Nusikaltimo sudėtis
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimo sudėtis

Sąvoka “nusikaltimo sudėtis” (cirpus delicti) atsirado ne materialinėje, bet procesinėje teisėje. Ši sąvoka ilgą laiką turėjo tik procesinę reikšmę. XVI ir XVII amžiuje corpus delicti buvo suprantama kaip visi tie pėdsakai, kuriuos nusikalstama veika palieka išoriniame pasaulyje (lavonas, kraujo pėdsakai nusikaltimo padarymo įrankiai, priemonės ir pan.). taigi šiuo laikotarpiu nusikaltimo sudėtimi buvo laikoma visuma tokių požymių, kuriems esant galima buvo įsitikinti, kad iš tiesų padarytas nusikaltimas, ir pradėti nusikaltėlio paiešką. Tik XVIII a. pabaigoje ši sąvoka buvo pradėta analizuoti siejant ją su materialine baudžiamąja teise. Pirmieji, kurie nusikaltimo sudėtį pradėjo analizuoti, kaip vieną iš baudžiamosios teisės mokslo institucijų, buvo vokiečių baudžiamosios teisės mokslo atstovai. Tačiau ilgą laiką nusikaltimo sudėties apibrėžime dominavo jo procesinė kilmė, dėl to nagrinėjant nusikaltimo sudėtį buvo apsiribota tik objektyviaisiais požymiais eliminuojant subjektyvius požymius.

Vieningos nuomonės dėl nusikaltimo sudėties sąvokos, nusikaltimo sudėties paskirties teisinėje literatūroje nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka, jos turinys baudžiamosios teisės teorijoje dažniausiai siejamas su BK 3 str., reglamentuojančiu baudžiamosios atsakomybės pagrindus, o konkrečiai – su šio straipsnio nuostata, kad ”pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamasis tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, tai yra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką”. Tačiau ši nuostata daugiau liečia nusikaltimo apibrėžimo formaliąją pusę (t.y. priešingumą teisei), nei pačią nusikaltimo sudėties sąvoką.

Galima išskirti tokias dvi pagrindines šiuo metu vyraujančias nuomones dėl nusikaltimo sudėties. Vieni autoriai nusikaltimo sudėties sąvoką sieja tik su baudžiamajame įstatyme numatytais požymiais, kitų nuomone, nusikaltimo sudėtis – tai ne tik įstatyminis nusikaltimo modelis, nusikaltimo požymių aprašymas įstatyme, bet ir pačią veiką apibūdinančių požymių visuma. Nesigilinant manoma, kad reikėtų pritarti pirmajai autorių grupei, kuri nusikaltimo sudėtį sieja tik su įstatyme numatytais pavojingos veikos požymiais.

Ir remiantis tuo, kas yra išdėstyta, nusikaltimo sudėtį yra siūlytina apibrėžti kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą, lemiančia vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu.

Tai nusikaltimo sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikaltimo sudėčiai visų pirma priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kitaip tariant, jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties. Antai būtinas kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties požymis yra kaltė. Kai kaltės nėra, nėra ir nusikaltimo sudėties, nors kiti nusikaltimo sudėties požymiai gali ir būti: veika, pavojingos veikos pasekmės, priežastinis ryšys, pakaltinamumas ir pan. Antai, nusikaltimo sudėčiai priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie yra pakankami, kad pavojingą veiką būtų galima pripažinti nusikaltimu, o kaltą asmenį – patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kiekviena pavojinga veika gali turėti labai daug įvairių požymių, pavyzdžiui, vagiama naktį pasinaudojant specialiais laužimo prietaisais, nužudoma peiliu dukart smogiant į širdį ir panašiai. Baudžiamajame įstatyme neįmanoma formalizuoti visų šių požymių. Įstatymų leidėjas įstatyme reglamentuodamas baudžiamąją atsakomybę turi atsiriboti nuo visų galimų veikos ir ją darančio asmens požymių, o išskirti tik esminius, pagrindinius jos požymius, pagal kuriuos šią veika būtų galima pripažinti nusikalstama ir atskirti ją nuo kitų nusikaltimų. Kiti požymiai, neįeinantys į nusikaltimo sudėtį, gali turėti reikšmės individualizuojant bausmę ar sprendžiant kitus su padarytu nusikaltimu susijusius klausimus, tačiau nusikaltimų kvalifikavimui jie reikšmės neturi.

Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymiu. Kitaip sakant, tai yra požymiai, susiję su pačia veika bei jos sukeltomis pasekmėmis. Subjektyvūs požymiai liečia nusikaltimo vininę pusę. Tai yra požymiai, apibudinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Visus šiuos požymius baudžiamajame įstatyme aprašo įstatymo leidėjas, konstruodamas konkrečias nusikaltimo sudėtis.

Norint išsamiau suprasti nusikaltimo sudėties sąvoką, jos paskirtį reikia panagrinėti nusikaltimo sudėties santykio su baudžiamosios teisės Specialiosios dalies normos dispozicija bei nusikaltimu klausimus.

Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis yra betarpiškai susijusi su baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies konkrečios normos dispozicija. Normos dispozicija – tai nusikaltimo sudėties išraiškos baudžiamajame įstatyme forma. Būtent nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje. Apie vienos ar kitos nusikaltimo sudėties požymius mes sprendžiama iš šios normos dispozicijos. Būtent įstatymo leidėjas, formalizuodamas pavojingos veikos požymius, kurie vėliau laikomi nusikaltimo sudėtimi, juos
aprašo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normos dispozicijoje. Tačiau nusikaltimo sudėtis ir Specialiosios dalies normos dispozicija nėra tapačios sąvokos. Paprastai baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje nebūna aprašyti visi konkretūs nusikaltimo sudėties požymiai. Dažniausiai subjektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys kaltę, pakaltinamumą, subjekto amžių ir t.t., būna reglamentuoti baudžiamojo įstatymo Bendrosios dalies normose (žr. BK 9, 10, 11, 12 str.). Todėl aiškintis konkrečius nusikaltimo sudėties požymius reikia remtis ne tik baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies, bet ir Bendrosios dalies normomis.

Taip pat negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvokų. Nusikaltimas – tai realus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės gėrius. Tačiau, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, būtina, kad šios rūšies veika būtu uždrausta, baudžiamojo įstatymo. Aišku, įstatymas negali uždrausti kiekvienos konkrečios veikos. Jis draudžia tam tikro pavojingo veikimo ar neveikimo rūšį atsiribodamas nuo daugelio individualių konkrečios veikos požymių. Taigi, palyginti su nusikaltimu, kaip atitinkamu asmens elgesio pasirei6kimu realiame gyvenime, nusikaltimo sudėtis yra tik abstraktus šio elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausius jo požymius. Tik esant tokiam įstatyminiam aprašymui, konkreti elgesio rūšis gali būti laikoma nusikaltimu.

Kadangi nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įstatyminis modelis, tai neišvengiamai kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiai būdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė. Pavojingas yra nusikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t.y. nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, bet pati šios savybės neturi.

Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tik nustačius šį atitikimą teigiama, kad tokia veika yra uždrausta baudžiamajame įstatyme, tai yra konstruojamas nusikaltimo priešingumas teisei. Taigi nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo priešingumą teisei.

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Visa tai turi įtakos ir baudžiamajam persekiojimui. Jei iškėlus baudžiamąją bylą kaltininko veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėties, tai tokia baudžiamoji byla turi būti nutraukiama. Nusikaltimo sudėties nebuvimas kaltininko veikoje yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Nusikaltimų kvalifikavimas – tai tapatumo tarp veikos požymių ir Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytos nusikaltimo sudėties nustatymas ir šio tapatumo procesiniuose dokumentuose. Kvalifikuotojas spręsdamas, ar veika gali būti laikoma nusikaltimu, sutapatina jos požymius su konkrečia nusikaltimo sudėtimi, numatyta baudžiamajame įstatyme.

2. NUSIKALTIMO SUDĖTIES STRUKTŪRA

Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių požymių visuma ir subjektyvių požymių visuma. Kiekvieno nusikaltimo sudėtį sudaro atitinkamų požymių visuma. Taigi nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį. Nagrinėdami nusikaltimo sudėtį mes jau paminėjome vieną struktūrinį vienetą, kuris įeina į nusikaltimo sudėties struktūrą, tai yra požymį. Tačiau nepakanka nusikaltimo sudėties struktūrai apibudinti vien tik požymio kaip jos struktūrinio vieneto išskyrimo. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, tai yra veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėtis kaip tik ir apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Taigi tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes būtų galima pavadinti nusikaltimo sudėties elementais.

Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių. Galima būtų išskirti tokius nusikaltimo sudėties elementus: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Nusikaltimo sudėties elementai turi būti matomi ir pačioje nusikaltimo veikoje. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali
pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš šių nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai. Trumpai apibūdinsime nusikaltimo sudėties elementus ir juos apibūdinančius požymius.

Nusikaltimo objektas yra tai, į ką yra nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Nusikaltimo objektą apibūdina tie baudžiamojo įstatymo gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Su nusikaltimo objektu yra susijęs ir nusikaltimo dalykas – tie materialaus pasaulio daiktai, į kuriuos tiesiogiai kėsinantis pažeidžiami teisiniai gėriai.

Nusikaltimo objektyvioji pusė – tai išorinė nusikalstamos veikos pusė. Objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės.

Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, pakaltinamas, sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus asmuo, padaręs nusikaltimą. Nusikaltimo subjektą paprastai apibūdina amžius ir pakaltinamumas. Tam tiktais įstatymo numatytais atvejais, be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. Toks nusikaltimo subjektas, kuriam, be bendrųjų požymių, dar yra būdingi ir specialūs požymiai, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas specialiuoju nusikaltimo subjektu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1827 žodžiai iš 3500 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.