Oligopolinė rinka1
5 (100%) 1 vote

Oligopolinė rinka1

8. OLIGOPOLINĖ RINKA

G TIKSLAS: Suvokti oligopolinės rinkos specifiką, kainodarą, paklausos kreivės savitumą.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS:

q Netobula konkurencija

q Oligopolija

q Monopolinė konkurencija

q Nediferencijuota oligopolija

q Diferencijuota oligopolija

q Natūralūs įėjimo barjerai

q Dibtinės kliūtys

q Lūžtanti paklausos kreivė

q Barometrinė firma

q Dominuojanti firma

Netobula konkurencija yra tokia rinkos struktūra, kai šakoje yra daugiau nei viena firma, bet nėra sąlygų tobulai konkurencijai. Netobulos konkurencijos firmos dažniausiai gamina ir parduoda diferencijuotus produktus ir yra įėjimo į šaką barjerai.

Esant netobulai konkurencijai:

q Vienu atveju yra mažai konkuruojančių firmų šakoje, kurios pripažįsta tarpusavio priklausomybę ir linkusios susitarti tarpusavyje dėl rinkos dalies ir kainų lygio. Jei įstatymai nedraudžia, tokios firmos stengiasi sudaryti kartelį, kuris pagal požymius artimesnis grynai monopolijai. Tokia rinkos struktūra vadinama oligopolija.

q Kitose šakose yra daug tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios gamina ir parduoda šiek tiek diferencijuotas prekes ir paslaugas. Tokia rinkos struktūra vadinama monopoline konkurencija, nes ji turi ir tobulos konkurencijos, ir monopolijos bruožų.

Oligopolinė rinka

Žodis “oligopolija” yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia “keli pardavėjai”.

Oligopolija yra tokia rinka, kurioje dominuoja keletas stambių pardavėjų, kurių

elgsena determinuoja tarpusavio priklausomybę nustatant kainas ir rinkos dalį.

Oligopolinės rinkos struktūra pasižymi įvairove:

q Kompleksiška, arba ankšta, nepralaidi oligopolija yra tada, kai keturios didžiausios firmos kontroliuoja nuo 60 proc. iki 100 proc. rinkos dalies. Jai esant rinkos dalis stabili, sunkus naujų firmų įėjimas į šaką, pripažįstama tarpusavio priklausomybė, gaunamas ekonominis pelnas.

q “Laisva”, arba netvirta, oligopolija, kurioje keturios didžiausios firmos kontroliuoja mažiau kaip 50 proc., bet daugiau nei 40 proc. rinkos dalies. Firmų dalis ne tokia stabili, įmanomas naujų firmų įėjimas į šaką, ribota kainų konkurencija, silpnesnė tarpusavio priklausomybė ir gaunamas mažesnis ekonominis pelnas.

q Dominuojanti firma, kai rinkos dalis, tenkanti vienai firmai, sudaro nuo 50 proc. iki 90 proc., nėra artimų konkurentų, sunkus naujų firmų įėjimas į šaką, griežta kainų kontrolė, gaunamas ekonominis pelnas.

q Duopolija yra tada, kai dvi firmos kontroliuoja visą šalies pasiūlą. Jų rinkos dalis stabili, vengiama kainų konkurencijos, labai aukšti naujų firmų įėjimo barjerai, gaunamas ekonominis pelnas.

Oligopolijos gali būti skirstomos į:

q Nediferencijuotas, t.y. oligopolijos, kurios gamina nediferencijuotą arba homogenišką produktą (plieno, vario, aliuminio gamyba).

q Diferencijuotas ,t.y. oligopolijos, kurios gamina diferencijuotus produktus ( lėktuvų, automobilių, staklių, kompiuterių, ryšių technikos ir kitos šakos).

Lietuvos pramonėje oligopolinė rinka būdinga baldų gamyboje, medienos drožlių plokščių, televizorių, cukraus ir kitose pramonės šakose.

Oligopolinės rinkos įvairovė ir ta aplinkybė, kad vienos jų gamina homogenišką produktą, kitos – diferencijuotą, sąlygoja kainų nustatymo modelių įvairovę.

Oligopolinės rinkos bruožai

Galima išskirti tokius oligopolinės rinkos bruožus:

q Vienas iš svarbiausių oligopolijos požymių yra tas, kad mažai pardavėjų pripažįsta tarpusavio priklausomybę.Vienos firmos pastangos sumažinti kainas ir padidinti pardavimų apimtį turi poveikį kitų firmų elgsenai, kurios tai pat mažina kainas, nenorėdamos prarasti rinkos dalies. Dėl to atsiranda oligopolijų tarpusavio priklausomybė.

q Kai šakoje yra kelios didelės firmos, tai pasiekiama masto ekonomija.Ji gaunama, gaminant ir parduodant gana didelę produkcijos apimtį.

q Iš oligopolijų tarpusavio pripažinimo seka, kad oligopolinėje šakoje vengiama kainų konkurencijos. Oligopolijoms būdinga nekaininė konkurencija, t.y. produktų diferencijavimas, naujų produktų gamyba ir reklama.

q Vengiant kainų konkurencijos, kuri mažina pelną, oligopolijoms būdingi suokalbiai.

Suokalbių objektas dažniausiai yra kainų lygis ir rinkos dalis, nes tai padeda didinti visų firmų pelną ir neprarasti rinkos dalies. Suokalbiai draudžiami, siekiant skatinti konkurenciją ir kaštų mažinimą.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, priimtame 1992 m. rugsėjo 15 d., 4 straipsnyje rašoma: “susitarimai ar suderinti veiksmai tarp konkuruojančių ūkio subjektų ( ar potencialių konkurentų ) yra draudžiami, jei jie riboja ar trukdo konkurencijai.

Tokio pobūdžio susitarimams priskiriami susitarimai ir suderinti veiksmai dėl:

1. Kainų …nuolaidų, antkainių ar kitokių išmokų.

2. Gamybos apimčių.

3. Rinkos pasidalijimo pagal teritorinį principą, parduodamų ar įsigyjamų prekių kiekį, prekių rūšis arba pirkėjų ir pardavėjų grupes ar kaip kitaip.

4. Kitų ūkinių subjektų išstūmimo iš rinkos arba įėjimo į rinką ( jos dalį ) apribojimo.

5. Atsisakant sudaryti sutartį su tam tikrais prekių pardavėjais ar pirkėjais”.

q Dėl to, kad beveik negalima konkurencija ir draudžiami slapti suokalbiai, oligopolijos kartais siekia susijungti ir sudaryti daugiagamyklinę firmą. Susijungusios oligopolinės firmos
įgyja didesnę rinkos jėgą ir tampa dominuojančia firma, kuri:

1. Pajėgi diktuoti kainas kitoms firmoms

2. Turėdama mažesnius ribinius bei vidutinius bendruosius kaštus, gali nukonkuruoti į sąjungą neįstojusias firmas.

q Vienas iš oligopolinės rinkos struktūros požymių yra aukšti įėjimo barjerai į oligopolinę šaką. Dėl aukštų įėjimo barjerų, šakoje veikia tik keletas didelių firmų.

Įėjimo į oligopolinę rinką barjerai

Oligopolinė rinka pasižymi itin aukštais įėjimo į ją barjerais, kurie leidžia oligopolijoms gauti ekonominį pelną.

Aukštus įėjimo barjerus lemia:

q Natūralūs įėjimo barjerai

q Dirbtinės kliūtys

Natūralūs įėjimo barjerai:

1. Masto ekonomija.

Ji gaunama, esant aukštam gamybos konkurencijos laipsniui.

2. Vidutinių bendrųjų kaštų skirtumai.

Jau egzistuojančių oligopolinėje šakoje firmų VBK yra mažesni, nei bandančios įeiti į šaką naujos firmos VBK, nes senosios firmos turi didesnę patirtį mažinant vidutinius bendruosius kaštus, vadovavimo patyrimą, tvirtus ryšius su žaliavų, medžiagų, komplektuojančių detalių tiekėjais, darbuotojai yra labiau patyrę,susiklostę ir patikimi ryšiai su bankais.

Šios bei kitos priežastys lemia tai, kad veikiančių firmų VBK yra mažesni už naujai bandančios įeiti firmos VBK.

3. Didelis finansinio kapitalo poreikis.

Nuosavo finansinio kapitalo paprastai nepakanka, o paskolos dar labiau padidina vidutinius bendruosius kaštus.

4. Prekių diferencijavimas, jų įvairovė, atitinkanti vartotojų pajamų lygį bei skonį.

5. Diferencijuotų oligopolinių firmų produktai dažniausiai būna sudėtingi technologiniu požiūriu. Nemaža dalis detalių, komplektuojančių produktų perkama iš kitų gamintojų. Todėl bandančiai įeiti į oligopolinę šaką firmai iš karto sunku surasti tiekėjus.

Dirbtinės kliūtys:

1. Patentai

2. Licenzijos

3. Kvotos

4. Kitos vyriausybės reguliavimo priemonės.

Lietuvoje vyriausybė išduoda licenzijas tik kai kurioms firmoms prekiauti tam tikrais produktais (pavyzdžiui, spalvotais metalais ) ar naujoms televizijos stotims. Vyriausybė paprastai remia geležinkelio transporto firmas, laivininkystę ir t.t. Visa tai sukelia papildomas įėjimo į oligopolinę šaką kliūtis.

Lūžtanti paklausos kreivė ir nelanksti kaina

Dėl firmų tarpusavio priklausomybės labai sudėtinga apibrėžti individualios firmos paklausos kreivę, išskyrus tuos atvejus, kai konkuruojančių firmų elgsenos veiksniai yra nustatyti, t.y. jei:

q firmos sugeba koordinuoti savo veiklą, tai jos elgiasi kaip monopolistai

q jos aktyviai konkuruoja viena su kita, tai tarp jų kyla kainų karai.

Lūžtančios paklausos kreivės modelis taikytinas tuo atveju, kai tarp firmų nėra susitarimų bei kainų lyderės.

Tarkime, kad šakoje oligopolijos gamina prekes – substitutus. Jei viena oligopolija sumažina savo prekių kainą, kad pritrauktų daugiau pirkėjų ir padidintų rinkos dalį, tai tos šakos kitos oligopolijos nelieka pasyvios stebėtojos. Jos, nenorėdamos prarasti rinkos dalies, tai pat sumažina savo prekių kainas. Tačiau paaiškėja, kad kainų konkurencija nė vienai firmai neduoda naudos, o atvirkščiai, sumažėja visų šakos oligopolijų pelnas.

44 pav. Konkurentų reakcija į kainų keitimą

Grafike parodyta firmos paklausos kreivė DF, jei varžovai nereaguotų į firmos veiksmus keičiant kainą bei pardavimų apimtį. Paklausos kreivė DR yra tos pačios firmos paklausos kreivė, kai konkurentai reaguoja į firmos veiksmus mažinant pradinę P1 kainą ir nereaguoja didinant kainą.

Tarkime, kad oligopolijos pradinė kaina yra P1 ir pardavimų apimtis Q1. Šį kainos ir gamybos apimties derinį rodo E taškas. Sakykime, kad firma, norėdama padidinti rinkos dalį ir pritraukti konkurentų pirkėjus, sumažina kainą iki P2. Ji tikisi, kad jos prekių paklausos apimtis, esant P2 kainai, padidės iki Q2. Tokį P2 kainos ir Q3 paklausos apimtį atitinka A taškas ant DF paklausos kreivės.

Tačiau kitos firmos neliktų pasyviais stebėtojais. Jos nenorėdamos prarasti rinkos dalies, tai pat sumažintų savo produkcijos kainą maždaug tiek pat procentų. Dėl to firmos gamybos apimtis iš tikrųjų padidėtų tik iki Q3, tai rodo A1 taškas. Lygiai tas pats atsitiktų, jei firma dar kartą bandytų sumažinti kainą iki P3. Jos gamybos apimtį rodytų ne B taškas, kaip kad firma tikėjosi, o B1 taškas.

Vadinasi, nuo taško firma, mažindama kainą, juda žemyn ne DF paklausos kreive, o DR paklausos kreive. Tiek šios firmos, tiek jos konkurentės iš mažinamų kainų nieko nelaimi: jų kainos artėja prie vidutinių bendrųjų kaštų arba tampa mažesni už juos.

Jei firma pabandytų padidinti pelną, didindama kainą iki P0, tai konkurentai to nedarytų, o pasitenkintų, nekeisdami kainų, privilioti naujų pirkėjų. Todėl firmos, padidinusios kainą, gamybos apimtį rodytų ne C1 taškas. Vadinasi, ji patirtų nuostolius dėl žymiai sumažėjusios pardavimų apimties. Viso to išvada – didinant kainą virš pradinės P1 kainos, firma nuo E taško aukštyn juda DF paklausos kreive.

Išanalizavus konkurentų reakciją į kainų keitimą galima suformuluoti šias išvados:

q Kainų varžytinės arba “kainų karas” nenaudingas visoms oligopolijoms, kas byloja apie tarpusavio priklausomybę. Aptariamos firmos optimali elgsena būtų,
jei gamintų Q1 prekių kiekį ir parduotų P1 kaina. Dėl to P1 kaina vadinama lipnia kaina.

q Tikroji firmos paklausos kreivė nėra nei DF, nei DR. Oligopolijos paklausos kreivė yra lūžtančios formos ir susideda iš DF paklausos kreivės viršutinės dalies iki E taško ir DR paklausos kreivės apatinės dalies žemiau E taško.

Kadangi oligopolijos paklausos kreivė yra lūžtanti ir susideda iš dviejų skirtingo elastingumo kainoms paklausos kreivių atkarpų, tai ir jos ribinių pajamų kreivė turi ypatybių.

45 pav. Lūžtanti paklausos kreivė ir ribinių pajamų vertikalus tarpas

Grafike parodyta lūžtanti paklausos kreivė, susidedanti iš DF kreivės viršutinės dalies iki E taško ir DR kreivės apatinės dalies nuo E taško žemyn. Lūžtančią paklausos kreivę atitinka ypatingos formos ribinių pajamų kreivė, kurią sudaro RPF kreivės viršutinė dalis iki E1 taško, RP R kreivės apatinė dalis nuo E2 taško ir vertikalus tarpas E1E2.

Kadangi oligopolijos paklausos kreivė yra lūžtanti ir susideda iš dviejų skirtingo elastingumo kainoms paklausos kreivių atkarpų, tai ir jos ribinių pajamų kreivė turi ypatybių:

q kaip matyti iš grafiko , RP kreivė susideda iš dviejų atkarpų ir turi E1E2 vertikalią atkarpą.

q oligopolijos RP sudaro RPF kreivės viršutinė dalis iki E1 taško, RPR kreivės apatinės dalis nuo E2 taško ir E1E2 vertikali atkarpa.

Pastaroji rodo, kad firmai bent kiek sumažinus P1 kainą ir perėjus į mažiau elastingą paklausos atkarpą, jos ribinės pajamos nuo E1 taško staigiai krinta žemyn ir pereina į RPR atkarpą, esančią žemiau E2 taško.

Oligopolinės firmos ribinių pajamų savybės lemia tai, kad nepriklausomai nuo ribinių kaštų sumažėjimo ar padidėjimo, oligopolija dažniausiai nekeičia savo pradinės gamybos apimties bei kainų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad oligopolinės šakos firmos vengia kainų karo, o geriausia priemonė jo išvengti yra susitarimų sudarymas.

Suokalbiai dėl kainų ir gamybos apimties

Kadangi dėl karo pralaimi visos oligopolinės šakos firmos, tai jos siekia sudaryti slaptus susitarimus dėl kainų ir rinkos dalies. Jei susitaria visos šakos firmos, tai susidaręs kartelis veikia kaip monopolija. Kartelio paklausos kreivė bei ribinių pajamų kreivė atitinka tas pačias monopolijos kreives. Kartelio gaunamas ekonominis pelnas paskirstomas atskiroms firmoms atsižvelgiant į jų rinkos dalį.

Veiksniai skatinantys oligopolijas sudaryti susitarimus dėl kainų lygio bei rinkos dalies :

1. Ekonominio pelno dydis ir įėjimas į šaką barjerai. Sudariusios susitarimą, oligopolijos funkcionuoja kaip daugiagamyklinė monopolija, dėl to jos gauna didesnį ekonominį pelną ir kliudo naujoms firmoms įeiti į šaką.

2. Firmų skaičius šakoje. Jei šakoje yra mažai firmų, tai ši aplinkybė palengvina susitarimų sudarymą. Jei šakoje yra daugiau firmų, susitarti sunkiau, nes skiriasi jų ribiniai ir vidutiniai bendrieji kaštai. Šiuo atveju kiekviena firma maksimizuoja savo pelną.

3. Produktų diferenciacija. Homogeniškų produktų gamyba ar kokios nors žaliavos gavyba lengvina susitarimų sudarymą. Tuo tarpu diferencijuotų produktų gamyba apsunkina susitarimų sudarymą. Gaminant diferencijuotus produktus, gali gerokai skirtis kaštai ir kainos.

4. Ekonominės sąlygos. Kai šakoje ar visame ūkyje yra recesija, tai sudaryti susitarimus yra labai sunku, o sudaryti susitarimai dažniausiai išyra. Kiekviena iš firmų siekia pati kaip nors išgyventi.

Kitaip yra pakilimo ar bumo laikotarpiu. Šiuo metu oligopolijos linkusios daryti susitarimus, kurie leistų padidinti kainas ir gauti kuo didesnį pelną.

5. Įstatymai, draudžiantys susitarimus. Daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, priimti įstatymai, draudžiantys sudaryti legalius ar slaptus susitarimus, kurie ribotų konkurenciją. JAV pirmieji atitrestiniai įstatymai priimti dar XIX A. Pabaigoje. Tokie įstatymai gerokai apsunkina susitarimų sudarymą, bet jie negali visiškai užkirsti kelio slaptiems susitarimams sudaryti, jei yra palankios ankščiau minėtos sąlygos.

Kainų lyderė

Kai kuriose pramonės šakose išryškėja kainoms vadovaujanti firma, o kitos firmos seka jos elgseną.

Kainų lyderės yra du modeliai:

q Barometrinė firma

q Dominuojanti firma

Barometrinės firmos modelis pasireiškia tais atvejais, kai tarp oligopolijų nėra susitarimo ir kai viena firma paprastai yra pirmoji keičianti kainas, o ja paseka kitos šakos firmos. Barometrinė firma nebūtinai yra pati didžiausia šakos firma, bet ji sugeba teisingiausiai įvertinti ekonominių sąlygų pasikeitimus, kaštų ir paklausos pokyčius. Šios firmos veiksmus, nustatant kainas, stebi kitos šakos firmos ir atitinkamai keičia savo kainas.

Dominuojanti firma tai pat tampa kainoms vadovaujanti firma. Priklausomai nuo jos kainų lygio, mažesnės šakos firmos pasirenka gamybos apimtį.

Ē KLAUSIMAI PAKARTOJIMUI

1. Kas yra netobulos konkurencijos rinka?

2. Apibūdinkite oligopolinę rinkos struktūrą.

3. Pateikite skirtingų rinkos struktūrų tipų pavyzdžių.

4. Palyginkite diferencijuotas ir nediferencijuotas oligopolijas. Pateikite pavyzdžių.

5. Kokius žinote natūralius įėjimo į oligopolinę rinką barjerus?

6. Kokias žinote dirbtines įėjimo į oligopolinę rinką kliūtis?

7. Paaiškinkite sąvoką “barometrinė firma”.

8. Paaiškinkite
sąvoką “dominuojanti firma”.

? KONTROLINIAI KLAUSIMAI

1. Paaiškinkite pagrindines oligopolijų susidarymo priežastis.

2. Kodėl firmos oligopolinėje rinkoje yra tarpusavyje priklausomos, kai tuo tarpu tobuloje konkurencijoje ir monopolinėje konkurencijoje taip nėra?

3. Paaiškinkite kuris bruožas labiausiai skiria oligopoliją nuo kitų rinkos struktūrų .

4. Grafiškai paaiškinkite laužtą paklausos kreivę.

5. Pateikite kelis ne kainų konkurencijos pavyzdžius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2397 žodžiai iš 4786 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.