ĮVADAS
Sąvoka tautinė mažuma atsirado tik atsiradus piliečio sąvokai: Vakarų Europoje – po Prancūzijos didžiosios revoliucijos, Lietuvoje – atkūrus Lietuvos valstybę 1918 metais.
Tautinių mažumų teisės yra traktuojamos kaip žmogaus teisės, pagal jas yra sprendžiama, kiek valstybė yra demokratiška.
Pagoniškos valstybės vadovai toleravo įvairias konfesijas, nedraudė statyti jų maldos namų, nevertė dvaro pareigūnų krikščionių laikytis pagoniškų apeigų. Net ir po 1387 m. priimto krikšto nepavertė krikščionybės vienintele valstybine religija.
Kiekviena tautinė mažuma ar etninė grupė turi savo mentalitetą, kultūrą, tradicijas, požiūrį į politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą. Tautinės mažumos jautriai reagavo ir reaguoja į negatyvius valstybės reiškinius, bendras visuomenės socialines negandas pervertindamos į tautinę skriaudą ar net priespaudą. Ekonominių ir socialinių reikalų sprendimas, konstruktyviai bendradarbiaujant su tautinėmis mažumomis padeda išspręsti susiklosčiusias problemas, ne taip jautriai į jas reaguoti.
RUSAI
Pirmieji rusai į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė 14- 16 a. iš rusiškų LDK žemių. Ypač rusų padaugėjo po Nikono bažnytinės reformos (1653). Dėl religinio persekiojimo, vadinamieji sentikiai bėgo iš Rusijos į Lietuvą. Čia dar buvo ir švelnesnė baudžiava. Sentikiai dažniausiai kūrėsi kaimuose ir formavo rusų sentikių bendruomenes. Pirmoji žinoma sentikių bendruomenė įsikūrė 1705m. Rupetose, prie Sartu ežero (Rokiškio raj.), 1710m. pasistatė maldos namus. Zarasų krašte sentikių bendruomenės kūrėsi Samanių kaime (1735 m.), netoli Salako (1763 m.), Degučiuose (1755 m.). Dauguma vertėsi žemės ūkiu, jie gaudavo žemės, už ją mokėjo činšą, bet dalis užsiėmė ir amatais. Sentikiai griežtai laikėsi savo religijos ir papročių, vengė mišrių vedybų, išlaikė savo kalbą.
Rusų ypač gausėjo 18 a., stiprėjant baudžiavinei priespaudai Rusijoje. Tuomet vyko masinė valstiečių migracija. 1791 m. LDK buvo apie 40000 rusų. Tuomet Rusijos carienė Ana 1733 m. nutarė sugrąžinti visus sentikius. Kariuomenė juos gaudė ir gabeno į Rusiją. Tačiau daugelis sugebėjo pasislėpti ir liko Lietuvoje. Rusijos imperijoje 1740 m. buvo įkurta speciali komisija ieškoti į kitas valstybes pabėgusių rusų.
Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Rusijos carai visaip rėmė Lietuvoje gyvenusius rusus. 1795- 1915 m. stačiatikybė Lietuvoje buvo valstybinė religija. 19 a. pabaigoje Kauno gubernijoje gyveno apie 80000 rusų, buvo 44 stačiatikių ir 13 sentikių cerkvių.
Rusai, atvykę ir apsigyvenę Lietuvoje, kalbėjo rusiškai. 17- 18 a. atvykę rusai dažniausiai išmokdavo lenkų kalbą, tačiau išlaikydavo savo papročius ir tikėjimą. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje rusai kalbėjo tik rusiškai, savęs nelaikydami tautine mažuma. Tarpukario laikotarpyje antroji kalba dažniausiai būdavo lietuvių.
Rusų tautinė mažuma išsilavinimo požiūriu buvo marga: mažai apsišvietę bei išsilavinę žmonės, daugiausia sentikiai, ir labai išsimokslinusi bei kilminga inteligentija. 62% rusų tuo metu (1897) buvo neraštingi, 3/4 moterų nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Daugelis rusų valdininkų ir kolonistų, pasitraukusių per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos, po karo atgal negrįžo. Likę Lietuvoje rusai ėmė rūpintis savo tautiečių švietimu, kūrė visuomenines organizacijas. Tarpukario Lietuvoje buvo iki 16 rusų visuomeninių organizacijų. Žymiausios: Šv.Mykolo draugija, Rusų mokytojų draugija, Gailestingoji moterų marijiečių draugija (kūrė ir globojo vaikų ir senelių prieglaudas). Vytauto Didžiojo universitete veikė rusų studentų korporacija: 1920 m. buvo įkurta Rusų piliečių draugija. Tos bendrijos nebuvo gausios, manoma, kad jų veikloje dalyvavo apie 0,1% Lietuvoje gyvenusių rusų. Lietuvoje rusai leido laikraščius. Kaune ėjo dienraštis Ėcho (1920-1940 m.).
Lietuvoje 1923 m. gyveno 50460 rusų, iš jų 32150 buvo sentikiai (daugiausia Zarasų apskrityje). 1933 m. buvo 53 sentikių parapijos su 35000 tikinčiųjų.
Tarpukario Lietuvoje buvo daug žymių rusų. Okupuotame Vilniuje gyveno Pimenovai: tėvas buvo išrinktas į Lenkijos senatą, o sūnus dalyvavo Vilniaus seimo veikloje. Jie buvo įgalioti rusų mažumos atstovai.
Dar viena ryški asmenybė – Pokrovskis. 1916 m. jis buvo Rusijos caro vyriausybės užsienio reikalų ministras, bolševikų areštuotas, pabėgo į Lietuvą. Čia jis buvo paskirtas Lietuvos valstybės patarėju, daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės pagrindų kūrimo.
Levas Karsavinas (1882 – 1952) į Lietuvą atvyko jau būdamas įžymus filosofas. Dėstydamas Kauno universitete, išmoko lietuvių kalbą ir lietuviškai parašė veikalą Europos kultūros istorija, 5 tomai. Šiame veikale nagrinėjama Europos kultūra nuo jos atsiradimo 9-11 a., trumpai aptariama 13 a. pradžios – 14a. pabaigos lietuvių kultūra.
Lietuvoje per antrąją sovietų okupaciją ypač ėmė didėti rusakalbių gyventojų skaičius. Vyko nuolatinė jų imigracija iš įvairių TSRS respublikų. Jie daugiausia susitelkė didesniuose Lietuvos miestuose, kur buvo
statomos didelės, daugiausia karinės pramonės, įmonės, kurioms trūko vietinės darbo jėgos arba ja buvo nepasitikima. Daugiausia atvyko darbininkų ir techninių specialistų. Ėmė formuotis savotiška įvairiatautė rusakalbių bendruomenė, nelaikiusi savęs tautine mažuma. Daugelyje įmonių susidarė net vien rusakalbiai kolektyvai, pavyzdžiui, Ignalinos atominėje elektrinėje.
Dabartinėje Lietuvoje rusai yra didžiausia tautinė mažuma. Jie gana aktyviai dalyvauja kultūrinėje, politinėje veikloje, 1998 m. buvo susibūrę į 55 įvairias visuomenines organizacijas, pavyzdžiui, Rusų draugija Lietuvoje, Kauno miesto rusų kultūros bendrija, Klaipėdos rusų kultūros draugija Otečestvo, Lietuvos Respublikos mokyklų dėstomąja rusų kalba mokytojų asociacija, Panevėžio ir Vilniaus rusų kultūros centrai ir kt. Veikia 51 sentikių ir 45 stačiatikių religinės bendruomenės. Radijas ir televizija reguliariai transliuoja įvairias laidas rusų kalba, veikia privati radijo stotis Radijo-7. Leidžiamas dienraštis Ėcho Litvy.
Vilniaus miesto savivaldybė 1990 m. stačiatikiams grąžino Piatnicos cerkvę, Kaune tikintieji atgavo Prisikėlimo cerkvę, Utenoje 1991 m.buvo pastatyta sentikių cerkvė. 1991 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengti garsaus filosofo ir Gulago kalinio L.Karsavino skaitymai, skirti 100-sioms jo gimimo metinėms.
Apskritai, rusų kultūra Lietuvoje yra daugiasluoksnė, nes kiekviena imigracijos banga turėjo savo specifiką, savo motyvus, jų metu atvyko skirtingų socialinių sluoksnių žmonės su savo politinėmis nuostatomis, išsilavinimo lygiu, todėl kiekviena banga įnešė kažką savitą. Labai apibendrintai galima išskirti tokius rusų imigrantų socialinius tipus Lietuvoje: a) iki 1795 m. – sentikis šventikas ir valstietis, b) 19 a. – smulkus valdininkas ir karininkas, c) 1918 -1940 m. – išprusęs inteligentas, d) 1950 – 1980 m.- karininkas, partinis darbuotojas, darbininkas, inžinierius ar kitas techninis darbuotojas (atvykę į Lietuvą pagal paskyrimus ar verbuojant darbo jėgą).
GUDAI (baltarusiai)
Lietuvos valstybė 13 a. viduryje pradėjo prisijungti gudų žemes. Mindaugas užėmė Polocką ir Minską. Algirdo valdžioje atsidūrė beveik visos gudų žemės. 15 a. pradžioje visos dabartinės Gudijos žemės atsidūrė LDK sudėtyje. Gudų žemės 1566 m. įėjo į Vilniaus, Bresto, Naugarduko, Minsko, Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijas. 16 a. pabaigoje LDK žemėse gyveno apie 40% lietuvių ir apie 40% gudų.
Taigi gudų žemės vaidino nemenką vaidmenį LDK ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Nuo 14 a. iki pat 1697 m. senoji gudų literatūrinė kalba buvo vartojama kaip LDK valstybinė raštų kalba. Ja parašyti Lietuvos metraščiai (14 -17 a.) ir teismų knygos (16 -17a.). LDK 1791 m. buvo apie 460000 gudų.
Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų Gudija įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Gudijos visuomenę nuo 17 a. taip pat pradėjo veikti polonizacija, kuri apėmė vis platesnius gyventojų sluoksnius, o nuo 19 a. veikė ir rusifikacija. Carinėje Rusijoje gudai buvo laikomi didžiarusių tautos šaka, o gudų kalba – rusų kalbos tarme.
20 a. pradžioje sustiprėjo gudų tautinis judėjimas. Vilniuje 1904 m. įvykusiame Lietuvos įvairių tautybių suvažiavime buvo svarstoma ir gudų autonomija. Gudai pasisakė už autonomiją su seimu Vilniuje. 1902 -1903 m. susikūrė gudų socialistų partija Hramada, kuri pritarė gudų kultūrinei autonomijai. 1906 m. susikūrė gudų valstiečių partija, kuri išsirinko savo atstovus į Dūmą. 1906 m. pradėtas leisti laikraštis Naša dolia, kuris greit buvo caro valdžios uždarytas.
Vilniaus konferencijoje 1917 m. išrinktoje Lietuvos Taryboje buvo numatytos vietos ir gudų atstovams, tačiau 1918 m. įvykusioje gudų konferencijoje prieštarauta Lietuvos Tarybų siūlymui.
Vilniuje veikė gudų gimnazija, 1921 -1936 m. – Gudų mokyklų draugija. Vilniaus krašte veikė Gudų krikščionių demokratų partija, 1926 – 1936 m. – Gudų ūkio ir kultūros institutas, 1925 -1928 m. – Gudų valstiečių sąjunga, 1924 – 1927 m. – Laikinoji gudų taryba. Sovietų okupacijos pradžioje dar veikė mokyklos gudų kalba, tačiau 5 dešimtmečio pabaigoje visos gudiškos įstaigos buvo uždarytos.