TURINYS
Geografinė padėtis 3
Reljefas 3
Klimatas 4
Istorija 4
Paskirtis 5
Literatūra 7
Didelis rajono gamtos turtas – miškai, kurie čia užima 26.6% viso ploto . Didžiausi masyvai rytinėje, smėlingesnėje dalyje. Vientisi miškai aplink Aiseto ežrą; kitas didesnis plotas nusitesia Lakajų tarpuežeriais. Beveik visas Lakajų miško plotas bei miškai palei Asvejos ežerą paskelbti landšaftiniais draustiniais.
Periodiškai, beveik kas 20 tūkstančių metų, Lietuvą aplanko ledynai. Dabar tiksliai žinomi trys į mūsų žemę atslinkę ledynai. Ledynai nuo kalnų slinko plačiais srautais. Šių ledo srautų plotis žemumose siekdavo kelis šimtus kilometrų. Maždaug prieš 24 tūkstančių metų ledynai atslinko į mūsų žemę ir trimis galingais liežuviais pradėjo niokoti kraštą.
Prieš 22 – 20 tūkstančių metų ledynai pradėjo sparčiai tirpti. Vanduo galingomis srovėmis plūdo ledo paviršiumi, nešdamas smėlį, žvyrą, riedulias ( akmenis ), graužė jame gilius plyšius. Vietomis jis krito nuo ledyno krašto iš didelio aukščio. Stipri srovė išplovė žemėje gilias, siauras vagas. Taip susidarė keisti, ilgi ir siauri ežerai. Vienas iš jų – Asvejos ežeras, kuris yra ilgiausias Lietuvoje ir atrodo lyg upė. Giliausias Molėtų krašte Tauragno ežeras irgi susidarė tokiu būdu.
Klimatas. Vidutinė metinė temperatūra vasara 17°C šilumos, žiema – 5,5 °C šalčio. Vidutinis metinis kritulių kiekis 650 – 700 mm. Vienas kvadratinis centimetras žemės paviršiaus per metus vidutiniškai gauna 352 – 360 kJ saulės šilumos. Vidutiniškai saulėtų dienų būna 55 – 60 per metus.
Istorija. Kaip ir daugelio pasaulio šalių, lietuvių astronomijos pradmenys siekia akmens amžių. Senovės lietuvių domėjimąsi astronomija rodo išlikę senoviški orginalūs planetų, žvaigždių, žvaigždynų ir kitų dangaus šviesulių pavadinimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuviai buvo sukūrę savitą laiko skaičiavimo sistemą. Manoma, kad senovės pagoniškosios šventyklos galėjo būti panaudojamos ir astronominiams stebėjimams.
Senais laikais, kai pagrindinė susisiekimo priemonė buvo vežimas ar karieta, aptarnauti toli nuo miestų ir mokslo centrų pastatytą observatoriją buvo ne taip jau paprasta. Todėl mūsų protėviai teleskopus statydavo tiesiog miestuose, kartais parinkdami kokį nors ramesnį jo pakraštį ar parką. Miestams augant, tokios observatorijos ilgainiui būdavo apsupamos gyvenamaisiais kvartalais ir stebėjimų sąlygos vis blogėdavo. Taip atsitiko su dauguma senųjų Europos observatorijų. Ne išimtis buvo ir Vilniaus observatorija, įkurta 1753 metais viršutiniuose Universiteto rūmų aukštuose, beveik pačiame miesto centre. Žinoma, tų laikų Vilnius buvo ne toks kaip dabar. Naktį miestas skendėdavo tamsoje, tik kur ne kur mirksėdavo žvakių apšviestas langas. Šiltuoju metų laiku ir dūmų būdavo mažai – nebent tik iš vakaro ar auštant miestiečiai kūrendavo virtuvės krosnį. Tačiau dabar tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip Martynas Počobutas ir jo kolegos galėdavo stebėti dangų žiemą, kai iš tūkstančių miesto kaminų virsdavo tiršti dūmai. Matyt, kad astronomams tokia padėtis greitai įgriso, nes dar Jonas Sniadeckis, Universiteto observatorijos direktorius 1807 – 1825 metais, ėmė dairytis po Vilniaus apylinkes. Ši problema liko ilgiems metams.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus Universitetas atnaujino savo veiklą, Universiteto astronomijos profesorius V. Dzevulskis ėmė dairytis į Panerius, į Karoliniškes, tačiau naujoji observatorija vėl buvo pradėta statyti mieste, ties Vingio parku. Tačiau observatorijos projektuotojai užmiršo miestų augimo problemą. Jau po kelių dešimtmečių observatoriją Čiurlionio gatvėje iš trijų pusių apsupo miestas.
Jau 1957 m., kai prie Vilniaus Universiteto buvo įkurta Dirbtinių Žemės palydovų stebėjimo stotis, vėl prasidėjo kalbos, kad bent dalį astronominių stebėjimų reiktų atlikti už miesto. 1960 metais vėl pradedama ieškoti vietos observatorijai statyti. Šį kartą jau buvo aišku, kad reikia mokytis iš praeities patyrimo. Observatorija statoma ne vieneriems metams, o dešimtmečiems ar šimtmečiams. Reikia aisižvelgti į miestų ir pramonės objektų plėtojimo perspektyvas, klimato ypatybes ir daug kitų problemų.
Observatorijos vietos reikalavimus galima suskirstyti į dvi grupes – astronominius ir buitinius. Astronominiai reikalavimai – tai tamsus dangus, be dūmų ir be rūko, kuo daugiau giedrų naktų, kuo mažiau kritulių, kuo gereseni šviesulių vaizdai. Buitiniai reikalavimai lyg tyčia daug kuo prieštaringi astronominiams. Norėtųsi turėti observatoriją ne per toli nuo bazinių mokslo įstaigų, ne per toli nuo rajono centro, ne per toli nuo asfaltuoto kelio.
Todėl Vilniaus astronomams iškilo uždavinys rasti tokią vietą, kur buitiniai reikalavimai kuo mažiau
prieštarautų astronominiams.
Lietuvoje kalnų neturime, yra tik aukštumų, kalvų. Tačiau net ir palyginti nedidelis pakilimas virš supančios vietos yra naudingas, nes aukšesnėse vietose mažiau drėgmės, rūko, rasos, mažiau uodų ir mašalų. Nuo kalvos geriau atsiskleidžia horizontai, mažiau virpa žvaigždžių vaizdai, nes oro sroves geriau nupučia vėjas.