MEDININKAI
ISTORIJOS REFERATAS
Kada Lietuvoje prasidėjo mūrinė statyba? Kurios paskirties buvo pirmieji mūriniai pastatai? Kaip jie būdavo rengiami, puošiami ir t.t. Į panašius klausimus padeda atsakyti išlikę Medininkų pilies griuvėsiai, esantys pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ašmenos.
Dabar Medininkai — mažas paplentės kaimelis, o XIV-XVII a. čia buvo miestas, turėjęs gatves, turgavietę, rotušę ir didelę mūrinę pilį. Šios pilies neblogai išsilaikę griuvėsiai supažindina mus su Lietuvos fortifikacinių įrenginių bei mūrinės statybos raida. Apie tai naujų duomenų gauta tyrinėjant bei konservuojant pilies liekanas. Šiuos darbus atliko Spec. mokslinė restauracinė gamybine dirbtuvė. Medininkai atsirado prie vieno seniausių ir didžiausių Lietuvoje prekybos ir žygio traktų, kuriuo lietuviai susisiekdavo su rusų žemėmis. Jo pakelėse dažnai sutinkami pilkapynai, piliakalniai bei senųjų gyvenviečių pėdsakai liudija, kad šio trakto praeitis siekia pirmąjį m. e. tūkstantmetį. Senasis traktas iš Vilniaus į rytus buvo daug kartų tiesintas, kol 1917 m. virto plentu, o sovietiniais laikais – asfaltuotu keliu.
Rašytinių šaltinių žinios apie Medininkų praeitį yra negausios ir gana vėlyvos. Pirmoji patikima žinia apie šiuos, bet ne Žemaičių Medininkus (Varnius), skelbia, kad 1385 m. kryžiuočiai puolė Ašmenos apylinkes ir bandė apgulti Medininkų pilį. Metraštis teigia, kad tai buvęs pirmas kryžiuočių žygis į šias apylinkes. 1392 m. buvo pulta „Medininkų žemė“ – Medininkų piliai, kaip centrui, priklausiusios apylinkės. Pilis šioje žinutėje neminima, ji, matyt, net nebandyta tuo kartu pulti. 1402 m. kryžiuočiai naikindami Medininkų apylinkes, buvo padegę Medininkų pilį. Taigi, dviejose žinutėse minima Medininkų pilis. Bet nenurodoma, kokia ji buvo – medinė ar mūrinė.
Pirmojo Novgorodo metraščio papildyme, taip vadinamame rusų miestų sąraše (X a. pabaiga bei XV a. pradžia) dvylikos didžiųjų Lietuvos miestų tarpe minimi ir Medininkai. Sąraše paminėta ,,Medniki – kamen“, t. y. pilis mūrinė. Kadangi Medininkuose ir jų apylinkėje medinės su žemių pylimais pilies pėdsakų neaptinkama, neabejotina, kad dabar stūksantieji griuvėsiai yra tos pačios pilies, apie kurią kalbama 1385 m. ir 1402 m. metraščiuose ir rusų miestų sąraše.
Matyt, ši pilis egzistavo iki XV a. pabaigos. 1517 m. didžiuoju traktu iš Maskvos pro Medininkus į Vilnių važiavęs pasiuntinys Herberšteinas pilį matė apleistą, negyvenamą. Tyrimai parodė, kad XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje gaisras sunaikino pilies kieme buvusius medinius pastatus ir medines kiemo sienų konstrukcijas, šaulių galeriją ir kita. Apie XVI a. vidurį į apleistos pilies kiemą buvo perkelti Medininkų dvaro sodybos pastatai, kurie čia išstovėjo iki XX a. pradžios.
Dvaro valdytojai per tą laikotarpį šiek tiek rūpinosi pilies mūrų priežiūra, todėl griuvėsiuose išliko sunykusių detalių bei konstrukcijų. Iš kurių galima atsekti buvusią pilies visumą, net išskaityti tai, ko apie šią pilį nerandame metraščiuose.
Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikais Medininkus kai kas laikė viena ankstyvesniųjų, kiti XV—XVI a. pilimi. Pastaroji nuomonė yra klaidinga.
Medininkų pilies griuvėsiai šiandien
Medininkų pilies lankytoją stebina didingas pagrindinis įtvirtinimas – keturios akmeninės kiemo sienos, kurios savo laiku buvo 14-15 m aukščio. Jų griuvėsiai dar tebesiekia 8-12 m. aukščio. Bendras sienos ilgis 568 m. Palei žemę jos yra 1,8-1,9 m storumo, viršūnėje – 1,4-1,6 m. Jos juosia apie 1.85 ha kiemą. Tai viena didžiausių Lietuvos mūrinių pilių. Daugelyje vietų sienų paviršius dėl ypač geros kalkių skiedinio kokybės ir galbūt dėl mums nežinomų priemaišų išliko kone visai sveikas. Sienos jau vien dėl savo storumo ir aukštumo sudarė patikimą pasyvią pilies kiemo apsaugą. Be to, jos buvo pritaikytos ir svarbiausiam reikalui – aktyviai gynybai. Sienų viršūnėje, 13-14 m aukštyje, juodavo šaudymo angos. Ties jomis iš kiemo pusės visais pasieniais buvo nutiestas medinis tiltas – šaulių galerija, iš kurios per šaudymo angas strėlėmis buvo galima apšaudyti priešą. Gynėjai į galeriją patekdavo per bokštus ir pasieniais pristatytus medinius laiptus. Nors šaudymo angos sienose neišliko, tačiau jų skaičių, formą ir išdėstymą galima atsekti iš visai panašios to paties laikotarpio Lydos pilies. Iš jų panašumo sprendžiama, kad Medininkų pilies kiemo sienose būta apie 280 tokių angų. Sienų viršūnėje, maždaug 2 m tarpais išdėstytos šaudymo angos baltame sienų fone iš tolo atrodė lyg geometrinio rašto pynė. Šiaurinės ir rytinės sienos išorinėje pusėje turi po vieną išilginę 1,3-2,7 m pločio plytų apdailos juostą. Tačiau šios abi juostos darytos ne dekoratyviniais, bet konstruktyviniais sumetimais. Plytos jose rištos priešgotikiniu, vadinamuoju baltišku (vendiniu) plytų rišimo būdu: eilėn dėta dvi plytos išilgai, trečioji galu. Lietuvoje Medininkų pilis yra vienintelė, kurioje šis plytų rišimo būdas išliko. Iš kiemo pusės visos sienos krautos vien akmenimis ir kalkių skiediniu nuglaistytos. Kai sienos buvo dar naujos, žalio miško fone jos atrodė labai baltos.
Medininkų pilies kiemo sienų aukštis ir storis yra būdingi pilims, statytoms
laikotarpyje, kai dar nebuvo žinomas paraku šaunamas ginklas, nebuvo išsivysčiusi ir mūrinių sienų griovimo technika, kai kuo aukščiau stovinčio kario padėtis dar buvo žymiai pranašesnė už žemai esančio. Apie XIV a. vidurį, atsiradus įvairaus tipo sienodaužiams, naujai statomų pilių sienos pradedamos storinti, jų storis pasiekia 3—3,5 m, o vėliau, atsiradus paraku šaunamiems ginklams, mažėja sienų aukštis, kol apie XVIII a. pabaigą antžeminės sienos visai išnyksta. Visi įtvirtinimai pradedami daryti po žeme. Tad svarbiausias pilies bruožas yra tas, kad pilis taikyta tik frontalinei gynybai: sienų kampuose ir ties viduriu nėra specialiai flankavimui statytų išsikišusių bokštų, iš kurių galima būtų naikinti prie sienų priartėjusį priešą. Tai rodo, kad pilis statyta tada, kai pilių puolimo priemonės dar buvo žemo lygio ir flankinė gynyba nebuvo reikalinga.
Iki šiol buvo žinomi trys pilies bokštai. Pastaruoju laiku griuvėsiuose aptikti dar vieno bokšto pėdsakai. Dabar tikrai nustatyta, kad pilis turėjo keturis bokštus.