Kova su nelegalia programine įranga praktinių pavyzdžių analizė
5 (100%) 1 vote

Kova su nelegalia programine įranga praktinių pavyzdžių analizė

Turinys:

Įvadas

Programinės įrangos sąvokos apibrėžimas

Nelegali programinė įranga

Nelegalios programinės įrangos platinimo ir naudojimo būdai

Kova su nelegalios programinės įrangos platinimu ir naudojimu

Praktiniai pavyzdžiai taikomi Lietuvoje

Praktiniai kovos būdų pavyzdžiai Europoje

Naudojami būdai kovoje su “kompiuteriniais piratais” Jungtinėse Amerikos Valstijose

Legalios programinės įrangos apsauga nuo neteisėto platinimo ir naudojimo

Išvados

Summary

Literatūros šaltiniai

ĮVADAS:

Informacinės technologijos priemonės vis sparčiau įgauna didelę reikšmę žmonių darbe bei kasdieniniame gyvenime. Tyrimų bendrovės “TNS Gallup” atliktais tyrimų duomenimis Lietuvoje 2007 m. pradžioje nešiojamus ar stalo kompiuterius turėjo 43 % šalies gyventojų, o 7 iš 10 kompiuterių buvo prijungti prie interneto tinklo . Tačiau Europos Sąjungos statistikos agentūros “Eurostat” 2006 m. tyrimo duomenimis Lietuvoje prie interneto prisijungusių namų ūkių dalis buvo viena mažiausių Europos Sąjungoje ir siekė 35 % visų apklaustųjų (didžiausia procentinė dalis prisijungusių namų ūkio vartotojų buvo Nyderlanduose – 80%, o mažiausia Graikijoje – 23 %). Kompiuteriai bei ryšio technologijos labai palengvina darbą, bendravimą bei bendradarbiavimą, tačiau kartu jos atneša ir daug naujų grėsmių vartotojams t.y. skatina kreditinių ir atsiskaitomųjų banko kortelių informacijos vagystes, asmens duomenų vagystes, kompiuterinius virusus, amoralaus turinio, visiems prieinamą informaciją ir sukelia daugelį kitų problemų, žeidžiančių tiek atskirą individą, tiek pačią visuomenę.

Kadangi pasaulinis kompiuterinis tinklas leidžia bendrauti tarpusavyje nepaisant fizinių atstumų, tokiu būdu peržengdama valstybių sienas, tampa globalia problema. Todėl paskutiniu metu pastebimas didžiulis tarptautinės bendruomenės susidomėjimas programinės įrangos apsaugos klausimu. Tarptautinės organizacijos priima kovos su nelegalia programine įranga strategijas, veiksmų planus, kurių paskirtis padėti “kompiuterių piratų ” alinamoms valstybėms. Verslo programų aljansas , Tarptautinis intelektinės nuosavybės aljansas , Europos Sąjungos institucijos ir kt. deda dideles pastangas bandydamos suteikti tinkamą pagalbą savo narėms bei partnerėms. Tačiau savaime suprantama, kad visam šiam procesui reikalinga pačių šalių iniciatyva.

Kiekvienas vartotojas, nepriklausomai ar jis yra pavienis vartotojas namuose ar valstybės tarnautojas, įmonės ar įstaigos darbuotojas turi pasirūpinti savo duomenų bei kompiuterio apsauga. Pirmiausia kompiuterio programinės įrangos ir antivirusinės programos legalumu bei savo duomenų viešinimo internete.

Reikia suprasti, kad apsauga reikia rūpintis nuolat, nes tai procesas, o ne galutinis rezultatas. Sparčiai besivystant šiuolaikinėms technologijoms, norint užtikrinti saugumą turi būti nuolatos kompleksiškai naudojamos administracinės, techninės bei programinės priemonės. Tačiau šimtaprocentinis saugumas neegzistuoja, o bandymas jo siekti yra labai brangus ir sudėtingas procesas.

Darbe nagrinėjami tarptautiniai praktiniai pavyzdžiai kovoje su nelegalios programinės įrangos platinimu bei naudojimu ir legalios programinės įrangos apsaugos būdai kaip gerieji pavyzdžiai, kurie Lietuvai gali padėti efektyviai kovoti su “kompiuteriniais piratais” bei šviesti šalies gyventojus apie kylančius pavojus susijusius su nelegalios programinės įrangos naudojimu ir pan. Ši tema pasirinkta, kaip ypač aktuali Lietuvai dėl savo aukšto nelegalios programinės įrangos platinimo bei naudojimo rodiklio tarptauniniame lygmenyje (IIPA 2007 m. duomenimis 59 % visos programinės įrangos buvo nelegali ).

Darbo tikslas – palyginti Lietuvos, Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kovos būdus su nelegaliu programinės įrangos platinimu bei naudojimu, ir remiantis JAV bei Europos gerąja patirtimi, pasiūlyti, kaip būtų galima patobulinti Lietuvoje egzistuojančias priemones šioje srityje.

Uždaviniai:

1) Apibrėžti kas yra nelegali programinė įranga;

2) Bendrais bruožais pristatyti nelegalios programinės įrangos platinimo ir naudojimo būdus;

3) Apžvelgti pagrindines priemones Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, taikomas kovoje su nelegalios programinės įrangos platinimu bei naudojimu;

4) Pristatyti praktinius pavyzdžius, kurie yra naudojami apsaugoti programinę įrangą nuo jos nelegalaus panaudojimo ir platinimo.

1. PROGRAMINĖS ĮRANGOS SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS

Norint tvarkyti kompiuteryje esančią informaciją, nepakanka tik sukomplektuoti kompiuterį iš įvairių techninės įrangos komponentų. Tam, kad kompiuteris apdorotų informaciją reikalinga programinė įranga – tam tikra programų sistema – valdanti kompiuterio įrenginius ir atliekanti naudotojui reikalingą darbą.

Dažniausiai programinę įrangą kuria kvalifikuoti inžinieriai – programuotojai, ir tik nedidelę dalį kuria patys programų naudotojai. Programinė įranga yra nuolat tobulinama, nes ji greitai sensta ir tampa nebereikalinga, nes netenkina didėjančių poreikių, o viena iš pagrindinių programinės įrangos paskirčių – kad vartotojui naudotis kompiuteriu būtų kiek galima paprasčiau ir efektyviau.

Programinė įranga yra skirstoma į kelias rūšis:

1) Komercinės programos (ang.
commercial software4). Dauguma programų platinamos komerciniu pagrindu. Jos parduodamos gamintojo nustatyta kaina – dažniausiai visi vartotojai moka vienodai (bet pvz.: kai kurių pavadinimų Microsoft programinė įranga yra gaminama, parduodama ir platinama pagal specialias licencijas, kurios suteikia nuolaidas, ir yra skirta švietimo ir valstybės įstaigoms, akademiniai produktai yra pažymėti žodžiais „akademinė laida“ (ang. academic edition)), jie negali programoje nieko pakeisti, patobulinti. Komercinės programos paprastai parduodamos pakuotėse, kuriose būna kompiuteriniai kompaktiniai diskai, dokumentai, tame tarpe ir vartotojo vadovas, registracijos/produkto aktyvavimo kortelė ar kodai ir pan. Vienos iš populiariausių komercinių programų yra Microsoft Windows, Microsoft Office, Corel Draw ir kt.

2) Nemokama programinė įranga (ang. freeware5). Šios platinamos nemokamai. Dažniausiai šios programos būna sukurtos sau, o vėliau perduotos bendram naudojimui. Kartais nemokamas platinimas naudojamas kaip priemonė konkurencinėje kovoje. Kai kuriais atvejais programos kūrėjai nurodo, kad jų sukurta programa yra nemokama individualiems vartotojams. Organizacijos, kurios nori ją vartoti, turi nusipirkti atitinkamą licenciją. Nemokamos programos paprastai platinamos elektroniniu paštu, internetu, o kartais parduodamos kompiuteriniuose kompaktiniuose diskuose ir diskeliuose, kurių kainą sudaro informacijos laikmenų kaina ir informacijos perkėlimo į juos išlaidos.

Nemokomoms programoms taip pat priskiriamos atvirosios (atviro kodo) programos (ang. open source6), kurias naudotojas gali pats tobulinti, pritaikyti pagal savo poreikius. Kartais pradedančiajam vartotojui siūloma susimokėti už tam tikras paslaugas – gauti jau sukomplektuotą atvirųjų programų rinkinį informacinėje laikmenoje su instrukcijomis, knygutėmis ir pan. Populiariausios tokio tipo programos yra Linux, Blender ir kt.

3) Sąlyginai nemokamos programos (ang. shareware7). Ši programinės įrangos rušis užima tarpinę padėtį tarp nemokamų ir komercinių programų. Šias programas galima gauti ir išbandyti nemokamai (ribotam laikotarpiui arba tik su daliniu funkcionalumu), bet norint jas naudoti nuolatos, reikia programos kūrėjams arba platintojams sumokėti atitinkamą, dažniausiai nedidelę, pinigų sumą. Platintojai arba kūrėjai gavę šį užmokestį, atsiunčia registracijos raktą (simbolių kombinaciją), leidžiantį naudotis papildomomis programos galimybėmis. Tokioms programos priskiriama WinZip, Nero ir kt.

Programinė įranga skiriasi nuo kitų prekių tuo, kad ji yra iš esmės ne materialus, bet intelektualus produktas, kurį labai lengva kopijuoti. Todėl perkant programinę įrangą yra perkama ne pati programinė įranga, o teisė ja naudotis, dar vadinama licencija. Tad programinė įranga naudojama legaliai, jei naudojamai kopijai yra įsigyta licencija. Licencija taip pat apibrėžia, ką vartotojas gali ir ko negali daryti naudodamas programinę įrangą.

Licencija nėra laikmena, kurioje yra programinės įrangos diegimo programa, kai kuriais atvejais laikmenos taip pat būna ir licencijos, bet tada jos yra gamintojo pažymėtos specialiais holografiniais paviršiais. Tačiau dažniausiai licencija yra arba specialus lipdukas arba atskiras dokumentas, kurie yra gaunami perkant programinę įrangą iš gamintojo autorizuotų pardavėjų.

2. NELEGALI PROGRAMINĖ ĮRANGA

Neteisėtas programinės įrangos kopijavimas ir platinimas t.y. neturint tam licencijos, vadinamas klastojimu arba piratavimu, ko pasekoje neteisėtu būdu įsigyta programinė įranga vadinama – nelegalia programine įranga, kuri yra ne tik intelektualinės nuosavybės neteisėtas naudojimas bet ir nesumokami mokesčiai valstybei. Programinės įrangos piratavimas, tai visame pasaulyje išplitusi epidemija, kurią pažaboti yra itin sunku dėl šiuolaikinių technologinių galimybių, kurios sudaro palankią terpę kompiuteriniams nusikaltimams.

Nelagalios programinės įrangos platinimas ir naudojimas turi daug neigiamų pasėkmių ne tik paprastam vartotojui bet ir valstybei. Dėl negalios programinės įrangos kopijavimo prarandamos darbo vietos bei užsienio investicijos, kurios skiriamos naujų technologijų, programų kūrimui, įdiegimui ir pan. to pasekoje sulėtėja ir šalies technologijos raida. Daroma žala teisėtos programinės įrangos gamintojams, pardavėjams bei platintojams, platinamų kanalų plėtrai, efektyvumui ir sėkmiai, nes konkuruojama su piratinėmis programomis, kurių išlaidos gaminant piratinę produkciją praktiškai lygios nuliui.Nukenčia ir vartotojas, kuris negauna jam priklausančio aptarnavimo, dokumentacijos ir smarkiai rizikuoja pasigauti “kompiuterinį virusą”, kuris gali nesugrąžinimai sunaikinti visą informaciją esančia kompiuteryje, taip pat piratinė programinė įranga neturi jokių kokybės garantijų, todėl tikėtina, kad nusipirkus piratinę programą ji neatitiks visų legalios programinės įrangos standartų bei gali būti nefunkcionali t.y. ją įdiegus neveikti ar po kurio laiko nebeveikti. Šalies viduje plečiasi šėšėlinė ekonomika ir valstybė negauna biudžetinių pardavimų ir pajamų mokesčių įplaukų. BSA trečiojoje metinėje ataskaitoje apie piratavimą visame pasaulyje nurodoma tokia prarastų lėšų statistika (pav. 1) [5., p. 6].

pav. 1

2.1. Nelegalios programinės įrangos platinimo ir naudojimo būdai

Dėl dažniausiai per didelės legalios programinės įrangos kainos ir dėl atsiradusių galimybių kompiuteriu lengvai ir greitai padaryti tikslią programos kopiją, programinės įrangos nelegalus naudojimas yra ypač paplitęs. Piratavimo atvejai aptinkami visur: paprastų vartotojų namuose, mokyklose, verslo įmonėse ir valstybės institucijose, apima kompiuterio vartotojus bei profesionalus, kurie užsiima didmenine vogtos programinės įrangos prekyba. Programinės įrangos piratai ne tik vagia iš bendrovių, kuriančių programinę įrangą, bet pažeidžia visų naudotojų teises dėl mažesnių lėšų, skirtų naujos programinės įrangos tyrimui ir tobulinimui.

Didėjant kompiuterių ir interneto naudotojų skaičiui visame pasaulyje, taip pat dažnėja ir piratavimo atvejų (pav. 2) [5., p. 2].

pav. 2

Yra skiriami keli pagrindiniai nelegalios programinės įrangos naudojimo būdai:

1) Galutinio vartotojo piratavimas:

Šiam nelegalaus programinės įrangos naudojimui priskirami programinę įrangą gaminančių įmonių darbuotojai, kurie atgamina programinės įrangos kopijas be leidimo, vienos licencijuotos kopijos diegimas keliuose kompiuteriuose, programų versijų atnaujinimas neturint licencijuotos versijos, kurią reikia atnaujinti, akademinės ar kitos ribotos, ar neskirtos mažmeniniai prekybai programinės įrangos įsigijimas be licencijos komerciniam naudojimui. Kartais programa skolinama iš kolegos ar bičiulio, kuris “geraširdiškai” padėdamas pastarajam, “atlieka jam meškos paslaugą”. Vartotojas nesuvokia, kad čia skriaudžia pats save, apribodamas savo teises į lengvatinį programos versijos atnaujinimą, programos dokumentaciją, riziką, kad duomenys, kaupti ne vienerius metus, gali būti pažeidžiami virusų.

2) Klientas-Serveris: per didelis naudotojų skaičius:

Šis piratavimo būdas atsiranda tada, kai per daug darbuotojų tinkle naudoja centrinę kompiuterių programos kopiją vienu metu. Vartotojai, kurie turi vietinį tinklą, turi turėti licenciją, kurioje nurodytas galimų programinės įrangos kopijų skaičius. Jei yra daugiau vartotojų nei leidžia licencija, tai laikoma „per dideliu naudotojų skaičiumi”.

3) Piratavimas internete:

Ši piratavimo rūšis nesuvaldomu greičiu plinta ne tik vidiniais kanalais, bet ir tarptautiniu mastu. Tokiu būdų programinė įranga yra atsiunčiama internetu, tačiau pirkimo taisyklės galioja tiek prekiaujant internetu, tiek perkant parduotuvėse, todėl parduodant internetu neturint licencijos – piratavimas. Dažniausiai internetu nelegaliomis programinėmis įrangomis prekiauja neteisėtos svetainės, kurios suteikę galimybę nemokamai atisiųsti reikiamą programinę įrangą arba apsikeisti turimomis, taip pat interneto aukcionai, kurie siūlo įsigyti nelicincijuotą programinę įrangą, kurios kaina prilygsta legalios programinės įrangos kainai. Kompiuterių tinklai (P2P – ang. peer–to-peer8), kurie įgalina neteisėtą autorių teisės saugomų programų atsisiuntimą (pvz.: Kazaa).

4) Įrašymas į kietąjį diską:

Kai kurios kompiuterinės kompanijos, bandydamos prisivilioti vartotoją, parduodamos kompiuterį, nemokamai instaliuoja nelegalias operacinių ar kitų taikomųjų programų kopijas. Tokie pardavėjai niekada nepateikia vartotojui originalių laikmenų, dokumentacijos ar produkto licencijos, kuri visuomet pridedama prie originalo. Asmeninių kompiuterių gamintojai arba originalios įrangos gamintojai (ang. Original Equipment Manufacturers – OEM) dažnai su Microsoft yra pasirašę susitarimus, jiems leidžiančius platinti OEM programinę įrangą. OEM programinė įranga yra speciali programinės įrangos versija, kuri turi būti platinama ją iš anksto įdiegus asmeninio kompiuterio kietajame diske – ji įdiegiama kompiuterio gaminimo metu arba susiejama su kompiuterio aparatine įranga. OEM programinės įrangos negalima platinti be atitinkamo asmeninio kompiuterio ar aparatinės įrangos.

5) Programinės įrangos klastojimas:

Tai neteisėtas autorių teisės saugomų kūrinių kopijavimas ir pardavimas siekiant tiesiogiai imituoti originalų kūrinį. Kai kuriose užsienio šalyse egzistuoja ištisi fabrikėliai, kurių produkcijos tinklas išsiraizgęs po visą pasaulį. Programinės įrangos pakuotės atveju, paprastai kompaktinių diskų (CD) ar diskelių kopijos, bei pati pakuotė, naudojimo vadovai, licencinės sutartys, etiketės, registracijos kortelės ir saugumo elementai yra suklastoti. Taip pat programinės įrangos nuomą užsiimantys asmenys, neturintys licencijos tokiam darbui užsiima piratavimu.

Nelegalios programinės įrangos naudojimas bei platinimas yra glaudžiai susiję veiksmai, tačiau viena iš šiuo metu sparčiausiai populerėjančių platinimų, kaip ir naudojimo būdų yra internetas, internetinės skelbimo lentos, internetiniai aukcionai. Internetas suteikia galimybę perkelti kūrinius iš vieno kompiuterio į kitą, nenaudojant kietųjų laikmenų, ir esant nedidelei pažeidimo nustatymo rizikai. Piratavimas, kuris anksčiau reikalavo sudėtingų kompiuterių kodų žinojimo, dabar pakeičiamas vienu pelės klavišo spustelėjimu. Ženklus asmenų, turinčių prieigą prie interneto, augimas sukelia augančią programinės įrangos piratavimo rinką. Microsoft Corporation duomenimis daugiau nei 60%
interneto svetainėse parduodamos programinės įrangos yra suklastota, o daugiau nei 90% programinės įrangos parduodama pažeidžiant leidėjo licencinę sutartį. Nustatyta, kad 280 tūkstančių interneto puslapių pateikia informaciją apie piratines taikomąsias programas [6.].

3. KOVA SU NELEGALIOS PROGRAMINĖS ĮRANGOS PLATINIMU IR NAUDOJIMU

Norint užkirsti kelią nelegalios programinės įrangos platinimui bei naudojimui pirmiausia turi būti sukurta efektyvi apsaugos sistema, neleidžianti “kompiuteriniams piratams” naudotis spragomis esančiomis teisinėje bazėje, įmonių gaminančių, platinančių programinę įrangą viduje ir pan. Vieningos apsaugos sistemos sukūrimui reikia ne tik ne vienerių metų bet ir didelių investicijų bei atskirų institucijų ir vartotojų tarpusavio bendradarbiavimo.

Kol nėra sukurtos apsaugos sistemos leidžiančios nesibaiminti dėl didėjančių nelegalios programinės įrangos skaičių, kiekviena šalis kuria priemones kovai su “kompiuteriniais piratais”. Kiekviena šalis priima tokius teisės aktus ir kitas priemones, kurių gali prireikti pagal jos vidaus teisę nustatyti baudžiamajai atsakomybei už sąmoningą ir neteisėtą prieigą prie visos kompiuterinės sistemos ar jos dalių.

3.1. Naudojami būdai kovoje su “kompiuteriniais piratais” Jungtinėse Amerikos Valstijose

Programinės įrangos industrija pradėjo kurtis vėlyvaisiais 1950 m. kai privataus sektoriaus kompanijoms atsirado poreikis naudoti programas, kurios palengvintų jų kasdieninį darbą. Pirmieji pradėję kurti bei siūlyti savo programas buvo du, Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai Elmer Kubie ir John W. Sheldon, kurie 1955 m. įkūrė savo įmonę “Kompiuterių naudojimo koorporacija”9[7.]. Pradžioje jų programos buvo kuriamos pramoniniam naudojimui, o pirmeji personaliniai kompiuteriai ir programinė įranga pasirodė vėlyvaisiais 1970 m. Kadangi pirmieji personaliniai kompiuteriai buvo naujovė visame pasaulyje ir niekas tuomet dar negalvojo, kad programinės įrangos nelegalus kopijavimas įgaus tokį pagreitį, nebuvo sukurtos jokios priemonės nei apsaugoti autorines teises, nei kovoti su tais, kurie pelnosi kitų sąskaitą. Todėl tik 1980 m. buvo priimtas pirmasis programinės įrangos autorinių teisių aktas, kuriame programinė įranga buvo traktuojama kaip literatūrinis darbas. Vėliau, 1989 m. JAV patentų biuras pradėjo leisti patentuoti programinę įrangą, tokiu būdų buvo stengiamasi apsaugoti autorines teises.

Šiuo metu vienas iš svarbiausių teisės aktų apibrėžiančių intelektinę nuosavybę, žalos atlyginimo dydį ir pan. yra JAV autorinių teisių įstatymas 108-482-DEC. 23, 2004 [8.]. Pagal jį autorius gali išsireikalauti iki 150 tūkst. JAV dolerių už kiekvieną programinės įrangos nelegalią kopiją iš sukčių arba tikruosius nuostolius, kurie buvo padaryti pardavus tam tikrą kiekį suklastotos programinės įrangos. Tačiau didesnė bausmė už civilinės atsakomybės nustatytas gali skirti pagal baudžiamąjį kodeksą, kuris numato piniginę bausmę iki 250 tūkst. JAV dolerių arba atlikti bausmę kalėjime iki penkerių metų. 1994 m. JAV Masačiuseco apygardos teismas nuteisė 21 m. jaunuolį už nelegalų prisijungimą prie programinės įrangos gamintojų serverių ir programinės įrangos nelegalių kopijų platinimą. Teismas jam skyrė 2 m. bausmės atlikimą kalėjime ir 50 tūkst. JAV dolerių piniginę nuobaudą [9.].

Taip pat vienas iš JAV propaguojamų kovos būdų su nelegalios programinės įrangos atstovais yra piniginės premijos skirtos žmonėms, kurie informuoja atsakingas institucijas apie aptiktą nelegalios programinės įrangos kopiją. Mažiausia piniginė premija yra 1 tūkst. JAV dolerių, jeigu nelegalios programinės įrangos aptikta už 10 – 50 tūkst. JAV dolerių, maksimalus apdovanojimas 50 tūkst. JAV dolerių, jeigu nelegalios programinės įrangos aptiktą už daugiau nei 1 mln. JAV dolerių [10. p. 11].

3.2. Praktiniai kovos būdų pavyzdžiai Europoje

Europa, iš aštuonių regionų pagal piratavimo lygį užima 5 – ąją vietą [žr. pav. 2], tačiau pagal prarastas lėšas dėl nelegalios programinės įrangos platinimo ir naudojimo 1 – ąją [žr. pav. 1]. Iš visų 20 valstybių, kurios procentaliai mažiausiai visame pasaulyje turi nelegalios programinės įrangos (pagal 2005 m. duomenis), net 10 yra Europos Sąjungos narės [3. p. 4]. Mažiausias procentas nelegalios programinės įrangos yra Austrijoje ir Suomijoje – 26 %, didžiausias – Graikijoje – 64 %.

Jeigu Graikijai pavyktų sumažinti nelegalios programinės įrangos procentą iki 52, tai valstybės ekonomikos sektorius gautų 411 milionų JAV dolerių, būtų sukurtos 1300 naujos darbo vietos ir valstybės biudžetas pasipildytų 261 milijonais JAV dolerių [11. p. 9]. Nors Graikijos valstybėje yra didžiausias procentas nelegalios programinės įrangos, tačiau informacinių technologijų sektorius mažiausias Europoje. Vos 15% visų Eurobarometro (2002 m.) Graikijos respondentų naudojasi internetu, o 25% turi galimybę naudotis personaliniu kompiuteriu. Tokie rodikliai pirmiausia yra dėl mažo kompiuterinio raštingumo taip pat dėl graikams būdingo bendravimo ir duomenų kaupimo bei dalinimosi gyvai [12.GR – 16]. Dėl šios priežasties nelegalios programinės įrangos platinimas internetu, internetiniais aukcionais ir pan nėra populiarus bei
daugiausia problemų stabdant nusikalstamą veiklą, tačiau yra įsteigtas specialius teismas, kuris nagrinėja civilines bylas susijusias su nusikaltimais internete. Per 2006 m. Graikijoje buvo aptikta 11 programinės įrangos klastojančių fabrikėlių, kurios kopijavo 31 skirtingas programų prekės ženklus. Todėl Graikijos atveju labai svarbu atsakingų insitucijų glaudus bendradarbiavimas. Šiuo metu tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauja policija, Graikijos autorinių teisių ofisas ir Užsienio reikalų ministerija, nes vienas iš svarbiausių įstatymų saugantis programinę įrangą yra intelektinės nuosavybės apsauga t.y. autorinių teisių įstatymas (2121/1993). Daugiausia su “kompiuteriniais piratais” kovoja Graikijos policija atlikdama reidus, tikrindama gatvės prekeivius bei darydama kitus žingsnius miestų gatvėse. Per 2005 m. buvo suimta 2045 įtariamųjų padarę nusikaltimą intelektinei nuosavybei iš 1953 įvykdytų reidų. Bausmė už tokį nusikaltimą gali būti nuo laisvės atėmimo vieneriems metams iki septynerių arba piniginė bauda, kuri yra nuo 7 iki 15 tūkst. eurų [13. page 260].

Pirmą Rytų Europos istorijoje teisminį ieškinį galutiniam vartotojui – firmai Dialog Agro Ltd. 1994 m. pateikė BSA Čekijos Respublikoje. Patikrinus 19 kompiuterių ir 2 serverius aptikta, kad didžioji dalis Microsoft ir Symantec programinės įrangos yra nelegali. Pagal Čekijos Respublikos įstatymus kompanijos vadovui grėsė iki 5 m. laisvės atėmimas, o kompanija turėjo sumokėti 170,000 JAV dolerių baudą.

Šiuo metu stiprinama tarptautinė kova prieš piratavimą internete. BSA pradėjo didelę kampaniją prieš nelicencijuotą programinės įrangos platintojus internete. Pirmosios kampanijos metu išaiškinti piratinės produkcijos platintojai 4 valstybėse. Jie prekiavo neteisėtomis kompiuterių programų kopijomis specialiai tam sukurtose svetainėse.

Šiuo metu ieškiniai pateikti prieš 5 tinklalapių savininkus, įsikūrusius Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Kai kurie iš jų valdė net po keliasdešimt nelegalia prekyba užsiimančių interneto puslapių. Visos šios svetainės neteisėtai pardavinėjo piratines kompiuterių programų kopijas. Daugiausia jose aptikta bendrovių „Adobe“, „Autodesk“, „McAfee“, „Microsoft“ bei „Symantec“ produkcijos [14.].

Priemonių imasi ir Europos Sąjungos institucijos. 2004 m. kovą, Europos Sąjungos narės priėmė direktyvą, dėl intelektinės nuosavybės apsaugos priemonių, kuri yra kovos su nelegalia programine įranga strategijos dalis. Šioje direktyvoje taip pat numatoma kaip reikia apskaičiuoti intelektinės nuosavybės padarytą žalą, konfiskavimo būdus ir pan. Europos Komisija dirba ties sistemos kūrimu, kuri padėtų išaiškinti programinės įrangos klastojimo problemą ir galimus sprendimo būdus, kurie padėtų mažinti nelegalios programinės įrangos skaičių. Taip pat Europos Komisija 2004 m. birželį patvirtino strategiją susijusę su intelektinės nuosavybės teisėmis bei apsauga trečiosiose šalyse. Joje numatomi veiksmai užkertantys kelią Europos Sąjungos įmonėms turinčioms partnerių trečiosiose šalyse būti apgautiems ir isigyti nelegalios intelektinės nuosavybės.

3.3. Praktiniai pavyzdžiai naudojami Lietuvoje

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3343 žodžiai iš 6648 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.