LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKA
1. Dabartinė pinigų politika ir jos tobulinimo veiksniai
1. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas – valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1.
2. Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo funkcijų. Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių.
3. Būtina pažymėti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo įdiegtas modifikuotas valiutų valdybos modelis. Lietuvoje liko egzistuoti tam tikri centrinio banko veiklos principai, nors “idealios” (teorinės) valiutų valdybos šalininkai reikalavo jų atsisakyti:
1) komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke (“ideali” valiutų valdyba to nenumato);
2) Lietuvos bankas išsaugojo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją (1995-1996 m. jų iš viso išduota ir grąžinta 210,8 mln. Lt);
3) buvo išsaugota Lietuvos banko organizacinė struktūra ir personalas, nebuvo atskirtas bankų priežiūros struktūrinis padalinys.
Šie valiutų valdybos Lietuvoje bruožai užtikrino truputį didesnį jos lankstumą ir padėjo jai “išgyventi” krizinius bankų sistemos raidos etapus (ypač 1995 m. pabaigoje – 1996 m. pradžioje).
4. Įvertinus pastarųjų metų patirtį, reikia pastebėti, kad Lito patikimumo įstatymas turėjo tam tikrų privalumų.
Pirma, valiutų valdyba atribojo Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairių interesų grupių įtakos, palikusi centriniam bankui iš esmės tik vieną svarbų pinigų emisijos šaltinį – JAV dolerių pirkimą. Tiesa, centrinio banko nepriklausomybę buvo galima skatinti ir kitais būdais.
Antra, ji užtikrino tam tikrą įmonių ir gyventojų pasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu, kadangi visiškas litų kiekio padengimas auksu bei konvertuojamąja valiuta ir fiksuotas lito kursas buvo įtvirtinti Lito patikimumo įstatymu. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį, “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą”.
5. Tačiau valiutų valdyba pasižymi ir trūkumais, kurie stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą bei trukdo įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus.
6. Vienas iš strateginių Lietuvos Respublikos tikslų yra narystė Europos Sąjungoje, o kiek vėliau – ir Europos valiutų sąjungoje, kuri turi būti sukurta 1999 metais. Europos valiutų sąjungos kertinis akmuo bus Europos centrinis bankas, kuris veiks kaip tradicinis centrinis bankas, naudojantis visas įprastas pinigų politikos priemones (bankų kreditavimo ir jų privalomųjų atsargų reguliavimo, atviros rinkos operacijų). Nors dabartiniai Europos Sąjungos šalių centriniai bankai ateityje veiks kaip vieningos Europos centrinių bankų sistemos sudėtinės dalys, jiems taip pat bus deleguojama teisė naudoti nustatytas pinigų politikos priemones.
Taigi aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos pinigų politikos harmonizavimo procese bus galima tik sugrįžus prie šiuolaikinio centrinio banko modelio.
7. Kita svarbi narystės Europos valiutų sąjungoje prielaida, kuri buvo įtvirtinta Mastrichto sutartyje, – šalių-kandidačių nacionalinių valiutų kursas bent dvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų fiksuotų paritetų atžvilgiu. Šalims, kurios sieks prisijungti prie Europos valiutų sąjungos vėlia (to siekia ir Lietuva), teks užtikrinti savo nacionalinių valiutų stabilumą naujojo piniginio vieneto – euro -atžvilgiu.
Tuo tarpu Lietuvos litas yra susietas su JAV doleriu, kurio kursas pastebimai svyruoja, palyginti su Europos Sąjungos valiutomis. Todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės ar valiutų krepšelio – ECU – atžvilgiu. Lito glaudesnis orientavimas į Europos Sąjungos valiutas šiuo metu yra neįmanomas, kadangi jis prieštarauja dabartinei valiutų valdybos sistemai ir Lito patikimumo įstatymo reikalavimui keisti bazinę valiutą ir oficialų lito kursą tik esant aplinkybėms, žlugdančioms Lietuvos ekonomikos stabilumą.
8. Valiutų valdybos trūkumai ypač atsiskleidžia bankų krizių metu, kadangi ji neužkerta kelio krizės plitimui iš nelikvidžių ir nemokių bankų į nelikvidžius, tačiau mokius bankus. Tokiu
atveju aktyvus centrinis bankas yra pajėgus lokalizuoti krizę, teikdamas pastariesiems bankams būtinas paskolas likvidumui palaikyti arba pirkdamas iš jų Vyriausybės vertybinius popierius. Šių bankų indėlininkų ir kitų kreditorių nuraminimas galėtų sugrąžinti pusiausvyrą ir visai bankų sistemai.
Jeigu būtų priimtas politinis sprendimas atkurti banką, kuris yra nemokus, tačiau turi didelę reikšmę šalies finansų sistemai, būtina numatyti tam reikalingas valstybės biudžeto lėšas arba Vyriausybės vertybinius popierius bankui restruktūrizuoti.
9. Reikėtų atskirti pinigų politikos pobūdį, reguliuojant bankų sistemos likvidumą normalios raidos laikotarpiais ir teikiant likvidumo pagalbą bankams krizinėse situacijose.
Pirmuoju atveju centrinis bankas yra neabejotinai pranašesnis už valiutų valdybą, kadangi jis disponuoja įvairiomis priemonėmis pinigų pasiūlai reguliuoti. Tuo pačiu jis daro aktyvią įtaką palūkanų lygiui pinigų rinkoje ir siunčia atitinkamus signalus šalies ekonomikai.
Antruoju atveju valiutų valdyba palieka ribotas galimybes intervencijai į nebeveikiančią tarpbankinių paskolų rinką, todėl ir šiuo požiūriu centriniam bankui reikėtų teikti pirmenybę.
10. Įdiegus valiutų valdybą Lietuvoje, pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją iš centrinio banko perėmė Vyriausybė, platindama savo vertybinius popierius aukcionuose. Tačiau, orientuodamasi tik į biudžeto deficito finansavimo reikmes, ji sukėlė didelius palūkanų normos svyravimus, kuriems neutralizuoti Lietuvos bankas neturėjo pakankamai svertų.
11. Būtina pažymėti, kad išsivysčiusiose šalyse komerciniai bankai paprastai yra grynieji skolininkai centrinio banko atžvilgiu, t.y. jie skolinasi iš centrinio banko daugiau lėšų, negu jame laiko. Jeigu ši tendencija ateityje pasireikš ir Lietuvoje, komerciniai bankai ilgainiui pradės jausti nuolatinį “pinigų badą”, kurio bus neįmanoma likviduoti valiutų valdybos sąlygomis.
12. Visos valstybės, pertvarkančios savo ekonomiką rinkos principais, daugiau ar mažiau susidūrė su spekuliacinio užsienio kapitalo problema. Sunkiai prognozuojamos šio kapitalo įplaukos tam tikrais laikotarpiais nulemia infliacinį pinigų kiekio didėjimą, ir, atvirkščiai, padidėjus finansų rinkos nestabilumui, prasidedantis užsienio kapitalo nuotėkis sukelia problemas Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje ir jų palūkanų svyravimus.
Trumpalaikio užsienio kapitalo srautai Lietuvoje kol kas lieka palyginti nežymūs, nors juos ir skatino du veiksniai – fiskalinės politikos nulemtas valstybės skolinimosi poreikis (atsiradus Vyriausybės vertybiniams popieriams) ir išlikęs palūkanų normų skirtumas Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau ateityje ši problema gali tapti ne mažiau aštri kaip, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje, kurios buvo priverstos atitinkamai pakoreguoti valiutos kurso politiką.
13. Valiutų valdybos sąlygomis Lietuvoje neįmanoma bent kiek ženkliau įtakoti spekuliacinio kapitalo srautų, kadangi centrinis bankas neturi galimybės “sterilizuoti” pinigų kiekio pokyčių jam pageidaujama linkme.
Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, užsienio kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.
Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas.
Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio užsienio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.
14. Dėl anksčiau minėtų priežasčių valiutų valdybos modelis menkai tinka ir konjunktūriniam ekonomikos valdymui. Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema “iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.
Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir pan. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos “perkaitimu” ir didele infliacija.
Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.
15. Valiutų valdybos modifikavimas arba atsisakymas yra gana sudėtingas procesas, kadangi daugelis gyventojų valiutų
tapatina su fiksuotu valiutos kursu, todėl bet kokie mėginimai ją reformuoti traktuojami kaip galimas nacionalinės valiutos nuvertinimas. Todėl rengiantis pertvarkyti pinigų politiką, svarbiausia yra išaiškinti visuomenei valiutų valdybos ir fiksuoto valiutos kurso skirtumus, supažindinti ją su Europos valiutinės integracijos procesais ir įtikinti reformų būtinumu.
2. Pinigų politikos tikslai ir raidos etapai
2.1. Lietuvos banko misija ir pagrindinis tikslas
1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas – turi du aspektus, t.y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.
2. Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuosis į išorinį lito stabilumą. Šią orientaciją diktuoja Lietuvos ekonomikos pobūdis. Lietuva yra maža valstybė, kuri vykdo atviros ekonomikos politiką ir sparčiai integruojasi į Europos Sąjungą.
Tokiomis sąlygomis “plaukiojantis” lito kursas, o juo labiau lito devalvavimas, būtų nepriimtinas Lietuvos ekonomikai, kadangi apsunkintų įmonių veiklos planavimą, pabrangintų importuojamas žaliavas ir nulemtų aukštesnį paskolų palūkanų lygį. Kita vertus, laikinai pagerėtų Lietuvos prekių eksporto sąlygos. Tačiau dėl palyginti didelio Lietuvos importo kainų nelankstumo, eksporto padidėjimas gali neatsverti importo augimo, todėl pablogėtų užsienio prekybos balansas.
Jeigu lito kurso pokyčiai būtų sunkiai prognozuojami, susvyruotų užsienio subjektų pasitikėjimas mūsų finansų sistemos stabilumu ir sumažėtų užsienio kapitalo investicijų. Valstybė patirtų nuostolių, grąžindama paskolas ir mokėdama palūkanas užsienio valiuta. Todėl lito nuvertėjimas trukdytų Lietuvai įgyvendinti Mastrichto sutartyje nustatytus įstojimo į Europos valiutų sąjungą konvergencijos kriterijus. Atsisakius fiksuoto lito kurso, kaip monetarinio “inkaro”, būtų sudėtinga vykdyti nuoseklią ekonomikos stabilizavimo politiką.
Ypač pavojinga tai, kad litui atpigus užsienio valiutų atžvilgiu, padidėtų infliacija ir sumažėtų gyventojų realiosios pajamos, o tai gali sukelti socialinių neramumų ir apsunkinti ekonomikos reformas.
3. Lietuvos bankas, orientuodamasis į išorinį lito stabilumą ir susiedamas jį su stipresne užsienio valiuta (valiutų krepšeliu), gali veiksmingai prisidėti ir prie kainų stabilizavimo, kadangi valiutos kurso fiksavimas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų “importuoti” iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją.
4. Fiksuoto lito kurso pranašumų nereikėtų priskirti valiutų valdybai, kurią galima traktuoti kaip fiksuoto valiutos kurso režimo priedą. Mūsų šalyje įdiegtas valiutų valdybos modelis atėmė galimybę Lietuvos bankui adekvačiai reaguoti į įvykius pinigų ir paskolų rinkoje bei reguliuoti bankų sistemos likvidumą, išlyginti staigius pinigų kiekio svyravimus, vykdant sterilizavimo operacijas. Kai užsienio valiutos srautai į mūsų šalį buvo dideli, Lietuvos bankui teko sparčiai didinti pinigų kiekį, apsunkinant kainų stabilizavimą (pavyzdžiui, 1994 m. balandžio-gruodžio mėn. rezervinių pinigų kiekis padidėjo 49,6 proc.), o prasidėjus valiutos nuotėkiui, centrinis bankas mažino litų kiekį ir sukėlė jų trūkumą (pavyzdžiui, 1996 m. sausio-rugsėjo mėn. rezervinių pinigų kiekis sumažėjo 0,3 proc.).
Kaip rodo Lietuvos patirtis, valiutų valdyba suvaržė adekvačius Lietuvos banko veiksmus kilus bankų krizei, kai nebeveikė tarpbankinė paskolų rinka ir prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas. Tokioje situacijoje aktyvus centrinis bankas būtų pajėgus atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, teikdamas mokiems bankams lengvai realizuojamomis vertybėmis užtikrintas paskolas.
5. Taigi centrinis bankas gali geriau negu valiutų valdyba įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus – siekti lito stabilumo, užtikrinant patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Tai siejasi su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997- 2000 metų veiklos programa, kurioje numatoma pamažu atsisakyti valiutų valdybos modelio ir nuosekliai plėtoti Lietuvos banko pinigų politikos funkciją ir priemones.
6. Lietuvos bankas laipsniškai plėtos pinigų politikos funkciją, imdamasis svarbesnio vaidmens bei didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje. Šis procesas gali būti sėkmingas tik tada, jeigu kartu bus užtikrintas demokratinėms valstybėms būdingas valdžių kompetencijos pasidalijimas: parlamentas leidžia įstatymus, vyriausybė vykdo užsienio, ekonomikos ir socialinę politiką, o centrinis bankas rūpinasi pinigų sistemos stabilumu, būdamas juridiškai ir faktiškai nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios.
7. Lietuvos banko kaip šiuolaikinio centrinio banko plėtra taip pat neįmanoma be užsienio, tarptautinių organizacijų, įmonių ir gyventojų pasitikėjimo jo politika. Šį pasitikėjimą galima įgyti tik nuoseklia ir tvirta banko pozicija įvairiais ekonominės politikos
klausimais. Lietuvos bankas turi tapti ne tik reguliavimo ir kontrolės, bet ir mokslinių tyrimų bei prognozavimo funkcijas atliekančia institucija, priimančia sprendimus patikimos statistinės-analitinės informacijos pagrindu.
8. Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas turi atlikti aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas Vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprietarauja jo pagrindiniam tikslui.