Japonai labai mėgsta švarą. Jie prausia visą kūną du kartus per dieną, o vieną kartą būtinai po darbo. Šiam papročiui įsigalėti įtakos turėjo karšti šaltiniai, trykštantys iš po žemės daugelyje jų krašto vietų. Kur tokių versmių nėra, ten yra gerai įrengtos, švarios bei pigios viešosios pirtys. Visi maudosi kartu: ir vyrai, ir moterys, ir vaikai, visai nuogi. Vienoje pirties dalyje jie nusiprausia kūną, o kitoje – plaukioja gryno ir vėsaus vandens pripildytame baseine, grįstame kokliais.
Japonai, o ypač japonės, labai mėgsta puoštis. Tarp jų nuo seniausių laikų yra įprasta baltintis veidus, juodai ryškinti antakius ir raudonai dažytis lūpas, o ištekėjusioms moterims juodintis ir dantis. Labai daug dėmesio japonės skiria plaukų sušukavimui. Jų plaukai pastatyti kuodeliais ir kartu išlankstyti dideliais kuokštais. Taip susišukuoti neretai prireikia net savaitės laiko.
Japonai atlieka labai gražias ir įspūdingas apeigas. Numirusius jie laidoja tik naktį, lydėdami išsirikiavę nesibaigiančiomis virtinėmis, kuriose kiekvienas neša po žibintą ir gieda tylius himnus. Japoniškų tikybų išpažintojai namie laiko nedideles savo garbinamų dievų statulėles. Kas rytas, šeimininkės prieš jas padeda pirmąjį valgį. Prieš statulėles japonai meldžiasi stovėdami, sudėję rankas. Taip pat japonai labai mėgsta teatrą. Anksčiau kiekviename miestelyje buvo galima matyti vežiojama ant ratų scena, kurioje vaidindavo viena ar kelios artistės. Tačiau dabar kino teatrai baigia išstumti šį japonų meną.
Vargingų japonų mergaitės pasiekusios subrendimo amžiaus (14–16 metų), išleidžiamos į miestą. Jos ten virsta dažniausiai šokėjomis. Pabuvusios ten keletą metų ir užsidirbusios pinigų, grįžta į namus, išteka ir tampa motinomis, labai atsidavusiomis savo šeimai, o ypač vaikams. Japonai iš tų žmonių, kurie labai mėgsta keliauti po savo šalį bei kitus pasaulio kraštus.
Kiekvienas jų, nuo turtingo iki varguolio darbininko, laiko būtinu dalyku bent kartą per savo visą gyvenimą aplankyti savo šventąjį kalną Fudzijamą ir „Dai-Butsu“ Kamakūroje. Kai ateina vidurvasaris, aptirpsta sniegas ant Fudzijamos, dauguma japonų apsivelka ilgais baltais drabužiais ir traukia į Fudzijamos viršūnę pėsčiomis. Kas pavasaris jų krašte pražysta sakuros rausvais tankiais žiedais. Tuomet visi japonai – seni ir jauni – traukia į sakuros sodus ir ten leidžia laiką ilsėdamiesi. Sakurų žydėjimo metas laikomas gražiausiu Japonijoje.
Japonų masinė kultūra
Japonai masiškai dalyvauja sporto varžybose – kaip žiūrovai arba kaip dalyviai. Jie mėgsta krepšinį, tinklinį, gimnastiką ir daug kitų sporto šakų ir žaidžia beveik visus žmogaus išrastus žaidimus. Jie kopia į aukščiausius kalnus ir be niekieno pagalbos plaukioja po didžiausius vandenynus. Golfas, nepaisant jo brangumo skurdžioje Japonijoje – privalomas kiekvienam ambicingam verslininkui: auga teniso mėgėjų gretos. Žirgų lenktynės, beisbolo čempionatai nuolatos pritraukia dešimtis tūkstančių žiūrovų. Profesionalias beisbolo komandas remia verslininkų firmos, dažnai – geležinkelio linijos, prie kurių yra įrengtos jų aikštės, o kai kurie komandų pavadinimai, visuomet tik angliški, pažįstami ir amerikiečiams – „Yomiuri milžinai“, kartais ir visai keisti – „Hirosimos karpiai“. „Žmonių – kalnų“ imtynės sumo pasirodė esančios puikus televizijos reginys ir vėl išpopuliarėjo. Slidinėjimo trasos žiemą būna pavojingai perpildytos. Shonan paplūdimiai netoli Tokijo sutraukia per milijoną žmonių. Vasarą Fudzijamos šlaitai sutraukia daug žmonių, besidominčių alpinizmu.
Ekskursijų būriai pavasario ir rudens sezonais užtvindo gražiausius gamtos kampelius ir nutrypia juos taip, kad jie netenka vaizdo arba iš jų beveik nieko nelieka. Prekybinėse gatvėse ir masinių pasilinksminimų vietose, kuriose tūkstančiai barų, kavinių, restoranų, visuomet gausu žmonių. Pirmasis įspūdis, kurį patiria japonas, atsidūręs Amerikos mieste arba priemiestyje – netikėtumas, kad gatvėse tiek mažai žmonių, tarsi čia ką tik būtų praūžęs viesulas.
Japonų visuomenė masiškai plūsta į dailiuosius menus. Arbatos ceremonialas, gėlių aranžavimas ir tradiciniai šokiai – jaunų moterų lavinimo dalis; japonų moterys jų mokosi lankydamos didelius būrelius. Daug mažų vaikų groja smuiku pagal Suzuki metodą. Vakarietiška muzika, tiek klasikinė, tiek šiuolaikinė, sutraukia aibę klausytojų, kurių didžioji dalis – jaunimas.
Japonų architektai garsūs visame pasaulyje. Nepaprastai produktyvūs šiuolaikiniai dailininkai ir grafikai. Japonų dizaineriai žymūs Niujorke ir Paryžiuje. Daugelis tradicinių menų dabar gyvybingesni nei prieš keletą dešimtmečių. Energingai plėtojasi japonų literatūra ir keramika.