Monopolija ir jos reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Monopolija ir jos reguliavimas

Įžanga

Monopolija ir tobula konkurencija yra dvi kraštutinės ir visiškai priešingos rinkos struktūros. Žodis monopolija reiškia „vienas pardavėjas“ (gr. „mono“ ir „polio“). Monopolija apibrėžiama kaip rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės ar paslaugų šakoje vyrauja vienas prekių ar paslaugų pardavėjas. Aišku, monopolija yra ne tik tokia stambi įmonė kaip „Lietuvos telekomas“, tačiau tai gali būti ir vienintelis viešbutis mažame miestelyje.

Monopolija išsiskiria tuo, jog turi rinkos galią, leidžiančią jai kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas, todėl gali siekti maksimalaus pelno nesibaimindama, kad į šaką ateis kita firma ir susidarys konkurencija. Taip pat, esant vienam pardavėjui, pirkėjai priversti mokėti didesnes kainas (lyginant su tobulos konkurencijos rinka).

Šiame darbe apžvelgsime šios rinkos struktūros formas, pasekmes bei reguliavimo galimybes.

Gamybos koncentracija

Rinkos galios laipsnį lemia:

1) Šakos (produkto) rinkos gamintojų skaičius,

2) jų santykinis dydis;

3) firmų susijungimo galimybių apribojimai,

4) analogiškos paskirties prekių egzistavimas.

Pirmiausia aptarsime pirmuosius veiksnius, pasitelkdami koncentracijos sąvoką. Koncentracijos rodiklis įvertina kelių stambiausių firmų dalį šakos produkcijoje. Šio rodiklio taikymas padeda suprasti, ar nagrinėjama šaka susideda iš daugelio pajėgių firmų, ar joje viešpatauja keli gigantai. Atkreipkime dėmesį į tai, jog nei firmos dydis, nei jų skaičius atitinkamoje rinkoje atskirai negali įvertinti esamos rinkos galios. Koncentracijos rodiklis sieja firmos dydį su kontroliuojama rinkos dalimi, tokiu būdu įvertindamas rinkos galios laipsnį šakoje.

Koncentracijos rodiklis, skaičiuojamas atskirai šakai, – šakos produkcijos dalis, tenkanti keturioms stambiausioms firmoms. Koncentracijos rodiklis taip pat skaičiuojasi ir atskirai produkcijos rūšiai.

Be abejo, šiam rodikliui apskaičiuoti galejo būti pasirinktas ir kuris nors kitas didžiausių firmų skaičius, tačiau manoma, kad „keturių firmų“ rodiklis pakankamai tiksliai įvertina stambių firmų viešpatavimo šakoje laipsnį. 1 lentelėje pateikta JAV pramonės produkcijos koncentracijos atrankine statistika.

Kaip matyti iš 1 lenlelėje pateiktų duomenų, kai kurių produktų bei paslaugų rinkose viešpatauja kelios stambios firmios, kitose esama praktiškai lygiareikšmių firmų konkurencijos. Esant didelei koncentracijai, monopolinę galią pasiskirsto kelios stambios firmos.

Oligopolija – rinkos situacija, kai kelios firmos gamina visą (ar beveik visą) atitinkamos rinkos produkciją. Esant tokiai situacijai, viešpataujančios rinkoje firmos gali nulemti produkcijos pasiūlą, taigi ir rinkos kainą.

Kadangi koncentracijos rodiklis įvertina stambių firmų viešpatavimą tam tikros produkcijos ar šakos rinkoje, lieka neįvertintas sugebėjimas veikti daugelio šakų rinkas. Toks sugebėjimas taip pat laikomas rinkos galia, ir jį gali koncentruoti įvairiarūšės produkcijos gamintojai, vadinami konglomeratais. Konglomeratas – firma, gaminanti dideles skirtingų šakų produkcijos apimtis. Besąlygiškai teigti, jog visos viešpataujantis rinkoje firmos yra stambioj ir vice versa, būtų rizikinga. Juk stambi firma gali tiekti produkciją palyginti didelei rinkai, kartu su kitom lygiaverčiai stambiom firmom. Tuo tarpu ir nedidelė firma gali viešpatauti palyginti mažoje rinkoje. Taigi, netapatindami firmos ir rinkos monopolizavimo, aptarkime optimalaus firmos masto klausimus.

Stambi firma turi nemažai pranašumų, palyginti su smulkia. Pirmiausia, tai didelio gamybos masto ekonomija. Paprastai stambesnė firma gali pasiekti mažesnių produkcijos gamybos išlaidų, nors kai kuriose šakose smulki firma gali pagaminti produkciją tokiais pat arba net žemesniais kaštais. Be abejo, tai priklauso nuo technologijos ypatumų.

Kai gamybos procesų tobulinimas sąlygoja didesnių firmų pranašumą palyginti su smulkesnėmis, tuomet vyksta firmų stambinimas. Taigi tam tikroje pramonės šakoje bendras firmų skaičius gali sumažėti, tačiau jeigu šios šakos produkcijos paklausa auga sparčiau nei optimalus firmos mastas, tai gali padidėti ir firmų skaičius, ir jų mastas.

Sakykime, kokioje nors pramonės šakoje atsirado technologinė naujovė, kurią įdiegus, optimalus gamybos mastas padidėjo du kartus. jeigu šios sakos produkcijos paklausa yra stabili arba padidėja mažiau kaip du kartus, tai bendras šakos firmų skaičius sumažės. Aišku, kad atskiros firmos produkcijos lyginamasis svoris sakos rinkoje vidutiniškai padidės. Bei jeigu šios šakos produkcijos paklausa išauga daugiau kaip du kartus, firmų mastas padidės du kartus (optimaliai), o jų skaičius atitiks išaugusią paklausą (jei paklausa padidės tris karius, firmų skaičius išaugs pusantro karto, jeigu paklausa padidės keturis kartus – išaugs du kartus). Be abejo, atskiros firmos produkcijos lyginamasis svoris sakos rinkoje sumažės.

Tačiau technologiniai pokyčiai vyksta ne tik gamybos stambinimo linkme, Pastarųjų dešimtmečių mokslo ir technikos laimėjimai leido suabejoti stambių firmų pranašumu tradiciškose „gigantų“ šakose. Dėl technologinių pokyčių plačiai paplito smulkios elektroniką gaminančios firmos, lanksti gamyba su robotizuotais technologiniais procesais taip pat leido efektyviai funkcionuoti nedidelio masto
firmoms, ir pagaliau personalinių kompiuterių atsiradimas padidino smulkių firmų konkurencines galimybes daugelyje šakų.

Kitų stambių firmų pranašumu laikomas sugebėjimas užtikrinti sparčią inovacinių procesų eigą. Daugelis teoretikų bei praktikų teigia, kad šiuolaikinėje ekonomikoje tik stambi firma turi pakankamai ekonominių išteklių ir motyvacijų aktyviai inovacinei veiklai. Stambi firma gali investuoti nemažai lėšų į mokslinio tyrimo darbą ir ryžtis rizikingam atnaujinimui. Ištikus nesėkmei, stambi firma patiria nuostolių, tačiau nebankrutuoja, o sėkmės atveju ji gerokai padidina savo pajamas. Be to, stambi firma didele dalimi panaudoja padarytus išradimus savo naudai, tuo tarpu smulkios firmos išradimas ar bet kokia gera inovacinė idėja labai greitai patenka ir pas konkurentus. Tad smulki firma, gaminanti nedidelę rinkos produkcijos dalį, neišvengiamai „dovanoja“ padarytą išradimą, o kartu ir jo efektą, visiems analogiškos produkcijos gamintojams. Tai, be abejo, sumažina smulkios firmos motyvacijas inovacinei veiklai.

Šias išvadas patvirtina ir daugelis mokslininkų, siejančių savo tyrimuose firmų dydį, šakos konkurencijos lygį su gamybos vystymosi ir mokslinių tyrinėjimų išlaidų lygiu. Šių tyrimų bendra išvada rodo, kad šakose, kur yra aukštas konkurencijos lygis ir firmos nedidelės, inovacinis procesas neaktyvus, jam skiriama nepakankamai lėšų. Išlaidos gamybos vystymuisi ir moksliniams tyrinėjimams auga kartu su firmų dydžiu ir kartu su šakos koncentracijos rodikliu Tačiau nuo tam tikro koncentracijos lygio regimas stimulų inovaciniam procesui mažėjimas. Tai galima laikyti monopolijos egzistavimo požymiu.

Taigi, įvardiję, stambesnės firmos pranašumus, palyginus su smulkesne, mes priėjome prie galimų monopolinės firmos neigiamų savybių, kurias nulems ne firmos dydis, bet jos rinkos galia. Nereguliuojamos monopolijos sąlygomis kainos paprastai būna aukštesnes, gamybos apimtis – mažesnė nei konkurencijos sąlygomis. Tai prieštarauja visuomenės interesams paskirstymo ir pasiūlos atžvilgiu. Juk dėl pernelyg aukštų kainų monopolinė firma turtės visuomenės sąskaita, kartu patenkindama mažesnio pirkėjų skaičiaus paklausą. Be to, monopoline padėtis leidžia firmai laikytis konservatyvių gamybos technologijų, taikstytis su biurokratiniu neefektyvumu ir pan. Tokiam „ramiam“ gyvenimui galima priešpriešinti dinamišką konkurencinę kovą, kai ryžtamasi rizikingoms investicijoms ir nuolat ieškoma efektyvių technologinių bei organizacinių naujovių. Taigi monopolinė firmos padėtis neatitinka visuomenes interesų – paskirstymo, gamybos apimties (pasiūlos) bei inovacinio proceso atžvilgiu.

Įdomu, kad kai kurių ekonomistų, ypatingai marksistų, pranašavimais, gamybos koncentracija turėtų tapti pagrindine kapitalizmo tendencija. Tai reikštų. kad iš ūkines veiklos būtų palaipsniui išstumiamos smulkios nekorporuotos firmos. Tačiau XX amžius parode, jog koncentracija kapitalistinėse šalyse praktiškai nedidėja, skirtingai nuo socialistinių šalių, kur gamybos; monopolizavimas tapo visa apimančiu valstybines nuosavybės reiškiniu

Amerikoje gamybos koncentracijos rodikliai yra net mažesni nei kitose išsivysčiusiose šalyse ir čia taip pat nesireiškia koncentracijos augimo tendencija. Pavyzdžiui, jeigu apskaičiuotume JAV pramonės šakų, kurių koncentracijos rodiklis viršija 50% pridėtinės vertės dalį nacionalinėse pajamose, tai šis rodiklis sudarytų 32,9% apie 1901 m.. 30,2% -1950 m, ir tik 26,3%-1970 m. Skaičiuodami didžiausių korporacijų finansinį aktyvų lyginamąjį svorį JAV ekonomikoje, prieisime panašias išvadas (šis rodiklis, apskaičiuotas 100 didžiausių korporacijų, sudarė 48,5%-1974 m. ir 48,.9% – 1984 m., o 200 didžiausių korporacijų – atitinkamai 60,4 ir 60,7%J.

Dažnai teigiama. jog koncentracijos augimui apriboti JAV didelį poveikį turėjo antitrestinė valstybės politika, ir čia yra nemažai tiesos.

Antitrestiniai įstatymai

Antitrestinė politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti. Jau susipažinome su nepageidaujamais monopolijos reiškiniais, todėl suprantame, kad antitrestinės politikos įstatymai nukreipti prieš ekonominės galios demonstravimą, firmų susijungimus ir pan. Jų pagrindinė paskirtis – konkurencinių sąlygų palaikymas.

Antitrestinės bylos – paprastai ilgi, brangūs ir triukšmingi teismo procesai, susiję su garsiais vardais ir galingomis kompanijomis. Antitrestines bylas iškelia privačios firmos arba valstybinės organizacijos, o galutinį sprendimą priima teismas. Nuo kaltinimo iškėlimo iki teismo nuosprendžio kartais praeina daugiau kaip penkeri metai. Per šį laikotarpį firma renka savo nekaltumo įrodymus, tuo tarpu teisingumo organai kruopščiai nagrinėja firmos dydžio, jos santykių su kitomis firmomis bei su vartotojais teisėtumą. JAV antitrestinio įstatymo pažeidėjas gali būti baudžiamas pinigine bauda (iki 1 mln. dol. – korporacija, iki 100 tūkst. dol. – pareigūnas), taip pat laisvės atėmimu iki trejų metų. Antitrestine veikla apkaltintos JAV firmos 1967 m. sumokėjo 18 mln. dol. baudų, o pareigūnai buvo nuteisti 2 tūkst. dienų laisvės atėmimo. Tačiau labiausiai nuostolingas firmoms – trigubas nuostolių padengimas nukentėjusiai
pusei. Geriausias pavyzdys – 1985 m. „Pensoil-Teksako“ susijungimų byla, remiantis kuria „Teksako“ turėjo sumokėti korporacijai „Perisoil“ 11,1 mlrd. dol. nuostoliams trigubai kompensuoti.

JAV antitrestinio reguliavimo praktika pradėta 1890 m., kai buvo priimtas antitrestinis Šermano aktas (žr. 2 lentelę). Tai buvo nesąžiningos konkurencinės kovos ir garsiųjų skandalų laikmetis. Rinkoje viešpatavo plėšikiški santykiai, ir stambios firmos nuolat didino savo mastą ir įtaką rinkai. Todėl Šermano aktas siekė dviejų pagrindinių tikslų: uždrausti rinkos monopolizavimo siekimą ir bet kokius prekybos laisvę apribojančius suokalbius. Šermano aktas nenumatė steigti jokių specialių tarnybų, kontroliuojančių akto laikymąsi. Tik praėjus trylikai metų, prie JAV teisingumo ministerijos buvo įsteigtas antitrestinio reguliavimo padalinys. Prireikė dar aštuonerių metų, kad pirmoji reikšminga byla būtų nagrinėjama aukščiausiajame teisme.

Bylų dėl rinkos monopolizavimo sudėtingumą sąlygoja tai, kad nėra tiksliai nustatytas firmai tenkančios rinkos dalies dydis, vienareikšmiškai liudijantis apie rinkos monopolizavimą. Taigi bylos sprendimas teisme remiasi ne tik šiuo rodikliu, bei ir konkrečia firmos praktika: norint paleisti stambią korporaciją, būtina įrodyti, kad jos santykiai su konkurentais yra agresyvūs ir nesąžiningi. Papildomai taikomi kriterijai, įvertinantys, kokiu būdu firma pasiekė monopolinę padėtį: doru (dėl novatoriškų metodų, prekių išskirtinumo, aktyvios inovacinės veiklos, puikaus prognozavimo) ar ne. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad bylos nagrinėjimas smarkiai nesumažintų korporacijos akcijų kurso.

Šermano aktas, taip pat ir vėlesni antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų. Tokie suokalbiai pasitaiko gana dažnai, nes, konkurentams susitarus dėl kainų lygio, pelnai gali gerokai padidėti vartotojų sąskaita. Tai, be abejo, prieštarauja visuomenės ir nedalyvaujančių suokalbyje pardavėjų interesams. Palankus veiksnys, nagrinėjant šios srities antitrestines bylas, – kaltumo kriterijų konkretumas. Remiantis teismų praktika, įrodytas skirtingų firmų kainų fiksavimas laikomas neteisėtų ir yra besąlygiškai baudžiamas. Antitrestinio reguliavimo sugriežtinimo periodais būna baudžiami net vadinamieji „tylūs“, neįrodyti suokalbiai. Neteisėtais taip pat pripažįstami bet kokie suokalbiai dėl rinkos sferų pasidalijimo, kitų firmų boikotavimo ir pan. Šių įstatymų dėka JAV antitrestinis reguliavimas yra vienas efektyviausių pasaulyje, eliminuojantis trestų praktiką šioje šalyje.

1914 m. JAV kongresas patvirtino du naujus antitrestinius įstatymus: Kleitono aktą ir Federalinės prekybos komisijos aktą. Kleitono aktas siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų konkurencijos: diskriminavimo kainomis, „pririšimo“ bei kitos firmos akcijų įsigijimo, jei tai galėtų sumažinti konkurenciją. Pastarojo reikalavimo esmė skaitytojui suprantama, todėl panagrinėkime išsamiau du pirmuosius.

„Pririšimo“ kontraktai, mažinantys pirkėjo pasirinkimo laisvę, nes kartu su vienos prekės įsigijimu jam peršama įsigyti kitą prekę tik iš to paties pardavėjo.

Diskriminavimas kainomis – skirtingų kainų nustatymas skirtingiems pirkėjams, esant vienodoms realizavimo išlaidoms.

1 lentelė

Pagrindiniai JAV antitrestiniai įstatymai

Eil.

Nr. Įstatymo pavadinimas ir priėmimo metai Priemonių paskirtis ir esmė

1. Šermano aktas, 1890 m. Draudžia prekybos apribojimus ir monopolizavimą vidaus bei užsienio prekyboje.

2. Kleitono aktas, 1914 m. Draudžia diskriminavimą kainomis, kontraktus, kuriais pardavėjas trukdo pirkėjams įsigyti prekes iš konkurento; vienos korporacijos akcijų įsigijimą kitai korporacijai, jei šie veiksmai gali sąlygoti konkurencijos mažinimą ar monopolijos įkūrimą; vienos kompanijos direktorių dalyvavimą kitos kompanijos valdyme.

3. Federalinės Prekybos komisijos aktas, 1914 m. Įkuriama FKP kaip nepriklausoma taryba, turinti teisę nutraukti nesąžiningą konkurencinę kovą ir klaidinančią reklamą.

4. Robinsono – Patmeno aktas, 1936 m. Draudžia taikyti specialias nuolaidas ir kitas privilegijas stambiems pirkėjams (išskyrus tuos atvejus, kurie pagrįsti išlaidų skirtumais arba kai rinkoje esama tokių pat žemų konkurencinių kainų)

5. Kelerio – Kefauverio susijungimą reguliuojantis aktas, 1950 m. Draudžia korporacijai įsigyti kitos korporacijos aktyvų, siekiant sumažinti konkurenciją ar pradėti atitinkamos rinkos monopolizavimą.

Taigi skirtingų kainų nustatymas mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje nėra diskriminavimas kainomis, nors mažmeninės prekybos išlaidos daug didesnės. Tačiau įvairios nuolaidos, taikomos tam tikroms pirkėjų grupėms, siekiant „spausti“ ar nušalinti konkurentus, yra ryškūs diskriminavimo kainomis pavyzdžiai. Deja, ne visuomet lengva nustatyti, kur baigiasi pagrįstas nuolaidų taikymas ir kur prasideda diskriminavimas kainomis.

Be to, diskriminavimo kainomis praktika gali būti visuomenei naudinga, nes ji įgalina patenkinti skirtingų socialinių sluoksnių interesus. Būtent firma, pasirinkusi principą „geriau vargšas pirkėjas, negu jokio pirkėjo“, gali tiekti į rinką prekes, kurių kainos atitinka žemiausių socialinių sluoksnių pajamas. Tai
naudinga ir visuomenei, ir firmai, kuri, sąmoningai mažindama pelno normą, kartu padidina jo masę (palyginti su veikla, orientuota tik į turtinguosius pirkėjus).

Kitas 1914 m. aktas įsteigė nepriklausomą Federalinę prekybos komisiją, kad ji ištirtų nesąžiningos konkurencines kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje. Tačiau šis „nedorumas“ yra labai nekonkretus ir santykinis dalykas, todėl įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. Jai buvo suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai vykdyti ir buvo skirtos pagrindinės komisijos jėgos.

Po Pirmojo pasaulinio karo antitrestiniam reguliavimui buvo skiriama vis mažiau dėmesio. Nagrinėdami bylas, teismai priimdavo monopolijoms tolerantiškus sprendimus. Tačiau priėmus 1936 m. Robinsono – Patmeno aktą, antitrestinis reguliavimas suaktyvėjo. Šiuo aktu buvo tęsiamas smulkių prekybinių firmų saugojimas nuo stambių pardavėjų nedoros konkurencijos. Reikia atsižvelgti į tai, jog, siekdamas palaikyti konkurencines sąlygas ir paremdamas smulkias firmas, šis aktas iš esmes apribojo laisvą konkurencinę kovą. Juk stambių firmų pranašumas dažnai pasireiškia ne tik realizuojant prekes, bet ir pigiau perkant žaliavas, užtikrinant mažesnes išlaidas. Taigi 1935 metų aktas draudė:

1) specialių nuolaidų laikymą atskiroms pirkėjų grupėms (stambiems pirkėjams, tam tikro geografinio rajono pirkėjams ir pan.), jeigu tai gali sumažinti konkurenciją ar sustiprinti monopolinę padėlį;

2) maklerio premijų išmokėjimą pirkėjams, kurie nesinaudojo jokio tarpininkavimo paslaugomis.

Žinoma, nuolaidų taikymas dažnai gali būti pateisinamas išlaidų skirtumais arba būtinybe atsižvelgti į žemesnes konkurentų kainas – būtent šias išimtis ir įteisina antitrestiniai įstatymai.

Rinkos galios laipsnį nulemia ne tik koncentracijos rodikliai, bei ir firmų susijungimo galimybės. Šios galimybės buvo apribotos Kleitono aktu, tačiau praktikoje jis būdavo dažnai apeinamas, nuperkant konkurento įmonę ar įrengimus tiesiogiai (ne akcijų forma). Šiems reiškimams išvengti 1950 m. buvo priimtas Kelerio-Kefauverio susijungimą reguliuojantis aktas. Jis draudžia tuos susijungimus, kurie gerokai mažina konkurenciją arba siekia atitinkamos rinkos monopolizavimo. Remiantis vėlesniais įstatymų papildymais, firmos privalo iš anksto pranešti antitrestinio reguliavimo tarnyboms apie numatomą susijungimą. Be to, visos firmos, kurių nekilnojamo turto vertė arba realizavimo įplaukos viršija 100 mln. dol., privalo iš anksto įspėti valstybės tarnybas dėl numatomo akcijų ar kilų aktyvų įsigijimo (15 mln. dol. ar didesnės vertės). Praėjus 15-50 dienų nuo tokių pareiškimų pateikimo, antitrestinio reguliavimo tarnybos parengia savo nutarimą šiuo klausimu; taigi visi didesni susijungimai galimi tik valstybės tarnyboms pritarus.

 Valstybinė susijungimo kontrolė yra žymiai efektyvesnė priemonė, palyginus su egzistuojančių monopolijų likvidavimu. Tai visai suprantama. Be to, nesunku įrodyti, kad bet koks firmų susijungimas gali sumažinti konkurenciją ir neigi tapti postūmiu monopolijai susidaryti. Sprendžiant firmų susijungimo problemas, būtina atsižvelgti į skirtingus jo tipus.

 Horizontalus susijungimas – kelių firmų, užsiimančių vienoda ar panašia ekonomine veikla, sąjunga.

 Vertikalus susijungimas – firmos, tiekiančios savo produkciją, ir firmos, panaudojančios šią produkciją kaip žaliavą, sąjunga.

 Konglomeracinis susijungimas – skirtingu šakų (tiek susijusių, tiek ir tarpusavyje nesusijusių ) firmų sąjunga.

 Be abejo, labiausiai žalingas konkurencijai yra pirmasis tipas. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia plito konglomeracinis susijungimas. Įsidėmėtina, kad antitrestinio reguliavimo dėka neigi 1984 – 1986 m. firmų susijungimų bumas beveik nepadidino esamų koncentracijos rodiklių.

Nors antitrestinio reguliavimo aktyvumas JAV pasireiškia tam tikromis bangomis, negalima paneigti didelės antitrestinės politikos įtakos privalaus sektoriaus struktūrai bei funkcionavimui. Efektyvaus antitrestinio reguliavimo dėka JAV ekonomika yra daug mažiau monopolizuota, negu kitose išsivysčiusiose šalyse.

Vyriausybinis monopolijų reguliavimas

Monopolinio reguliavimo politika priklauso nuo monopolijos susidarymo priežasčių. Pirmiausia bus nagrinėjamas natūralios monopolijos reguliavimas.

Kadangi buvo prielaida, kad monopolija natūrali, tai vyriausybei tokiu atveju nederėtų laikytis monopolijos susiskaldymo politikos, nes tai padidintų visuomenės kaštus gaminant tą prekę. Būtų prarasta nauda, gauta dėl gamybos masto ekonomijos, o vartotojai būtų priversti pirkti brangesne kaina(žr. 1 pav., mažos įmonės optimalios gamybos apimtis – Q3, vidutiniai kaštai –AC ir kaina – C; monopolijos – atitinkamai Q1 ir P1).1 pav. Natūrali monopolija – suskaldymo politikos bei kainodaros pagal ribinius kaštus pasekmė

Geresnis sprendimas būtų priversti monopoliją plėsti savo gamybos apimtis iki efektyvaus dydžio, t.y. iki ten, kur vartotojų ir visuomenės ribinė nauda lygi firmos ir visuomenės ribiniams kaštams (1 pav.). Tai vyriausybė gali padaryti nustatydama monopolijos prekėms kainą pagal ribinius kaštus – tokį kainos lygį, kuriam esant susikerta ribinių
kaštų ir paklausos kreivės.

Tokia reguliavimo politika pašalina pradinį, monopolijos sąlygotą efektyvumo nuostolį (E1E2T plotą), panaikindama monopolijos rinkos galią nustatyti aukštą kainą. Praktiškai tai galima padaryti dviem būdais:

1) valstybė gali perimti ir vykdyti pati monopolizuotą veiklą:

2) palikdama monopoliją privačiose rankose, ji gali įsteigti reguliavimo tarnybą, kontroliuojančią monopolijos kainą.

Kainodara pagal ribinius kaštus apsaugo monopoliją nuo piktnaudžiavimo mažiau gaminti ir brangiau parduoti. Ji verčiama sumažinti kainą, todėl daugiau parduoti. Tačiau monopolijos pelnas sumažėja, nes tai ne optimalios gamybos taškas (E1), bet jis išlieka (vidutinis pelnas išlieka E2Z).

Tačiau jei vidutinių kaštų kreivė būtų aukščiau ribinių kaštų kreivės, kai šioji susikerta su paklausos kreive, tai toks kainos nustatymas monopolijai atneštų nuostolius ir priverstų palikti ją verslą(žr. 2 pav.: nuostolis produkcijos vienetui būtų GE2 ).

Tokiu atveju (žr. 2 pav.) vyriausybė gali rinktis kitus būdus. Vienas jų – tai kainodara pagal vidutinius kaštus. Tai tokio kainos lygio nustatymas, kuriam esant susikerta vidutinių kaštų ir paklausos kreivės taškas (taškas E3). Teoriškai tai atlikti nesudėtinga. Jei firma gauna ekonominį pelną, t.y. veikia E1 taške, tai kaina P1 yra per aukšta. Jei monopolija turi nuostolių (taškas E2), tai P2 kaina yra per žema. Todėl ją reikia padidinti ir ji turėtų būti P3. Kaina padengtų vidutinius kaštus ir garantuotų normalųjį pelną.2 pav. Kainodara pagal vidutinius kaštus

Praktinės problemos apsunkina šį sprendimą, nes:

1) sunku nustatyti teisingą procentinį atlygį už investuotą kapitalą

2) sunku apskaičiuoti investuoto kapitalo vertę.

Apskritai kainodaros pagal vidutinius kaštus poveikis efektyvumui yra teigiamas, nes padidina efektyvumą, kuris lygus plotui 4 (žr. 3 pav.). 3 pav. Efektyvumo padidėjimas nustatant monopolijos kainą pagal vidutiniu kaštus

Kadangi taip buvo pasiekta didesnė gamybos apimtis, t.y iš E1 į E3, tai padidėjo alokacinis efektyvumas. Tačiau dėl tokio kainos nustatymo būdo gali būti skatinamas techninio efektyvumo sumažėjimas. Taip vyksta dėl to, kad firma gali sąmoningai nesistengti pasiekti minimalaus vidutinių kaštų taško, nes kaina nustatoma pagal vidutinius kaštus, t.y. neleidžiant gauti ekonominio pelno. Bet kartu šis būdas užtikrina bet kokių kaštų padengimą. Todėl visuminis efektyvumas padidės tik tada kai alokacinio efektyvumo padidėjimas viršys techninio efektyvumo sumažėjimą.

Vyriausybės subsidija ir kainos nustatymas pagal ribinius kaštus

Kitas būdas, verčiantis monopoliją gaminti taške E2, yra kainodaros taikymas pagal ribinius kaštus, drauge mokant firmai vienkartines subsidijas susidarantiems nuostoliams padengti. Tai reikštų, kad nustatoma P2 kaina (žr. 2 pav.). Tuo pasiekiamas efektyvumo padidėjimas – 4+5 plotai (žr. 2 pav.) ir suteikiama nuostolių dydžio subsidija(žr. 2 pav.) Tuomet firmai nereikėtų palikti verslo.

Teoriškai tai įmanoma, bet praktiškai vartotojai sunkiai suvokia, kad reikia finansiškai remti monopolininką, kurio rinkos galią ima riboti vyriausybė. Antra, vėl iškyla techninio efektyvumo problema.

Valstybinė nuosavybė. Vartotojai mažiau pastebi subsidijų išmokėjimą, jeigu monopolija yra vyriausybės nuosavybė. Lietuvoje tai visuomeninis transportas, energetikos ministerijai priklausančios įmonės ir pan.

Reguliavimo tarnybos

Rinkos ekonomikoje infrastruktūrinės pramonės šakose tradiciškai vyrauja monopolijos. Monopolinę padėtį dažniausiai turi pašto patarnavimai, telefono ryšiai, elektros energetika, transportas, dujų tiekimas ir kt.

Monopolijos atveju praktiškai išnyksta konkurencinė kova, nes monopolijai netenka rungtis su priešininku, kuris kovoje pieš monopolinę padėtį rinkoje atstovauja ne tik saviems, bet ir vartotojų interesams. Antitrestinių įstatymų taikymas, organizuojant ir reglamentuojant ūkinę veiklą, nėra vienintelė priemonė monopolinei situacijai rinkoje išspręsti. Daugelyje Europos šalių taip pat taikoma nacionalizavimo koncepcija, kuria pasinaudodama valstybė pasisavina Ir valdo pagrindines monopolinės pramonės šakas.

JAV ekonomistai atsargesni, spręsdami valstybės dalyvavimo komercinėje veikloje klausimą. Nereikia ignoruoti to fakto, kad dauguma ekonomistų tiek JAV, tiek Vakaru Europos šalyse nepalaiko aktyvaus vyriausybės kišimosi į ekonomiką. Jų nuomone, vyriausybės įtakos sferos turi aprėpti nuostolingas pramones šakas bei specialias nacionalines programas, pavyzdžiui, gamtos apsaugos ar branduolinės energetikos vystymą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3678 žodžiai iš 7328 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.