PASAULIO ŪKIO REIŠKINIUS AIŠKINANČIOS KONCEPCIJOS
Užduotys:
1. Pasaulio ūkį aiškinančių koncepcijų trumpa apžvalga.
2. Žymiausių koncepcijų autoriai. Pasirinktos koncepcijos detalesnė analizė, iliustruota pavyzdžiais.
Atsakymai:
1. Pasaulio ūkį aiškinančių koncepcijų trumpa apžvalga
Koncepcijos (teorijos):
Imperializmo ir neokolonizacijos koncepsija.
Modernizacijos teorija .Atstovai: M.Vėberis, T. Pirsonas.
Neoevoliucijos teorija
Priklausomybės metateorija
Pasaulinės sistemos
Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija.
Globalinė tarpusavio priklausomybės koncepcija. ( S. Chofmanon, R.Kuperis).
Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija. ( L. Pirson)
Imperializmo ir neokolonizacijos koncepcija
Ši koncepcija paaiškina pasaulio struktūrą, kaip kovą tarp pirmaujančių valstybių:
1. dėl naujų rinkų;
2. dėl žaliavų resursų;
3. dėl kapitalo panaudojimo sferų;
4. dėl politinės ir kultūrinės įtakos stiprinimo
Modernizacijos teorija
Modernizacijos teorija formuojasi tarp dviejų aspektų: tradicinio ir šiuolaikiško.
Teorija sieja šiuolaikinį ekonomikos augimą su dvasinėmis vertybėmis, o ne su materialinėmis ir taip pat šis augimas siejamas su socialinės struktūros perinimu prie mobilizuoto tipo.
Pasak šios koncepcijos, tradicinė visuomenė yra valdoma individų, kurie nepasiruošė permainoms, o šiuolaikinė visuomenė yra valdoma individų, kurie taiko naujas idėjas ir daiktus įtakojant racionaliam mąstymui ir praktikai.
Modernizacijos teorija bando atverti žmogiškus resursus ir struktūrinius procesus, kurie sukilę vidinius pokyčius visuomenėje ir socialinėse struktūrose ir priveda juos prie šiuolaikinio tipo.
Neoevoliucijos teorija
Modernizacijos teoriją dažnai jungia su neoevoliucijos teorija, kuri, analizuojant tradicinę ir šiuolaikinę visuomenę, laikosi istorinio konteksto. Paskutinioji pasisako, kad šiuolaikinė visuomenė iš tradicinės formuojasi per socialinį diferenciacijos procesą..
19 amž. neovoliucijos teorija teigė, kad egzistuoja daug įvairių kelių iš tradicinio į šiuolaikinį.
Modernizacijos ir neoevoliucijos teorijos dominavo 20 amž. 1-je pusėje. Nuo 50 m.į šias koncepcijas pradėjo žiūrėti skeptiškai, kadangi jos stipriai skiriesi nuo realinės padėties išlaisvintuose ir kolonizotuose valstybėse.
Priklausomybės metateorija
Ši teorija dominavo 60-70 metais. Jos pradinkas R. Prebišas.
Pasak šios teorijos kapitalizmo sistema, pasauliniame mąste vieno metu sukelia ekonominį vystymąsi ir silpna išsivystymą tarptautiniame, nacionaliniame, lokaliniame lygiuose. Šios teorijos šalininkai teigė, kad kapitalizmo sistema aktyviai įtakoja 3-jų šalių neišsivystymą ir kad tikrasis vystymas negalimas tol, kol ši sistema egzistuoja.
Teorija nurodo išeitį šalims, kurioms yra trugdoma vystytis, t.y. priklausomybės pakeitimas. Pvz., tarptautinė pagalba vienam ar kitam šalies vieno ar kito produkto gamintojui gali pastiprinti jo padėtį pasaulinioje rinkoje. Tačiau tokia pagalba gali privesti dar prie didesnės priklausomybės.
Pasaulinės sistemos
Pasaulinės sistemos koncepcija buvo pasiūlė I.Valerštainas. Jis pagal dinaminius pasikeitimus pasaulio valstybes padalino į centrines (Pasaulio centrai), periferines ir pusiau periferines. Daugiausia ši koncepcija skiria dėmesio pusiau periferinių šalių analizei, t.y. šalims Pirmojo ir Antrojo pasaulio – Airija, Portugalija, Balkanų šalys, buvusios TSRS šalys. Ši koncepcija nusako pusiau periferinių valstybių priklausomą vystymą Pasaulio sistemos viduje, kurios pagrindu yra laikomas tarptautinis darbo pasidalijimas. Šioms šalims būdinga, kad į jas persikrausto gamybiniai procesai, naudojantys pigią, mažai kvalifikuota darbo jėgą.
Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija
Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija sukūrė F.Frobelas. Ši teorija atkreipia dėmesį į paskutinius pasikeitimus globalinės gamybos strategijoje per paskutinį dešimtmetį. Šios teorijos šalininkai Pasaulio sistemą dalina į centrą, periferiją, pusiau periferiją. Jie nemato Trečio pasaulio vystymo perspektyvų, bet tuo pačių metų jie tyrinėja įvairių grupių valstybes.
Globalinė tarpusavio priklausomybės koncepcija
Globalinio tarpusavio priklausomybės terminą sukūrė amerikietis S.Hoffmanas, bet jo koncepcija atskleidė R.Kuperis. Tarpusavio priklausomybės didėjimas priverčia mokėjimo balansą patekti į privačią ir stiprią įtaką iš išorės, šiuo pasiekoje vyriausybė priverstą daugiau dėmesio kreipti problemai kaip išlaikyti išorinę pusiausvyrą, kaip koordinuoti visų įrankių (kurie yra valstybių įtakoje) visumos naudojimą.
Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija.
Iki 7 dešimtmečio įsitvirtino lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija. Ją sukūrė L.Pirsonas. Pagal šią koncepciją reikia apjungti pagalbinė politiką, prekybą, investicijas į vieną strategiją, kurios pagrindų turėtų būti pačių besivystančių šalių pastangos. Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija siūlė įkurti lygiateisiškos tarpusavio priklausomybės sistemą tarp išsivysčiusių ir Vakarų valstybių, taip panaikindama esančius skirtumus tarp vystymo lygių dviejų pasaulio ūkio posistemių.
2. Žymiausių koncepcijų autoriai. Pasirinktos
koncepcijos detalesnė analizė, iliustruota pavyzdžiais
Garsiausių pasaulio ūkio teorijų (koncepcijų) autoriai:
D. Rikardo
H. fon Tiunenas
A.Vėberis
V. Kristaleris
T. Chagirstrando
A. Vėberio pramonės išdėstymo teorija
Tiriant pramonės teritorinį išsidėstymą dažniausiai remiamasi dviem modeliais:
1. A. Vėberio, kuris teigė, kad pramonės įmonės kuriamos mažiausias išlaidas
garantuojančiose vietose;
2. D. Smito (Smith), kuris aiškino, kad įmonės vietą lemia didžiausio pelno siekis.
Vėberio pramonės išdėstymo teorija
Vokiečių ekonomistas ir sociologas šią teoriją paskelbė 1909 m. Ją kurdamas rėmėsi tokiomis prielaidomis:
jokia šalis nėra visai izoliuota, lygaus paviršiaus, su vienodomis klimato sąlygomis, tolygiai visomis kryptimis išplėtotu transportu, tokia pat kaip šalių kitų ekonomine, politine sistema;
lygiose vietose tik mažuma žaliavų pasiskirsčiusios tolygiai. Tokias visur esančias žaliavas (vanduo) naudojančios įmonės kuriasi arčiau prekyvietės, nes tų žaliavų nereikia transportuoti. Dauguma žaliavų pasiskirsčiusios netolygiai: vienur jų daugiau, kitur mažiau. Vėberis vadina lokalizuotomis ir skirsto į dvi grupes: grynas ir skurdžias;
prekyviečių (rinkų) dydis ir vieta yra pastovūs;
transporto išlaidos priklauso nuo žaliavos masės (svorio) ir jos gabenimo nuotolio ir išreiškiamos t/km (tonomis kilometrui);