Kalbotyra1
5 (100%) 1 vote

Kalbotyra1

Kalbos struktūros vienetai: mažiausias kalbos vienetas – fonema, mažiausias kalbos vienetas, skiriantis žodžius ir žodžių formas, šnekoje realizuojama garsu. Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės yra morfema. Tai tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemų junginys sudaro žodžio morfeminę sandarą arba struktūrą. Neretai ta pati morfema gali turėti skirtingą fonemų sudėtį, kelis variantus. Morfemos, turinčios daiktinę reikšmę vadinamos šaknimi.Šitokie morfemų variantai lingvistinėje literatūroje kartais vadinami Pvz.: žodis kelti būtajame laike kėlė. kel- ir kėl- yra alomorfai. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa. Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema. Leksema – pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją. Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema. Tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Kad žodžiai išreikštų mintį juos reikia pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka. Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis vadinamas logema.

Šaknis – morfologiškai neskaidoma žodžio dalis, bendra giminiškiems žodžiams ir nurodanti į tai, koks daiktas požymis veiksmas ir būklė reiškiama žodžiu. Daiktinę šaknies reikšmę daugiau ar mažiau pakeičia afiksai – morfemos, turinčios derivacinę ar reliacinę reikšmę. Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus. Prefiksai arba priešdėliai – tai afiksai, esantys prieš šaknį. Postfiksai – afiksai, esantys po šaknies. Jų yra dvi pagrindinės rūšys: sufiksai arba priesagos ir fleksijos ir galūnės. Sufiksas – tai afiksas, esantis tarp šaknies ir galūnės arba po šaknies, jeigu tam tikra žodžio forma neturi galūnės. Fleksija – tai afiksas, esantis dažniausiai žodžio gale, galūnė (po priesagos arba po šaknies jeigu žodis neturi priesagos). Infiksai arba intarpai – tai afiksai, įsispraudę į šaknį. Jie būdingi tam tikriems veiksmažodžiams ir atlieka formų darybos funkcijas. Pagal funkciją visi afiksai skirstomi į dvi rūšis: žodžių darybos ir formų darybos. Pirmiesiems priklauso priešdėliai ir priesagos, antriesiems – infiksai ir galūnės. Žodžių darybos afiksai turi derivacinę, darybinę reikšmę ir su jais daroma naujų, išvestinių žodžių. Kalbose labiausiai paplitę sufiksai.

Kalbos sistemos vienetai šnekos aktuose realizuojami garsiniu būdu ir suvokiami mūsų klausos organais todėl kalbotyroje jie priskiriami prie raiškos plano. Visi išskyrus fonemą turi dar ir tam tikrą turinį – turinio planą.

Pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema. Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma.

Taigi kalbos sandarą ar struktūrą sudaro tokie vienetai: Fonema – garsas; Morfema – morfa; Leksema – žodis; Sintagmema – žodžių junginys; Logema – sakinys

Sintagminiai ryšiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų, tekste šnekos sraute (tarp fonemų, morfemų, leksemų) grafiškai juos galima pavaizduoti horizontalia linija. Paradigminiai ryšiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, tam tikros sistemos (pvz, tarp galūnės morfemų –as, -o, -ui sudarančių visą leksemų kaip darbas, vaikas linksniavimo grupę, paradigmą. Grafiškai juos galima pavaizduoti vertikalia linija.

Intonacija – balso tono kitimas arba melodika, su kuria tariamas skiemuo, visas žodis, sintagma ar sakinys, garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį ar frazę. Konstatuojant faktą – tvirtinamoji arba konstatuojamoji, kai klausiame – klausiamoji arba interogatyvinė. Kai šaukiame – šaukiamoji arba eksklamatyvinė. Intonacija atlieka tiek sintaksines tiek stilistines funkcijas. Ją galima išreikšti jausmus. Priegaidė – skiemens intonacija. Lietuvių bendrinėje kalboje priegaidė yra dvejopa: krintančioji (tvirtapradė) arba kylančioji (tvirtagalė). Jeigu tariant skiemens balsį ar dvibalsį balso tonas staiga pakyla aukštyn ir paskui staiga krinta žemyn tada turime tvirtapradę priegaidę. Jeigu tariant skiemens balsį ar dvibalsį balso tonas laipsniškai kyla aukštyn ir pamažu nestaiga leidžiasi žemyn tuomet turim tvirtagalę priegaidę.

Kalbotyros šakos

a)Bendroji kalbotyra tiria kurios nors atskiros kalbos ar k grupės struktūrą ir raidą.

b)Specialioji kalbotyra tiria kurios nors atskiros k ar k grupės struktūrą ir raidą.

c)Diachroninė – nagrinėja kalbos reiškinių raidą ir kitimą.

d)Sinchroninė – tam tikro laikotarpio kalbos struktūrą.

e)Fonetika – nagrinėja kalbos garsų sistemą, sudarymą, kirtį, intonaciją.

f)Fonologija – garsų funkcijas kalboje.

g)Morfologija – žodžių sandara, daryba ir kaityba.

h)Sintaksė – žodžių jungimą į sakinius, ž junginius ir sakinius, jų struktūrą, rūšis.

i)Leksikologija – tiria žodžius, leksiką (kalbos žodyną). Atšakos: etimologija – žodžių kilmę, frazeologija – tiria pastovius, sustabarėjusius žodžių junginius, kurių reikšmė nutolusi nuo žodžių, onomastika –
tiria asmenvardžius, vietovardžius ir kt. asmenvardžius.

1)Kiekv.ženklas yra dvipusis.Jis turi savo materialią formą, kurią suvokiame lytėjimais ir rega.Materiali forma vadinama esponentu, žymikliu, signantu. Kiekv.ženklas turi dar ir turinį arba reikšmę.Reikšminė pusė-žyminys. Svarbus ženklo požymis jo sąlygiškumas. Tos pačios materialios formos ženklas yra vienareikšmis, tam tikroje ženklų sistemoje jis turi žymėti tą patį dalyką. Jis daugeliu atvejų yra sąlyginis, pareinantis nuo tam tikros žmonių grupės sąmoningo susitarimo. Ženklas neegzistuoja izoliuotai;jo reikšmė yra nulemta kitų tos pačios sistemos ženklų.

Sistemoje visi elementai turi būti glaudžiai susiję. Kalboje tarp elementų yra sąsajos: Logemos-sintagmenos-leksemos-morfemos-fonemos. Kalbos ženklų sistema remiasi kitos sistemos. Sistema-darni ženklų visuma,kurios atskiros dalys yra glaudžiai tarp savęs susijusios yra subadimuotos (prijungtos).

Pagrindinės sistemos yra tokios, kurių vienetai yra to paties lygmens (pvz. skaičiai [1;..])

Hierarchinės yra tokios, kurios turi daugiau negu vieną lygmenį (pvz.saulės sistema). Kalba yra hierarchinė sistema. Ji turi savo dalis (posistemes, kurios vadinamos atskiromis sistemomis). Sistemos dalys vadinamos sistemos elementais arba vienetais.

Raiškos planui priklauso fonemų sistema.

Dviejų planų (raiškos ir turinio) yra leksinė ir sintaksinė sistema. Leksinei sistemai priklauso žodžiai.Sintaksinę sistemą sudaro junginiai ir sakiniai.

Turinio plano sistemai priklauso semenų sistema, vadinama semantine.

Fonemų sistema dar skyla į balsių ir priebalsių posistemes.

Pagal kalbos priemonių atrankos ir vartojimo būdą, išskiriami funkciniai kalbos stiliai:

a)Mokslinis – konstatuojami faktai, objektyviai išdėstoma, apstu daiktavardžių (tarptautinių terminų), vyrauja išplėstinė sakinio struktūra.

b)Publicistinis – rašoma aktualiais gyvenimo meto politiniais, visuomeniniais ar kt. Klausimais, siekiama prabilti į skaitytojo jausmus. Kalbama kartu ir terminais, bet kartu vaizdingesniais, emociniais žodžiais.

c)Beletristinis – faktai vaizdingai atkuriami, subjektyvus pasakojimas, meninių priemonių gausa.

d)Kanceliarinis – tai ofic. įstaigų ir jų dokumentų kalba.Ja rašomi administraciniai ir tarnybiniai dokumentai,įvairūs tvarkomieji ir kitokie reikalų raštai.Jai privalomi bendrieji norminės kalbos reikalavimai,dėsniai ir taisyklės.

e)Buitinis – pasižymi raiškos priemonių įvairove.Jam būdingas laisvumas.Vartojamos ir nenorminės kalbos dalys (skoliniai ir kt.). Atsižvelgiant į kalbinės raiškos pobūdį, kartais skiriami stiliai: iškilmingasis, intymusis, familiarusis, lipšnusis ir t.t. Bet jų išskyrimas neturi tvirto pagrindo.

Gramatinių reikšmių reiškimo būdai: Afiksacija – afikso pridėjimas prie žodžio.Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus(liet.k. linksnį reiškia galūnė, laipsnį – priesaga); Vidinė fleksija – šaknies garsų kaita. Pvz angl.k. do- did; Reduplikacija – kai pakartojama ta pati morfema arba kitas žodis.Pvz. japon. yama – kalnas, yama yama – kalnai; Supletyvizmas – to paties žodžio formų sudarymas iš skirtingų šaknų ar jų kamienų.Pvz. aš – mano; Tarnybiniai žodžiai – dalelytės( tik), pagalbiniai žodžiai.Pvz.it‘s rainning; Žodžių tvarka – svarbi, kai negalima gramatinės reikšmės išreikšti galūnėmis.Liet.k. svarbi, kai vartojamas tikrinis vardas.Pvz.Ruso nemėgo Didro; Kirtis ir intonacija – gramatinę reikšmę turi tik laisvas kirtis.Pvz.ko- katės, kas- katės.

Priebalsių klasifikacija remiasi dviem pagrindais: akustiniu ir fiziologiniu.

Pagal tono ir šlamesio santykį priebalsiai skirstomi: Trankiuosius(b,d,g,z,ž,p,t,k,s,š); Balsinguosius(l,m,n,r);

Pagal užtvaros pobūdį: Sprogstamieji(b,d,g,p,t,k,m); Pučiamieji(f,s,š,z,ž)

Pagal aktyvųjį šnekos padargą: Lūpiniai(p,b,m,v,f); Liežuvio priešakiniai(t,d,n,s,z,c,č,ž….); Liežuvio viduriniai(k,g,ch…); Liežuvio užpakaliniai(k,g,ch…) Liežuvėliniai (pranc.k. r); Paburniniai(q,h)

Dabartinės taisyklės neleidžia: 1)Išardyti dviraidžių ženklų; 2)Į naują skiemenį kelti vieną priebalsį; 3)Perskirti dvigarsių

skiemenys jungiami į skiemenų grupes (stambesnius šnekos vnt.), kurie turi vieną kirtį ir skiriasi vieni nuo kitų pauzėmis. Vienų kalbininkų vadinami taktais, o kt. – fonetiniai žodžiais.

Stambesnė už taktą yra sintagma – intonaciškai neskaidoma atkarpa, turinti tam tikrą bendrą reikšmę. Liet.k. dažniausiai skirstoma į dvi sintagmas. Pats stambiausias šnekos vnt.- fonetinė pauzė – vientisinis arba sudėtinis sakinys. Dažnai gali nesutapti su sintaksiniu skaidymu (pvz.Brazys apsisprendė. Ir nesigailės).Tai – dvi fonetinės pauzės, kurias skiria pauzė.

Pagrindiniai kalbos tipai yra: teritoriniai dialektai arba tarmės (vienetai yra: tarmė – patarmė – pašnektė, tarmėms būdingos tam tikros fonologinės, morfologinės, sintaksinės ar leksinės ypatybės), profesiniai dialektai, socialiniai dialektai (žargonai), rašomoji kalba, bendrinė kalba ir slengas (žargonybėmis atmiešta bendrinė kalba).

Skiemuo – garsas ar garsų junginys, ištariamas vienu iškvėpimu (ekspiracijos teorija). Labiausiai paplitę skiemens teorijos: akustinė/sonorinė (teigia, kad skiemuo – balsingesnio
junginys su mažiau balsingu) ir fiziologinė/artikuliacinė/muskulinė (teigia, kad skiemuo – tai kalbos el., tariamas vienu raumenų įtempimo impulsu, turinčiu šias fazes: įtampos stiprėjimą, įt. viršūnę (tariant balsį) ir įt. susilpnėjimą) bei funkcinė/fonologinė (skiemuo – tai tam tikros struktūros žodžio dalis, kurios centras – balsinė fonema ar dvigarsis, o priebalsiai, įeinantys į skiemenį – periferinės skiemens dalys.Svarbiausia skiemens ypatybė – jo ilgumas ar trumpumas. Skiemuo gali būti atviras, kai baigiasi balsiu ir uždaras, kai baigiasi priebalsiu. Skiemenį sudaro balsis, dvigarsis arba trigarsis. Žodžio skaidymo morfemomis teorija teigia, kad skiemens ribos sutampa su morfemomis: priešdėlis, šaknis, priesaga, galūnė.

Gramatinę sandarą sudaro žodžio forma (tas žodžio pavidalas, kuriuo jis vartojamas kalboje ar šnekta) ir tomis formomis reiškiamas santykis. Gramatinės sandaros vienetai – daiktinė elemetų reikšmė (šaknys) ir santykinė/reliacinė (galūnės). Pačią gramatiką sudaro sintaksė ir morfologija. Gramatikos vienetai – morfema, žodis, žodžių junginys, sakinys (kalbos struktūros vienetai) ????

Kalbos ir šnekos skirtumai: kalba-garsai, žodžiai, kaitymo, jungimo taisyklės. Tai visuomenės sukurtas garsinės raiškos priemonių inventorius. Tai randame žodynuose ir gramatikose. Sistema. Kalba vartojama šnekos aktuose.

Šneka-konkrečiai realizuota kalba. Šitame akte ištariamus žodžius supranta ir kt. asmenys, praktinė kalba,vartojama konkrečiu atveju.Dažniausiai dialogo forma.

Kalba: Šneka:

1)kolektyvo kūrinys

2)tradicija

3)abstrakti priemonių sistema 1)konkretus individ. reiškinys

2)neilgai trunkantis procesas

3)konkretus psichofizinis aktas.

Dabartiniame kalbos moksle šneka – tai ne tik garsai,bet ir raštu reiškiamas šnekėjimas. Šneka – bazė, kurios pagrindu formuojasi kalba.

Laisvas ir nelaisvas kirtis: žodžio ar kt.kalbos reikšminio kalbos vieneto skiemens garsinis paryškinimas kitų tos paties vieneto skiemenų atžvilgiu vadinamas kirčiu arba akcentu. Kirtis kalboje gali būti laisvas(fiksuotas) arba nelaisvas(fiksuotas).Laisvas – nesusijęs su kuriuo nors skiemens vieta. Nelaisvas – kirtis būna tik tam tikrame skiemenyje.Pasaulyje daugiau kalbų turinčių nelaisvą kirtį.

Laisvasis kirtis morfologiniu atžvilgiu: 1)pastovus(pvz.vyras,brolis); 2)nepastovus(vaikas-vaikams). Be pagrindinio kirčio gali dar turėti šalutinį.

Morfena-gramatikoje laikoma mažiausiu reikšminiu vienetu, kurio negalima skaidyti.Ji turi formalią reikšmę ir spec.reikšmę(turinį). Nulinė morfena-tai materialiai neišreikšta morfema, bet atliekanti jos funkcijas, turinti tam tikrą derivacinę ar reliacinę reikšmę. Lietuvių kalbai nulinės morfenos nėra l. būdingos,bet jų nemažai yra rusų,vokiečių ir ypač anglų kalboje. Nulinę fleksiją liet.kalboje turi veiksmažodžių būsimojo laiko trečio asmens formos(pvz.bus,eis,rašys). Šios formos neturi galūnės, bet jau pats galūnės nebuvimas signalizuoja 3 asmenį. Apie nulinę morfeną galime kalbėti tiktai tuo atveju, kai tas pats žodis kitose formose turi ir nenulines, t.y. materialiai išreikštas morfemas(pvz.negalime kalbėti apie prieveiksmių čia, ten nulinę galūnę, turint galvoje tokias formas kaip čio-nai,ten-ai, nes prieveiksmiai yra nekaitomi žodžiai). Kiti kalbininkai teigia, kad jeigu nėra morfenos, tai kalbėti apie ją nėra reikšmės.

Artikuliaciniu aspektu balsiai skirstomi pagal kalbos padargų padėtį:

1. Burnos atvirumą ir liežuvio pakilimą: a)atvirieji(žemutinio pakitimo a,e)

b)uždarieji(aukštutinio pakitimo (i,u,ū) c)vidutinio pakilimo(o,ė)

2. Pagal liežuvio horizontalų pasislinkimą dantų atžvilgiu ir jo pakilimo vietą: a)priešakinės eilės(i, e); b)užpakalinės eilės(u,a); c)vidurin. eilės(pasitaiko tarmėse,dažniausiai aukštaičių)

3. Pagal lūpų veiklą; a)lavializuoti(lūpiniai)u, ū, o b)nelūpiniai

4. Pagal minkštojo gomurio ir liežuvėlio padėtį: a)grynieji(nenosiniai; b)nosiniai

Priebalsiai: 1)Kliūtis balso trakte; 2)Kalbos padargai nevienodai įtempiami(dažnesnis įtempimas įveikiant kliūtį) 3)Paprastai stipri iškvėpiamo oro srovė 4)Lokalizuotas garsas(ryški garso susidarymo vieta)

Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienai sričiai būdingas vis kiek kitoks kalbos priemonių atrankos ir vartojimo būdas išskiriami tam tikri funkciniai stiliai.

Administracinis stilius:3 postiliai su atitinkamais žanrais:juridinis(įstatymai,įsakai,nuostatai);kanceliarinis(aktai,įsakymai,protokolai);diplomatinis (konvencija,nota,deklaracijos,sutartys).

Publicistinis stilius-publicistika vadiname aktualios visuomenės tematikos,faktiniais duomenimis paremti, tiesiogiai reiškiantys autoriaus požiūrį į idealus kūriniai.

Stilius Tipinė varojimt sfera Tipinis turinys Funkcijos Būdingos kalb.ypatybės Būdingos kalbos priemonės

Administracinis Oficialus bendravimas Valdiniai reikalai Pranešimo poveikio(valdymo) Oficialumas, šabloniškumas Standartiniai žodžių junginiai

buitinis Buitinis bendravimas Nesudėtingi konkretūs dalykai bendravimo Neoficialumas situaciškumas Leksinė ir sintaksinė frazeologija

meninis Grožinė kūryba Žmogaus buvimas Estetinio poveikio Individualumas, vaizdingumas įvairios

mokslinis Mokslinis bendravimas Susistemint žmogaus patirtis pranešimo Apibendrinimas, tikslumas,logiškumas,
objektyvumas Terminai, Loginė sintaksė

Publicistinis Masinė informacija Visuomenės aktualijos Pranešimo poveikio Tiesioginis Socialinis vertinimas Dalykinė ir ekspresyvioji Leksika,loginė ir ekspresyvioji sintaksė

KALBA ŽENKLŲ SISTEMA KITA ŽENKLŲ SISTEMA

Gal būti įv.formų pvz.stalas;Dvipusis ženklas;Žymiklis; Neegzistuoja izoliuotai (leksema formos ar reikšmės atžvilgiu susijusi su kt.požymiais.Atskiro ž. reikšmė aiškėja iš konteksto,bet daugiareikšmio žodžio reikšmė suvokiama be konteksto); Reikšmė-nesusitarimo dalykas; augelis leksemų yra nevienareikšmės, pvz.akis turi 9 reikšmes vienos kurios formos

Žyminys

Sąlyginis ryšys (žmonių susitarinmo reikšmė)

Vienareikšmis

Kalboje Šnekoje

Raiškos plano vienetai

Fonema (vienplanis). Pvz.lis-3fonemos. Pačios fonemos nieko nereiškia, todėl priklauso tik raiškos planui.

Vienokios ar kitokios tiriamųjų požymių kombinacijos Garsas.

Raiškos ir turinio plano vienetai

Morfena

Leksema (ją sudaromorfenos)

Sintagmena

Logema Morfa (s). Šnekoje morfena realizujama morfais

Žodis

Žodžių junginys

Sakinys (teksto elementas)

Turinio plano vienetai

Semema (giminiškų žodžių reikšmės). 1 žodis gali turėti kelas sememas Reikšmė.Pvz.akis-žmogaus,žiedo,mezginio.

Žodžio forma – tai tas žodžio pavidalas kuriuo jis vartojamas kalboje bei šnekoje. Stal-, raš-, tipo elementų reikšmė dėl jos didesnio konkretumo dažnai vadinama daiktine, o –as, -o, – au tipo elementų reikšmė dėl jos didelio abstraktumo – santykine arba reliacine. –el, -prie, tokių elementų reikšmė vadinama darybine arba derivacine.

Analitinės ir sintetinės kalbos

Kalbos, kurių gramatinės reikšmės daugiau reiškiamos afiksais, vadinamos sintetinėmis (lietuvių, rusų, lenkų), o reiškiamos tarnybiniais žodžiais – analitinėmis ( anglų, prancūzų). Pažymėtina, kad pasaulyje nėra absoliučiai grynų sintetinių, nei analitinių kalbų: sintetinėse kalbose greta afiksų gramatinės reikšmės neretai dar reiškiamos ir tarnybiniais žodžiais, o analitinėse – greta tarnybinių žodžių ir tam tikrais afiksais. Todėl kalbų skirstymas į sintetinės ir analitines yra gana sąlygiškas.

Garsai skirstomi į dvi pagrindinės grupes: balsius ir priebalsius. Balsiai – tokie garsai, kurie tariami atvira burna ir kuriuose vyrauja tonas, balsingumas. Priebalsiai – tokie garsai, kuriuos tariant šnekos padargai sudaro kliūtis užtvaras ir kuriuose vyrauja trenksmas šlamesys. Į priebalsių atskirą grupę išskiriami balsingieji l, m, n, r,j, v, kurie vadinami sonantais (pusbalsiai). Balsių klasifikacija: skirstoma akustiniu ir fiziologiniu (liežuvio, lūpų ir minkštojo gomurio bei liežuvėlio padėties) pagrindu. Priešakinės eilės: i, e, ė. Užpakalinės eilės: a, o, u. Vidurinės eilės: tokių lietuvių bendrinėje kalboje nėra. Pagal vertikalų liežuvio judėjimą balsiai taip pat skirstomi į tris rūšis: aukštutinio pakilimo, žemutinio pakilimo ir vidutinio pakilimo.

Žodžių darybos analizė

Žodžių darybos analizė. Skiriamos dvi skirtingos žodžių vidinės sandaros analizės rūšys: morfeminė ir darybos analizė.

Morfeminė analizė skaido žodžius morfemomis(morfema – mažiausia reikšminė žodžio dalis: šaknis, intarpas, galūnė…). Morfemiškai skaidomi žodžiai, kurie turi kituose žodžiuose pasikartojančių morfemų. Jei žodį sudaro vien morfema, tai jau nieko nebepaskaidysi. Taip pat neskaidomi tie žodžiai, kurių kamienai yra unikalūs.

Morfeminė gali būti detalesnė už darybos analizę, bet žodžių tikrosios jo sandaros neparodo. Darybinėj analizėj nustatome kaip ir iš ko žodis padarytas.

Žodžių darybos analizės svarbiausios sąvokos:

1) Paprastasis žodis – kitais žodžiais nesiremia, darybiškai nekaitomas. Žodis, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis arba kurio reikšmės negalima paaiškinti kitu žodžiu;

2) Darybos pamatas/pamatinis žodis – žodis, kuriuo remiasi darinys;

3) Darinys – tai darybiškai skaidomas žodis, kurio reikšmė paaiškinama remiantis kitu ar kitais žodžiais;

4) Darybos formantas – tai, kuo skiriasi darinys nuo pamatinio žodžio;

5) Darybos reikšmė;

6) Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė;

7) Darybos kategorija – stambesnis vienetas už darybos tipą, jei būdinga tik apibendrinta darybos reikšmė. Pvz.: bridimas, siautulys – tai veiksmų pavadinimai, kurie yra vis kito darybos tipo, bet priklauso tai pačiai veiksmo kategorijai. Abstraktų arba asmenų kategorijai priklauso: bitininkas -bitė, darbininkas – darbas, siuvėjas – siuva, mokytojas – moko. Vietų kategorijai priklauso: mokykla – mokyti, rugienos – rugiai.

Darybiškai nagrinėjant žodį, pirmiausia nustatoma, ar tai grynasis, ar derinys. Kai nustatome, kad žodis derinys, žodžio analizėje skiriame darybos pamatą ir darybos formantą, reiškiamas žodžio kamienas. Darybos pamatas:

a) Gali sutapti su šaknimi, kai jis yra paprastasis žodis, pvz.: medinis – medis, druskinė – druska;

b) Gali nesutapti su šaknimi, bei darybos pamatas yra derinys, pvz.: pasimatymas –pasimatyti – matyti.

Derinys yra sudėtingesnis už paprastąjį žodį. Kai darant naują žodį kinta ir galūnė derinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis žodis. Tas elementas, kurio derinys skiriasi nuo pamatinio žodžio,
darybos formantu. Darybos formantą gali sudaryti: priesaga, priešdėlis, galūnės. Jų kombinacijos pvz.: suolas – pasuolė, jaunas – apynaujis, pėda -įpėdinis. Derinys su pamatiniu žodžiu turi sietis forma, reikšme. Deriniai yra skiriami į:

1. Dūrinius – žodžiai, kurie remiasi dviem ar daugiau pamatinių žodžių;

2. Vedinius (derinys, kuris turi vieną pamatinį žodį ir darybos formantą). Pagal atitinkamą darybos formantą skiriamos vedinių rūšys:

1) Priešdėliniai vediniai (antgalis, bekraštis – kraštas);

2) Priesaginiai vediniai (darželis-daržas);

3) Galūnių vediniai (įpėdinis – pėda). Derinys, kuris remiasi daugiau negu dvejais ar daugiau pamatinių žodžių, vadinamas deriniu (laumžirgis, grėbliakotis).

Žodžių darybos būdai. Jie išryškėja iš darinio struktūros dėmenų, bei jo santykio, pvz.: darinių mokytojas, skaitytojas, darybos reikšmė išryškėja iš darybos pamatų mokyt ir skait, kurie reiškia tam tikrą veiksmą ir darybos formantą, kuris rodo darinio pasakyto asmens priklausymą veikėjų kategorijai. Šis derinys suvokiamas kaip veikėjas. Darybinė reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių. Pvz.: beržynas, eglynas.

Darybos tipas – tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai:

1) Darybos pamatas turi priklausyti vienai kalbos daliai;

2) Tas pats darybos formantas;

3) Ta pati darybos reikšmė. Pvz.: derinių uogauti (uoga), riešutauti (riešutas), grybauti (grybas) pamatinis žodis yra daiktavardis. Bendras šių derinių darybos formantas priesaga – auti. Ta pati darybos reikšmė rinkti kas pasakyta pamatiniu žodžiu.

Žodžių darybos būdai:

1. Prefiksacija – toks žodžių darybos būdas, kai darybos formantu eina priešdėlis (bėgti – išbėgti, nubėgti…). Lietuvių kalboje veiksmažodžiams būdinga grynoji prefiksacija, o daiktavardžiams ir būdvardžiams priešdėlių pridėjimas pakeičia ir galūnę;

2. Sufiksacija – žodžių darybos formantu eina priesaga. Pvz.: cover – cover-age (aprėpimas), cover-ing (priedanga). Lietuvių kalboje gryna priesaga retai eina žodžių darybos formantu. Dažniausiai pakinta ir galūnė;

3. Fleksinė derivacija – darybos formanto funkcijas eina galūnė. Pvz.: apklaus-a (apklaus-ti), jung-as (jung-ti);

4. Kompozicija – kai į vieną žodį sujungiami du ar daugiau žodžių. Pvz.: geras+širdis=geraširdis. Tokiu būdu sudaryti žodžiai vadinami sudurtiniais žodžiais arba dūriniais. Ji būdingiausia vokiečių kalbai, Lietuvoje išpopuliarėjo tik naujesniaisiais laikais.

Mišrieji darybos būdai:

1. Prefiksacija – sufiksacija. Žodžiai sudaromi ir su priešdėliu, ir su priesaga drauge, formantas yra sudėtinis. Pabėgėti, pa-eiti.

2. Kompozicija – sufiksacija. Žodžiai sudaromi su priesaga ir tam tikra sandūros forma. (žmog-ėd-ra).

Dar gali būti skiriami:

1. Konversija – žodis pereina į kitą kategoriją ir įgyja naują funkciją bei reikšmę, kartais ir naujų kaitybos formų. Lietuvių kalbai nelabai būdingas. Anglų, iš dalies vokiečių ir prancūzų (toms kalboms, kurios turi silpnai išplėtotą afiksaciją.

2. Retrogradinė/atgalinė. Žodis sudaromas trumpinant tariamus vedinius, numetant jų tariamus afiksus.

Darybos būdų atžvilgiu žodžių daryba skirstoma į derivaciją (vedybą) ir kompoziciją (darybą). Derivaciją sudaro prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija (fleksinė derivacija). Kompozicija vadinami deriniais arba kompozitais. Darinio reikšmė gali sutapti su jį sudarančiais dėmenų reikšmę (kirvakotis, žvakigalis) arba nesutapti kai derinys leksikuliuotas.

Kalbos dalių klasifikacija

Žodžių klasifikacija kalbos dalimis yra viena iš komplikuočiausių gramatikos problemų, kelianti daug visokių ginčų ir nesutarimų ir tebelaukianti tolesnių tyrinėjimų.

Tradicinė(mokyklinė) žodžių klasifikacija daugiausia kritikuojama dėl to, kad ji remiasi nevieningu skirstymo pagrindu. Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis joje išskiriamas pagal toms klasėms būdingas formas ir reikšmės ypatybes, jungtukas, prielinksnis, dalelytė – pagal sintaksines funkcijas, o jaustukas, ištiktukas – pagal ekspresinius bei emocinius požymius.

Visas kalbos dalis įprasta grupuoti į dvi rūšis (tipus):

1. Savarankiškosios ( įvardijamosios, nurodomosios, raiškiosios)

2. Nesavarankiškosios

Prie savarankiškųjų priskiriamos: įvardijamosios(daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis), nurodomosios (įvardis), raiškiosios (jaustukas, ištiktukas), t.y. turinčios savarankišką reikšmę.

Prie nesavarankiškųjų tarnybinių: jungtukas, prielinksnis, dalelytė, artikelis, t.y. neturinčios tokios reikšmės.

Visos kalbos dalys, pagal jų atliekamas funkcijas grupuojamos į:

1. Nominatyvines (prie šių priskiriamos tos vad. savarankiškosios)

2. Nenominatyvinės (visos likusios): a)tarnybinės (prielinksnis, jungtukas, dalelytė)

b) emocinės- ekspresinės (jaustukas, ištiktukas)

Naujesniuose kalbotyros vadovėliuose kalbos dalys grupuojamos net keliais pagrindais:

• reikšmės atžvilgiu autosimantines (pilnareikšmės) ir sinsemantines (nepilnareikšmes, pagalbines)

• formos atžvilgiu – į kaitomąsias, nekaitomąsias ir amorfiškas
(jaustukas)

• sintaksės atžvilgiu – į autosintagmines (einančias sakinio dalimis), sinsintagmines (neinančias sakinio dalimis)

Linksnio, giminės, skaičiaus kategorija.

1)Linksnio kategorija

Ši kategorija realiai motyvuota. Linksnis – tai tokia vardažodžio forma, kuri išreiškia vardažodžio santykius su kitais žodžiais sakinyje. Linksnių gali būti įvairių; jų skaičius atskirose kalbose taip pat gerokai įvairuoja – nuo dviejų iki keliasdešimt.

Lietuvių kalboje yra šeši linksniai (be šauksmininko, kuris iš tradicijos laikomas septintuoju linksniu, nors ir nereiškia žodžių santykių).

Iš visų linksnių savarankiškiausias yra vardininkas; juo pavadinami įvairūs daiktai bei reiškiniai.

Linksnio kategorija reiškiama arba tam tikromis galūnėmis, arba galūnėmis drauge su jas atstojančiomis priemonėmis (prielinksniais, kirčiu, intonacija ir kt.). Tačiau apie šios kategorijos buvimą tam tikroje kalboje galima šnekėti tiktai tuomet, jeigu ta kalba turi kaitybos galūnių (todėl negalima išskirti linksnio kategorijos kinų kalboje, kurioje žodžiai nekaitomi).

Neretai pasitaiko, kad atskirų linksnių formos kalbose sutampa (sinkretizmas).

Tose kalbose, kurios neturi linksnio kategorijos arba kuriose ši kategorija apnykusi, jos funkcijas paprastai atlieka prielinksniai. Tačiau linksnių ir prielinksnių funkcijos nėra identiškos. Tose kalbose, kurios neturi daug linksnių, kiekvienas linksnis paprastai turi ne vieną gramatinę reikšmę, atlieka ne vieną sintaksinę funkciją (J. Jablonskis išskyrė net 13 lietuvių kalbos įnagininko reikšmių).

Linksnio gramatinė kategorija kiekvienoje kalboje sudaro specifinę sistemą, be to, daugelio kalbų raidoje pastebimas tam tikrų linksninių konstrukcijų nykimas ir prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas jų vietoje.

2) Giminės kategorija

Nors ši kategorija yra universalesnė, bet ji randama ne visose kalbose. Ji būdinga daugeliui indoeuropiečių kalbų, be to, semitų, dravidų kalboms.

Gramatinę giminės kategoriją dažniausiai turi daiktavardžiai, bet kai kuriose kalbose ji pasitaiko ir veiksmažodyje(pvz. rusų)

Senovės graikų, lotynų, sanskrito, prūsų, vokiečių, rusų kalbose yra trys dalinės giminės kategorijos: vyriškoji, moteriškoji, niekatroji. Pvz.: romanų kalbos teturi dvi: niekatroji sutapo su vyriškąja. Kai kuriose kalbose iš gramatinės tradicijos išskiriama dar bendroji giminė. Jai priskiriami tokie daiktavardžiai, kaip lietuvių akiplėša, kerėpla ir t.t. Tačiau jie gali turėti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės reikšmę, atskiros kategorijos nesudaro.

Gramatinė giminės kategorija paprastai turi vienokius ar kitokius formos rodiklius, ją galima atskirti iš formos. Pvz., liet.kalbos daiktavardžiai, besibaigiantys vienaskaitos naudininke galūne –(i)ui, yra vyriškosios giminės, o galūnėmis –(i)ai, -ei,- moteriškosios giminės.

Giminės kategorija gali būti reiškiama: afiksais (galūnėmis ir priesagomis), supletyviškai, tarnybiniais žodžiais, mišriuoju būdu.

Supletyvišką giminės kategorijos raišką kalbose turi atskiri giminystės terminai ir tam tikrų gyvulių, paukščių pavadinimai (pvz.tėvas- motina)

Giminės raiška tarnybiniais žodžiais, ypač artikeliais, būdinga vokiečių, prancūzų kalboms (pvz.vok. der Band- tomas, ir das Band- ryšys).

Mišrusis būdas- kai giminės rodikliu eina tarnybinis žodis (dažniausiai artikelis) drauge su supletyvine šaknimi arba tarnybinis žodis su afiksu. Artikeliu ir supletyvine šaknimi reiškiama giminės kategorija jau minėtose vokiečių, prancūzų kalbose (der Vater- die Mutter), o artikeliu ir afiksu- tokiuose tų kalbų žodžiuose, kaip le danseur ,,šokėjas“- la danseuse ,,šokėja“.

3)Skaičiaus kategorija

Ji remiasi vieno daikto priešprieša dviem, keliems, arba daugeliui daiktų. Gramatinė skaičiaus kategorija randama įvairiose kalbose, be to, ji būdinga ne tik vardažodžiams, bet ir veiksmažodžiams (pvz. valgau ir valgome).

Daugelyje dabartinių indoeuropiečių kalbų yra dvi dalinės skaičiaus kategorijos: vienaskaita ir daugiskaita. Tačiau kai kurioms būdinga dar ir dviskaita (pvz. žemaičių, vakarų aukštaičių tarmės, slovėnų, sorbų, islandų ir kt. kalbos). Kai kuriose Australijos vietinių gyv., taip pat Amerikos indėnų kalbose yra dar dalinės triskaitos, keturskaitos kategorijos.

Iš dalinių skaičiaus kategorijų anksčiau atsirado dviskaita (triskaita, keturskaita), o vėliau- daugiskaita.

Atskirose kalbose gramatinė skaičiaus kategorija reiškiama įvairiais būdais: galūnėmis, vidine fleksija, tarnybiniais žodžiais, supletyvizmu, reduplikacija ir kt. Indoeuropiečių kalboms būdingas skaičiaus kategorijos reiškimas galūnėmis (pvz.vns. vaikas- dgs. vaikai). Vidinė fleksija ir tarnybiniai žodžiai, ypač artikelis (pvz. anglų vienaskaitos man – daugiskaita.men). Supletyviškai (iš daiktavardžių tiktai ,,žmogaus“ sąvokos pavadinimai kartais turi
daugiskaitos formas) (pvz.: ček.človek – lide). Reduplikaciniu būdu skaičiaus kategorija reiškiama kai kurių Afrikos tautelių, Amerikos indėnų, Okeanijos, japonų kalbose (pvz.hausų kalboje beždžionė vns. biri- dgs. biri biri)

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4648 žodžiai iš 9167 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.