Partizaninis judėjimas Lietuvoje 1945 – 1953 m.
Pirmasis partizaninio karo etapas:
1944 07-1946 05
Raudonoji armija vėl okupuoja Lietuvą.Atkuriami sovietiniai represiniai organai (NKVD,NKGB…), formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai.pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos…Tai nežadėjo nieko gero, todėl okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimams bei kratoms, sugrįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus. Dauguma buvo tvirtai apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudys-priešintis ginklu, be to, stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Tam reikėjo telktis į organizuotus būrius, kurių vadais būdavo išrenkami nepriklausomybės kovų kariškiai, mokytojai,policininkai.
Okupantams buvo sunku suformuoti valdžios organus. Mažai kas norėjo tarnauti naujajai valdžiai, o ir sutikę eiti pareigas buvo nepatikimi. Dažnas apylinkės pirmininkas perspėdavo gyventojus apie būsimas rinkliavas ir baudžiamąsias akcijas, parūpindavo besislapstantiems dokumentus. Daugelyje vietovių okupacinės valdžios įstaigų veikla buvo visiškai paralyžiuota. Tarnautojai, gavę partizanų perspėjimus, atsisakinėjo pareigų. Okupacinė valdžia metė prieš partizanus dar didesnius kariuomenės dalinius, pranašesnius ne tik skaičiumi, bet ir ginkluote. Stovyklauti dideliais būriais tapo pavojinga, reikėjo galvoti apie tobulesnes struktūras bei lankstesnę kovos taktiką.
1944-1945 metais partizanai miškuose įsirengdavo gerai įtvirtintas stovyklas. Jų ieškodama okupacinė kariuomenė pasitelkdavo net lėktuvus. Aptikę partizanus, lakūnai nurodydavo taikinius minosvaidžiams. Vyko tikri mūšiai. Štai Pietų Žemaitijos miške buvusioje stovykloje buvo įrengti bunkeriai, į kuriuos įvažiuodavo net vežimai. 1944-ųjų gruodį, aviacijai išžvalgius stovyklą, NKVD kariuomenei ją apsupus, verždamiesi žuvo 16 partizanų.
1945 metų pavasarį, miškuose susitelkė apie 30000 vyrų. Dideli partizanų būriai praktiškai kontroliavo visa Lietuvos teritoriją, išskyrus miestus. Jie nesislapstydami judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, užblokuodavo kelius, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD kariuomenei, stodavo į mūšį.
Nuo 1944 metų būdavo užpuldinėjami miesteliai. Užėmę miestelį, gausūs (po šimtą ir daugiau kovotojų) partizanų daliniai sunaikindavo valsčiaus dokumentus, mobilizacijos sąrašus, pyliavų žiniaraščius, išlaisvindavo suimtuosius, nušaudavo ypač uolius okupacinės valdžios statytinius, kitus perspėdavo netarnauti priešui.
Tuo pat metu partizanų vadai ruošia Lietuvos išlaisvinimo planus. Susiklosčius palankiai tarptautinei situacijai(kilus Vakarų-Rytų ginkluotam konfliktui ar tarptautinei bendrijai pareikalavus, kad Sovietų Sąjunga išvestų savo kariuomenę iš okupuotų teritorijų), reikėjo greitai mobilizuoti Lietuvos gyventojus ir perimti į savo rankas valstybės sienų apsaugą, sutrukdyti galimą gyventojų deportaciją ir represijas, neutralizuoti okupacinės valdžios institucijas, o esant reikalui-ir organizuoti ginkluotą pasipriešinimą.
Jau 1944-ųjų rugpjūtį Zarasų, Trakų, Ukmergės, Panevėžio, Alytaus apskrityse spontaniškai būrėsi stambesni ginkluotų partizanų junginiai.Vieną pirmųjų kovinių akcijų įvykdė Zarasų partizanai, vadovaujami apskrities vanagų vado kapitono Afanaso Kazano ir nepriklausomybės kovų savanorio Antano Streikaus. Rugpjūčio 15-osios naktį jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius.
Antrasis etapas:1946.05 – 1948.11
Antrasis etapas prasidėjo bandymu kurti vieningą politinę ir karinę pasipriešinimo vadovybę.Užmezgami ryšiai su užsienyje Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK), ieškoma Vakarų pasaulio paramos.Nepriklausomybės viltys siejamos su galimu Rytų-Vakarų konfliktu.Aktyvių kovotojų skaičius sumažėja iki kelių tūkstančių žmonių.Formuojasi tvirti teritoriniai junginiai-partizanų apygardos.
Buvo veikiama ir kitomis kryptimis: boikotuojami rinkimai, užmezgami ryšiai tarp apygardų, platinama partizanų spauda, naikinami šnipai ir aktyvūs kolaborantai, suteikiama pagalba nukentėjusiems nuo teroro.
“<…>užsiklojome žolėmis ir medžių šakelėmis, ilgai gulėjome pasiruošę. Priešas pamažu artėjo. Po vado automato serijos, sekunde vėliau, kirtome iš visų ginklų, sprogo puolamosios vokiškos granatos, ir lyg kokie žali miško kupstai metėmės pirmyn.<…>greičiausiai rusai patys gerai nesuvokė,kas čia atsitiko. Mūsų ugnis jiems buvo netikėtai stulbinanti. “( Laisvės kovų archyvas, Kaunas 1997, 46 psl. ). Taigi pasalų sėkmė priklausė nuo pasalų netikėtumo ir gebėjimo greitai pasitraukti. Todėl ypač dažni buvo vadinamieji “skrajojantys” partizanų būriai. Jie greitai atsirasdavo numatytoje vietoje ir, atlikę užduotį, be pėdsako išnykdavo.tokių būrių buvo Dzūkijoje, Trakų apskrityje ir kitur. Enkavėdistams siaubą kėlė Žalio Velnio vadovaujami partizanai, kurie ilgiau kaip tris dienas niekur neapsistodavo.
Perpratus partizaninio karo taktiką,okupantų nuostoliai sumažėjo.1944-1945 partizanų žuvo daug kartų daugiau, nei buvo nukauta priešų.Tuo metu žuvo apie pusę per visą partizaninį karą kritusių kovotojų.Todėl rengiantis
ilgesniam partizaniniam karui su gausesnėmis ir geriau ginkluotomis priešo pajėgomis, teko tausoti jėgas ir atsisakyti atvirų kautynių. Todėl dažniausia partizanų kovine operacija tapo pasala.Žvalgams išsiaiškinus,kur važiuos enkavėdistai ar stribai bei okupacinės valdžios pareigūnai, partizanai jų laukdavo patogioje vietoje ir staiga iš pasalos puldavo. Šios akcijos dažniausiai būdavo sėkmingos, leisdavo papildyti ginklų atsargas, sunaikinti vieną kitą pareigūną ar enkavėdistą, sutrukdyti mokesčių rinkimą ir kaimo žmonių terorizavimą.
Taip partizanai 1946 metais įgavo persvarą: nukovė daugiau priešų, nei žuvo pačių partizanų.ši persvara išliko iki 1949-ųjų.
Trečiasis etapas: 1948 11-1953 05
Organizacine prasme pradžia sėkminga: sukuriama vieninga partizanų organizacija-Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS). LLKS Tarybos Prezidiumui sutekiami aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai. Ruošiantis ilgai okupacijai, buvo nutarta tausoti jėgas, riboti naujų kovotojų priėmimą. Užtat numatyta į pogrindinę veiklą įtraukti kuo daugiau legaliai gyvenančio jaunimo. Jonas Žemaitis (LLKS pirmininkas ), dar būdamas Kęstučio apygardos vadu, buvo suorganizavęs platų Lietuvos Laisvės armijos (LLA ) organizacinio sektoriaus narių tinklą. Numatyta šį darbą tęsti. Taip buvo ruošiamasi pereiti prie naujos pasipriešinimo formos-neginkluotos kovos.
Tačiau tai jau buvo gulbės giesmė-paskutiniojo ir paties tragiškiausio laisvės kovų etapo pradžia. Vykdomi masiniai trėmimai ( 1949 metais iš Lietuvos ištremta 33049 žmonių, 1950 m.-1355 žmonių, 1951 m.-21177 žmonių, 1952 m.-3019 žmonių, 1953 m.-1649 žmonių ), įkuriami kolchozai, vienkiemių gyventojai prievarta keliami į kolchozų gyvenvietes. Išardoma nusistovėjusi kaimo gyvenimo sankloda sunaikinama partizanų atrama kaime. Suimti partizanai verbuojami, iš provokatorių kuriami legendiniai štabai, sunaikinti partizanų štabai sunkiai atkuriami, partizanų struktūros ardomos iš vidaus. 1952-aisiais dauguma partizanų štabų sunaikinta pasitelkus agentus smogikus. 1953 02 11 žuvo LLKS Tarybos visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis. Nustojo eiti LLKS leidiniai. Galiausiai 1953 05 30 suimtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis. Sušaudytas 1954 11 26. LLKS vadovybė nustojo egzistuoti. Organizuotas partizaninis pasipriešinimas baigėsi, tačiau keletas pavienių partizanų išsislapstė dar dešimt ir daugiau metų.
Antra strateginė sritis-pačios partizanų organizacinės struktūros tobulinimas ir veikla užsitęsusios okupacijos sąlygomis. Tolesnė ginkluota kova sunkėjo, reikalavo vis daugiau aukų, todėl buvo ieškoma kitų veiklos formų. Svarbiausiu uždaviniu tapo tautos dvasinių vertybių ir materialinių išteklių išsaugojimas.
Trečioji strateginė sritis-tai būsimos nepriklausomos valstybės modelio kūrimas. Šis modelis turėjo labiausiai atitikti okupacijos vargus pakėlusios tautos lūkesčius ir garantuoti socialinį teisingumą bei visuotinę gerovę.
Politinė situacija lėmė partizanų strategiją. Pirmoji strateginė sritis-Lietuvos politika. Partizanų vadai besąlygiškai tikėjo ir rėmėsi moralia pasaulio didžiųjų politika. Su viltimi buvo žvelgiama į kiekvieną Jungtinių Tautų priimtą žmogaus ir tautų teises ginantį dokumentą. Deja, nors daugelis valstybių nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS fakto, šis nepripažinimas realių vaisių neatnešė.
Per visą partizaninių kovų laikotarpį NKVD skatino legalizuotis. Jau 1945 metų pradžioje okupacinė valdžia vien karinėmis priemonėmis nepalaušianti. Pavasarį miškuose buvo apie 30000 ginkluotų ir neginkluotų vyrų. Dar karas vyko, ir turėti savo užnugaryje tokią po visą Lietuvą besislapstančiųjų armiją buvo pavojinga. Todėl 1945 metų vasario mėnesį okupacinė valdžia paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”, kuriame ragino legalizuotis šaukimo į Raudonąją armiją vengiančius vyrus.
Iš 38000 per visą pokarį atėjusių legalizuotis vyrų 1952 metų pabaigoje begyveno tik keletas tūkstančių.
Žmonės nepatikliai žiūrėjo į valdžios raginimus ir neskubėjo registruotis. Netrukus šis kreipimasis buvo pakartotas, o po mėnesio NKVD komisaras pažadėjo nebausti nuo kariuomenės besislapstančiųjų ar dezertyravusių iš Raudonosios armijos vyrų. Kaip atsakas į šio įsako nepaisymą, 1945 07 7 apie 1,2 partizanų šeimų sugrūsta į gyvulinius vagonus ir “išvežta į kurortą”-Sibirą:”pirmasis ešelonas, gal apie 50 vagonų, prikimštas negailestingai. Moterys, vaikai, seneliai, kūdikiai, ligoniai -visi sugrūsti į dvokiančius, rusiškus, gyvuliams vežti vagonus, visi pakeliui į pražūtį, į baisųjį rusiško naikinimo katilą kažin kur Rusijos toliuose”(Juozas Barisa, “Gyvenome vien tik viltimi”, Kaunas 1998, 13 psl. ). 1946 metų “amnestija” vėl buvo pakartota, tačiau šį kartą visai atvirai pagrasinta vietoj kiekvieno besislapstančiojo imti įkaitais jo šeimos narius. Šį kartą dar greičiau –tepraėjus trims dienoms nuo raginimo legalizuotis-vėl prasidėjo trėmimai. Kai kurių partizanų tėvai buvo suimti.
Sunku išskirti atskiro Lietuvos regiono partizaninių kovų istoriją iš bendros tame krašte veikusių partizanų junginių istorijos. To neįmanoma padaryti dėl kelių
priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad administracinis-teritorinis Lietuvos paskirstymas nesutapo su partizanų junginių veiklos ribomis. Nors Lietuvos laisvės armijos (LLA) programinėse nuostatose buvo nurodoma, kad apskrities teritorijoje veikiantys partizanų būriai turi sudaryti rinktinę, tačiau praktiškai (ypač užsitęsus okupacijai ir sumažėjus partizanų skaičiui) vienai rinktinei dažnai priklausė kelių apskričių kovotojai, o Rokiškio apskrityje nuo 1947 m. vasaros, kai buvo pradėta formuoti Algimanto apygarda, veikė net dviejų apygardų partizanų būriai. Be to, okupacinė valdžia keletą kartų keitė administracinį valdymą: 1946 m. buvo įkurta nauja Kupiškio apskritis, kuriai buvo perduoti iki tol Rokiškio apskričiai priklausę Skapiškio ir Svėdasų valsčiai, o 1950 m., įkūrus sritis ir rajonus, iš Rokiškio apskrities buvo suformuoti trys rajonai: Rokiškio, Pandėlio ir Obelių. Didesni ar mažesni teritorijų perdalijimai vyko nuolat, o 1962 m. Pandėlio rajonas buvo panaikintas, jo teritorija priskirta Rokiškio, Kupiškio ir Biržų rajonams. Partizanai junginių ribomis neretai pasirinkdavo ne valsčių ar apskričių ribas, o geografinius orientyrus: upes, geležinkelio linijas ar plentus. Partizaninio karo pradžioje dėl subordinacijos stokos junginių veiklos ribos nebuvo nusistovėjusios. Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityse, junginiai struktūrizavosi gerokai vėliau nei likusioje Lietuvos dalyje, todėl atskiri būriai ilgai ne tik liko nepavaldūs aukštesniems štabams, bet ir neturėjo su kitais junginiais suderintų veikimo ribų. Kartais tai buvo net savotiškai naudinga, nes operatyvinė partizanų apskaita buvo telkiama konkrečios apskrities MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo laikytis apskričių sandūrose ir pereiti į kitos apskrities (ar net respublikos, konkrečiai – Latvijos) teritoriją, kurioje būrys buvo nežinomas. Tik nuo 1950 m., kai partizanų slopinimui MGB vis plačiau naudojo čekistines karines grupes (ČVG), priskirtas konkrečiam partizanų būriui, administracinio teritorijos paskirstymo ir partizanų junginių ribų nesutapimas turėjo mažiau reikšmės.
Šio regiono partizanų veiklą išsamiausiai nagrinėjo istorikas Mindaugas Pocius, tyrimų medžiagą paskelbęs Rokiškio 500 metų jubiliejui skirtoje knygoje (Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės, Vilnius, 1999). Be to, informacijos apie pandėliečių pasipriešinimą galima rasti „Laisvės kovų archyvo“ žurnale, Kęstučio Kasparo knygoje „Lietuvos karas“ (Kaunas, 1999), Romo Kauniečio surinktuose „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (Vilnius, 1 dalis – 1996, 2 dalis – 1998), Andriaus Dručkaus knygoje „Laukit, sugrįšim laisve nešini“ (Kaunas, 1995) ir kt.
Jau 1943 m. Rokiškio apskrityje susiformavo Lietuvos laisvės armijos štabas, kuriam vadovavo Čedasų mokyklos vedėjas ltn. Kazimieras Kalpokas. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. rugsėjo mėnesį jis ėmėsi organizuoti partizanų rinktinę. NKVD–NKGB duomenimis, Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi per 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai: Panemunio valsčiaus Čedasų ir Suvainiškio apylinkėse – Juozo Jancėno (nuo 1946 m. liepos – Antano Blėkos) vadovaujama 50-ties partizanų kuopa, Juodupės vls. – Alfonso Lūžos 50 partizanų dalinys ir Antano Kuveikio būrys, Pandėlio vls. – Kazio Krisiūno (vėliau – Romo Šakalio) vadovaujami 21 partizanas, Juodupės vls. – Jurgio Taliaus (vėliau – Kosto Kažemėko), Obelių vls. – Tomo Sabaliausko, Balio Vaičėno ir Balio Bislio daugiau nei šimto partizanų daliniai, Aleksandravėlės – Petro Malciaus, Svėdasų vls. – ltn. Jurgio Guzo ir Alberto Nakučio 60 partizanų dalinys, Pandėlio vls. Skapiškio apylinkėse – Kazliškio mokytojo vyr. ltn. Petro Vaidakevičiaus 20 partizanų būrys, Kamajų vls. – Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) Gedimino organizacijai priklausantis Broniaus Vaičiukevičiaus 110 partizanų dalinys ir Petro Černiaus vadovaujamas partizanų dalinys, Jūžintų vls. – Antano Baukio 60 partizanų ir kt. 1944 m. spalio 31 d. partizanai puolė Pandėlio miliciją ir išlaisvino 7 suimtuosius. Lapkričio 7 d. buvo užpulti Jūžintai, lapkričio 8 d. – Panemunėlio ir Skapiškio miesteliai, lapkričio 11 d. K. Kalpokas su savo vyrais pergalingai pražygiavo per Čedasus. Mėnesio pabaigoje buvo užpulti Duokiškio ir Juodupės miesteliai. Gruodžio 12 d. K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai puolė Panemunio miestelį. Čia buvo nukauta 13 stribų bei sovietinių aktyvistų, žuvo partizanas Petras Čibinskas. Tai buvo visoje Lietuvoje plačiausiai vykdoma partizanų kovinė operacija, kurios tikslas – neleisti Lietuvoje sukurti ir įtvirtinti okupacinių administracinių organų, pademonstruoti pasauliui ir okupantui, kad sovietinė valdžia įvesta prievarta, o mobilizacija į okupacinę kariuomenę yra neteisėta. Buvo tikimasi, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui tarptautinė bendrija, vykdydama Atlanto Chartos principus, pareikalaus išvesti Raudonąją armiją iš okupuotų kraštų. Tačiau okupacinė valdžia besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų paieškos pretekstu pradėjo baudžiamąsias operacijas. Dzūkijoje ir Žemaitijoje baudėjai ypač siautėjo gruodžio pabaigoje, o Rokiškio apskrityje – 1944 m. lapkričio
1945 m. sausio mėnesį. 1945 m. sausio 5–6 d. Juodupės vls. žuvo 23 Povilo Kumpicko būrio partizanai, buvo sudegintos 9 sodybos; Skapiškio vls. žuvo Algimanto Šalčio vadovaujami 52 partizanai ir civiliai asmenys, tarp Skapiškio ir Pandėlio esančiame Akmeniškių vienkiemyje gyvi sudeginti trys broliai Žiobos ir Gintautas Balys; Kazliškyje nužudyta 13 žmonių. 1945 m. vasario 10–11 d. Skapiškio vls. Skapagiryje buvo užpulta 60 P. Vaidakevičiaus vadovaujamų partizanų kovotojų stovykla. Pralaužus apsupimą partizanams pavyko pasitraukti Kazliškio link. 1945 m. pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, Rokiškio, Pandėlio, Juodupės, Skapiškio, Obelių ir Panemunėlio valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti. Dauguma jų civiliai, nes čekistai tepaėmė vos pusšimtį ginklų. Visuose valsčių centruose buvo dislokuotos NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos ir Leningrado fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 12-ojo pasienio pulko kareivių įgulos.
Po Panemunio puolimo, kurio metu nukauta 13 stribų ir sovietinių pareigūnų, K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai pasitraukė į Viršilų ir Juodupės vls. Užežerių miškus, tačiau dėl NKVD kariuomenės siautėjimų išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. 1945 m. pavasarį vėl pradėjo jungtis į didesnius būrius: K. Kalpokas ėmėsi vadovauti Kupreliškio valsčiaus partizanams, Jonas ir Albinas Šidlauskai – alizaviškiams, Jonas Šlekys ir Bronius Žilinskas – papiliečiams. Rokiškio apskrityje veikusius kovotojų būrius mėgino sujungti kpt. Bronius Čarka (1945 m. liepą legalizavosi), tačiau sudaryti bendros vadovybės nepavyko. Tuo metu apskrityje veikė dvi pasipriešinimo organizacijos: LLA ir LPS Gedimino organizacija, kurios ištakos siekė Lietuvių fronto (LF) Kęstučio organizaciją.
1945 m. vasarą visi partizanų būriai aktyviai įsitraukė į padėkos laiško J. Stalinui pasirašymo boikotą. Lietuvos gyventojų parašai galėjo būti okupacinės valdžios traktuojami kaip savotiškas plebiscitas, todėl partizanai atiminėjo parašų lakštus, perspėjo ir agitavo gyventojus nesirašyti po šiuo laišku ir nedalyvauti propagandinėje kampanijoje. 1945 m. liepos mėnesį Kupreliškyje buvo organizuojamas mitingas, tačiau sovietiniams pareigūnams neatvykus, jame pasirodė partizanai, ir K. Kalpokas kreipėsi į žmones, ragindamas juos būti vieningus, nepasiduoti komunistinei propagandai, stengtis išlaikyti lietuvybę. 1945–1946 m. žiemą apskrityje buvo platinami partizanų leidiniai: „Aukštaičių kova“ (3 LLA Vytauto apygardos organas), „Pogrindžio žodis“ (LLA Šarūno rinktinės organas), „Laisvės šauklys“ (Liūto rinktinės organas), „Laisvės keliais“ (Lietuvos partizanų sąjunga), „Partizanas“ (Gedimino organizacija) ir kt. 1946 m. pradžioje kaip ir visoje Lietuvoje partizanai stengėsi sutrukdyti rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Pandėlio valsčiuje jie apšaudė Vozgučių rinkiminę būstinę (žuvo 3 partizanai), Vabalninko valsčiuje – Kupreliškio būstinę ir kt. 1946 m. gruodžio 12 d. žuvo Pandėlio vls. Notigalės pelkėse bazavęsis vadinamasis „Bermonto pulkas“, vadovaujamas Jono Šiupinio-Bermonto, priklausęs 3 LLA Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopai. Dvylika vyrų buvo savaitę niekinami Panemunėlyje, vėliau – Pandėlyje.