Kompiuterių techninė sandara
5 (100%) 1 vote

Kompiuterių techninė sandara

Informacinių technologijų savarankiskas darbas

Referatas

Kompiuterių techninė sandara

2005

Šiuo metu gaminami įvairių modifikacijų kompiuterių sisteminių blokų korpusai: horizontalusis, žemo profilio horizontalusis, vertikalusis, paaukštintas vertikalusis, monoblokas ir t.t. Šios modifikacijos skiriasi vidiniams įrenginiams skirtų sekcijų didumu ir skaičiumi, įrangos pakeitimo naujasne sudėtingumu it t.t. Dažniausiai vartotojų darbo vietose naudojami kompiuteriai su horizontaliaisiais ar vertikaliaisiais sisteminių blokų korpusais. Sisteminio bloko korpusas tai dėžė iš metalo ir plastmasės, kurioje yra: maitinimo blokas, kuris kintamą tinklo msrovę paverčia žemos įtampos nuolatine srove, maitinančia sisteminę plokštę, vidinius kompiuterio įrenginius, ir visa tai aušinantis ventiliatorius. Sekcijos vidiniams kompiuterio įrenginiams, disketiniams ir diskiniams kaupikliams.

Sisteminio bloko surinkimas. Į sisteminio bloko korpusą įstatoma sisteminė plokštė, kuri pritvirtinama sraigtais ir plastmasiniais kaiščiais. Vertikaliose sisteminė plokštė montuojama prie vienos iš šoninių sienelių (paprastai dešinės). Minimalų komplektą sudaro diskinis kaupiklis ir vienas diskelinis (paprastai 3.5 colio) kaupiklis. Į daugelio šiuolaikinių kompiuterių sisteminį bloką įmontuojami taip pat ir CDROM kaupikliai. Į pagrindinės sisteminės plokštės magistralių jungtis įstatomos valdiklių plokštės. Daugelis valdiklių turi jungtis, kurios sumontuotos taip, kad atsiduria sisteminio bloko išorėje, galinėje sienelėje. Tačiau kai kurių valdiklių jungtys turi būti tvirtinamos atskirai. Šiuo atveju naudojamos jungtys, sumontuotos ant metalinių plokščių. Tos plokštelės tvirtinamos galinėje sienelėje vienu varžtu.

PK vidinės atmintys. Šiulaikiniame PK yra keturių skirtingų paskirčių vidinės atmintys: pastovioji – ROM, operatyvioji – RAM, spartinačioji – Cache ir vaizdo atmintis – vRAM. RAM ir ROM sudaro pagrindinę PK atmintį

Laidai ir kabeliai. Laidus ir kabelius galima suskirstyti į šias grupes:

• Maitinimo laidai, kurie jungia maitinimmo bloką su sistemine plokšte, ventiliatoriais, diskiniais ir diskeliniais kaupikliais ir kitais sisteminėje plokštėje įtaisytais įrenginiais. Į kiekvieną yrenginį elektros srovė perduodama keturiais laidais:dviem juodais – “žemė”, raudonu – +5V ir geltonu – +12V. į sisteminę plokštę elektros srovę perduoda 12 laidų, o į ATX formato sisteminę plokštę – 16 laidų;

• Kabeliai, jungiantys valdiklius su vidiniais įrenginiais arba jungtimis, išorinių įrenginių jungimui. Šie kabeliai paprastai būna baltos arba pilkos spalvos ir plokšti. Siekiant išvengti neteisingo įjungimo, viena kraštinė tokių kabelių gysla būna raudona ir ji žymima Nr.1. Na, o ant valdiklių ir įrenginių jungčių pažymėta, kur yra kontaktas Nr.1, prie kurio turėtų būti jungiams šis laidas;

• Garso kabelis, kuris jungia CDROM kaupiklį su garso plokšte. Jį turi, žinoma, ne visi kompiuteriai, o sudarytas jis iš 3-4 laidų. Klausantis įprastinių kompaktinių diskų, garsinis signalas paverčiamas elektrini ir garso kabeliu perduodamas į garso plokštę;

• Laidai, jungiantys kompiuterio įjungimo mygtuką su maitinimo bloku, ir kitus, indikatorius ir garsiakalbį su sistemine plokšte arba valdikliais.

Centrinis procesorius. Centrinis procesorius yra viena sudėtingiausių PK mikroschemų. Jis vykdo programą ir atlieka visas programoje nurodytas matematines bei logine operacijas. Visuose centriniuose procesoriuose yra trys pagrindiniai įtaisai:

• Aritmetinis loginis įtaisas ALU. Jis atlieka logines ir aritmetines operacijas.

• Registrai – kelių baitų talpos atmintys. Juose saugomi į Centrinį procesorių įvesti duomenys, skaičiavimo rezultatai

• Valdymo įtaisas, kuris suderina visų centrinio procesoriaus įtaisų darbą.

Išorinė atmintis. Išorinė atmintis tai diskiniai, disketiniai, didelės talpos disketiniai, optiniai, DVD ir kiti rečiau naudojami kaupikliai. Disketės būna tik 5.25 ir 3.5 colio, jų talpa nuo 360 Kbaitų iki 2.8 Mbaito. Diskiniai kaupikliai – iki 40 Gbaitų. Optiniai diskai gali būti įrašomi vieną kartą WORM, gali būti ir perrašomi WMRA.

Informacijos įvedimo ir išvedimo priemonės. Įvedimo priemonės: klaviatūra, pieštukas,vairasvirtė, pelytė,valdymo rutulys, grafinė lenta, skeneriai, sensoriniai ekranai. Išvedimo priemonės: spausdintuvai: adatiniai matriciniai, rašaliniai, terminiai, lazeiniai, spalvotieji; braižytuvai, displėjai.

PK centrinis blokas

Centrinis blokas valdo visus PK cirkuliuojančios informacijos srautus. Jį sudaro pagrindinis procesorius, pastovioji atmintis (ROM), operatyvioji atmintis (RAM), spartinančioji atmintis (Cache), ryšio tarp sisteminės magistralės ir atskirų bloko dalių bei išorinių įrenginių interfeisai, taip pat disketinių, diskinių kaupiklių bei displėjaus valdikliai.

PP yra PK “smegenys”. Jis, kaip ir ESM pagrindinis procesorius, atlieka aritmetines ir logines operacijas, valdo PK. Nuo PP priklauso ESM galimybės. MP apibudinamas “žodžio” ilgiu, matuojamu bitais, ir darbo dažniu, išreiškiamu megahercais.

Pastovioje atmintyje (ROM)
yra gamintojo įrašyta PK valdymo programa BIOS, taip pat gali būti ir kitos operatoriaus darbą palengvinančios priemonės, pavyzdžiui, grafinis vartotojo interfeisas ir labiausiai paplitę programiniai paketai.

Į operatyviają atmintį (RAM) įrašomos darbo metu vartotojo naudojamos programos, PK cirkuliuojanti informacija ir darbo rezultatai.

Spartinančioji atmintis (Cache) naudojama pagreitinti informacijos cirkuliacijai tarp PP ir RAM, taip pat tarp diskinio kaupiklio ir RAM.

Informacija tarp atskirų PK dalių yra perduodama per sisteminę magistralę. Ja cirkuliuoja trijų rūšių informacija: duomenys; adresai; PK valdantys signalai. PK dalys su magistale sujungiamos interfeisais, turinčiais prievadus (Ports) – kanalus informacijai priimti ir perduoti. Kiekvienas prievadas turi savo adresą, kuriuo į jį kreipiamasi.

Per interfeisus PK palaiko ryšį su išoriniais įrenginiais, pvz., spausdintuvu, modemu, tinklu. IBM tipo PK naudojami lygiagretusis “Centronics” ir nuoseklieji interfeisai RS232 bei RS422. Nuo 1997 m.

pradėtas naudoti ypač greitas nuoseklusis interfeisas IEEE 1394 ir universalusis nuoseklusis interfeisas USB (Universal Serial Bus), prie kurio galima prijungti net 127 išorinius įrenginius.

Valdikliai valdo jiems priklausnčias PK dalis.

Su išore PK bendrauja per imformacijos įvedimo ir išvedimo įrenginius. Operatorius informaciją į kompiuterį įveda klaviatūra, iš disketės, disko,CD-ROM arba skeneriu skaitydamas dokumentus. PK operatorius valdo klaviatūra, sensoriniu ekranu, pelyte arba valdymo rutuliu. PK informacija operatoriui išveda į ekraną arba atspausdina popieriuje. PK su kitais kompiuteriais bendrauja per tinklo adapterį, modamą ar faksmodemą.

Procesorius

Praktiškai visą PK elektroninę dalį sudaro mikroschemos, todėl jo PP (pagrindinis procesorius) šnekamojoje kalboje yra vadinamas tiesiog mikroprocesoriumi. Šiuolaikiniame PK yra ne vienas mikroprocesorius, todėl, kad jų nepainiotume, pagrindinį mikroprocesorių ir toliau vadinsime PP.

PP sandara ir veikimas. PP yra viena sudėtingiausių PK mikroschemų. Jis vykdo programą ir atlieka visas programoje nurodytas matematines bei logines operacijas. Visuose PP yra trys pagrindiniai įtaisai.

• Aritmetinis loginis įtaisas. Jo angliška santrumpa ALU. Jis atlieka aritmetines ir logines operacijas.

• Registrai- kelių baitų talpos atmintys. Juose saugomi į PP įvesti duomenys, skaičiavimo rezultatai. Yra registrai tam tikroms operacijoms atlikti.

• Valdymo įtaisas, kuris suderina visų PP įtaisų darbą. Jis valdo programos instrukcijos, paimtos iš PK atminties vykdymą.

Kokias operacijas gali atlikti ALU, kiek, kokių ir kokios talpos registrų yra PP, taip pat valdymo įtaiso sudėtinumas priklauso nuo konkretaus PP konstrukcijos.

Visi PP įtaisai tarpusavyje yra sujungti vidinėmis duomenų ir adresų bei valdymo signalų magistralėmis. Duomenų magistrale abiem kryptimis cirkuliuoja duomenys ir adresai, o adresų magistrale- tik adresai iš PP į jo išorę. Valdymo signalai iš valdymo įtaiso siunčiami į visus PP įtaisus, į PP išorę bei priimami iš išorės. PP yra ir daugiau įtaisų: 1.interfeisas sujungia PP su RAM, 2. instrukcijos registras saugo iš RAM paimtą programos instrukciją, 3. dekoderis instrukciją paverčia valdymo blokui suprantamais signalais, 4. valdymo įtaisas valdo instrukcijos vykdymą, 5. ALU, vykdydamas valdymo įtaiso komandas, atlieka veiksmus, 6. registrai saugo ALU darbo tarpinius rezultatus.

Nors PK plėtrai ir labai svarbi buvo 80386 procesorių šeima, tas PK, kurį naudojame šiandien, iš esmės prasidėjo nuo 80486 modelio 1989 – aisiais. “Windows 3.x” pakankamai neblogai veikė 80386 DX kompiuteriuose, kiek lėčiau, bet pakenčiamai 80386 SX, tačiau 486 šeimos procesoriai davė daug naujesnių technologijų ir gerokai didesnę darbo spartą.

486 procesoriuje pirmą kartą buvo panaudota pirmojo lygmens spartinančioji atmintis (8 Kb), įgalinusi mažesnį kreipimąsi į DA skaičių ir gerokai spartesnį darbą, nes spartinančioji atmintis buvo įdiegta tiesiog procesoriuje. 486 taip pat buvo pirmasis procesorius turėjęs veržlaus perdavimo (burst) režimą, kuris gerokai padidino bendravimo tarp DA ir procesoriaus spartą. 486 modelis buvo pirmasis x86 šeimos procesorius su instrukcijų konvejeriu ir todėl sparčiau apdorojo instrukcijas. Procesorius turėjo apie 1.25 mln. tranzistorių – beveik 5 kartus daugiau negu 80386. Papildomi tranzistoriai buvo naudoti naujoms galimybėms diegti, slankaus kablelio operacijų posistemei ir pirmojo lygmens spartinančiajai atminčiai. 486DX buvo gaminamas 25, 33 ir 50 MHz versijų. Kaip ir 80386, 80486 turėjo DX ir SX versijas. Pigesnė SX versija buvo gaminama 16, 20, 25 ir 33 MHz, tačiau, išskyrus mažesnę spartą ir dar vieną svarbią ypatybę, ji praktiškai buvo tokia pat, kaip ir 486 DX. Ta svarbi ypatybė buvo matematinio koprocesoriaus nebuvimas. 1992 rudenį buvo išleista padvigubintų ciklų DX procesorių versija, pavadinta 80486DX2. Vėliau 1994 išleido 80486DX4, kuris veikė triguba DX ciklų sparta. Ir šiose sistemose bendravimas su kitais komponentais vyko magistralės dažniu ( 25 arba 33MHz ), tačiau vidinės procesoriaus operacijos galėjo vykti jau 75 arba 100 MHz. Šie procesoriai naudojo 3.3V įtampą, nes reikėjo sumažinti išskiriamos šilumos kiekį( 5V DX2 procesoriai
privalėjo turėti įrangą šilumai išsklaidyti). DX4 procesoriams dėl šios priežasties reikėjo specialių pagrindinių plokščių.

Pentium yra sukurtas panaudojant naujus techninius sprendimus, kurie jį padarė dvigubai greitesnį už tuo pačiu dažniu veikiantį 486. Pentium turi 64, o ne 32 bitų duomenų magistralę; dvi spartinančiąsias atmintis – vieną duomenims, kitą instrukcijoms; įtaisą dviems instrukcijoms tuo pačiu metu apdoroti; daug greitesnį matematinį procesorių ir prognozavimo įtaisą. Platesnė vidinė duomenų magistralė paspartina duomenų perdavimą. PP turintis atskiras spartinančiąsias atmintis instrukcijoms ir duomenims, veikia greičiau, nes jis gali tuo pačiu metu imti ir duomenis, ir naujas instrukcijas. Tai ypač svarbu, nes visų Pentium vidinis dažnis yra didesnis už išorinį dažnį (pvz., 200 MHz Pentium išorinis dažnis 66 MHz).

Pentium instrukcijas apdoroja konvejeriniu būdu, panašiai, kaip 486, tik dvi iš karto, todėl per vieną ciklą jis gali apdoroti ne vieną, o dvi instrukcijas.

Prognozavimo įtaisas analizuoja instrukcijų seką ir dažniausiai teisingai nusprendžia, kurias instrukcijas apdoroti. Todėl PP greičiau veikia, ypač kai vykdomos pasikartojančios operacijos, nes nereikia laukti, kol iš RAM ateis informacija, kokią operaciją vykdyti.

1997 – aisiais “Intel” rinkai pateikė Pentium su MMX ( multimedia extention ), 57 papildomų instrukcijų rinkinio, skirto pagerinti daugiaterpes procesoriaus galimybes. Naujos instrukcijos remiasi lygiagretaus vykdymo principu ir naudoja technologiją, vadinamą “ viena instrukcija, keli duomenys (VIKD) ”. VIKD leidžia vienai instrukcijai tuo pat metu naudoti kelis duomenų rinkinius, vadinasi greičiau atlikti užduotis. Tai ne vienintelis Pentium MMX privalumas. Konvejeriai prailgėjo nuo 5 iki 6 etapų, abi pirmojo lygmens spartinančios atmintys buvo padidintos nuo 8 iki 16 Kb, taip pat pagerintas ir šakų spėjimas.

Dar prieš metus kai pasirodė Pentium su MMX technologija, buvo pristatytas Pentium Pro procesorius. Pentium Pro konvejerio etapų skaičius buvo padidintas nuo 5 iki 14, pačių konvejerių buvo trys, o ne du, vadinasi, ir darbo sparta gerokai padidėjo. Dar daugiau, net keturi Pentium Pro procesoriai galėjo būti montuojami viename kompiuteryje ir dirbti kartu. Ankstesnės Pentium sistemos tegalėjo turėti du procesorius. Pentium Pro turėjo 5.5 mln. tranzistorių.

Pentium II procesoriuje padvigubinta pirmojo lygmens spartinančioji atmintis iki 32 Kb ir vietoj Pentium Pro antro lygmens spartinančiosios atminties panaudojo didesnę 512 KB spartinančią atmintį, kurios magistralė veikia 0.5 Pentium II procesoriaus ciklų dažnio.

Pentium III yra patobulintas Pentium II variantas, tačiau MES tikslių duomenų neskelbsime korporacijos saugumo sumetimais. Galime pasakyti tik tiek, kad vidinis dažnis yra didesnis.

Vidinė atmintis

Šiuolaikiniuose personaliniuose kompiuteriuose yra skirtingų paskirčių vidinės atmintys :

1. Pastovioji atmintis – ROM;

2. Operatyvioji atmintis – RAM;

3. Spartinančioji atmintis – CACHE;

4. Vaizdo atmintis – vRAM.

Kur ROM ir RAM sudaro pagrindinę PK atmintį.

Atmintys yra suskirstytos ląstelėmis, kuriose laikoma informacija. Kiekviena ląstelė turi savo adresą, kurį sudaro tam tikro ilgio dvejetainis kodas. Adresas nurodo konkrečią atminties ląstelę. Nuo adresų magistralės pločio priklauso jos valdomos atminties talpa. Adresai ir duomenys yra perduodami “žodžiais” . Adresai siunčiami tik viena kryptimi iš PP į atmintį, o duomenys – abiem kryptimis, nes PP iš atminties pasiima jam reikalingus duomenis ir įrašo į ją rezultatus

PP pirmiausia adresų magistrale siunčia adresą, kuris jame nurodytą atminties vietą padaro prieinama duomenims skaityti arba rašyti. Po to siunčiamas signalas, nurodantis, ar duomenys bus skaitomi, ar rašomi, ir duomenys perduodami duomenų magistrale. Atminties talpa ir sandara priklauso nuo PP tipo.

Pagrindinė atmintis yra suskirstyta į:

 Įprastinę (Conventional) atmintį. Nuo 0 iki 640 Kbaitų. Tai visuomet yra RAM.

 Rezervuotąją (Reserved) atmintį. Ją sudaro 384 Kbaitai likę iki 1 Mbaito. Joje visuomet yra ROM ir RAM, 64 Kbaitų “EMS” langas, pro kurį PP gali kreiptis į papildomą atmintį, ir sistemos BIOS. Kai pakanka operatyviosios atminties mikroschemų, PK darbui paspartinti informacija iš ROM yra perrašoma į RAM .

 Papildomąją (EMS – Expanded Memory System) atmintį. Ją sudaro daugiau nei 1 Mbaitas. Ja speciali atminties valdymo programa (EMM– Expanded Memory Manager) papildo PP tiesiogiai valdomą atmintį. Su šia atmintim PP bendrauja per “EMS” langą”.

 Viršutinę (HMA – High Memory Area) atmintį. Ją sudaro paskutinieji 64 megabaito kilobaitai.

 Išplėstąją (Extendet) atmintį. Ją sudaro virš 1 Mbaito. Ją PP valdo tiesiogiai.

Fizinė atminties talpa priklauso nuo to, kokios talpos ir kiek atminties mikroschemų yra kompiuteryje.

Nuo RAM talpos priklauso PK darbo greitis. Kai RAM pakanka, programai veikiant,PK retai kreipiasi į diskinį kaupiklį. Kai RAM yra per mažai , PK dažnai tenka kreiptis į diskinį kaupiklį, kuris veikia daug lėčiau. Dėl dažno kreipimosi į diskinį kaupiklį, labai lėtėja PK veikimas, kreipimosi į diskinį kaupiklį trukmė yra apie 6 – 8 kartus ilgesnis lyginant su kreipimosi į
Reikalinga RAM talpa priklauso nuo to, su kokiomis programomis dirbate. Talpesnę RAM galima lanksčiau valdyti.

Kreipiantis į atmintį puslapiais arba kitaip tariant “Ping pong” metodu, informacijos skaitymas ar rašymas vyksta žymiai greičiau. Kreipiantis “Ping pong” metodu, vienas paskui kitą einantys adresai nukreipiami skirtingoms RAM mikroschemoms. Taip sutaupome laiko ir visa atmintis veikia greičiau. Todėl atmintį turi sudaryti ne mažiau kaip dvi mikroschemų grupės – moduliai. Pvz.: 8 Mbaitų RAM , sudaryta iš 4 modulių po 2 Mbaitus gali būti greitesnė už RAM, susidedančią iš dviejų modulių po 4 Mbaitus.

RAM įrašoma į mikroschemas DIP (Dual In Line Pin), jų rinkinius SIMM (Singl In Line Memory Module), turinčius 72 sudvejintus kontaktus , arba DIMM (Dual In Line Memory Module), turinčius 168 kontaktus. Jie būna 64, 256, 1000, 2000, 4000, 8000, 16000 ir t.t., Kbaitų talpos.

SIMM moduliuose kontaktų, esančių abiejose plokštelės pusėse, poros yra sujungtos, o DIMM moduliuose jos nesujungtos, todėl tokio pat ilgio DIMM yra du kartus daugiau kontaktų, o kartu gali būti ir du kartus daugiau RAM mikroschemų.

Informacijos perdavimą iš PP į DRAM ir atgal galima pagreitinti naudojant statinę operatyviąją atmintį SRAM (DRAM – dinamiškai valdomos atminties mikroschemos) vadinama spartinančiąja atmintimi. Ji yra tarp pagrindinės RAM ir PP. Spartinančioji atmintis paspartina PP darbą, nes į ją iš pagrindinės RAM perrašoma dalis informacijos, kuri tuoj bus reikalinga(). Tuomet PP beveik visą laiką bendrauja su daug greitesne spartinančia atmintimi ir PK veikia 15 – 20 % greičiau, bei mažiau informacijos cirkuliuoja PK magistrale. Spartinančioji atmintis yra vidinė, kai ji yra μP mikroschemoje, ir išorinė, kai yra šalia μP.

Ar DIMM, ar SIMM modulio reikia jūsų kompiuteriui, sužinosite tik panagrinėję pagrindinę kompiuterio plokštę, bei joje esančias atinkamai tik DIMM ar tik SIMM jungtis. SIMM yra trumpesnė lyginant su DIMM jungtimi.

Išorinė atmintis

Dideliems informacijos kiekiams kaupti ir saugoti PK plaèiausiai naudojami magnetiniai disketinai ir diskiniai kaupikliai, taip pat optiniai diskiniai kaupikliai ir elektroniniais diskais vadinamos labai talpios puslaidininkinës atmintys, iðlaikanèios á jas áraðytà informacijà ir iðjungus maitinimà.

Disketiniai kaupikliai

PK naudojami 5.25 ir 3.5 coliø diskeliai. 5.25 colio disketës, esanèios lanksèiame plastmasiniame voke, jau seniai nebenaudojamos. Pirmosios tokios disketës buvo pagamintos 1976 metais ir buvo vienpusës. Naujuose PK naudojamos tik 3.5 colio disketës (SONY, 1981m.), ádëtos á uþdarà standø plastmasiná vokà. Jos yra kur kas patikimesnës, ilgaamþiðkesnës, joms skirtas disketinis kaupiklis yra maþesnis, taèiau jø talpa ir informacijos perdavimo greitis nebetenkina ðiuolaikinio vartotojo.

Disketës pavirðius yra lygus, padengtas trinèiai atspariu ferolaku. Kaupiklio galvutë juda tiesiai nuo disketës centro jos iðorës link ir atvirkðèiai. Informacija áraðoma á koncentrinius takelius, kurie yra suskirstyti á sektorius. Takeliø ir sektoriø skaièius priklauso nuo disketës kokybës, informacijos kodavimo bûdo, naudojamo formato ir kaupiklio. Viename sektoriuje daþniausiai telpa 512 baitø duomenø. Pvz., 3.5 colio 1.44 Mbaito disketës kiekvienoje pusëje yra 80 takeliø, sudarytø ið 18 sektoriø. Sektoriaus takelyje telpa 512 baitø informacijos.

Failas á disketæ áraðomas fragmentais po 512 baitø á sektoriø takeliø atkarpas arba jø grupes, vadinamas cluster. Dirbant su diskete, failø fragmentai iðsklaidyti po visà disketæ. Daþniausiai cluster sudaro du gretimø sektoriø fragmentai. Kaupiklio darbà pagreitina diskø optimizavimo programos (pvz., DOS programa “defrag.exe”), kurios iðsklaidytus failo fragmentus perkelia vienas greta kito. Nuliniame disketës takelyje yra OS naudoti skirta informacija. Takelio nuliniame sektoriuje yra disketiniam kaupikliui normaliai veikti bûtina informacija (Boot Area), kituose sektoriuose – failø iðdëstymo disketëje lentelë (FAT – File Allocation Table). Ja naudodamasis kaupiklis randa reikiamà informacijà.

Diskiniai kaupikliai

Diskiniai kaupikliai ne tik talpesni, bet ir daug greitesni uþ disketinius, jø informacijos perdavimo greitis gali bûti didesnis kaip 10 Mbaitø/s, o vidutinë kreipimosi trukmë gali bûti trumpesnë nei 2 ms.

Informacija á diskiná kaupiklá áraðoma panaðiai kaip ir á disketiná. Diskà sudaro keli vienodi diskeliai, turintys bendrà aðá, todël takeliai vadinami cilindrais. Kaupiklyje yra kelios galvutës. Diskiniuose kaupikliuose diskeliai sukasi 3500 – 10000 apsisukimø per minutæ greièiu. Skaitymo galvutës plaukia ant oro pagalvëlës, neliesdamos diskeliø pavirðiø. Diskeliuose informacijos áraðymo tankis yra daug didesnis, kaupiklio mechanika daug tikslesnë negu disketëse. Kaupiklio korpusas hermetiðkas, pripildytas inertiniø dujø.

Informacijos perdavimo greièiui padidinti gali bûti keliø Mbaitø talpos spartinanèioji atmintis.

Informacija á diskà yra áraðoma fragmentais vadinamais cluster. Kiekvienas failas uþima vienà ar daigiau cluster’iø, kurie iðsidësto visame diske. Cluster’iai bûna 2048, 4096 ar 8192 baitø. Jø dydá, kieká ir iðsidëstymà diske reguliuoja FAT (File Allocation Table). Pradedant DOS 4.0, kur FAT yra 16 bitø
daugiausia gali bûti 65,536 cluster’iø, t.y. vienos disko dalies (partition) dydis negali bûti didesnis kaip 512 Mbaitø. Todël didesnius diskus reikia dalinti á kelias dalis, kurios kiekviena yra ne didesnë 512 Mbaitø. Daugiausia gali bûti keturios disko dalys su savo FAT, todël galima sakyti, kad FAT16 naudojamas iki 2 Gbaitø talpos diskuose. Pradedant Windows 95 OSR2 palaikomas 32 bitø FAT (FAT32). Èia disko talpa gali bûti net iki 2 Terabaitø!

Optiniai kaupikliai

Informacijai saugoti taip pat naudojami optiniai diskeliai, sutrumpintai vadinami CD (Compact Disc).

Yra kelios optiniø kaupikliø sistemos:

• Audio-CD – buitniai skaitmeniniø garso áraðø grotuvai;

• CD-ROM (Compact Disc – Read Only Memory) – kaupikliai darbui su PK. Jø diskeliuose bûna áraðyti programos ir duomenys;

• Photo-CD kaupikliai, kuriø diskeliuose yra fotogrfijos kokybës paveikslëliai;

• CD-I (Compact Disc Interactive) – tiesiog prie TV jungiami buitiniai kaupikliai. Jie turi savo mikroprocesoriø ir OS;

• Video-CD – buitiniai skaitmeniniø vaizdo áraðø grotuvai, suderinami su CD-I sistema;

• CD+G ir CD-XA (Extended Architecture) – kaupikliai duomenims ir garsui su vaizdu áraðyti. Pirmasis, grieþiant muzikai sugeba ekrane rodyti, pvz., dainos tekstà, o antrasis – paveikslà.

Pirmøjø viengubo greièio CD-ROM kaupikliø informacijos perdavimo greitis buvo apie 150 kbaitø/s, aðtuongubo (8X) greièio kaupikliai perduoda apie 1200 – 1500 kbatø/s. Simbolis X rodo, tik kiek kartø greièiau kaupiklyje sukasi diskelis.

Diskelio skersmuo 120 mm, storis 1.2 mm, centre 15 mm skylë. Diskelis yra plonas, metalinis, blizgantis, padengtas labai tvirta skaidria plastmase. Informacija raðoma blizganèiame metalo pavirðiuje spirale, padarant jame kas 1.6 m 0.12 m gylio ir 0.6 m ploèio duobutes. Duobuèiø ilgis bûna nuo 1 iki 3 m (þmogaus plauko storis yra apie 18 m). Informacijà skaito lazerio spindulys.

Diskelis yra skaitomas spirale nuo centro. Kadangi informacijos skaitymo greitis turi bûti vienodas, diskelio sukimosi greitis keièiamas pagal galvutës atstumà iki diskelio centro. Viengubo greièio kaupiklyje, galvutei esant diskelio centre, jis yra apie 200 aps./min, o kraðte – apie 530 aps./min. Dvigubo greièio kaupiklyje jis yra du kartus, trigubo – tris kartus ir t.t. didesnis. Dabartiniø CD-ROM kaupikliø lazeriø spindulio skersmuo yra 1.6 m.

Vienà kartà áraðomi optiniai diskeliai (WORM (Write Once- Read Many))

Ðie diskeliai gaminami tuðti, todël vartotojas gali kaupti individualià informacijà, taèiau vienà kartà áraðytos informacijos iðtrinti jau nebegalima. Informacija áraðoma ir skaitoma lazeriu. Diskeliai bûna 3.5 ir 5.25 colio skersmens; vienoje pusëje telpa nuo 300 iki 600 Mbaitø informacijos.

Perraðomieji optiniai diskeliai (WMRA (Write Many- Read Always))

Ðiuose diskeliuose esanèià informacijà galima perraðyti daug kartø. Diskeliai yra dviejø tipø: optiniai ir magnetiniai optiniai. Á optinius diskelius telpa keli ðimtai megabaitø informacijos. Magnetiniø optiniø kaupikliø talpa didesnë kaip 600 Mbaitø, kreipimosi trukmë yra apie 30 ms, o informacijos perdavimo greitis beveik vienas megabaitas per sekundæ.

Pagrindinis CD- ROM kaupikliø trûkumas yra palyginti ilga kreipimosi trukmë (dël sunkios galvutës). Optiniuose diskeliuose patogu transportuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius.

DVD (Digital Video Disc) optiniai kaupikliai.

Jie skirti saugoti dideliems informacijos kiekiaims, net iki 17 Gbaitø.

DVD- ROM kaupikliai labai panaðûs á CD- ROM kaupiklius. Juose naudojamas trumpesnio lazerio spindulys, tikslesnë skaitymo galvutës valdymo sistema, informacija gali bûti áraðyta dviem sluoksniais á abi puses, todël jie gerokai talpesni.

Prievadai

PK dalys su magistrale jungiamos interfeisais, turinčiais prievadus (Ports) – kanalus informacijai priimti ir perduoti. Duomenys, kuriais keičiasi kompiuteris ir prie jo prijungtas įtaisas, yra valdomi priskyrus jiems IRQ ir I/O adresus. Esant Išoriniams įtaisams adresai yra priskirti prievadui, prie kurio įtaisas prijungtas.

IRQ (Interrupt Request) reiškia tūrio reikalavimą. PK yra 16 tūrių, sužymėtų nuo 0 iki 15 ir kiekvienam nuosekliam ar lygiagrečiam prievadui reikia savo IRQ. (Yra ir išimčių: paprastai COM1 ir COM3, taip pat COM2 ir COM4 prievadai dalijasi tais pačiais IRQ).

Kiekvienam prievadui taip pat reikalingas ir nuoseklus įvesties/išvesties (I/O) adresas. Tai tarsi procesoriaus „pašto dėžutė“, į kurią siunčiami dar neapdoroti duomenys. Jei daugiau kaip vienas įtaisas sunaudoja tą patį IRQ ar I/O adresą, tai įrenginiai neveiks, arba kompiuteris gali „pakibti“. IRQ ir I/O priskyrimas yra labai svarbus.

• Nuoseklieji prievadai :

Kompiuteriai gaminami su vienu ar dviem įmontuotais nuosekliaisiais Prievadais. Paprastai tai kitoje kompiuterio pusėje kiekvienam jų skirta devynių kojelių jungtys. Kiekvienas nuoseklusis prievadas priskiriamas vienam iš aštuonių galimų COM adresų (COM1, COM2 ir t.t.), kurie turi unikalius I/O adresus ir IRQ.

Nuoseklusis prievadas perduoda informaciją po vieną bitą vienu metu, todėl jie lėtesni nei lygiagretusis prievadas.

Nuosekliojo prievado sparta priklauso nuo UART lusto, kuris kompiuterio magistralėje lygiagrečiai parduodamus duomenis paverčia į vieno bito srauto, perduodamą prie
nuosekliojo prievado prijungtu kabeliu.

Beveik kiekvienas šiuolaikinis kompiuteris yra išleidžiamas su 16550 modelio UART kurio duomenų perdavimo sparta 115Kb/s ir to pakanka per nuoseklujį prievadą jungiamą įtaisą. (Senesnieji UART 16450 ir 8250 tipai, bei naujesniųjų: galima padidinti spartą įsigyjant nuosekliojo prievado išplėtimo plokštę su 921 Kb/s spartos 16750 UART modeliu.)

• Lygiagretieji prievadai :

Lygiagretieji prievadai daugiausia žinomi kaip jungtys spausdintuvams, tačiau prie jų galima jungti ir kitus įtaisus, pavyzdžiui skenerius. Lygiagretieji prievadai žymimi LPT. Kompiuteris pats susieja su bet kuriuo surastu lygiagrečiuoju prievadu nuo (LPT1 iki LPT3)

Jie yra našesni nei nuoseklieji prievadai, nes vienu metu gali perduoti aštuonis informacijos bitus nuo 40KM iki 1MD per sekundę sparta.

Dauguma kompiuterių gaminami su vienu lugiagrečiuoju prievadu, 25 skylučių jungtimi užpakalinėje kompiuterio pusėje. Norint Įdiegti antrą prievadą reikia įsigyti I/O plokštę, kuri dedama į išplėtimo jungtis.

Lygiagretieji prievadai būna 4 tipų :

1. Vienkrypčiai

2. Dvikrypčiai

3. EPP

4. ECP

Vienkrypčiai prievadai : dar yra vadinami SP. Tai patys paprasčiausi ir lėčiausi lygiagretieji prievadai. Duomenys perduodami 40-50 Kb/s sparta tik viena kryptimi – iš kompiuterio į spausdintuvą ar kitą įrenginį.

Dvikrypčiai: perdavimo sparta 100 – 300 Kb/s. Informacija perduodama abiem kriptymis, kad kompiuteris „žinotų“ įtaiso būklę.

EPP – spartesnis lygiagretusis prievadas sukurtas įrenginiams dirbantiems didele sparta. Tai gali būti išoriniai diskiniai kaupikliai ar tinklo suderintuvai (adapteriai). EPP veikia nuo 400Kb/s iki 1Mb/s sparta. (Gali būti EPP 1.7 arba 1.9)

ECP- didesnių galimybių prievadas skirtas tiek greitai perduoti duomenis, tiek palaikyti ryšį tarp kompiuterio ir išorinių įrenginių. Pvz. Išorinių kaupiklių ar tinklo adapterių.

P.S Veikimo principas: Kiek pasiunčiama informacijos paketų, tiek grįžtamuoju ryšiu turime ir gauti.(tada reiškia, kad su prievadu problemų nėra)

Specialiosios vaizdo plokštės

Trimačio vaizdo (3D) spartintuvai (akseleratoria) – tai kompiuterio aparatinės priemonės, pagreitinančios erdvinių objektų atvaizdavimą plokščiajame ekrane. Juose vartojami grafiniai procesoriai prisiima didžiąją dalį darbo, susijusio su 3D koordinačių (plotis/aukštis/gylis) konvertavimu į 2D koordinates (plotis/aukštis), objektų paviršių “užpaišymu” bei kitomis operacijomis. Tokiu būdu ne tik žymiai pagreitėja trimetės grafikos pateikimo greitis , bet ir mažiau apkraunamas kompiuterio procesorius (CPU), kuris tuo metu gali atlikti kitas užduotis.

Nei viena kompiuterijos šaka nesivysto taip greitai, kaip yra tobulinami grafiniai akseleratoriai. Jei per pastaruosius dvejus metus mikroprocesorių našumas išaugo 2- 3 kartus, tai grafinių adapterių greitis išaugo dešimteriopai.

Bene pagrindinė 3D akseleratorių poreikį sukėlusi priežastis yra nepaprastai išaugęs trimatę aplinką vaizduojančių kompiuterinių žaidimų. Be “rimto” trimačio akseleratoriaus tokie žaidimai praranda didesnę pusę žavesio: vaizdas trukčioja, daiktų kontūrai dantyti, kai kurių vaizdo detalių iš viso nesimato.

Veikimas :

Tam, kad sudėtingas erdvinis vaizdas pasirodytų ekrane, kompiuteris turi išspręsti aibę geometrinių užduočių ir atlikti begales matematinių operacijų. 3D objektų projektavimo ir atvaizdavimo ekrane eigą galima suskirstyti į kelis žingsnius:

1. Skaidymas

Visų trimačių objektų paviršiai suskaidomi į daugiakampius , dažniausiai – į trikampius. Taip žymiai sumažėja 3D scenos aprašymui reikalingas informacijos kiekis ir supaprastinami būsimieji skaičiavimai. Kiekvieno trikampio padėtis erdvėje apibrėžiama trimis taškais, kiekvienas kurių turi tris koordinates (x, y, z). kiekvienas taškas gali turėti savo spalvą bei skaidrumą apibūdinančias vertes. Kartais trikampiams priskiriamas ir paviršiaus atspindžio koeficientai.

2. Geometrinės transformacijos

Visų 3D objektų (trikampių) koordinatės paskaičiuojamos, atsižvelgiant į tai, kur yra stebėjimo taškas.

3. Apšviestumo skaičiavimai

Apskaičiuojamas objektų apšviestumas. Atsižvelgiant į šviesos šaltinių bei objektų tarpusavio padėtį, apšviestumo reikšmę įgauna kievienas trikampio kampas.

4. Rastrinio vaizdo kūrimas

Šis etapas reikalauja daugiausia skaičiavimų ir būtent juos atlieka trimatis akseleratorius. Šis etapas atitinkamai skaidomas į žingsnius:

a)konvertavimas į dvimatę grafiką

b)nematomų plokštumų pašalinimas

c)paviršių padengimas bei atsižvelgimas į geometrinę perspektyvą

briaunų sugludinimas, atspindžiai, šėšėliai

Po šio etapo tekstūros ir objektų geometrinės koordinatės iš kompiuterio RAM perkeliamos į akseleratoriaus atmintį

5.Vaizdo pateikimas

Viena iš tokių plokščių pavyzdžiui yra AGP (Accelerated Graphics Port), kuri žymiai gali pakelti kompiuterio grafinės sistemos produktyvumą . AGP leidžia videoadapteriui tiesiogiai naudotis kompiuterio operatyviąją atmintimi. Galingos grafinio projektavimo sistemos, žaidimai bei virtualios realybės programos reikalauja maksimalaus kompiuterio grafinės sistemos našumo ir sukelia intensyvų duomenų srautą iš kompiuterio RAM atminties sąlyginai lėta PCI
videoadapterį ir atgal. AGP technologija pašalina šį siaurą “butelio kaklelį”. AGP specifikacija aprašo du duomenų pasiėmimo iš RAM būdus:

1.Nuoseklus(DMA Transfer Mode): iš pradžių grafinis adapteris pasiima iš operatyviosios atminties visas reikalingas tekstūras, o po to kuria trimatį vaizdą.

2. Execute Transfer Mode: šiuo atveju akceleratorius pradeda kurti vaizdą ir parsisiunčia tekstūras tuomet, kai jų prireikia

antrasis būdas leižia pasiekti geresnius rezultatus, kadangi grafinis procesorius dirba ir tuo metu, kai per AGP siunčiami nauji duomenys.

Ploteriai

Tai didelio formato spausdintuvai (nuo A4 iki A0). Jie gali būti spalvoti ir nespalvoti. Ploteriai skiriasi taškų skaičiumi colyje. Gali būti 300/600 taškų viename. Kai kurie ploteriai turi operatyviąją atmintį, kuri yra įvairi 8Mb, 20Mb. Yra ploterių kurie turi kietą diską iki 2Gb. Praktiškai jie naudojami įvairaus dydžio plakatams, žemėlapiams spausdinti.

ATI TV tiuneris

Jis naudingas tiems, kas turi kabelinės televizijos įvadą, nuosavą palydovinės televizijos imtuvą, videokamerą, videomagnetofoną. Tai puikus įrankis prezentacijoms bei kompiuterių reklamai: įspūdingi “multimedia” efektai už prieinamą kainą. Dar viena panaudojimo sritis – video įrašų analizavimas. ATI TV tiuneris gali padidinti bet kurią judančio videovaizdo sritį; atskirus kadrus galima įrašyti į diską, atspausdinti. Turint pakankamai greitą kompiuterį, galima įrašyti judantį vaizdą pakankamai didele raiška ir redaguoti videomedžiagą specialiomis programomis.

Minimali kompiuterio konfigūracija: 486DX 4Mb RAM (Win95/98 – 8-16Mb)ATI vaizdo plokštė su AMS jungtimi.

Vienas iš multimedijos stebuklų, kuris sujungia profesionalaus lygio grafinio akseleratoriaus našumą su plačiomis multimedija galimybėmis vienoje grafinėje kortoje – tai All – Wonder Pro – tai galingas 2D ir 3D akseleratorius + TV tiuneris + videosignalo įėjimas iš videokameros ar magnetofono + videosignalo išėjimas į TVvideomagnetofoną.

Garso plokštės, akustinės sistemos

Garso plokštės

Garso plokštė yra daugiafunkcinis įtaisas, atkuriantis skaitmeninių garso įrašų ir MIDI failus, sumaišantis kelių šaltinių signalus, sintezuojantis įvairius garso efektus (pavyzdžiui, daugiabalsiškumą, erdvinį garsą), stiprinantis analoginį signalą bei keičiantis jo dažnines savybes, analoginį signalą paverčiantis skaitmeniniu ir atvirkščiai. Garso plokštę taip pat galima naudoti telefono ryšiui per Internetą.

Garso plokštė dažniausiai turi stereofoninius įėjimus mikrofonui ir linijai prijungti, taip pat stereofoninius išėjimus garsiakalbiams ir išoriniam stiprintuvui prijungti.

Viena pirmųjų garso plokščių kūrėjų buvo firma Creative Labs. Jos sugalvotas garso plokščių pavadinimas “Sound Blaster” labai paplito. Šios firmos plokštės yra vienos iš geriausių tarp multimedijai skirtų garso plokščių. Taip pat paplito firmų Adlib ir Roland plokštės. Dauguma multimedijai skirtos produkcijos yra pritaikyta šių firmų plokštėms, todėl pirkti reikia tik su jomis suderinamą garso plokštę, kuri jas imituoja aparatūriškai arba programiškai. Įvairių firmų plokštės gerokai skiriasi savo funkcinėmis galimybėmis, garso kokybe ir kaina.

Su CD-ROM kaupikliu garso plokštė jungiama per specialų interfeisą. Įvairių firmų kaupiklių interfeisai yra nevienodi, todėl gaminamos garso plokštės yra suderinamos su kelių firmų CD-ROM kaupiklių interfeisais.

Garsai yra įrašomi į įvairių formatų failus. Sintezuojami garsai dažniausiai įrašomi į firmos Microsoft standartizuotus MIDI formato (*.mid) failus, o iš garso šaltinio (pvz., magnetofono) įrašomi garsai į WAVE formato (*.wav) failus. MIDI failuose yra įrašomas ne garsas, o duomenys apie garso šaltinį, natų reikšmės ir jų ilgiai, garsumas, todėl jie užima palyginti nedaug vietos. WAVE failuose šaltinio garsas įrašomas skaitmenine forma (diskretizuotas ir kvantuotas). Tokios pat trukmės muzikinis Wave failas užima šimtus kartų daugiau vietos negu MIDI failas.

Gamintojai nurodo tokius pagrindinius garso plokščių parametrus:

• signalo kvantavimas (8 bitai senesnėse ir 16 bitų naujesnėse plokštėse);

• diskretizacijos dažnis (15,22 kHz prastesnėse plokštėse, 44,1 arba 48 kHz gerose plokštėse);

• garso sintezavimas (FM, tembrų rinkinys);

• polifonija (girdimi 32 arba 64 balsai vienu metu);

• sintezatoriaus kanalų skaičius (12, 22, 32);

• erdvinio garso efektai;

• suderinimą su Windows Sound System, MIDI, MPC1, MPC2, MPC3 ir kt.

• CD-ROM interfeiso tipą (SCSI, Sony, Panasonic/Creative Labs, Mitsumi, IDE-ATAPI).

Dauguma šių plokščių naudoja ISA magistralę. PCI garso plokštės dar tik pradeda atsirasti rinkoje.

Kuo daugiau garso plokštė turi atminties, tuo geresnė garso kokybė ir tuo daugiau instrumentų gali turėti.

Naujos garso plokštės įdiegimas

1. Išmeskite senosios plokštės programinę įrangą.

Windows 95 pasirinkite Start/ Settings/ Control Panel/ System. Pasirinkite skyrių Device Manager. Prie užrašo Sound, video and games controllers spustelti +, nurodyti savo garso plokštės modelį ir spustelti Remove.

2. Išimkite senąją garso plokštę.

Išjunkite kompiuterį neištraukdami tinklo šakutės, kad kompiuteris būtų įžemintas ir neliktų
krūvio, galinčio sugadinti įrangą. Išjunkite visus kabelius nuo garso plokštės, kolonėlių, mikrofono. Jei prie garso plokštės yra prijungtas platus pilkas duomenų kabelis iš CD-ROM įrenginio, jį taip pat išjunkite. Po to atsukite varžtą, laikantį garso plokštę, ir atsargiai ją išimkite.

3. Įdėkite naują garso plokštę.

Prieš įdėdami naują garso plokštę, prijunkite ją prie audio kabelio iš CD-ROM įrenginio. Jei naujoji plokštė yra su jungtimi, skirta CD-ROM įrenginiui, prijunkite platų duomenų kabelį. Atsargiai įstatykite naują garso plokštę. Priveržkite ją laikančius varžtus. Neuždėkite kompiuterio dangčio kol neįsitikinsite, kad viskas gerai veikia.

4. Įdiekite garso plokštės tvarkykles bei programas.

Įjungus kompiuterį turite pamatyti pranešimą, kad Windows rado naują įrenginį ir jam įdiegia programinę įrangą. Instaliavus garso plokštę iš naujo įkraukite sistemą. Tada įdiekite programas gautas su garso plokšte – paprastai garso rinkmenų redaktorių ir MIDI priedus.

Akustinės sistemos

Akustinėmis sistemomis galime vadinti kolonėles, ausines, mikrofonus, sintezatorių ir kt. įrenginius, pro kuriuos įvedamas ar išvedamas garsas. Akustinės sistemos gali būti pasyvinės ir aktyvinės. Pasyvine sistema gali būti kolonėlė, kuri neturi savo stiprintuvų. Garso plokščių išėjimo signalo galia yra maža, jos pakanka ausinėms ir mažiems garsintuvams. Norint stipresnio garso, reikia įsigyti akustinę sistemą su stiprintuvais. Sistemą pasirinkti reikia labai atidžiai, nes būtent ji elektrinį signalą paverčia akustinėmis bangomis – garsu. Stiprintuvas iš garso plokštės paimtą garsą sustiprina ir paduoda į garsiakalbį. Skaitmeniniams įrašams atkurti (pvz., *.wav rinkmenoms) garso plokštėje yra skaitmeninis analoginis keitiklis (skaitmeninį signalą paverčiantis analoginiu) ir stereofoninio garso signalo stiprintuvas. Atkuriamo garso signalo kokybė priklauso nuo įrašo, keitiklio ir stiprintuvo kokybės. Jie turėtų vienodai perduoti signalus, kurių dažnis yra nuo 20 Hz iki 20 kHz, t.y. signalus, į kuriuos reaguoja žmogaus klausa. Tačiau dažniausiai dažnio diapazonas yra nuo 50 Hz iki 15 kHz.

Perkant ausines reikėtų atsižvelgti į tuos pačius parametrus kaip ir kolonėlių, tačiau dar reikėtų atkreipti dėmesį ir į ausinių patogumą.

Mikrofono parametrai yra jautrumas, kuris matuojamas decibelais ir dažnio juosta. Dažnio juosta parodo, kokius žemiausius ir aukščiausius garsus priima mikrofonas. Mano paminėtos akustinės sistemos su tokiais parametrais tinka tik buičiai. Profesionalams reikėtų normalių mikrofonų su savo stiprintuvu, triukšmo slopinimo sistema ir kt.

Informacijos įvedimo priemonės

Dauguma šiuolaikinių informacijos įvedimo priemonių yra “intelektualios’’ ,nes jos turi atmintį ir yra lanksčiai valdomos.Jų yra labai daug ir įvairių.Klaviatūra ,pelytę turi dauguma PK .Kitos naudojamos tik specialios paskirties sistemose, pavyzdžiui, vaizdo kameros – vizualinės informacijos apdorojimo sistemose .Visos jos su PK yra sujungiamos arba standartiniais lygiagrečiuoju ir nuosekliuoju interfeisais ,arba specialiomis plokštėmis ,įstatomomis į PK išplėtimo jungtis ,ir yra valdomos specialios programinės įrangos .

Klaviatūra

Klaviatūra operatorius įveda informaciją į PK ir jį valdo .Klaviatūros skiriasi klavišų skaičiumi ,jų išsidėstymu ,”intelektualumu” ir ertgonomiškumu .Labiausiai paplito AT tipo klaviatūra turinti 102 klavišus .Dabar gaminamos klaviatūros ,turinčios 105 klavišus ,trys iš kurių skirti “Windows 95” valdyti .XT tipo kompiuteriu klaviatūroje buvo 92 klavišai .Nešiojamųjų PK klaviatūros būna mažesnės.

Klaviatūros klavišai yra sugrupuoti pagal paskirtį .Didžiausią grupę sudaro spausdinimo klavišai .Dar yra funkciniai klavišai, žymimi F1, F2, …, taip pat skaičių įvedimo, žymeklio ir PK valdymo klavišai. Klavišų išdėstymas bei jų simboliai įvairiose šalyse yra skirtingi. Pavyzdžiui, angliška klaviatūra vadinama “qwerty”, o prancūziška – “azerty”, nes pirmoji prasideda raidėmis “qw”, o antroji “az”.Naujose klaviatūrose yra “Windows 95” skirti klavišai.

Pieštukas

Šviesos pieštukas turi reaguoti į silpną ekrano švytėjimą, atsirandantį prabėgant elektronų spinduliui, nes vaizdas piešiamas tamsiame ekrane. Pieštuko skiriamoji geba turi atitikti ekrano skiriamąją gebą, todėl jame yra optinė sistema. Dirbant pieštukas priglaudžmas prie ekrano. Stiprintuvas sustiprintas fotoelemento signalas per nuoseklų interfeisą yra perduodamas kompiuteriui ir įrašomas į atitinkamą vaizdo atminties (vRAM) ląstelę. Pieštuke yra valdymo mygtukas, kuriuo jis įjungiamas arba išjungiamas.

Pieštuką valdo speciali programa. Nuo jos priklauso pieštuko atliekamos funkcijos. Vaizdas PK displėjuje gaunamas “perkialiant”

jį iš vRAM į ekraną. Skleidimas ekrane ir atmintyje yra sinchronizuotas, todėl pieštuko išėjimo impulsas, atsirandantis prabėgant po juo elektronų spinduliu, pasiunčiamas į atminties ląstelę, atitinkančią pieštuku nurodytą ekrano tašką. Priklausomai nuo to, ar pieštukas “piešia”, “trina” vaizdą ekrane, į atmintį bus įrašytas 1 arba 0, kartu atitinkamai ekrane atsiras baltas arba juodas taškas. Pieštukas pasižymi gera
skiriamąja geba, tačiau ilgesnis darbas, pakėlus ranką prie vertikalaus ekrano, vargina operatorių.

Pelytė (mouse)

Ją sukūrė firma XEROX 1970 m. Stumdant pelytę kilimėlio ar specialaus padėklo (apie 20×25 cm) paviršiumi, valdomas žymeklis displėjaus ekrane. Pelytės klavišais perduopdamos komandos kompiuteriui. Dauguma pelyčių turi du arba tris klavišus. Paprastai kairysis klavišas vykdo PK valdymo klavišų, pavyzdžiui, ENTER (RETURN), ESC, funkcijas. Dešiniuoju pelytės klavišu, dirbant su naujomis programomis, galima iškviesti specializuotą komandų kortelę. Vidurinis klavišas vartojamas retai, jo funkcijos priklauso nuo konkrečios programos.

Pelyte ypač patogu naudotis, dirbant su grafinėmis programomis ir programomis, kurių meniu valdomas žymekliu. Dažną pelytę, programiškai imituojant klaviatūros klavišus, galima pritaikyti darbui su programomis, nesugebančiomis jos valdyti.

Pelytė yra nedidelė, patogiai apimama ranka. Pelytės korpuse yra rutulys, kuris, ją stumdant, rieda kilimėlio paviršiumi ir suka vienas kitam statmenus ritinėlius, prie kurių ašelių yra pritvirtinti plyšėti diskeliai. Vienoje diskelio pusėje yra spinduoliai, o kitoje – fotoelementai. Stumdant pelytę pirmyn ar atgal, sukasi vienas diskelių, o stumdant į kairę ar į dešinę, – kitas. Judant pelytei įstržai, sukasi abu diskeliai. Pagal fotoelementų signalus nustatoma pelytės judėjimo kryptis, greitis ir nueitas atstumas. Aprašytoji optinė mechaninė pelytės konstrukcija dabar yra labiausiai paplitusi.

Gaminamos ir panašiai veikiančios mechaninės pelytės. Jos pigios, tačiau trumpaamžės. Yra pelyčių, neturinčių judamų dalių. Jos stumdomos ant specialaus languoto padėklo ir reguoja į nuo padėklo linijų atsispindėjusios šviesos pokytį. Tokios pelytės labai patikimos, bet jautrios padėklų defektams.

Pelytėje yra valdiklis, kuris iš mechanizmo gaunamus signalus suderina su PK interfeisu. Pelyčių skiriamoji geba kinta nuo 300 iki 700 taškų colyje (120 – 180 taškų centimetre). Kai ji didesnė, pelytei pakanka mažesnio ploto, bet judesiai turi būti tikslesni. Skiriamąją gebą galima keisti programiškai.

Pelytės prie PK dažniausiai jungiamos kabeliu per nuosekliojo interfeiso RS 232 jungtis DB/8 (8 kontaktai) ir DB/25 (25 kontaktai), o kai kurios – per 6 kontaktų mini DIN jungtį. Yra pelyčių be kabelio. Jos turi infraraudonųjų spindulių arba žemojo dažnio radijo bangų siųstuvus. Imtuvas yra sujungiamas su PK. Infraraudonųjų spindulių pelytę reikia visą laiką laikyti atgręžtą į PK, niekas jai neturi užstoti PK. Pelyčių kabeliai ir siųstuvai leidžia pelytei per 1 – 2 m nutolti nuo PK.

Norint, kad pelytė normaliai veiktų su IBM tipo PK, reikia, kad ji būtų suderinama su firmos MICROSOFT pelyte. Tai priklauso nuo pelytės valdymo programos (Driver). Ne visos pelytės, ypač pigios, yra patikimos.

Pelytę reikėtų stumdyti ant specialaus kilimėlio, kuris turėtų būti elastingas, švelnus, netepantis, kad negadintų pelytės rutuliuko, ir gerai sukibti su stalo paviršiumi, kad stumdant pelytę neslankiotų. Kai žymeklis ekrane nenoriai seka pelytės judesį, išimkite pelytės rutulį ir jį nuvalykite spiritu.

Yra specialių programų pelytės galimybėms padidinti.

Valdymo rutulys (trackball)

Valdymo rutulys – tai “apversta” pelytė, turinti keletą kartų didesnį – 3 – 4 cm (1- 2 cm nešiojamuosiuose PK) skersmens rutulį. Žymeklis displėjaus ekrane valdomas sukinėjant rutulį ranka, o komandos siunčiamos klavišais. Rutuliui, skirtingai negu prlytei, nereikia laisvos vietos ant stalo. Tai didžiausias jo pranašumas, ypač kai naudojamasi nešiojamaisiais PK. Prie kabinetinio PK rutulys dažniausiai prijungiamas kabeliu, o kai kada jis jau yra klaviatūroje.

Rutulio skiriamoji geba yra 300 – 500 taškų colyje, yra rutulių kurių skiamoji gebą keli tūkstančiai taškų colyje.

Dauguma jų veikia taip pat kaip optinė mechaninė pelytė. Firma LOGITECH neseniai pradėjo gaminti rutulį, kuriame jo pasukimas nustatomas analizuojant šviesą, atsispindėjusią nuo taškuoto rutulio paviršiaus. Gaminami kombinuoti įtaisai – rutulinė pelytė.

Grafitinė lenta (Digitizer)

Ji naudojama tiksliems grafikos darbams. Grafinė lenta yra displėjaus ekrano antrininikė. Joje galimapiešti specialiu pieštuku arba speciale pelyte, ovaizdas matomas ekrane. Lentoje piešti gerokai patogiau negu vertikaliame ekrane.

Po elektromagnetinės lentos paviršiumi yra tankus laidų tinklelis (dešimtys laidų milimetre), reaguojantis į pieštuko skleidžiamą elektromagnetinį lauką arba į lauko pokytį, kurį sukelia pieštukas. Lentos valdiklis nustato pieštuko padėties koordinates ir perduoda jas į PK.

Lentos skiriamoji geba yra nuo 4 ik10 kartų mažesnė už atstumą tarp laidininkų ir svyruoja nuo 0,1 ik 0,25 mm. Ji priklauso ne tik nuo lentos ir pieštuko konstrukcijos, bet ir nuo pieštuko vertikalumo, nes, palenkus pieštuką, pasikeičia jame esančio signalų siųstuvo padėtis laidų tinklelio atžvilgiu.

Mažiausios lentos atitinka A6 formatą (21×29,7 cm), o didžiausios – aštuonis kartus didesnį A0 formatą. Šiuolaikinės lentos reaguoja į pieštuko
piešti jose galima kaip popieriuje. Kuo stipriau pieštukas spaudžiamas, tuo storesnią liniją jis piešia. Pieštukai skiria 256 – 512 prispaudimo lygių.

Braižant vietoje pieštuko naodojamas įrankis, panašus į pelytę su langeliu, turinčiu žymą padėčiai tiksliai nustatyti.

Lentos būna standžios ir lanksčios. Yra ir skaidrių lentų. Lenta su PK sujungiama kabeliu arba ifraraudonaisiais spinduliais.

Skaneriai (Scanner)

Įvestieji vaizdai gali būti tiesiogiai naudojami kompiuterizuotai leidybai arba tam tikru būdu apdorojami ar analizuojami, pvz., naudojant atpažinimo programas (OCR – Optical Character Recognition), tekstai gali būti automatiškai perskaitomi. Visi skaneriai turi šviesos šaltinį ir fotoimtuvą, kartais – vaizdo kamerą su CCD (Charge Coupled Device) fotoliniuote arba matrica. Skeneriai vaizdą diskretizuoja (sudalija) ir kvantuoja (fiksuoja pilkumo lygių skaičių). Skeneriai esti staliniai ir rankiniai.

Staliniuose skeneriuose dokumentas gali būti paduodamas skaityti būgnu; tuomet skaitymo mechanizmas nejuda.Plokštieji skeneriai primena kopijavimo aparatą; juose dokumentas padedamas ant stiklo.Dokumentą skaito po juo judantis optinis elektrinis keitiklis.Yra skenerių, kurių vaizdo kamera yra pakeliama virš dokumento. Jų optinė skiriamoji geba yra nuo 300×300 iki 600×1200 taškų colyje ir nuo 256 iki 1024 pilkumo lygių.

Didesnė skiriamoji geba yra gaunama programa apskaičiuojant ir įterpiant papildomus taškus tarp realiai nuskaitytų. Juose yra baltosios šviesos šaltinis, optinė sistema, suskaidanti pirminį vaizdą į raudoną, mėlyną ir žalią vaizdus, ir fotoimtuvas, atskirai priimantis kiekvieną šių vaizdų. Spalvotąjį vaizdą galima išskaidyti nuosekliai – keičiant raudoną (R), žalią (G) ir mėlyną (B) filtrus, arba lygegrečiai – prieš fotoimtuvus įtaisant pusskaidrių veidrodžių sistemą ir R, G, B filtrus.

Rankinia skeneriai atsirado 1987 m. Rankiniai skeneriai patogūs tik mažo formato dokumentams epizodiškai skaityti. Veidrodis ir optinė sistema gautąjį vaizdą projektuoja į fotoelementų liniuotę. Skaitant dokumentą, skeneris ranka traukiamas statmenai ritiniui, kuris, sukdamas diskelį, moduliuoja spinduolio šviesos srautą.

Sensoriniai ekranai (Touchscreens)

Sensorinis ekranas reaguoja į prisilietimus specialiu pieštuku arba net pirštu, todėl PK galima valdyti tiesiog per ekrane matomą meniu arba rašyti jame komandas.

Naudojami keli būdai pieštuko padėčiai sensoriniame ekrane nustatyti: elektromagnetinis, jau aprašytas aiškinant grafinę lentą; ultragarsinis, kai ekrano paviršiumi skleidžiamos aukštojo dažnio akustinės bangos, kurių iškraipymai, paspaudus pieštuku tam tikrą ekrano vietą, panaudojami pieštuko koordinatėms ir spaudimo jėgai nustatyti; srovių matavimo, kai srovių , tekančių per ekrano kampus, nevienodumas panaudojamas pieštuko koordinatei nustatyti. Srovės šaltinis – pieštukas gali būti kabeliu sujungtas su PK. Tada priglaudus jį prie laidaus ekrano, per ekrano kontaktus, esančius arčiau pieštuko, prateka didesnė srovė. Panašus rezultatas gaunamas ir naudojant su PK nesujungtą pieštuką; spaudžiant jį prie ekrano, sumažėja varža tarp dviejų laidžių ekrano sluoksnių ir toje vietoje prateka srovė.

Šiuolaikinį pirštu valdomą sensorinį displėjaus ekraną sudaro skaidri daugiasluoksnė danga (detektorius), valdiklis ir valdymo programa. Ekrną dengia labai plonas skaidrus, trapus, laidus indžio oksido ir alavo sluoksnis, virš kurio yra apsauginis labai plono stiklo sluoksnis. Į laidžiojo sluoksnio kampus valdiklis paduoda kintamąją įtampą ir matuoja per juos tekančią srovę. Palietus ekraną pirštu, per kontaktus, esančius arčiau lietimosi taško, prateka šiek tiek didesnė srovė. Pagal srovių nesimetriškumą valdiklis apskaičiuoja lietimo taško koordinates ir perduoda jas kompiuteriui.

Tokie ekranai patogūs ne tik dirbant su klaviatūros neturinčiais nešiojamaisiais ar kišeniniais PK, bet ir įvairiose viešose informacijos sistemose. Pavyzdžiui, keleivis aerouoste, priėjęs prie tokio ekrano ir palietęs atitinkamus užrašus, gali labai paprastai jį dominančią informaciją. Tai daug patogiau negu naudotis klaviatūra.

Išvedimo sistemos įrenginiai

Išvesties įrenginių paskirtis – apdorotą informaciją išvesti iš kompiuterio sisteminio bloko. Displėjuje gali būti matoma ir įvedama informacija. Tai padeda ją kontroliuoti, taisyti, bet neturi jokios įtakos jos išvedimui. Prie išvesties įrenginių priskiriami displėjai, specialieji projektoriai, spausdintuvai, braižytuvai, garsiakalbiai (juos ypač naudoja žmonės, kurių sutrikusi rega) ir kt.

Displėjus turi beveik visi kompiuteriai. Jų paskirtis – išvesti grafinę ir tekstinę informaciją. Pagal konstrukciją displėjai skirstomi į kineskopinius (taškinius, CRT) ir plokščiuosius (vektorinius, LTQ). Plokštieji dėl savo mažų matmenų plačiau naudojami nešiojamuose kompiuteriuose, tačiau vaizdo kokybe ir didesne kaina nusileidžia kineskopiniams. Šiuo metu daugiausiai naudojamų kineskopinių displėjų parametrus pateikiu lentelėje.

Tipas Sukūrimo

metai Spalvotas/

nespalvotas Didžiausia skiriamoji geba dirbant tekstiniu rėžimu (simboliai) Didžiausia skiriamoji geba dirbant grafiniu rėžimu
1988

1991 nespalv. (2 sp.)

spalv. (16 sp.)

spalv. (16 sp.)

spalv. (256 sp.)

spalv. (16 sp.)

spalv. (65 536 sp.) 80*25

80*25, 80*43

80*25, 80*50

80*25

80*25

80*25 720*348

640*350

640*480

640*480,800*600

1024*764

1024*768

Vaizdo kokybė displėjaus ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičius ekrane), spalvingumo, kadrų dažnio, dažnių juostos. Dauguma displėjų patys prisiderina prie personalinio kompiuterio atvaizdavimo standarto. Personalinio kompiuterio displėjuose, kaip ir televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis taškas, bėgdamas per ekraną. Elektroniniame vamzdyje tašką kuria elektronų spindulys, žadindamas ekrano vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Nuo spindulio intensyvumo priklauso vaizdą sudarančių taškų šviesumas. Vaizdą taškas pradeda piešti iš kairiojo viršutinio ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto, po truputėlį leisdamasis žemyn. Paskui staigiai grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę. Taip eilutė po eilutės jis piešia vaizdą iki ekrano apačios, o ją pasiekęs baigia piešti kadrą ir vėl pradeda naują. Displėjuje tuo pačiu metu galima matyti tik grafinį arba tekstinį vaizdą. Kišeniniams ir nešiojamiems personaliniams kompiuteriams naudojami plokštieji nespalvoti ir spalvoti, daugiausia skystųjų kristalų, ekranai. Skystųjų kristalų ekranai vartoja mažiausiai energijos, yra lengvi ir pigūs. Didžiausi jų trūkumai – inertiškumas ir prastesnis skaitomumas – sėkmingai šalinami. Taip pat yra ir plazminiai ekranai. Juose daugiausiai naudojamos neono dujos arba argono ir neono dujų mišinys, todėl jie švyti rausvai oranžine spalva. Displėjaus ekrano dydis (įstrižainė) matuojama coliais. Paprasčiausių kineskopinių displėjų ekranai būna 14 colių. Leidyboje ir kitur, kur reikia dirbti su smulkiais objektais, naudojami ir didesnės įstrižainės ekranai (15, 16 ar 17 colių). Norint sumažinti akims daroma poveikį, senesniems displėjams buvo gaminami specialus filtrai.

Personaliniu kompiuteriu galima įvairiai apdoroti vaizdus, pavyzdžiui: retušuoti, padidinti kontrastą, pakeisti vaizdo spalvas ir elementus, deformuoti ir transformuoti vaizdą, maišyti televizinį ir personalinio kompiuterio sukurtą vaizdą ir t.t. norint vaizdą į personalinį kompiuterį įvesti iš vaizdo magnetofono, TV imtuvo arba personaliniame kompiuteryje sukurtą vaizdą įrašyti į vaizdo juostą ar stebėti televizoriaus ekrane, reikia įsigyti specialias plokštes, suderinančias personalinį kompiuterį ir televizinio vaizdo standartus. Vaizdo plokštes galima suskirstyti į keturias grupes:

1. plokštės televiziniam kadrui arba vaizdui įvesti į kompiuterį. Jos analoginį televizinio vaizdo signalą paverčia skaitmeniniais kompiuterio standarto (VGA, SVGA) signalais (diskretizuoja, kvantuoja, koduoja spalvas);

2. plokštės kompiuterio vaizdui paversti televiziniu vaizdu (VGA/ TV converter – VGA/TV keitikliai). Jos skaitmeninius kompiuterio signalus paverčia analoginiu televizinio vaizdo signalu;

3. plokštės televiziniam ir kompiuterio generuojamiems vaizdams įterpti vieniems į kitus (Video Overlay Card). Jos ne tik suderina kompiuterį ir televizinio vaizdo signalus, bet ir sugeba kompiuterio kuriamą vaizdą ir televizinius vaizdus įterpti vieną į kitą.

4. plokštės MPEG (Motion Picture Expert Group) metodu užkoduotiems animaciniams vaizdams atkurti.

Yra plokščių, atliekančių visas minėtas operacijas realiu laiku, t.y. apdorojančių 25 – 30 kadrų per sekundę. Kai kurios vaizdo plokštės turi stereofoninius garso įėjimus, su jomis labai patogu įgarsinti sukurtus vaizdinius siužetus. Yra plokščių,skirtų įvesti pavieniams kadrams bei jiems paversti kompiuterio standarto vaizdu, ir plokščių, sugebančių įvesti į kompiuterį televizinį vaizdą realiu laiku.

Spausdintuvas kompiuterio darbui nebūtinas, tačiau be jo neįmanoma apsieiti, norint atspausdinti dokumentą. Šiandien žmonės labiau pasitiki popieriniu dokumentu nei galimybe perskaityti jį ekrane. Kompiuteriniai spausdintuvai spausdina tekstą, specialius grafinius simbolius ir grafinius vaizdus. Teksto ir grafinių simbolių spausdinimą kompiuteris valdo, siųsdamas spausdintuvui ne simbolio formos aprašymą, o ASCII simbolių lentelės kodus. Spausdintuvai skirstomi į dvi stambias grupes: kontaktinius (tiesioginio veikimo) ir bekontakčius (netiesioginio veikimo). Prie kontaktinių spausdintuvų priskiriami plaktukiniai ir adatiniai, prie bekontakčių – rašaliniai ir lazeriniai. Kontaktiniuose spausdintuvuose taikomas mechaninis spausdinimo principas, t.y. tam tikras mechanizmas per dažančią juostelę susiliečia su popieriumi ir palieka jame pėdsaką.

Plaktukinio spausdintuvo mechanizmą sudaro raidžių pavidalo plaktukėlių rinkinys. Smūgiuodamas į popierių, plaktukėlis palieka jame kokybišką raidės atspaudą, tačiau norint pakeisti šriftą, reikia keisti ir visą raidžių rinkinį. Plaktukiniu spausdintuvu negalima spausdinti grafinių vaizdų. Dėl šių priežasčių jis naudojamas retai.

Adatiniai spausdintuvai Lietuvoje dar gana paplitę. Jie skiriasi adatėlių skaičiumi galvutėje, spausdinimo kokybe ir greičiu. Adatėlės galvutėje yra išdėstytos vertikaliai vienu ar keliais stulpeliais. Adatėles valdo atskiri elektromagnetai. Tarp galvutės
ir popieriaus yra dažais įmirkyta juostelė. Adatėlės smūgiu dažai yra perkeliami ant popieriaus. Vaizdas sudaromas iš taškų. Vaizdo kokybė priklauso nuo taškų tankio. Tekstas spausdinamas dviem režimais – juodraščio (Draft) ir švarraščio (LQ ar NLQ). Dažniausiai adatinis spausdintuvas turi atmintį, kurioje aprašyta, kokius veiksmus turi atlikti adata, suformuodama vieną ar kitą simbolį. Kontaktinių spausdintuvų trūkimai – lėtas spausdinimas, triukšmas, žema spausdinimo kokybė. Tačiau palyginus su bekontakčiais, jie yra pakankamai pigūs.

Bekontakčių spausdintuvų mechanizmas tiesiogiai nesiliečia su popieriumi. Rašaliniai spausdintuvai dirba tyliai, nes spausdina taškais purkšdami specialų rašalą ir neliečia popieriaus. Jie spausdina geriau, o kainuoja panašiai kaip ir adatiniai. Tačiau palyginti brangus yra rašalas. Kiekvienos spalvos rašalui purkšti yra keli stulpeliu išdėstyti elektrinio signalo valdomi purkštukai. Purkštukai yra miniatiūriniai, plika akimi sunkiai įžiūrimos. Spausdintuvams naudojamas skystasis arba plastiškasis rašalas. Skystasis rašalas purškiamas tolydžiai arba impulsais. Rašalinių spausdintuvų skiriamoji geba yra iki 720*720 taškų colyje, spausdinimo greitis 3 – 5 nespalvoti puslapiai per minutę, RAM – nuo 32 iki 512 Kbaitų. Spalvotai spausdinama maždaug penkis kartus lėčiau.

Terminį spausdintuvą sudaro trys pagrindiniai elementai: terminė galvutė, speciali juostelė ir popierius. Terminė galvutė susideda iš šiluminių elementų, kurie, atėjus signalui, yra įkaitinami. Šie spausdintuvai ne brangesni už adatinius, spausdina tyliai ir gerai, tačiau jiems reikia specialaus popieriaus arba specialios vienkartinės juostelės, todėl jų eksploatacija taip pat gerokai brangesnė negu adatinių.

Lazerinių spausdintuvų, kaip ir dokumentų dauginimo technikos, veikimo principas pagrįstas lazerinio įrenginio (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus būgno elektrostatinį dokumento atvaizdą. Lazerinis spausdintuvas spausdina visą puslapį iš karto, kaip kopijavimo aparatas. Veikimo principas. Pirmiausiai specialus skustuvas nuvalo būgno paviršių. Paskui paviršius teigiamai jonizuojamas elektriniu išlydžiu. Lazerio spindulys, moduliuotas įrašoma informacija, daugiabriauniu veidrodžiu yra skleidžiamas eilutėmis besisukančio būgno paviršiuje. Jis invertuoja paviršinius krūvius ir padaro juos neigiamus. Šitaip gaunamas elektrostatinis spausdinimo atvaizdas. Vaizdas išryškinamas teigiamą krūvį turinčias dažų milteliais, kurie prilimpa neigiamai įelektrintuose būgno paviršiaus taškuose. Paskui dažai perkeliami ant neigiamai įelektrintų popieriaus lapų. Dažnai popieriuje užfiksuojami jį kaitinant. Lazeriniai spausdintuvai turi turėti talpią operatyviąją atmintį. Lazerinis spausdintuvas, kaip ir kiti, veikia dviem režimais.

Bekontakčių spausdintuvų privalumai – labai gera kokybė, galimybė greitai spausdinti (iki 20 puslapių per minutę), tačiau kainuoja jie dažnai brangiau nei pats kompiuteris. Todėl bekontakčiai spausdintuvai paprastai naudojami ten, kur reikia aukštos kokybės, pavyzdžiui, leidybinėse sistemose.

Braižytuvai. Braižytuvai pagal brėžinio formatą skirstomi į tris grupes: mažo formato (A ir B ANSI standarto formatai), vidutinio formato (C ir D formatai) ir didelio formato (E formatas). Pagal piešimo būdą skiriami vektoriniai ir rastriniai braižytuvai.

Vektoriniai braižytuvai yra pieštukiniai. Imituodami braižytoją, jie braižo linijomis vienu ar keliais skirtingų spalvų pieštukais.

Rastriniai braižytuvai veikia panašiai kaip spausdintuvai. Jie būna elektrostatiniai, terminiai, rašaliniai, adatiniai. Šie braižytuvai dažniausiai būna lygiagretūs, t.y. jie neturi judamosios spausdinimo galvutės ir spausdina iš karto visame dokumento plotyje. Seniausi ir plačiausiai naudojami yra pieštukiniai braižytuvai. Kai kuriuose jų popierius ir pieštukai juda statmenai vienas kitam. Kituose popierius klojamas ant braižymo stalo ir juda tik pieštukas. Pieštukiniai braižytuvai yra universalūs, nelabai brangūs, tinka ir mažų, ir didelių formatų dokumentams, tačiau palyginti lėtai veikia.

Elektrostatinių braižytuvų galvutė įelektrina tam tikras popieriaus vietas, kad jos pritrauktu dažus. Jie yra spalvoti, turi didelę skiriamają gebą, veikia gerokai greičiau negu pieštukiniai, tačiau brangūs ir jiems reikia specialaus popieriaus, kurio paviršius padengtas dielektriko sluoksniu.

Elektrografinis braižytuvas gali būti lazerinis sp