Tikslai ir uždaviniai
1. Praplėsti savo žinias apie Lietuvą ir Kuršių Neriją.
2. Išsamiau susipažinti su Kuršių Nerija, jos istorija.
3. Smulkiau išanalizuoti Kuršių Nerijos lankytinas vietas.
4. Padėti grupėms keliaujančioms į Kuršių Neriją.
5. Ugdyti praktinius įgūdžius sudarant turistinius maršrutus.
Įvadas
Senojo Testamento tradicijoje dykuma – tai dvasinė erdvė. Čia siaučia įvairios dvasios, labai aštrėja pojūčiai, patiriami svarbūs egzistenciniai išgyvenimai. Todėl džiugu, kad ir mūsų krašte yra tokia mini dykuma, kur nors trumpam galima atsidurti tarp vėjo, smėlio ir vandens stichijų, užmiršti pasaulio tuštybes. Būtent todėl ir darau projektinį darbą apie Kuršių Neriją. Taip pat norėjau aprašyti ir įamžinti Kuršių Nerijos grožį, įspūdingumą, savitumą. Ir palengvinti grupių vadovų darbą ruošiantis kelionei į Kuršių Neriją.
Šiame projektiniame darbe aprašiau visas žymiausias gyvenvietes, esminius faktus apie Kuršių Neriją, lankytinus objektus. Stengiausi suteikti kuo daugiau informacijos apie nakvynės vietas, taip pat pridėjau žemėlapį, kad būtų lengviau orientuotis. Tikiuosi visa ši informacija bus naudinga.
Daryti šį projektinį darbą buvo labai miela ir malonu, nes Kuršių Nerija yra nuostabi vieta, kurią tikrai verta aplankyti. Netgi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė:
„Sėdėjau ant kopos ir žiūrėjau į jūrą. Ypatingai saulės nurausvintas buvo dangus – palši debesys slenka … slenka … išdidžiai. Matau, kaip milžiniškas Praamžius laimina atsiklaupusį piligrimą. Šalia laukia debesų laivas. Iš dangaus krašto atskrenda sparnuotas slibinas. Atrodo, jis užgoš, apglėbs ir nusineš piligrimo laivą, kuris toks menkas ir mažas atrodo toje besimainančioje dangaus erdvėje. Slenka … slenka … debesys išdidžiai.“
Kuršių Nerija
Atvykę keltu iš Klaipėdos į Smiltynę, patenkate į Kuršių Neriją – siaurą 97km ilgio pusiasalį, skiriantį Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Plačiausia Neringos vieta 4km, siauriausia – 400m. Lietuvai priklauso šiaurinė 52km ilgio Kuršių nerijos dalis, kurioje ir įsikūręs Nerijos miestas.
Kuršių nerija yra nepaprasto grožio, unikalus, savitas žemės lopinėlis. Gamtovaizdis savitas smėlio kopomis, reta augmenija, augančia smėlingame dirvožemyje. Miškai dengia 70,1 procentą Nerijos paviršiaus. Juose galima pamatyti laisvai vaikštinėjančių briedžių, stirnų, šernų, lapių, kiškių. 1991m įkurtas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas. 2000m pabaigoje Kuršių Nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Kuršių Nerijoje iš viso randama apie 900 augalų rūšių, iš kurių net 27 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.
Gyvenvietėse vyrauja nendrėmis ir raudonomis čerpėmis dengti stogai, puošti lėkiais ir vėjalentėmis. Niekur kitur jūs nepamatysite burvaičių – kurėnų bei vėtrungių, kurios liudija apie pagrindinį Neringos gyventojų užsiėmimą – žvejybą, kuri yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas.
Gintaras – taip pat neatskiriama Neringos įvaizdžio dalis. Nidoje Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galerijoje – muziejuje jūs susipažinsite su gintaro istorija, sužinosite, kur jo radimvietės ir kaip jis paverčiamas juvelyriniu stebuklu.
Kuršių Nerijos gamta ir ramybe nuo seno žavėjosi menininkai. Rašytojas, Nobelio premijos laureatas, Thomas Mannas Nidoje praleido tris vasaras. XIX a. pabaigoje Nidoje, H.Blode‘s viešbutyje buvo įsikūrusi vokiečių dailininkų ekspresionistų kolonija.
Neringa – vienas gražiausių ir populiariausių Lietuvos kurortų. Svetingi viešbučiai ir poilsio namai visada pasiruošę puikiai priimti svečius, organizuoti pramogas.
Nidos parapija įkurta 1847m. Iki tol gyvenvietė priklausė XVIII a. pab. įsteigtai Juodkrantės parapijai. Naujoji Nidos bažnyčia pašventinta 1888m. tai gražus gotikinio stiliaus raudonų plytų evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas. 1966 – 1988m Nidos bažnyčios patalpose veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus.
Neringos mieste nuolat vyksta kultūros ir sporto renginiai, menininkų parodos, konferencijos, festivaliai, simpoziumai…
Pagrindiniai faktai :
Plotas- 180 km ²,
Ilgis – apie 98 km.
Paplūdimio plotis – apie 10-50m.
Plačiausia vieta yra ties Bulvykio ragu (4 km į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8km.
Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380m.
Nerijoje iš viso yra apie 2km³ smėlio.
Miškai užima 6852ha (70% sausumos).
Ariama žemė sudaro – 5 ha, ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha.
1961m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės – Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida – sujungtos į Neringos miestą.
Neringos mieste šiuo metu nuolat gyvena apie 2,6 tūkst. gyventojų.
Istorija
Senoliai pasakojo, kad senų senovėje užmario salos valdovas Karvaitis išaugino dukrą milžinę Neringą. Ji padarė daug gero žmonėms. Audros metu ji brisdavo į jūrą ir už inkarų paėmusi žvejų laivus, atplukdydavo juos prie kranto. Pasiklydusiems girioje Neringa visada parodydavo kelią.
Kartą dievaitis Bangapūtys
užsirūstino ant žmonių. Kelerius metus siautė jo sukelta audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio, patvino laukai ir pievos. Tuomet milžinė Neringa sumanė apginti žmones nuo Bangapūčio piktų kėslų. Prijuostėn prisisėmusi smėlio brido į vandenį. Kur smėlį bėrė, ten kopa liko. Milžinė supylė visą sausumos ruožą, kuris pastojo kelią bangoms ir vėjui, o žvejams atvėrė ramią įlanką. Nuo to laiko žmonės tarp vandenų įsiterpusią smėlio juostą praminė Neringa.
Ne vėliau kaip prieš 5 tūkstančius metų jūros bangos ir vėjai sunešė iš smėlio Kuršių neriją. Vėliau ji apaugo vešliais lapuočių (ąžuolų, liepų, uosių) miškais, nebuvo čia nei vėjo pustomo smėlio dykynių. Prie marių apsigyveno žmonės, kurie ne tik žvejojo, medžiojo, bet ir augino javus, turėjo naminių gyvulių. Į jūros pusę nuo Parnidžio kopos aptikta akmens amžiaus žmonių gyvenvietė: joje gyventa maždaug prieš 4 tūkstančius metų. Apie X amžių Nerijoje ėmė kurtis kaimai: šiaurinėje gale (tame, kur ir Klaipėda) – kuršių, o pietiniame – sembų (vienos prūsų genties). XII a. į mūsų protėvių žemes ėmė veržtis vokiečiai – kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Trumpiausias kelias iš jų užkariautų pietinių žemių į šiaurines ėjo per Neriją. 1283m Pilkopoje (dabar – Morskoje), 1330m – Rasytėje (dabar – Rybačij) išaugo vokiečių pilys. Sugriuvo jos, po Žalgirio mūšio išblėsus ordino garbei. Tačiau ir lig tol čia gyvenusių sembų jau beveik nebebuvo. Dauguma gyventojų buvo nauji, atsikėlę iš Kuršo (Kurliandijos) krašto, kur seniau gyveno kuršių gentys, todėl visą Neriją imta vadinti Kuršių nerija, marias – Kuršmarėmis. Nors Nerijos gyventojai – tiek senieji, tiek naujieji – beveik visi buvo baltai, šnekėjo panašia į mūsų kalba, visa Nerija iki pat I pasaulinio karo pabaigos priklausė Vokietijai ir buvo įvairiai vokietinama. 1923 – 1939m pietinėje Nerijos dalyje, kaip ir visame Klaipėdos krašte, plevėsavo lietuviška trispalvė. Nuo 1945m ji vėl priklauso Lietuvai.
Nuo pat XVI a. šio, rodos, tokio atokaus žemės lopinėlio neaplenkė nė vienas prošal ėjęs karas, būta maro epidemijos, badmečių. Bet skaudžiausios nelaimės prasidėjo tada, kai buvo be atodairos iškirsti Nerijos miškai. Netrūko jūros vėjas išardyti ploną susidariusio dirvožemio sluoksnį ir ėmė pustyti viską gožiantį smėlį. Žuvo po jo kalnais ne tik likęs miškas, bet ir ne vienas kaimas.
Neišvengė bendro likimo ir Nida. Seniausia taip vadinta gyvenvietė buvo visai kitoje vietoje negu dabartinė. Ji žinoma nuo 1387m, miesto teises gavo 1529m. deja, 1675-aisiais žmonėms iš šios vietos teko keltis kitur. Nida palikta siautėjančiam smėliui. Tiek senoje, tiek naujoje vietoje žmonės vertėsi labai sunkiai, skurdo, išvykdavo gyventi kitur. Minimu metu čia tebuvo 5 sodybos. Apie 1732 m jos vėl kėlėsi į naują vietą. Šįkart Nida įsikūrė ten, kur ji dabar yra. Čia gyventi buvo jau geriau, kaimas ėmė plėstis. Netoliese, Purvyne vadintoje vietoje apsistojo pabėgėliai iš smėliu užnešto Naglių kaimo. Vėl kilusio Nidai pavojaus išsigandę, dalis jos gyventojų pasislinko dar kiek į šiaurę ir įkūrė Skruzdynės kaimą. Dabar Purvynė ir Skruzdynė jau susiliejo su išaugusia Nida, o jų pavadinimus perėmė gatvės.