Religijos ir jų plitimas
Kiekviena visuomenė turi savo ideologiją, kuri sieja visus jos narius. Ideologija plačiau apibrėžiama kaip kompleksas tikėjimų, jausmų ir vertybių, jungiančių visuomenės narius į grupę, kuri minėtais aspektais skiriasi nuo kitų socialinių grupių.
Ideologijos samprata apima ir religiją kaip amžinos minties giją. Religija yra ne tik kasdienio gyvenimo palydovė, bet ir kiekvienos kultūros dalis. Dėl to diplomatai, tautinių ryšių specialistai, politikai, išpažįstantys vieną kurį nors tikėjimą, privalo gerai pažinti ir kitų passaulio regionų, valstybių ar net genčių religijas, tikėjimus.
Religija (lot. Religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas) – tai žmonių tikėjimas tuo, kad egzistuoja aukštesnės antgamtinės jėgos, tikėjimas Dievo ar dievais , pomirtiniu Amžinuoju pasauliu. Į religijos sąvoką įeina ir tikyba, su ja susijusios kulto organizacijos, pastatai, veiksmai bei apeigos.
Iki religijos atsiradimo pirmykštėje bedruomenėje ir jos gentyse būta tikėjimų į gamtos reiškinius. K. Kolumbas, atradęs Ameriką, susidūrė su totemizmu: indėnų gentys garbino ir laikė savo globėjais gyvūnus, augalus ar negyvosios gamtos daiktus. Tokių ir panašių tikėjimų iki šiol galima rasti kai kuriuose Afrikos ir Azijos rajonuose, bet nė vienas primityvus tikėjimas nėra religija.
Krikščioniškos Europos gimimas
Ankstyvųjų viduramžių pradžią ženklina vienas labai svarbus įvykis – merovingų karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę. Metraštininkai tvirtina, kad kare su alemanais jis atsidūręs “keblioje padėtyje ir šaukęsis Kristaus pagalbos”, o iškovojęs pergalę tapo Jo išpažinėju. Karaliaus didikai taip pat pasikrikštijo skelbdami: “Mes atsižadame mirtingųjų divų ir išpažįstame Nemirtingąjį Dievą”. Nuo to laiko iki tūkstantmečio pabaigos krikščiomybės ir Šiaurės tautų tradicijos įvairiai veikė ir darė įtaką viena kitai.
Politinė valdžia ir pausaulio atsižadėjimas
Naujoji Vakarų Europos Bažnyčia nuo pat pradžių ėjo tarsi dviem skirtingais keliais: vienas jų vedė prie pasaulienės valdžios ir polinės įtakos, antrasis davė mums žemišką gyvenimą neigiančią vienuolijos tradiciją, kuri kartu su Chlodvigo Krikštu atkėlė vartus į viduramžius ir vėliau tapo pagrindiniu Bažnyčios dvasiniu ramsčiu. Pasak vieno Bažnyčios istoriko, būtent dėl šios tradicijos išliko gyvos “antikinės kultūros vertybės”. Abi šios jėgos – valdžios siekimas ir dvasinis asketizmas – buvo du poliai, tarp kurių ankstyvaisiais viduramžiais įsižiebdavo dažni konfliktai.
Kitaip nei rytuose, kur krikščionybė įsitvirtino kaip imperinė Bažnyčios sistema, Vakaruose susikūrė daug regioninių Bažnyčių. Žymiausia iš jų, be jokios abejonės, buvo Frankų Bažnyčia, kuriai iki pat Karolio Didžiojo mirties priklausė dauguma Europos žemyno ričių. Ši bažnyčia visai buvo nepriklausoma nuo Romos, savo kofliktus dėl teritorijos pasidalijimo ar doktrinos principų sprendė Tautos Susirinkimuose. Tokiu būdu prieš Romos valią į senosios Bažnyčios Tikėjimo Išpažinimą buvo įtrauktas “filioque”, pagal Imperijos poreikius buvo nustatomos vyskupų ribos bei buvo atmestas Rytuose praktikuojamas atvaizdų garbinimas.
Regioninių Bažinyčių dvasininkija ir teisėmis, ir pareigomis buvo pavaldi Tautos Susirinkimui. Stojimą į dvasininkų luomą sankcionavo karalius arba atitinkamos žemės valdovai. Vyskupijos buvo skiriamos ir užimamos karaliaus teikimu. Jis ne tik siūlydavo kandidatūras, bet ir skirdavo vyskupus. Davę Leno priesaiką, apdovanoti sritimis ir gavę feodalo teises, vyskupai buvo Imperijos valdininko dalis. Pasaulinės valdžios skerbimasis į dvsininkijos luomą Frankų valsybėje tūkstantmečio pabaigoje sukėlė didžiausią konfliktą tarp Vokietijos imperijos ir Bažnyčios – ginčą dėl investūros.
Germanams skverbiantis į Pietus, gerokai sumažėjo Bizantijos įtaka italijoje, Romos patriarchas nejučiomis prarado Konstantinopolio globą ir turėjo ieškotis naujų sąjungininkų. Jais tapo gerai ginkluotos jėgos Šiaurėje. Karolio Didžiojo vainikvimas imperatoriumi – tai tarsi atgijusi senoji Romos imperijos idėja, dabar jau įkūnyta užsienio pratektorato pavidalu. Be to, Roma puoselėjo mintį įsigyti sritį, savo teritorija atitinkančią dvasinę Romos popiežiaus įtaką. Tokiame fone susidarė sąlygos atsirasti didžiosioms viduramžių klastotėms – Konstantino divanai ir Pseudo Izidoriaus deklaracijoms. Tūkstantmečiui baigiantis, Europoje jau egzistavo tikra bažnytinė valstybė, kuriai dar trūko karinės galios, bet kuri, būdama autonomiška institucija, galėjo ieškotis sąjungininkų. Be to, suirus Karaliaus Dižiojo imperijai, vyskupai, dabar jau turintys ir pasaulietinę valdžią, ėmė šlietis prie Romos.
Tačiau pasaulietinės valdžios siekimas ankstyvaisiais viduramžiais kirtosi su visai priešing tendencija, skelbusia visišką Bažnyčios atsiribojimą nuo pasaulietinio gyvenimo, t. y. vienuoliniu gyvenimu. Kitaip nei Rytuose, kur vienuolių judėjimas nebuvo taip griežtai reglamentuojamas, Vakaruose ankstyvųjų viduramžių pradžioje atsirado daug ordinų, kurie lyg ir buvo paklusnūs Romai, bet, kita vertus, steigdami savarankiškus, nuo Imperijos nepriklausomus vienuolynus, stengėsi atsiskirti nuo valstybinės
valdžios. Kitaip tik vienuolynų nusišalinimas nuo pasulietinio gyvenimo tapo viena iš Bažnyčios reformos priežasčių X amžiuje. Ta Bažnyčios reforma turėjo paradoksalių pasekmių. Štai Kliuny vienuolija, įkurta 910 metais, siekė išvaduoti Bažnyčios dvasininkiją iš valstybės įtakos. Jie pasisakė už Bažnyčią, kuri būtų nepriklausoma nuo valstybės, kurios postai nebūtų parduodami, o vyskupai būtų skiriami kanonų teise. Bet kaip tik šie reikalavimai galų gale taip sustiprino pasaulietinę popižiaus galią, kad vėlesniems vokiečių imperatoriams tekdavo pakovoti su popiežium dėl teisės užsidėti tiarą ir reziduoti Romoje.
Universali Europos bažnytinė kultūra
Kad Bažnyčios įtakataip sustiprėjo, būta ir kitos priežasties. Germanams tapus Romos Bažnyčios nariais, skirtumas tarp dvasininkijos ir pasauliečių, palyginti su senąja Bažnyčia, sparčiai didėjo. Frankų ir anglokasų valstybėse dvasininkai buvo išsilavinę, o pasauliečiai – bemoksliai žmonės. Mirus Karoliui Didžiajam, jo rūmų mokyklą Achene į savo rankas perėmė ne valdovų dvarai, bet vienuolynai.
Dar Karoliui gyvam esant alkuinas atvyko į Tūrą ir imperatoriaus pageidavimu ėmė vadovauti vienuolynui, kuris vėliau tapo Frankų valstybės Bažnyčios teologiniu centru. Imperijai subyrėjus, vienuolynai tapo švietimo ir mokslo židiniais. Čia buvo mokoma skaityti ir rašyti, gilinamasi į menno ir mokslo tradicijas, studijuojamas teisės mokslas ir net supažindinama su grynai pasaulietiniais valstybės valdymo reikalais – žodžiu, visas švietimo darbas ir jo tradicijų puoselėjimas buvo vienuolynų, tankiu tinklu išsidėsčiusių visoje Šiaurės vakarų Europoje, reikalas. Visas dvasinis, kartu ir visuomeninis gyvenimas pateko į stiprią bažnytinės įtakos sferą, kuri pagaliau ėmė veikti ir politinį gyvenimą. Taigi Bažnyčios dvilypumas – siekti valdžios ir atsižadėti pasaulio – sudarė palankias sąlygas skleitis universaliai Europos bažnytinei kutūrai, kurios dvasinis centrasbuvo Roma ir joje reziduojantis popiežius.