TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………….…………………3
1 skyrius. Mokesčių reikšmė ir būtinumas………………………………………………………………3
2 skyrius.Valstybės mokesčių sistema……………………………………………………………….…..5
2.1. Įstorinė mokesčių raida……………………………………………..…….……………………5
2.2. Mokesčių turinys, apmokestinimo principai , riba…………………..….………………………7
3 skyrius. Mokesčių rūšys ir jų apskaita………………………………………..….…………..………..9
3.1. Gyventojų pajamų mokestis………………………………………..……..………….………10
3.2. Pelno mokestis ……………………………………………………..…….………………….14
3.3. Pridėtinės vertės mokestis………………………….………………..….……………………18
3.4. Akcizų mokestis………………………………………………………………………………21
3.5. Įmokos socialiniam draudimui ir sveikatos mokestis……………..…….……………………22
3.6. Muitai……………………………………………………………..…….……………………23
3.7. Kiti mokesčiai…………………………………………………………………………………24
4 skyrius Mokesčių apskaita………………………………………….……..…………………………30
Išvados…………………………………………………………………………………………………..33
Literatūra…………………………………..……………………………………………………………34
ĮVADAS
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekrecijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.
Užsienio valstybių mokesčių sistemos formavosi daugelį dešimtmečių. Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kūriama, ir būsimajam ar jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veiklos bei finansų rinkų ir konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti, analizuoti. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetą , rinkliavas nustato LR įstatymai. Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje valstybėje dar yra kitokių mokėjimų bei rinkliavų.
Mokesčių esmė yra ta, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius ar natūrinius išteklius savo veiklai, tai yra funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibudina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų:tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų. Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:a)tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibudinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokėstį), objektas (kas apmokestinama),šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.
Jeigu valstybės išlaidoms mokesčių padengti nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias yra didinti mokesčius.
Šiame darbe yra aprašyti apmokestinimo teoriniai pagrindai bei pateikti Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių mokesčių sistemos, jų formavimosi dėsningumai.
Darbas susideda iš keturių skyrių. Pirmajame ir antrajame skyriuje pateikiami aktualūs ir Lietuvoje apmokestinimo teoriniai pagrindai, tai yra mokesčių reikšmė ir būtinumas vykdant valstybės funkcijas, mokesčių teorijos,apmokestinimo principai ir riba, taip pat mokesčių istorinė apžvalga. Trečiajame skyriuje plačiai nagrinėjama Lietuvos Respublikos mokesčių sistema, atskiri mokesčiai, jų taikymo problemos. 4 skyriuje nagrinėjama mokesčių apskaita.
1 skyrius. Mokesčių reikšmė ir būtinumas
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių, piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą,
medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.
Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių nepasisiūlyti atlikti (neverčiami) privatūs asmenys. Pavyzdžiui, jiems nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti kariuomenę, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą.
Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, visa tai prižiūrėti.
Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė , negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims , nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, tai yra statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan., kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą.
Aišku tik tai, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Finansinių išteklių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai.
Patys seniausi apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo miestė, valstybėje (dabartinė Irako teritorija), kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų.
Vadinasi,mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.
Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Svarbiausios funkcijos yra trys:
fiskalinė,
perskirstomoji,
reguliavimo(dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja).
Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema.Ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai. Pavyzdžiui, 1996m. jos sudarė apie 95 procentus nacionalinio biudžeto pajamų, o 2002 m. planinės mokestinės įplaukos dėl pakitusios fiskalinės politikos sumažėjo iki 86 procentų.
Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių.
Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, ir daugelyje šalių manoma, kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį krašto gyvenimą.
2 skyrius. Valstybės mokesčių sistema
Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti.Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Trumpai apžvelgsime įstorinę mokesčių raidą.
2.1. Istorinė mokesčių raida
Šiuolaikinė mokesčių sistema, principai, nuostatos susikurė ne iš karto. Tai ilgo proceso ir daugelio kūrėjų darbo rezultatas. Viso šio proceso raida parodo, kaip skynė kelią į dabartį šiandieninis mokesčių esmės ir jų vaidmens suvokimas.
Pirmosios užuominos mokesčių klausimais jau randamos 5- 4 a. Ksenofonto.Kova dėl krašto praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sukoncentruoti dėmesį į muitus.Anglų merkantalizmo atstovas Tomas Menas (Thomas Mun, 1571-1641) siūlė mažinti mokesčius, eksportuojamoms prekėms ir įvežamoms prekėms, skirtoms eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, skirtoms naudoti šalies viduje. Ž. B. Kolberas (Colbert, 1619-1683), prancūzų akademijos finansų generalinis kontrolierius (ministras), globodamas eksportui dirbančią pramonę, organizavo “karališkąsias manufaktūras”, stambias Vest Indijos ir Ost Indijos prekybos bendroves, taikė protekcinius muitus, centralizavo Prancūzijos finansų sistemas.
Panaši veikla bei mintys klestėjo ir kitose šalyse. Vokiečių kameralizmo kūrėjai buvo Vilhelmas Šrėdėris, Liudvikas Zekendorfas, Justi ir kiti.
Buvo sekiama ir mokesčių sudemokratinimo. Ugningas tokių idėjų
skleidėjas buvo prancūzų maršalas Sebastjenas Vobanas (Vauban, 1633-1707). Jo nuomonė, nustatant mokesčius ir juos paskirstant, turėtų dalyvauti patys pavaldiniai, o karališkąją dešimtinę turėtų mokėti visi, turintieji kokias nors pajamas, be išimties. Anglijoje Viljamas Petis (Petty, 1623-1687), tyrinėjęs įvairias ekonomikos problemas, parašo – “Traktatą apie mokesčius ir rinkliavas” bei “Žodį išmintingiesiems” (apie Anglijos pajamas ir išlaidas ).Jis įvertino tuometinę mokesčių sistemą, kurią laikė atlyginimu už valstybės teikiamą globą.Karaliaus lėšų švaistymo įvairioms pramogoms V. Petis nelaikė neigiamu dalyku, nes tokiu būdu uždirba ir neturtingi žmonės, patys dalyvauja pramogose. V. Petis kelia ir pažangesnes mintis, ieško teisingo mokesčių naštos paskirstymo būdų.
Finansų mokslui yra nusipelnęs ir fiziokratų krypties lyderis Fransua Kenė (Quesney, 1694-1774). Gamtą (žemę) laikydamas vieninteliu turto šaltiniu, F. Kenė, kaip ir kiti fiziokratai, norėjo įvesti vieną vienintelį žemės mokestį.
Tuo metu gyveno ir kūrė Adomas Smitas (Smith, 1723-1790). Savo ekonomines pažiūras 1776 m. išdėstė jį išgarsinusiame veikale “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas”.Jo suformuluoti apmokestinimo principai tapo klasikiniais. Skirtingai nuo fiziokratų, jis nurodė tris pajamų (mokesčių) šaltinius: pelną, žemės rentą ir darbo užmokestį. Savo veikale giliai nagrinėjo ir netiesioginių mokesčių klausimus.
A. Smito idėjas toliau rutuliojo Deivydas Rikardas (Ricardo, 1772-1823) veikale “Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai”.Jis iškėlė ir mokesčių perkrovimo klausimus. Jis vienas iš pirmųjų pastebėjo ir ėmė nagrinėti būdus, kaip gamintojai, importuotojai ir turto valdytojai jiems uždėtus mokesčius stengiasi suversti (perkrauti) vartotojams. Šios problemos yra ekonomistų nagrinėjamos iki šiol.
Mokesčius imta laikyti ne tik ekonomikos, bet ir politikos įrankių. Plečintis tarptautiniams ekonominiams santykiams ir grupinio kapitalo bendrovėms, iškilo dvigubo apmokestinimo problemos.Tai susiję su įmonių , turinčių filialus užsienyje, taip pat įmonių, skirstančių pelną savo dalininkams, apmokestinimu. Ekonomistų nuomone, dvigubas apmokestinimas žalingas ūkiui ir pažeidžia mokesčių teisingumo principą. Todėl siekiant to išvengti, sudaromos tarptautinės sutartys, priimami atitinkami valstybiniai mokesčių įstatymai.
Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manūfakturos mokestis ir kiti.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas sudarė valdomų žemių – domėnų pajamos, kurių dydis priklausė nuo derliaus ir kitų, daugiausia gamtinių, sąlygų. Duoklė jau mokama Algirdo (1345-1377) laikais ir buvo dešimtoji valstiečių derliaus dalis (dešimtinė). 14 a. pabaigoje (apie 1380 m. ) duoklė įgyja jau kitokį pobūdį. Jos dydis ima priklausyti nebe nuo derliaus, bet nuo “dūmų”, tai yra sodybų skaičiaus (padūmės mokestis) ir buvo imama pagal nustatyto dydžio statinę – dėklą.
Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai. 16 a. pabaigoje greta mokesčių natūra atsirado mokesčiai pinigais. Tuo metu valstybės ižda papildė ir muitai, kuriuos imdavo kunigakščio įgalioti asmenys arba muito teisės nuomininkai. Bajorai savo išaugintais javais, miško medžiaga, gyvuliais prekiavo be muito, tereikėjo tik savo priesaika patvirtinti, kad tai jų produkcija.
18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą.
1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninnkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės.
Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kurį privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šlepimą.
1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais. Iš pradžių valstybė daug skolinosi, nes karo nuskurdintų gyventojų mokamasis pajėgumas buvo
menkas.
1939 m. Lietuvoje buvo tokie pagrindiniai mokesčiai:
-tiesioginiai(žemės mokestis, verslo mokesčiai, darbo pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, nuosavybės perleidimo mokestis, palaikų mokestis, kiti mokesčiai)
-netiesioginiai (akcizai, muitai)
-rinkliavos (žyminis mokestis, kitos rinkliavos)
-valstybės monopoliai(spiritas, kortos, degtukai)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybei, mokesčiai buvo viena iš labiausiai reformų reikalingų sričių. To reikalavo politinės ir ekonominės priežastys. Įvedus naujus mokesčius, buvo lengviau atsipalaiduoti nuo sovietinės finansų sistemos, artėti į Europos valstybių bendruomenę. Naujų mokesčių reikalavo ir besikuriantys laisvos rinkos santykiai, laisvos konkurencijos ir laisvų kainų akivaizda. Nauja situacija ir nepatyrimas įstatymų leidyboje neleido iš karto numatyti ir tobulai išspręsti visų klausimų. Nežiurint to, ėmė funkcionuoti juridinių asmenų pelno mokestis, numatęs vieningą visų įmonių pelno apmokestinimą, nepriklausomai nuo nuosavybės formų.Įsigaliojo ir laikinasis fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas bei kiti mokesčiai.
2.2Mokesčių turinys , apmokestinimo principai riba
Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą) mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.
Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties.
Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas.Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei apmokestinimo objektus.
Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai.
Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas.
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais.
Pažymetina, kad mokesčių teorijoje ir praktikoje apmokestinimo vieneto ir mokesčio tarifo bei mokesčio bazės nustatymas – vieni sudėtingiausių klausimų.
Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis.
Atskirų valstybių mokesčių lengvatų sistemos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savą mokesčių politiką.Pagal Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba atidėtas mokesčio mokėjimo terminas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų.
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės.