Martynas Odlianickis Počobutas
Martynas Odlianickis Počobutas Kazio Odlianickio ir Elenos Globavičiūtės sūnus gimęs 1728 m. Gardino apskrityje, Šiaudinių kaime. Būdamas septyniolikos M. Počobutas baigė mokyklą Gardine ir prieš tėvo norą įstojo į Jėzuitų ordiną Vilniuje, kur 1751 m. baigė kolegijos kursą. Būdamas neturtingas jis ilgai dirbo Jėzuitams priklausančioje žvakių gamykloje, tačiau tuo pat metu gavo filologinį išsilavinimą. Tobulinosi Prahoje, kelerius metus akademijoje dėstė graikų bei lotynų kalbas. Išmokęs prancūzų kalbą, įsitvirtino aukštuomenės sluoksniuose. 1761 m. Lietuvos kanclerio M. Čartoryskio šelpiamas M. Počobutas išvyko studijuoti matematikos ir astronomijos į užsienį. Prancūzijoje, Marselyje pas astronomą Pezeną jis mokėsi atlikti astronominius stebėjimus ir matavimus. Tai buvo pirmasis M. Počobuto astronomijos mokytojas. Pradėtus stebėjimus jis tęsė Italijoje: Neapolyje, Romoje. 1764 m. balandžio 1 d. Neapolyje stebėjo Saulės užtemimą. Aplankė Genują ir Vieną. Greta praktinių įgūdžių keliaudamas M. Počobutas susipažino su geriausių to meto observatorijų įrengimų, žinomais dangaus tyrinėtojais. M. Počobuto sukauptus Neapolyje stebėtos Saulės užtemimo duomenis, Vienos astronomas M. Helis paskelbė 1765 m. “Efemeridėse”. Tai buvo pirmieji Vilniaus astronomų stebėjimai, paskelbti mokslinėje spaudoje. Taip pat kitų M. Počobuto stebėjimų duomenys buvo paskelbti P. K. Cacho “Mėnesinėje korespondencijoje” bei “Berlyno astronominiame metraštyje”. Bandymai Vilniuje reguliariai leisti mokslo darbus ilgai nesisekė dėl lėšų stokos. Tik vadovėliams leisti susidarė palankesnės sąlygos, tad M. Počobutas išvertė iš prancūzų kalbos į lenkų kalbą A. Klero “Geometrijos pradmenys”.
1764 m. M. Počobutas grįžo į Vilnių, vildamasis įkurti stambią observatoriją ir aprūpinti ją užsienyje matyta stebėjimų technika bei metodika. Čia jam teko iš J. Nakcijonavičiaus perimti observatorijos direktoriaus postą, pradėti savarankiškus stebėjimus turimais prietaisais, taip pat Vilniaus Akademijoje dėstyti astronomiją ir matematiką. Netrukus jam suteikiamas profesoriaus vardas. 1765 m. į Vilnių buvo atvežti Paryžiuje garsaus meistro Kanivė pagaminti prietaisai – sekstantas ir pasažinis instrumentas. Jais M. Počobutas nustatė Vilniaus observatorijos geografines koordinates. Kadangi trūko lėšų geriau įrengti observatoriją, M. Počobutui rūpėjo įsigyti paskutiniojo Lietuvos – Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio palankumą – vieną žvaigždžių grupę, kaip atskirą žvaigždyną, jis pavadino Poniatovskio veršiu. Tarptautinėje nomenklatūroje šis žvaigždyno pavadinimas neprigijo, tačiau karaliaus dėmesį atkreipė: 1767 m. sausio 25 d. S. A. Poniatovskis suteikė M. Počobutui karaliaus astronomo titulą, o pačiai observatorijai – karališkosios observatorijos vardą. Observatorijos fundatorė E. Oginskaitė – Puzinienė antrąkart paaukojo lėšų instrumentams pirkti ir observatorijai išlaikyti. 1768 – 1769 m. M. Počobutas keliavo po vakarų Europą, lankėsi Grinviče, Paryžiuje ir Londone, kur užsakinėjo ir pirko prietaisus Vilniaus observatorijai. Šios kelionės dėka jis susipažino su garsiu prancūzų astronomu Ž. Lalandu. Metų ilgumo komandiruotė leido jam aplankyti Kopenhagą, Hamburgą, Amsterdamą, Brėmeną ir Berlyną. 1769 m. gegužes mėn. M. Počobutas grįžo į Vilnių. Birželio mėnesį kartu su bendradarbiu A. Stšetskiu išvyko į Taliną stebėti Veneros praėjimą per Saulės diską. 17 a. pab. į šį reiškinį atkreipė dėmesį garsus anglų astronomas E. Halis, pataręs juo pasinaudoti Saulės paralaksui nustatyti, kadangi tuo metu atstumas nuo Saulės iki Žemės buvo žinomas tik apytiksliai. M. Počobutas stebėjimo vietai pasirinko bažnyčios varpinę, išmatavo jis geografines koordinates, tačiau visus planus suardė apsiniaukęs Talino dangus; užėję debesys neleido stebėti mynėto reiškinio. M. Počobutas dėl to labai pergyveno, nes Anglų ir Prancūzų astronomams šis tranzitas buvo palankus – jie pirmą kartą patikimai išmatavo atstumą iki Saulės. Tais pačiais 1769 m. M. Počobutas išrenkamas Londono karališkosios mokslo draugijos nariu.