IŠKALBOS MENAS
VIEŠŲJŲ KALBŲ SKIRSTYMAS
Viešųjų kalbų paskirtis, turinys ir forma lėmė kalbų klasifikavimą. Vienose kalbose aptariamos politinio gyvenimo sritys, kitose dominuoja buities, moralinės problemos, trečiųjų paskirtis- teisiniai svarstymai. Vienų kalbų tikslas priimti sprendimus ir juos praktiškai įgyvendinti, kitos kalbos turi grynai pažintinį pobūdį, siekia teorinių apibendrinimų, dar kitais atvejais kalbėtojui svarbu tik informuoti, paliekant klausytojui galimybę rinktis sprendimus: priimti nutartis ir jas vykdyti arba nepriimti, daryti teorinius apibendrinimus arba ne.
Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, skirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią.
Šiuo metu yra pažymimi penki viešujų kalbų tipai ir rūšys:
I. Socialinės politinės kalbos: 1) socialinis politinis pranešimas; 2) ataskaitinis pranešimas (susirinkime, konferencijoje, suvažiavime); 3) politinė kalba; 4) diplomatinė kalba; 5) karinė patriotinė kalba; 6) mitingo kalba;
II. Akademinės kalbos: 1) paskaita; 2) mokslinis pranešimas;
III. Teismų kalbos: 1) kaltinamoji kalba; 2) ginamoji kalba;
IV. Socialinės buitinės kalbos: 1) jubiliejinės kalbos; 2) sveikinimai; 3) tostai; 4) užstalės kalbos; 5) laidotuvių kalbos;
V. Bažnytinės kalbos: 1) pamokslai; 2) religiniai skaitymai ir pamokymai;
Reikėtų trumpai aptarti kiekvieno tipo kalbos rūšis.
Pranešimas gali būti įvairiomis temomis. Taip pat jis skiriamas opioms, aktualioms kurios nors srities problemoms, neretai pateikiami praktiniai pasiūlyma, rekomendacijos. Kartais pranešime išdėstoma veiklos programa tam tikram laikotarpiui.
Visų rūšių pranešimuose turėtų būti logiškas įrodymas:
– išsamus, bet trumpas;
– įtikinantis;
– aiškus, sklandus;
Dažniausiai pranešimas yra skirtas įvertinimui, kritikai. Kiekviena klaida, netikslumas bus pastebėtas. Jis neturi būti ilgas- 30-45 minutės su įžanga, dėstymu, visais logiškais įrodymais ir išvadomis.
Kiekvienam pranešimui reikia ruoštis;
– išsiaiškinti uždavinį, tikslią temą, klausytojų sudėtį, kalbos stilių;
– surinkti medžiagą pranešimui, atsakymams į galimus klausimus;
– sudaryti pranešimo planą: suskirstyti dalimis, parengti kalbos pradžią ir pabaigą;
Pranešimų rūšys ir uždaviniai:
a) agitacinis- paskatinti priimti nutarimą, sužadinti veikimą;
b) informacinis propagandinis- suteikti žinių, įtikinti;
c) diskusinis- aptarti projektą, sumanymą, kritikos apžvalgą;
Pristatant projektus, verslo planus, galimi tokie pranešimo planai:
I planas
I. Nurodyti projektų uždavinius;
II. Galimi būdai jiems atlikti:
a) gerosios ypatybės;
b) jų trūkumai;
III. Geriausia išeitis:
a) uždavinius spręsti;
b) ekonominiu (taupumo atžvilgiu);
II planas
I. Padarytų projektų išvardijimas (buvusių, esamų);
II. Jų kritika:
a) gerosios savybės;
b) trūkumai;
III. Siūlomas projektas;
IV. Kuo jis geresnis;
III planas
I. Susidariusi būklė;
II. Būtinumas rasti išeitį;
III. Galima išeitis;
IV. Siūloma išeitis;
V. Kuo ji geresnė;
Reikėtų pabrėžti, kad kritikuojant būtina pabrėžti ir gerąsias reiškinio ar projekto savybes, turi būti nurodomos ir klaidos, ir tobulumas, netikslumai ir kitos blogybės. Galimas ir toks programos ar projekto pristatymo būdas be kitų kritikos, kai, išnagrinėję vieną projektą ar programą (tai gali būti ir priešininkų), jūs iškeliate visas galimas teigiamybes, imate antrą- aiškinate pranašumus, o toliau įrodinėjate savojo projekto ar programos naujoves ir tai, kuo jis geresnis už anuos gerus ar labai gerus projektus bei programas. Šitoks būdas bene labiausiai psichologiškai veikia interesantus.
Politinės kalbos. Šitokios kalbos paprastai turi programinį turinį, sakomos oficialių valstybės ar politinių veikėjų. Jose galima aptarti šalies vidaus ar užsienio padėtį. Prie tokių kalbų paprastai priskiriamos kalbos bei pasisakymai aktualiais kasdienybės klausimais. Paprastai tos kalbos sakomos svarstant koią nors problemą, dažnai jau išklausius tuo klausimu pranešimą. Toks pasisakymas turi trukti 5-10 minučių. Jis būna probleminio, kritinio pobūdžio. Prastai klausoma to kalbėtojo, kuris daugeliu ar visais klausimais stengiasi išsakyti savo požiūrį. Susirinkime patartina kalbėti tik vienu ar dviem klausimais.
Diplomatinės kalbos irgi priklauso prie socialinių politinių kalbų, tik jomis domimasi jau kaip iškalbos meno pavyzdžiais;
Politinė apžvalga- tai naujausių vidaus ar užsienio politikos įvykių apžvalga ir įvertinimas. Toks pranešimas paprastai yra informacinis, komentarų pobūdžio. Ypač populiarios tarptautinės politinės apžvalgos. Politinių informacijų negalima imtis labai plačiai. Pavyzdžiui galima kalbėti apie Irako ar Izraeolio įvykius, galima kalbėti kontinento ribose (Lotynų Amerikos, Azijos ir kt.).
Tačiau klausomės ne tik politinių apžvalgų. Kartais apžvelgiami kokie nors dalykai, reiškiniai, įvykę per tam tikrą laiką.
Agitacinių kalbų tikslas- lakoniška ir emocionalia forma išaiškinti kurį nors konkretų klausimą, nuteikti auditoriją, priimti iškeltą idėją. Agitacinė
kalba neturi būti ilga, bet ryški ir jausminga. Kalbėtoją ir klausytojus turėtų vienyti bendri jausmai: solidarumas ir neapykanta, laisvės troškimas, pasitenkinimas, pavojaus baimė, savisauga, žmoniškumas, pasipiktinimas, materialinės gerovės troškimas ir kt. Kalbėtojas turi būti nuoširdus ir pats išgyventi jausmą.
Akademinės kalbos. Kai kurie autoriai jas vadina tiesiog mokslo kalbomis. Šioms kalboms būdinga stipri argumentacija, griežta logika ir aiški kalba su savo specifiniais terminais ir žodynu. Jei akademinės grupės nedidelės, lektoriui pravartu paskaitą- monologą paversti dialogu diskusija. Tai pasiekti bus lengviau, jei klausytojai jau bus pasidomėje irsurinkę tam tikro pobūdžio informaciją.
Mokslinis pranešimas ,skirtas mokslinėms konferencijoms. Šiuo atveju reikia išryškinti minties naujumą.
Mokslinė informacija skiriasi nuo mokslinio pranešimo, nes čia pateikiami mokslinio darbo, atradimo rezultatai be argumentų, įrodymų, komentarų.
Mokslinė apžvalga- tai kurios nors mokslo srities veiklos rezultatai, problemos tezės, temos, prie kurių dirba mokslininkai pasaulyje, šalyje ar konkrečioje įstaigoje. Moksliniai pranešimai dar kartais vadinami mokslinias referatais. Referatai apie perskaitytas knygas turi dvejopą tikslą- veikalo kritiką arba informaciją api jį.
Socialines buitines kalbas kai kas dar vadina emocinėmis kalbomis, o treti apibūdina jas kaip apeigines buitines.
Proginės, jubiliejinės, giriamosios, užstalės kalbos, tostas, laidotuvių kalbos yra bene seniausios šio tipo kalbos; Jose atsispindi tautų tradicinė kultūra. Visos socialinės buitinės kalbos yra gana trumpos, vaizdžios, su ryškiais ir tiksliais formulavimais. Joms privaloma viena tema. Lietuvių literatūroje, o ypač tautosakoje, yra užfiksuota įvairių tipų emocinių buitinių, apeiginių kalbų, dažnai vadinamų oracijomis.
Jubiliejinės kalbos sakomos dviem atvejais: kai minimas kolektyvo jubiliejus (mokyklos, muziejaus, gamyklos, redakcijos ir kt.) ir kai minimas vieno žmogaus jubiliejus. Sakant tokio pobūdžio kalbas reikėtų vengti ilgo kalbėjimo, visų nuopelnų išskaičiavimo, nepriimtina sakyti kritinių pastabų.
Galimi keli sveikinimų, padėkų planai:
1. Sveikinimo žodžiai;
Linkėjimai;
Pasižadėjimas;
2. Linkėjimai;
Viltys (pageidavimai);
Pasižadėjimai (padėti bendradarbiauti, neužmiršti, mylėti ir gerbti);
3. Atsiminimai (pirmą kartą sutikus, perskaičius, išgirdus);
Nuveikti darbai;
Linkėjimai;
1.Išlydimas asmuo (kuo brangus);
Nuopelnai (kaip bendradarbio, viršininko, visuomeniniai, asmeniniai);
Linkėjimai (nepamiršti);
2. Padėkos žodžiai;
Darbo sąlygos, bendradarbiai, draugai;
Pasižadėjimas bendrauti;
3. Padėka (už ką);
Nusistatymas, požiūris, darbo stilius;
Linkėjimai;
Nė vienas nesame apsaugotas, kad nereiks sakyti laidotuvių kalbos- gal pačios sunkiausios kalbos. Ji turi turėti vertinimo momentą, tik gerąją prasme, atspindėti velionio nuopelnus mokslui, menui, valstybei, visuomenei ar šeimai;
Galimi gedulo kalbų planai:
I. 1. Velionio asmeninų bruožų įvertinimas;
I. 2. Jo veiklos įvertinimas;
I. 3. Darbai liks ir veiks gyvuosius;
II. 1. Praradimo skausmas ir nuostolis;