės. Įžymus lietuvių hidrologas prof. S. Kolupaila 1933 m. aptiko neabejotinai baltišką Santakos vietovardį (lenkiškai – Santok), ten, kur Notecė įteka į Vartą (Oderio intaką). Po antrojo pasaulinio karo Vokietijos Demokratinės Respublikos kalbininkas Hermanas Šalis eilėje straipsnių įrodinėjo, kad baltiškų vietovardžių esama net iki Elbės ir Saksonijos ir šiek tiek dar į vakarus nuo Elbės. Remdamasis vietovardžių studijomis, jis paskelbė Riugeno salos ir kai kurių jos vietovardžių, o taip pat ir Berlyno pavadinimo baltišką kilmę. Vakaruose savo teritoriją, siekusią net už Elbės, baltai buvę priversti užleisti germanams. Mat, antrame tūkstantmetyje prieš Kr., archeologo Kosinos manymu, germanai iš savo protėvynės – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių – ėmę veržtis pagal Baltijos pajūrį į rytus, nes vakaruose jų ekspansijai pasipriešinę keltai. Apie 1750 -1400 m. prieš Kr. germanai pasiekę Oderio upę, apie 750 m. iki Kr. – Vyslą, apie 500 m. iki Kr. jau peržengę Vyslą. Kai II a. po Kr. rytiniai germanai (gotai) išsikraustė į pietryčių Europą, baltai vėl pasistūmėjo iki Vyslos. Reikia manyti, kad ne visi baltai, veržiantis germanams į rytus, suskubo pasitraukti nuo Elbės. Rytų germanų paliktoje teritorijoje VII-VIII a. po Kr. pradėjo kurtis slavai. Ten jie maišėsi su baltų likučiais, kuriuos ilgainiui asimiliavo. Sumišus ten baltų likučiams su slavais, ilgainiui iš to mišinio susidarė smulkios lenkų etninės grupės: kurpių, drobuliakų, karvatkų ir kašubų.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 4003 žodžiai iš 7430 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.