Kinija po II Pasaulinio karo
1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedungo vadovaujami sukilėliai nugalėjo JAV remiamo Gomindano vado Čang Kaiši kariuomenę ir paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką. Mao Dzedungas tapo Kinijos vadovu ir ėmėsi reformų.
Įvykdyta žemės ūkio reforma – bežemiams ir mažažemiams išdalinta beveik 47 mln. dvarininkų žemių. 1955 m. žemės ūkis kooperuotas. Nacionalizuoti bankai ir stambioji pramonė. Vidutinės ir mažos įmonės nacionalizuotos po 1956 m., tačiau ir iki tol buvo griežtai kontroliuojamos vyriausybės. Skirtingai nuo SSRS ir socialistinių Europos šalių, Kinijos vidutiniai ir smulkieji privatininkai gavo tam tikrą išpirką už savo turtą. Pagal SSRS pavyzdį pradėta industrializacija, pastatyta daug sunkiosios pramonės įmonių. 7 dešimtmetyje Kinija sukūrė branduolinį ginklą, 1971 m. paleido dirbtinį Žemės palydovą.
6 dešimtmetyje Mao Dzedungas Kinijoje ėmėsi vykdyti „didžiojo šuolio“ ekonomikoje politiką. Žemės ūkio kooperatyvai buvo pertvarkomi į „liaudies komunas“, kuriose nebuvo apmokama už darbą, produktai skirstomi visiems po lygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimo tvarka. „Didysis šuolis“ baigėsi ekonomikos suirute. Jo metu badu mirė apie 20 mln. žmonių.
1966 m. pradėta „didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija“. Jos vykdytojai – moksleiviai chunveibinai („raudonieji maištininkai“) sunaikino daug kultūros vertybių, susidorojo su Mao Dzedungo priešininkais. „Kultūrinės revoliucijos“ metu žuvo tūkstančiai žmonių, šimtai tūkstančių partijos veikėjų, pareigūnų, inteligentų uždaryti į koncentracijos stovyklas arba ištremti į atokius šalies rajonus. Tarp chunveibinų grupių kilo nesutarimų. Mao Dzedungas įsakė kariuomenei numalšinti chunveibinus.
Kinijos Liaudies Respublika iki J. Stalino mirties artimai bendradarbiavo su SSRS. 6 dešimtmetyje prasidėjo Kinijos ir SSRS konfliktas. Mao Dzedungas nerimavo dėl Stalino kulto pasmerkimo, nes tai galėjo susilpninti jo vienvaldystę. Kinija nebenorėjo būti „jaunesniąja“ SSRS partnere. Konfliktas dar labiau paaštrėjo „kultūrinės revoliucijos“ metais. Vyko ginkluoti susirėmimai dėl pasienio teritorijų. 8 dešimtmečio pradžioje Kinija ėmė siekti Vakarų valstybių diplomatinio pripažinimo ir paramos. 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika priimta į JTO.
Po Mao Dzedungo mirties 1976 m. valdžia atiteko „kultūrinės revoliucijos“ priešininkams. Naujasis šalies vadovas Den Siaopinas paskelbė naują ekonomikos kursą, kuris numatė privačios pramonės ir prekybos įteisinimą. Dauguma valstiečių atgavo žemės sklypus (be teisės parduoti). Jiems leista verstis pagalbiniais verslais. Susitvarkė santykiai su SSRS. 9 dešimtmetyje padidėjo žemės ūkio ir pramonės apimtis, pakilo gyvenimo lygis.
Japonija po II Pasaulinio karo
Japoniją, pralaimėjusią II Pasaulinį karą, iki 1952 m. okupavo JAV. Ši okupacija padėjo JAV laivyno bei karinių bazių saugomai Japonijai atsigauti ir išplėtoti ūkį. Amerikiečių okupacinė valdžia vykdė demokratinę Japonijos politikos, ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo programą. 1947 m. įsigaliojo nauja Japonijos konstitucija. Sumažėjo imperatoriaus politiniai įgaliojimai. Įstatymų leidžiamoji galia priklausė parlamentui. Konstitucija draudė Japonijai turėti savo armiją ir naudoti karinę jėgą prieš kitas šalis.
1951 m. San Franciske Japonija ir 49 valstybės pasirašė taikos sutartį. 1952.04.28, įsigaliojus šiai sutarčiai, baigėsi Japonijos okupacija. Tačiau pagal kartu su taikos sutartimi pasirašytą saugumo sutartį JAV išlaikė karines bazes Japonijoje. Japonija tapo JAV sąjungininke Azijoje.
Taikos sutartis nebuvo sudaryta su SSRS, nors pagal 1956.09.19 Taikos deklaraciją panaikinta karo padėtis. Japonija reikalavo, kad SSRS grąžintų užgrobtas Kurilų salas.
Dėl spartaus ekonomikos augimo Japonija tapo antrąja ekonomine pasaulio supervalstybe. Nuo 1985 m. užsienio kapitalo dydžiu Japonija ėmė lenkti JAV. Sparčiai vystėsi mašinų, laivų, elektrotechnikos prietaisų, kompiuterių gamyba. 9 dešimtmetyje Japonijoje įvyko pramonės revoliucija. Robotų panaudojimu gamyboje Japonija užima pirmą vietą pasaulyje. Mažai lėšų išleidžiama ginklavimuisi. Japonija pralenkė Vakarus dideliu darbo našumu, finansų organizavimu, kokybiška produktų gamyba. Beveik išnyko neraštingumas. Nors Japonijos pramonė labai modernizuota, čia gerbiamos senos tradicijos. Valstybės simbolis – imperatorius, kurio gimtadienis yra Japonijos nacionalinė šventė.
Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo
Trečiuoju pasauliu vadinamos visos Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikos, Azijos (išskyrus Japoniją ir Izraelį) bei Okeanijos (išskyrus Australiją ir Naująją Zelandiją) šalys. Po SSRS suirimo trečiajam pasuliu priskiriamos ir Vidurinės Azijos respublikos bei Azerbaidžanas.
Visos šios šalys gana skurdžios. Pagal gaunamas pajamas XX a. antroje pusėje pasaulis dalinamas į turtingąją Šiaurę ir skurstančiuosius Pietus. Daugelis Trečiojo pasaulio valstybių smarkiai prasiskolinusios Vakarams. Dideles lėšas šios valstybės, netgi skurdžiausios Afrikos šalys, skiria ginkluotei, karo pramonei.
Svarbi trečiojo pasaulio šalių problema – itin sparčiai didėjantis gyventojų skaičius. Gausėjančius gyventojus
sunku aprūpinti darbu ir žeme. Šiose valstybėse smarkia auga miestai, juose gausėja gyventojų.
Dėl padidėjusios žemės ūkio gamybos niokojama gamta, sparčiai kertami miškai. Kai kurios valstybės kenčia dėl nepalankių gamtinių sąlygų. 9 dešimtmetyje dėl sausrų Rytų Afriką ištiko visuotinis badas.
Kai kurios trečiojo pasaulio šalys – Brazilija, Indija, Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras – pasiekė nemažų laimėjimų pramonės srityje. Šių šalių gaminiai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje rinkoje.
Nuolatinis reiškinys Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – karinės diktatūros.
Kai kuriose Azijos šalyse valdžią turi islamo fundamentalistai. 1979 m. jie nuvertė monarchiją Irane. Iranas paskelbtas Islamo respublika, kurios vadovu tapo aukštas šiitų dvasininkas R. Chomeinis. Irano gyvenimas pertvarkytas pagal islamo reikalavimus. Islamo fundamentalistai siekia valdžios Alžyre, Egipte, Sudane.
7 dešimtmetyje kai kurios Afrikos ir Azijos šalys (Egiptas, Alžyras, Gana, Gvinėja, Malis, Birma, Sirija) paskelbė kuriančios socializmą. Jų vadovai norėjo įveikti atsilikimą, suvalstybindami pramonę, kooperuodami žemės ūkį. Šios šalys gaudavo socialistinių valstybių paramą. Gana ir Egiptas socialistinės raidos kelio atsisakė 8 dešimtmetyje, tačiau tuo metu socialistinėmis tapo Etiopija, Madagaskaras, Angola, Mozambikas, Afganistanas. Šiose šalyse prasidėjo pilietiniai karai, kuriuose JAV ir SSRS rėmė kovojančias puses.
Kai kuriose šalyse vyksta tautinis, religinis genocidas. Turkai vykdo kurdų genocidą. Kurdų išsivadavimo judėjimas slopinamas Irane. Sudane valdžią turintys musulmonai persekioja krikščionis ir animistus.
Kolonijinės sistemos pabaiga
Kolonijinės sistemos suirimo po II pasaulinio karo priežastys:
1. Nusilpusios Europos valstybės nebepajėgė kariauti kolonijose;
2. Kolonijose sustiprėjo išsivadavimo judėjimai;
3. Kadangi SSRS ir Kinija rėmė išsivadavimo judėjimus, metropolijos bijojo komunistų įsigalėjimo kolonijose. Todėl jos buvo priverstos daryti nuolaidų nuosaikesnėms tautinėms jėgoms;
4. Dėl karo technikos tobulėjimo neteko reikšmės kai kurių kolonijų strateginė padėtis;
5. Naujų mokslo atradimų taikymas gamyboje sumažino Vakarų priklausomybę nuo iš kolonijų gaunamų žaliavų.
Jau 1943 m. nepriklausomybę paskelbė Prancūzijos mandatinės teritorijos Sirija ir Libanas. Panaikintas Didžiosios Britanijos mandatas Transjordanijai (vėliau – Jordanija). 1947 m. Indija padalinta į dvi valstybes – Pakistaną ir Indiją. Abi šalys gavo nepriklausomybę. 1945 m. nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, 1948 m. – Birma. Filipinų ir Birmos nepriklausomybė pripažinta taikiai. Indonezija gavo tik ribotą nepriklausomybę nuo Olandijos, sudaryta Indonezijos ir Olandijos unija, kuri nustojo galioti 1954 m. Indonezija tapo nepriklausoma. 1948 m. iki tol anglams pavaldžioje Palestinos teritorijoje sukurtos arabų ir žydų valstybės. Tais pačiais metais Didžioji Britanija suteikė nepriklausomybę Ceilonui (dabar Šri Lanka). 1956 m. Prancūzija pripažino Maroko ir Tuniso nepriklausomybę, bet nenorėjo pripažinti Alžyro, nes ten gyveno daug europiečių, buvo dideli naftos ištekliai. Po ginkluotos kovos 1962 m. Prancūzija pripažino Alžyro nepriklausomybę. Savo kolonijoms Afrikoje nepriklausomybę suteikė Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija. 1960 m. susikūrė 17 naujų Afrikos valstybių. Tie metai buvo pavadinti Afrikos metais. 1957 m. nepriklausomybę gavo anglų kolonija Malaja. 1963 m. prie jos prijungus Didžiosios Britanijos valdas šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, sukurta Malaizijos federacija. 1961 m. nepriklausomybę gavo Kuveitas, 1970 – Omanas, 1971 – Jungtiniai Arabų Emyratai.