Turinys
Turinys 2
Įvadas 3
1. Komandinės ekonomikos samprata 4
2. Neefektyvumas 4
2.1 Lankstumo stoka 5
2.1.1 Gigantiškumas 6
2.1.2 Tarptautinė prekyba planinės ekonomikos šalyse 6
2.2 Paskatų stoka 7
2.3 Valstybės vaidmuo 7
2.4 Gamintojas 8
2.5 Vartotojas 8
2.6 Pinigai komandinėje ekonokikoje 9
2.6.1 Šešėlinė ekonomika ir korupcija 9
2.6.2 Barterio išplitimas 9
2.7 Per didelis atsargų poreikis 9
2.8 Šalies ekonomikos organizavimas 10
3. Komandinės ekonomikos šalininkai ir priešai 11
3.1 Parama centraliai komandinei ekonomikai: 11
3.2 Prieštaravimai centralizuotam planavimui 12
Išvados 13
Literatūros sąrašas 14
Įvadas
3-čiame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje buvo sukurta nauja ekonominė sistema – komandinės ekonomikos sistema (dar kitaip vadinama planinė ekonomika arba centralizuota ekonomika), kuri turėjo iškelti sovietų sąjunga į ekonomikos viršūnę pralenkiant JAV. 1928 metais Sovietų Sąjunga parengia pirmąjį penkių metų planą (penkmečio sistema išlieka iki 1990 metų ) bandydami įvesti naują ekonominę sistemą, kur centrinis planavimo organas bando viską numatyti ir įgyvendinti paliekant gamintojus ir vartotojus kaip įrankius. Kad tiksliau sektųsi numatyti rinkos paklausą ir pasiūla buvo įvesti metiniai ir ketvirčių planai, kurie leistų nuleisti tikslesnius nurodymus žemyn siekiant racionalaus išteklių panaudojimo ir lygaus paskirstymo . Visa tai šalis turėjo privesti prie ekonominio iškilimo. Iš pradžių taip ir buvo, komandinė ekonomika ėmė įsitvirtinti ekonomikoje tačiau kaip parodė praktika ši teorija nesugebėjo atsilaikyti šių dienų išbandymus ir ėmė griūti 20 amžiaus pabaigoje. Iškart kyla klausimas kas nulėmė tokį visapusišką komandinės ekonomikos teorijos įgyvendinimo žlugimą (šiomis dienomis išliko tik kelios valstybės su planinės ekonomikos rinka).
Darbo tema yra išsiaiškinti komandinės ekonomikos neefektyvumo priežastis. Šios priežastys paaiškins ir planinės ekonomikos specifiką nes kaip parodė istorija pati komandinė ekonomika ir sunaikino save. Taigi pačioje teorijoje ir slypi neefektyvumas – negalimas teorijos įgyvendinimas. Siekiant viską tiksliau paaiškinti komandinė ekonomika bus lyginama su rinkos ekonomika siekiant pabrėžti tai kodėl rinkos ekonomika įsitvirtino 21 amžiuje, o planinė baigia išnykti, pavyzdžiu bus imamos Sovietų Sąjungos bloko šalys, kurios labiausiai ir buvo įsivyravusi ši ekonominė sistema.
Siekiant atskleisti kuo tiksliau temą pagrinde buvo remiamasi A. J. Isachenso ir C. Hamiltono knyga „Ekonomikos pagrindai. Perėjimas nuo plano prie rinkos“ bei socializmą tiriančiomis knygomis (komandinė ekonomika visada buvo siejama su socializmu) bei internatiniais straipsniais naudojant aprašomąjį analitinis metodą.
1. Komandinės ekonomikos samprata
Planinė ekonomika yra ekonominė sistema, kurioje visus sprendimus susijusius su produkcija ir prekių bei paslaugų paskirstymą priima centrinis organas. Šis terminas išreiškia centralizuotai planuojamą ekonomiką arba dar kitaip komandinę ekonomiką, kurioje vyriausybė nusprendžia ką, kiek ir kaip gaminti bei paskirstyti. Šitokia ekonomikos sistema buvo labai populiari Sovietų Sąjungoje bei jai priklausiusiose šalyse iki maždaug 1990 metų kai dauguma vyriausybių naudojusios planinę ekonomiką pradėjo perėjimą į rinkos ekonomiką pasinaudodami rinkos ekonomikos bruožais: kainų ribos nustatymas, paskirstymas, produkcija . Tačiau nereikia įsivaizduoti kad egzistavo vien tik planinė ekonomika ir dabar egzistuoja rinkos ekonomika. Yra ir tarpiniai variantai o be to planinė ekonomika vis dar egzistuoja tokiose šalyse kaip Kuba, Šiaurės Korėja ir kt., kur kaip ir anksčiau daugiau ar mažiau išliko planinės ekonomikos bruožai:
1. centrinis planavimas ir kontrolė;
2. ilgalaikiai ateities ekonominiai planai;
3. visiems privalomi standartai;
4. rėmimasis kolektyvine nuosavybe;
5. „dirbtinė ranka“;
6. fiziniai produkcijos rodikliai yra lemiamas plano vykdymo kriterijus;
7. rinkos subalansavimo mechanizmo nebuvimas;
8. bankroto nebuvimas.
2. Neefektyvumas
1960 metais Nikita Chruščiovas pareiškė, kad per artimiausius 20 metų Sovietų Sąjunga savo materialaus gyvenimo lygiu pasivys ir aplenks Ameriką . Ir iš tiesų iki pat septinto dešimtmečio buvo pastebimas spartus planinės ekonomikos augimas, kurį lėmė gyventojų poreikių nenuspėjamumas, t.y. jų preferencijos buvo pastovios todėl svarbus buvo prekių kiekis, o ne kokybė. Šitoks ekonomikos atspėjimas lėmė planinės ekonomikos iškilimą į pirmaujančias pozicijas, tačiau kaip žinome vis dėlto kylanti ekonominė sistema nepateisino N. Chroščiovo spėjimų ir netgi beveik išnyko 20 amžiaus pabaigoje išlikdama tik keletoje valstybių. Greičiausiai šita sistema nepasiteisino todėl, kad kaip ekonominė sistema nesugebėjo išspręsti pagrindinių problemų – efektyvaus išteklių panaudojimo trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje bei teisingų pajamų paskirstymas. Abi šios problemos uš tikrųjų popieriuje buvo sprendžiamos labai paprastai: efektyvus išteklių naudojimas pasireiškė kaip visiškas užimtumas, kuo planinė ekonomika buvo pranašesnė už rinkos, tačiau niekas nenumatė jog pelno siekimo (rinkos ekonomikoje veikiantis kaip variklis siekiant darbo
efektyvumo) nebuvimas privers darbininkus dykinėti bei laukti ilgose eilėse. Antroji problema išteklių panaudojimas tai nors vakaruose ir buvo manoma jog geriau sekėsi planinėj nes tolygiau paskirstydavo, tačiau iš tikrųjų išplečiant siaurą požiūrį pastebėsime šešėlinė ekonomikos ir korupcijos aukštą lygį, dirbtinės rankos sistemos nepasiteisinimą kas ir vertė atsisakyti šios sistemos daugelyje šalių pasitinkant 21 amžių.
2.1 Lankstumo stoka
Lankstumo stoką planinėje ekonomikoje reikia pradėti nuo centrinio organo planavimo. Visų pirma nagrinėjant rinkos ekonomiką mes žinome jog kainas diktuoja tiek vartotojai tiek gamintojai susikirtus pasiūlai ir paklausai. Vadinamasis grįžtamasis ryšys leidžia sureguliuoti kainas pasiūlą ir paklausą taip jog abiem pusėm būtų naudinga. Komandinėje ekonomikoje popieriuje taip pat numatytas grįžtamasis ryšio mechanizmas: užsigulėjusios prekės lentynose rodiklis centrinei valdžiai keisti savo planus. Tačiau pakeičiant galutinio produkto pasiūlą, atsiranda grandininė reakcija visame gynybos mechanizme . Taigi planinė ekonomikos vadovai turės pakeisti planus ne tik prekės gamintojams, bet ir visiems kas tiekia žaliavas ar kitaip prisideda prie produkto gamybos. Čia ir pasireiškia pagrindinė komandinės ekonomikos lankstumo stoka, nes valdžia turi spręsti tokias problemas, kurias kaip praktika parodė išspręsti neįmanoma.
2.1.1 Gigantiškumas
Gigantiškumas taip pat lemia nelankstumą. Tačiau kodėl jis įsivyravo planinės ekonomikos sistemoje ir ar tai pasiteisino? Kaip pateikta ekonomikos pagrindų knygoje tai įvyko dėl keletos priežasčių :
1. po antrojo pasaulinio karo įmonės buvo sulydytos į didžiulius konglomeratus;
2. stalinizmo laikais dėmesys visų pirma buvo skirtas sunkiajai pramonei;
3. didelio mąsto operacijos laikomos efektyvesniomis;
4. įmonių siekimas tapti maksimaliai savarankiškomis.
Sulydžius įmones į konglomeratus buvo manoma, kad centralizuotas planavimas bus paprastesnis kai reiks suplanuoti ir kontroliuoti mažiau didesnių įmonių negu daug mažesnių, tačiau tai nepasiteisino realybėj nes buvo per mažai savarankiškumo įmonių lygyje. Antra priežastis tai stalinizmo laikais dėmesys visų pirma buvo skirtas sunkiajai pramonei, kadangi planinės ekonomikos šalims būdinga sunkiosios pramonės svarbos iškėlimas. Kadangi viskas mąstoma apie dydi tai buvo manoma, kad stambios operacijos atneša daugiau naudos tačiau tai buvo klaida nes šitokiu atveju yra sutelkiama visa tam tikro produkto gamyba vienose ar keliose rankose kas prieštarauja konkurencijos veiksniui, kuris skatina efektyvumą. Ketvirtasis bruožas grindžiamas monopolijos siekimu. Taigi paprastumas plane nepasiteisino netgi atvirkščiai kiekybiniai gamyklos rodikliai neigiamai atsiliepė paslaugų sektoriui, dėl mažo mažų įmonių skaičiaus, kurios dažniausiai ir sudaro paslaugų sektorių.