Pinig7 raida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pinig7 raida Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3

1. Pinigų funkcijos 4

2. Pinigų raida Lietuvoje 7

2. 1. Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje 7

2. 2. Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai 7

2. 3. Žygimanto II pinigai 8

2. 4. Žygimanto Augusto pinigai 8

2. 5. Stepono Batoro pinigai 9

2. 6. Zigmanto Vazos ir Jono Kazimiero pinigai 10

2. 7. Jono Sobieskio ir Augusto II pinigai 11

2. 8. Pinigai Lietuvoje didžiojo karo metu 11

2. 9. Lito atsiradimas ir gyvavimas Lietuvoje 12

3. Šiandieniniai pinigai bei jų formos 13

Išvados 16

Literatūros sąrašas 17

Įvadas

Šiandien nėra ne vienos žmogaus srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes atsiskaitome pinigais, keičiame juos į tai kas mums yra būtina, kaupiame, grąžiname skolas. Pinigais gali būti viskas, ką mes galime iškeisti į prekes ir paslaugas.

Pinigai yra apibūdinami įvairiai. Kasdieninėje kalboje jie dažniausiai reiškia grynuosius pinigus. Tačiau ekonomistai negali vartoti tokios siauros prasmės, nes vertybiniai popieriai, akcijos, obligacijos, nekilnojamasis turtas ir kitas turtas irgi būtų vadinamas pinigais.

Dar vienas pinigų apibrėžimas sutapatina juos su pajamomis, tačiau tai nėra teisinga, nes pajamos – tai srauto per tam tikrą laiką rodiklis, o pinigai – tai sankaupos, tai reiškia, kad bet kurio laiko momentu yra jų tam tikra suma (pagal 1 lit. sąr.). Faktiškai pinigai yra visa tai, kas visuomenėje yra pripažinta kaip mainų priemonė. Kaip teigė Martinkus B. , Žilinskas V.: „pinigai dažnai vadinami „visų prekių prekė“ ir jie yra vienas įspūdingiausių žmonijos atsiradimas.“(p. 449)

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą.

Pinigai – tai visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, vertės mato, kaupimo, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijas.

Šiame darbe pabandysiu apžvelgti pinigų funkcijas, kaip pinigai atsirado Lietuvoje, jų istorinę raidą, visą jų nueitą kelią, kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą.

Darbo tikslas – išanalizuoti ir pristatyti pinigų funkcijas, jų istorinę raidą Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:

 Išsiaiškinti kas tai yra pinigai;

 Išanalizuoti pinigų funkcijas;

 Pristatyti Lietuvos pinigų istorijos raidą.

1. Pinigų funkcijos

1) Pinigai – mainų įrankis. Mainydami mes paprastai duodame vieną daiktą už kitą. Kai į šį paprastą ūkišką procesą įsiterpia pinigai, tuomet atsiranda savo rūšies dvilypis veiksmas — pirkimas ir pardavimas. Tarpininkaudami mainams, pinigai teikia didelių patogumų ekonominiam gyvenimui.

Paprasti mainai buvo ir dar pakenčiami primityviame natūraliniame ūkyje, kai kiekvienas gamino beveik viską, kas jo gyvenimui buvo reikalinga, tačiau ūkiams pradėjus vystytis ir plėtostis santykiai tarp žmonių ėmė komplikuotis, įsigalėjo privatinė nuosavybė ir darbo pasidalinimas ir buvo jau neįmanomi natūraliniai, arba tiesioginiai be pinigų tarpininkavimo, mainai.

Pinigai, kai tik įėjo į ekonominio gyvenimo procesą, ūkyje tuojau pradėta gaminti ne tas, kas sau pačiam reikalinga, bet kaip tik tas, kas kitų pageidaujama, kam galima rasti tinkamą rinką. Pinigai kūrė dirvą, kurioje galėjo tikslingai bei tvarkingai plėtotis gėrybių produkcijos procesas, nes kol kiekvienas gamino tik tai, kas jam pačiam reikalinga, tol negalima buvo kalbėti apie didesnį, planingą stambesnės gamybos išvystymą. Ta prasme pinigus, kurie atrišo gamybą nuo individualių gaminančio žmogaus reikalų, galima prilyginti transporto priemonėms, kurios atpalaidavo produkciją nuo gamybos vietos.

2) Pinigai – mokėjimo priemonė. Antroji pinigų funkcija yra mokėjimo priemonė. Pinigai atlieka mokėjimo priemonės funkcijas vis vien, ar tas mokėjimas yra prievarta užkrautas, ar laisvu noru prisiimtas, ar pagaliau mokama tokiu atveju, kad negalima atsiteisti kitais reikalaujamais daiktais.

Šiaip visi mokesčiai renkami pinigais, nes tik pinigais tegalima teisingai išdėstyti mokesčių naštą paskiriems mokėtojams. Pinigais mokama, nes jais galima įsigyti visų reikalingų dalykų arba, kitais žodžiais, pinigais mokama, nes pinigai yra drauge mainų įrankis, tačiau savo ruožtu pinigai imami mainuose taip pat dėl to, kad jie yra ir mokėjimo priemonė. Žmonės ima popierinius valstybės pinigus vien dėl to, kad tais pinigais galima mokėti valstybinėms įstaigoms bei įmonėms. Taigi šios dvi pinigų funkcijos, mokėjimo priemonė ir mainų įrankis, yra labai artimai viena su kita susietos, viena antrą veikia, viena kitai duoda reikalingos paramos.

3) Pinigai – kapitalų judėjimo tarpininkas. Trečioji pagrindinė pinigų funkcija yra tarpininkavimas kapitalus mobilizuoti. Pinigai taip pat ir kredito priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu galima lengviau perduoti iš rankų į rankas, negu mašinas, pastatus ir kt.

4) Pinigai – vertės matas. Ketvirtoji pinigų funkcija, pinigai – vertės matas yra logiškas pirmųjų trijų funkcijų rezultatas, nes vertės matavimas, kainos nustatymas yra tik būtina tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąlyga, tačiau pati tiesiogiai neįeina į tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąvoką. Bendras visų ūkiškų gėrybių privalumas yra vertė, išreikšta pinigais, arba kaina, kuri įgalina mus tas gėrybes lyginti, matuoti ir
vertinti. Todėl mes ir kalbame apie pinigus, kaip vertės matą, nes pinigais išreikšta vertė, atseit kaina, matuojame įvairias ūkiškas gėrybes.

Visus teigiamus pinigų, kaip vertės mato, privalumus bent kiek aptemdo reliatyvus to mato pastovumas. Metrinės sistemos matai yra pastovūs, objektyvus, kai vertės matas dažnai rodo didesnius ar mažesnius svyravimus. Seniau, dar prieš Didįjį karą, žmonės paprastai buvo linkę laikyti ir pinigus griežtai pastoviomis vertybėmis. Čia buvo tam tikra žmonių sąmonės iliuzija, sudalyta to fakto, kad visos prekės perkamos ir parduodamos už pinigus. Pinigai, tartum stovėdami to prekių sūkurio centre, atrodė pastovūs, kaip seniau atrodė žmonėms, stovinti vietoje žemė. Didžiojo karo bei pokario ūkio gyvenimo sąlygos sugriovė ir plačiose žmonių miniose tą pinigų pastovumo iliuziją.

5) Pinigai – taupymo ( kaupimo) priemonė. Pagaliau paskutinioji pinigų funkcija yra taupymo priemonė, arba, kaip dažnai ši funkcija vadinama, kapitalų saugojimo bei transporto priemonė. Beveik galima pasakyti, kad tie patys sumetimai, kurie brangiuosius metalus susiejo su pinigais, padarė ir pačius pinigus taupymo priemone. Žmogus taupo ateičiai, ateities reikalai nežinomi, tad taupoma tokie daiktai, kuriais galima patenkinti įvairiausi reikalai. Tam kaip tik ir tinka pinigai, kurie yra tarpasmeninio ekonominio susisiekimo tarpininkai, už kuriuos galima gauti visas ūkiškas gėrybes bei visus ūkiškus patarnavimus.

Kaip visos kitos pinigų funkcijos, taip ir taupymo priemonė patyrė nemažas evoliucijos atmainas. Primityvioje taupymo stadijoje žmogus slepia savo santaupas nuo kitų žmonių ir tuo būdu ištraukia savo pinigus iš krašto apyvartos. Taip seniau elgdavosi ne tik privatūs asmenys, bet ir tokios viešojo pobūdžio organizacijos, kaip valstybė ir bažnyčia. Valstybė, kurdama karo fondus, laikydavo ištisais dešimtmečiais didelius kapitalus be darbo. Jau nepalyginti aukštesnė yra viešojo ūkio taupymo sistema tais atvejais, kai brangieji krašto metalai koncentruojami notų bankų sandėliuose. Čia sukrautos tautos santaupos ne tik apdraudžia ir saugo banko leidžiamųjų notų vertę, bet ir išlygina mokėjimo balansų saldą. Notų bankų taupymas — tai jau organizuotas, planingas visos tautos ūkio taupymas.

Su pinigų taupymo funkcija artimai yra susieta kapitalų transporto funkcija. Žmogus taupydamas saugo pinigus laiko atžvilgiu, tuo tarpu nešiodamas savo pinigus su savimi iš vienos vietos į kitą, žmogus saugo tuos pinigus erdvės atžvilgiu. Gyvieji pinigai, kaip kapitalų transporto priemonės, mūsų laikais nebeturi didesnės reikšmės. Tas funkcijas dabar atlieka ne gyvieji pinigai, bet bankinės perlaidos, įvairios rūšies kelionės čekiai, kredito laiškai ir akredityvai.

Pinigai gali pasitarnauti ir kaip kaupimo priemonė. Šiuo požiūriu pinigai turi keletą ypatumų. Vienas iš jų yra tai, kad pinigai nereikalauja jokių operacijų išlaidų arba tos išlaidos yra labai mažos. Operacijų išlaidos — tai papildomos pinigų ir laiko sąnaudos, kurios yra neišvengiamos, keičiant vieną daiktą į kitą. Žmonės, nusprendę kaupti bet kokį turtą, privalo nusipirkti šio turto už pinigus, gautus kaip pajamos. Vėliau, panorus vietoj šio turto įsigyti prekių ar dar ko nors, šį turtą reikia iškeisti į pinigus. Abi šios operacijos — pinigų keitimas į turtą, vėliau šio turto keitimas vėl į pinigus — susijusios su išlaidomis. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad kas nors stengiasi sutaupyti 10 000 dolerių, norėdamas kitais metais nusipirkti automobilį, ir nusprendžia šiuos 10 000 dolerių tuo tarpu investuoti į paprastąsias akcijas. Dabar jam reikės laiko, bus daug rūpesčių, kol apsispręs, kokias akcijas pirkti, po to teks kreiptis į brokerį, apmokėti už paslaugas. Po to, kitais metais, vėl teks kreiptis į brokerį, vėl apmokėti už paslaugas. Ir atvirkščiai, padėjus tuos 10 000 dolerių į banką, galima išvengti (atsisakius bet kokio potencialaus pelno iš akcijų) ir išlaidų už brokerio paslaugas, ir išlaidų, susijusių su laiko sąnaudomis bei akcijų pirkimu. Tai unikali pinigų savybė, ir šiuo požiūriu pinigai yra pranašesnis turtas už visas kitas aktyvų rūšis.

Kita pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybė yra tai, kad išreikšta pinigais, vertė yra tvirta. Tai labai svarbu, nes paprastai visos skolos yra vertinamos pinigais. Vadinasi, pinigai turi tvirtą vertę skolų ir kitų įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuomos mokėjimų, atžvilgiu. Kas nori turto, kad galėtų išmokėti skolas, tiems, aišku, verčiau laikyti pinigus. Betgi pinigai nėra tas vienintelis turtas, turintis šias patogias savybes; obligacijos, kurios yra išperkamos tuo metu, kai mums būtina mokėti skolas, šią savybę irgi turi, tačiau pirkdami ir parduodami obligacijas, susiduriame su operacijų išlaidomis.

Dvi esminės pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybės yra galimybė išvengti didelių sandėrio išlaidų ir tvirta pinigų vertė skolų atžvilgiu. Prie šių pridėkime dar dvi kitas savybes. Pirma, pinigų vertė svyruoja prekių ir paslaugų atžvilgiu. Vadinasi, jeigu kas nors nori turėti tokį turtą, kurio prekių ir paslaugų perkamoji, lygiai kaip ir skolų mokamoji galia stabili, pinigai iš tikrųjų tam tikslui idealiai netinka. Kadangi daugelis iš mūsų pinigus naudojame pirmiausia prekėms
tai gali atrodyti, kad jie nėra tokia gera kaupimo priemonė, nes tai turtas, kurio kaina kinta. Jeigu toks tvirtinimas turi bent kiek tiesos, tai jau yra dingstis svarbioms išlygoms. Įvairių turto rūšių bei prekių ir paslaugų kainos svyruoja ne sutartinai. Vadinasi, tie žmonės, kurie, tarkim, turi įsigiję paprastųjų akcijų arba prekių atsargų, turėtų suprasti, kad atmetus infliaciją, jų turtas mažėja labiau negu laikant pinigus. Antra, turime atsiminti, kad tam tikros pinigų rūšys (pačios praktiškiausios ) nebūtinai yra pelningos. Jeigu jūs turite, tarkime 100 eurų grynaisiais, negaunate jokių palūkanų, o jeigu laikytumėte pinigus, deponuotus banke, gautumėte.

2. Pinigų raida Lietuvoje

2. 1. Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje

Pinigai Lietuvoje turi savo atsiradimo istoriją. Mūsų proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus pradėjo vieną prekę ar paslaugą keisdami į kitą, t. y. vykdė natūrinius mainus. Kadangi tie mainai turėjo daug trūkumų, atsirado naujos tarpininkavimo priemonės: tai buvo akmenys, kaulai, kriauklės, medus, vaškas, mediniai įnagiai, gintaras, iš jo pagaminti papuošalai ir kiti daugelio žmonių pageidauti daiktai.

Ilgainiui, mainams dažnėjant, prireikė visiems patogių pinigų.

Apie IV – V amžius Lietuvoje pradėjo formuotis kailiniai pinigai – kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas (kartis) prilygo 40 kiaunių ar sabalų kailiukų. Kailinių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI; XII ir XIII amžiais. Paskutiniai jų pėdsakai Lietuvoje dingo tik XVI amžiuje.

Plečiantis prekybai Lietuvos teritorijoje pasirodė ir kitų kraštų monetos. Lietuvių gyvenamosiose žemėse archeologai randa senovės graikų ir romėnų varinių, sidabrinių ir auksinių monetų I – III amžiaus, kurios liudija buvus prekybinius santykius su jais. Po tautų kilnojimosi VIII – XIII a. randami arabų, Bizantijos, germanų, skandinavų ir kitų kraštų pinigai rodo, kad lietuvių proseneliai naudojo ir svetimus mainų įrankius – pinigus. Tačiau svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios. Dažnai jos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII – X amžiais išsivystė paskutinė priešmonetinė pinigų rūšis – liedintos kapos, pailgi, dažniausiai 10 – 15 cm ilgio įvairių formų sidabro lydinėliai.

Taigi, galima teigti, kad seniausieji Lietuvos sidabro pinigai — kapos, lietos iš sidabro tam tikrose formose. Jų randama įvairių — ilgų ir perpus trumpesnių (kartais perkirstų per pusę), su įvairiais ženklais ir be jokių ženklų, su įkirtimais ir be įkirtimų, sunkesnių ir lengvesnių. Apie jas nėra jokių rašytinių žinių (jų vardas,— kaip spėjama, kilęs iš žodžio kapoti, — šaltiniuose yra minimas), tad visokios išvados gali būti daromos tik iš radinių. Greičiausiai jas liedavo ne vien didžiojo kunigaikščio iždas, bet ir privatūs žmonės, kurie kartais jose dėdavo savo ženklus ar inicialus. Kapas galėjo liedinti visi, kas norėjo, bet laikydamiesi bendros taisyklės – sidabras turėjo būti beveik grynas. Tuo metu vyravo pusapvaliai ir trišoniai lydiniai, Lietuvoje vadinti lietuviškais ilgaisiais. Pusapvalės formos lydiniai svėrė 105, o trišoniai – 180 gramų. Smulkesniems mokėjimams šie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais, todėl ir vadinti kapomis.

2. 2. Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai

Iki šiol tebėra daug neaiškumų dėl pirmųjų Lietuvoje kaldintų monetų. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Lietuvoje savi pinigai pradėti vartoti jau XIII amžiuje, kiti mano, kad pirmosios lietuviškos monetos nukaldintos tik XIV amžiaus pabaigoje valdant kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, o dar kitų tyrinėtojų nuomone, Jogailos valdymo metais. Tačiau mūsų akimis tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.

Kaltiniai pinigai Lietuvoje atsirado tik XIV — XV amžių sąvartoje. Iki Zigmanto Augusto laikų buvo kalami tik sidabriniai pinigai. Zigmantas Augustas pradėjo kalti ir auksinius, o Jono Kazimiero laikais buvo pradėti kalti ir variniai pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai buvo išleisti tik Kosciuškos sukilimo metu.

Vytauto laikų pinigėliai dokumentuose minimi jau 1387 m.; 10 pinigėlių =1 skatikui; vėliau, XVI amžiuje, jie buvo sulyginti su denarais;

 Pusskatikis ( = 5 pinigėliams);

 Dvidenariai (2/s skatiko);

 Kijevo kunigaikščio Vladimiro pinigas;

 Naugardo Sieversko kunigaikščio Kaributo pinigas, abu kalti prieš 1393 m., nes tais metais jie buvo Vytauto pašalinti iš savo kunigaikštijų.

Aleksandro pinigai:

 Pinigėlis;

 Pusskatikis;

 Skatikas, skatikai, nevykusiai nukalti, nebuvo leidžiami į apyvartą.

Po Vytauto, iki Aleksandro laikų, Lietuvoje pinigai vėl nebebuvo kalami. Buvo vartojami svetimi pinigai (daugiausia Prahos skatikai).

2. 3. Žygimanto II pinigai

Žygimantas II arba dar vadinamas – senasis, šalį valdė 1506 – 1548 metais.

Žygimanto II pinigai:

 Pusskatikis;

 Skatikas.

Žygimanto II laikais kalykla buvo Vilniuje, ir kai kuriuose piniguose po Vytimi yra raidė „V“. Lietuvos piniguose Žygimantas II savo Lenkų karaliaus titulo nemini, — tik didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Kalyklai vadovavo žinomo kardinolo, Hozijo, tėvas Ulrichas, bet piniguose jo vardo nėra.

2. 4. Žygimanto Augusto pinigai

Žygimanto Augusto

arba pusdenaris, jo dydis yra lygus denaro dydžiui, bet sidabro kokybė perpus prastesnė;

 Denaras;

 Dvidenaris;

 Pusskatikis;

 Skatikas;

 Trečiokas ( = 3 skatikai);

 Ketvirtokas ( = 4 skatikai);

 Šeštokas ( = 6 skatikai);

 Taleris, arba puskapis ( = 30 skatikų; tai didžiausias sidabro pinigas);

 Dukatas (auksinis pinigas, auksinas, kurį vėliau dar vadino raudonuoju; jis turėjo 31/2 gramų 231/2 karatų aukso.

Jo vertė iš karto buvo lygi 30 skatikų, bet XVI amžiaus gale už jį jau buvo mokama 2 auksinų, t. y. 60 skatikų. Zigmanto Vazos laikais — 4 auksinus, Jono Kazimiero — 6 auksinus, o Stanislovo Augusto — 18 auksinų. Žygimanto Augusto laikais Lietuvoje pinigų buvo nukalta labai daug ir įvairių. Lenkijoje jo laikais nebuvo jokios kalyklos (kalykla buvo tik vadinamuose karališkuosiuose Prūsuose). Visuose jo piniguose yra parašas: „Moneta magni ducatus Lithuaniae“. Vilniaus kalyklos prižiūrėtoju 1545 – 1555 m. buvo rūmų iždininkas Jonas Liutomirskis. 1555 – 1562 m. ji buvo išnuomota žydų bendrovei, o vėliau ją vedė G. Tarla, kuris pirmasis Lietuvos piniguose pradėjo dėti ir savo, kaip kalėjo, herbą. Auksiniams pinigams kalti buvo atskira kalykla. Kadangi Lietuvos pinigai buvo 1/4 brangesni, negu tokie pat Lenkijos pinigai, tai Žygimantas Augustas norėjo juos suvienodinti.

Apie 1565 m. jis Tikocine įkurtoje kalykloje pradėjo kalti lenkiškos vertės pinigus, bet, kilus nepasitenkinimui, turėjo tą darbą mesti ir kalyklą uždaryti. Žygimanto Augusto laikais dar buvo kalami lenkiškos vertės skatikai, dviskatikiai, pustaleriai ir portugalai (=10 dukatų, — auksiniai). Be to, iš Ispanų karaliaus Pilypo II gavęs dalį motinos palikimo, Žygimantas Augustas Ispanijos pustalerius ir talerius paleido į apyvartą, kontrasignavęs juos savo monograma (S. A.) ir 1564 m. data.

2. 5. Stepono Batoro pinigai

Stepono Batoro pinigai:

 Šilingas (solidus = 6 denarams, 1/3 skatiko, jo vertė tačiau nebuvo pastovi);

 Skatikas;

 Trečiokas (3 skatikai);

 Lietuvoje kontrasignuotas Frizijos taleris;

Apskritai Stepono Batoro laikais Vilniuje buvo kalamos visos pinigų rūšys, pradedant smulkiausiais (denarais) ir baigiant stambiausiais (dukatais). Todėl prieduose dar nėra denaro, šeštoko, talerio ir dukato. Visuose Stepono Batoro piniguose yra parašas: „Moneta magni ducatus Lithuaniae“. Batoras jau mini ir Lenkų karaliaus titulą, o be to, visada greta Vyties, toje pačioje pinigo pusėje, yra ir Lenkijos erelis. Be to, nuo Batoro laikų kalyklos priežiūra priklausė krašto iždininkams, kurie piniguose pradėjo kalti ir savo herbus. Be iždininkų, neretai savo ženklus piniguose kaldavo ir kiti kalyklos urėdai.

2. 6. Zigmanto Vazos ir Jono Kazimiero pinigai

Zigmanto Vazos pinigai:

 Šilingas;

 Skatikai;

 Trečiokas;

 Portugalas (= 10 dukatų).

Visą ilgą Zigmanto karaliavimo metą nuolat veikusi Vilniaus kalykla išleido daugybę visokios vertės pinigų. Dar buvo kalami dvidenariai, pusantraskatikiai, dukatai, tridukačiai, keturdukačiai ir pusportugaliai (portugalai ir puspor-tugaliai gavo vardą nuo Portugalų karaliaus Emanuelio – 1495 – 1521 m. – pradėtų kalti stambių, 10 dukatų vertės, aukso pinigų, kurie vėliau buvo kalami visoje Europoje).

Vilniaus kalyklos valdytojais Zigmanto Vazos laikais buvo daugelis iždininkų ir kitokių urėdų, ir visi jie piniguose dėdavo savo ženklus.

Jono Kazimiero pinigai:

 Šilingas;

 Trečiokas;

 Šeštokas;

 Orfa (=18 skatikų);

 Pusdukatis (auksinis);

 Dukatas.

Jono Kazimiero laikais lietuviškų pinigų buvo kalama labai daug. Be Vilniaus kalyklos, jo laikais dar veikė kalyklos Brastoje ir Kaune, o be to, kurį metą lietuviški pinigai buvo kalami ir Lenkijoje – Ujazdove ir Olivoje. Visos kalyklos ir jų vedėjai piniguose dėjo savo ženklus, dėl to jie yra labai įvairūs. Įvairūs jie buvo ir pagal vertę. Dar buvo kalami variniai šilingai, tai buvo iš viso pirmieji lietuviški vario pinigai, skatikai, pusantraskatikiai ir auksinai. Jų buvo kaldinama tiek daug, kad išstūmė iš apyvartos geresnius pinigus, ilgiems laikams pakenkė ekonominiam Lietuvos gyvenimui.

2. 7. Jono Sobieskio ir Augusto II pinigai

Jono Sobieskio yra žinomas tik vienintelis pinigas — šeštokas.

1666 metais buvo uždarytos visos lietuviškų pinigų kalyklos. Iždininkas Liudvikas Pociejus, įrengęs mažą pinigų kalvę Gardine, 1706 ir 1707 metais slaptai nukaldino Augusto II vardu šiek tiek lietuviškų trečiokų ir bendrų abiem susijungusiems kraštams šeštokų.

Augusto II pinigai:

 Trečiokas;

 Šeštokas.

Šios monetos buvo pačios smulkiausios, kartu ir paskutiniai LDK pinigai. Įsigalėjus Lenkijos – Lietuvos valdovui Leščinskiui, šias monetas naudoti buvo uždrausta. Augustui II grįžus į valdžią, jos vėl atgavo apyvartos teises, bet daugiau jų nebebuvo kaldinama.

Taigi XVIII amžiaus pradžioje kaldinti trečiokai ir šeštokai buvo paskutinės lietuviškos monetos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigai nuėjo istorijon. Nuo XVIII amžiaus pradžios Lietuva prarado teisę gaminti savus pinigus, tad joje cirkuliavo šalį užgrobusių valstybių monetos bei popieriniai pinigai.

2. 8. Pinigai Lietuvoje didžiojo karo metu

Iki Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo cirkuliavo bendri abiejų valstybių pinigai.

Didžiojo karo
metu vokiečių okupuotoje Lietuvoje greta rusiškų rublių buvo vartojamos ir vokiečių markės. 1916 04 17 vokiečiai įsteigė Dahrlehnkasse Ost (Rytų paskolos kasą), kuri leido „ostrublius“, vėliau vadintas obosto markėmis. Jos 1919. 02. 26 Ministrų kabineto aktu pavadintos auksinu, gi jų padala – skatiku. Vokiečiai auksinus spausdino nekontroliuojami, todėl jų kiekis kasdien didėjo, o vertė mažėjo. Iš pradžių apyvartoje buvo 156,6 mln. auksinų, o 1922 metais – 3500 mln. Tuo tarpu vertė sumažėjo nuo 327,3 mln. iki 17 mln.Lt. Karo metu Lietuvoje plito ir kiti beverčiai pinigai:

 Panevėžyje bolševikai platino savo „rublius“;

 bermontininkai už iš gyventojų atimtas gėrybes mokėjo savo bevertėmis markėmis;

 pajūryje latviai paliko savo „rublių“;

 lenkai paskleidė savas markes.

Labiausiai gyventojai nukentėjo nuo rusiškų porevoliucinių pinigų – kerenkų. Visą šią finansinę netvarką likvidavo Lietuvos Respublikos Steigiamasis seimas, priėmęs Biudžeto komisijos paruoštus įstatymus.

1916 m. Lietuvoje buvo įvesta nauja valiuta – ostrublis. Priverčiamuoju kursu ostrublis turėjo eiti lygiomis dalimis su caro rubliu arba 2 vokiškomis markėmis, tačiau pasisekimo neturėjo. Gyventojai laikėsi rusiškų pinigų. Tada vokiečiai Rusijos pinigus uždraudė, o vietoj ostrublio 1918 m. pradžioje įvedė ostmarkę.

1918 m. vasario 16 d. pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, Lietuva savo pinigų išleisti negalėjo ir buvo okupantų priversta laikinai naudoti Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotuose rytų kraštuose išleistus popierinius pinigus – ostmarkę, kuri 1919 metais pavadinta auksinu, o šimtoji dalis – pfenigas – skatiku.

Be carinės Rusijos rublio, vokiškų ostmarkių, kurios buvo legalūs Lietuvos pinigai, valstybės kūrimosi pradžioje pasirodė ir žlugo daug atsiskaitymo ženklų rūšių: šalyje mokėjimams vartoti Lenkijos, Latvijos, Kerenskio; vyriausybės, Vilniaus banko ir kiti piniginiai ženklai bei kuponai.

2. 9. Lito atsiradimas ir gyvavimas Lietuvoje

1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu pagrįstos valiutos – lito – įvedimą. Lito pavadinimas buvo sūdarytas iš trijų Lietuvos vardo svetimomis kalbomis raidžių pridėjus lietuvišką galūnę –as.

1922 m. spalio 2 d. į apyvartą buvo išleista tautinė valiuta – litas. Tai buvo laikinieji pinigai, pagaminti O. Elsnerio spaustuvėje Berlyne ir pažymėti 1922 m. rugsėjo mėn. 10 d. data. Pirmieji lietuviški litai buvo šešių nominalų: 1, 5, 20, 50 centų 1 bei 5 litų.

1922 m. lapkričio mėn. – 1923 m. kovo mėn. apyvartoje pasirodė ir nuolatiniai centų bei litų banknotai, spausdinti A. Hesės spaustuvėje Prahoje: 2, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 2, 5, 10, 50, 100 litų banknotai.

1924 m. Lietuvos bankas išleido 500 ir 1000 litų banknotus.

1924 m. birželio 20 d. Steigiamasis Seimas priėmė Monetų įstatymą. Bronzinių ir sidabrinių monetų kaldinimo konkursą laimėjo Anglijos firmos.

1925 m. šios monetos paleistos į apyvartą. Ostpinigiai buvo iškeisti į litus Lietuvos vyriausybės nustatytu kursu. Litas buvo garantuotas auksu (vienas litas turėjo 0,150462 g gryno aukso), padalytas į 100 centų ir prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1. Leidėjas – Lietuvos bankas, kurio pirmuoju valdytoju paskirtas prof. V. Jurgutis. Sovietų Sąjungai okupavus šalį, 1941 m. kovo 25 d. litas buvo uždraustas o apyvartoje atsirado rusiški rubliai ir kapeikos. Hitlerinės okupacijos metais cirkuliavo rubliai ir reichsmarkės, o nuo 1944 metų – tik sovietinis rublis.

1990 m. kovo 11d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šaliai stiprinti reikėjo savų pinigų. Vasarą Lietuvos bankas išleido į apyvartą bendruosius talonus, kuriais drauge su rubliais buvo atsiskaitoma už didelės paklausos pramonines prekes.

1992 m. gegužės 1 d. į apyvartą išleisti rublių pakaitalai – talonai, kurie cirkuliavo drauge su rubliais. Vienas talonas prilygo vienam rubliui. Tačiau jau 1992 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikoje įvesti laikinieji pinigai talonai, o rubliai išimti iš apyvartos. Teisėta mokėjimo priemone šalyje tapo talonas – nacionalinis piniginis vienetas.

1993 m. birželio 25 d. į apyvartą vėl išleidžiami litai ir centai. Laikinieji pinigai talonai į litus pakeisti santykiu 100:1.

Po nepriklausomybės atkūrimo pirmosios lietuviškos apyvartinės monetos (10, 20, 50 ct ir 1, 2, 5 Lt) nukaldintos Anglijos Birmingemo kalykloje.

1992 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos monetų kalykla pradėjo kaldinti 1, 2 ir 5 centų apyvartines monetas. Nuo 1993 m. joje kaldinamos ir proginės monetos.

3. Šiandieniniai pinigai bei jų formos

Šiandien nedideliems sandoriams Lietuvoje naudojame vario ir nikelio bei vario, cinko ir alavo, taip pat aliuminio ir magnio monetas. Tos monetos – tai vadinamieji nepilnaverčiai pinigai, t.y. sutartiniai, simboliniai pinigai, nes, metalo, iš kurio jos pagamintos, realioji vertė yra mažesnė už jų nominaliąją vertę. Jei 5 ar 10 centų monetą išlydytume, tai gauto lydinio vertė bus mažesnė negu 5 ar 10 centų.

Monetos gali būti ir pilnavertės, kai jos yra kalamos tik iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro). Be metalinių piniginių ženklų – monetų, daugumai visų sandorių naudojami įvairaus nominalo popieriniai ženklai, arba lakštai, t. y. 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500
litų banknotai.

Pinigų lakštai gali būti konvertuojami (angį. convertible – keičiamas) arba nekonvertuojami. Pinigų lakštai konvertuojami, jeigu jų savininkas turi įstatymu numatytą teisę grąžinti juos išleidėjui mainais į auksą arba sidabrą priklausomai nuo to, kuris metalas yra standartiniai pinigai (XIX a. pabaigoje pinigų standartu, praktiškai priimtu visame pasaulyje, tapo auksas). Pinigų lakštai nekonvertuojami, kai tokių teisių neturi. Šiuo metu valstybių bankai nebeduoda aukso mainais į jų išleistus piniginius ženklus. Ir Lietuvoje, ir daugelyje šalių banknotai nekonvertuojami, bet garantuojami vertybiniais popieriais ir auksu, saugomu valstybės ižde arba centriniame banke. Šiandien aukso pinigų rezervai yra visai nedideli, – iš esmės visi išleisti banknotai paremti visuomeniniu pasitikėjimu.

Monetos ir popieriniai pinigai kartu vadinami valiuta, arba grynaisiais pinigais. Kai sudaromi dideli ūkiniai sandoriai, atsiskaitoma čekiais.

Valiuta, arba grynieji pinigai – tai popieriniai banknotai ir monetos, išleidžiami finansų įstaigų.

Depozitas – tai materialinė vertybė (pinigai arba brangenybės), atiduota saugoti kredito įstaigai arba indėlis palūkanoms gauti, kuris gražinamas jį davusiam asmeniui arba jo nurodymu perduodamas kitam asmeniui.

Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą. Versle daugiausia mokėjimų atliekama banko pinigais, kurie susideda iš banknotų ir banko depozitų, t. y. banko indėlių. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami – pinigai siaurąja prasme.

Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.

Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.

Bankų depozitai tvarkomi čekiais, kurie yra įstatymo nustatytos formos raštiški nurodymai bankui išduoti nurodytą pinigų sumą jo savininkui arba pervesti ją iš čekį pasirašiusio asmens ar verslo įmonės einamosios sąskaitos į kito asmens ar įmonės sąskaitą, kuri gali būti ir tame pačiame, ir kitame banke. Čekinės sąskaitos, t. y. banko sąskaitos, kurioms indėlininkai turi teisę išrašinėti čekius, dar vadinamos neterminuotaisiais indėliais, nes jos išduodamos „pagal reikalavimą“, t. y. išrašant čekius. Už šiose sąskaitose laikomus pinigus bankai palūkanų nemoka arba jos yra labai mažos. Čekiai pakeičia pinigus, nes už prekes galima apmokėti čekiais.

Kadangi pinigai – tai viskas, kas visuotinai priimama ir vartojama atsiskaitant už prekes ir paslaugas, o čekiai priimami visur, todėl ir jie yra viena iš pinigų rūšių. Asmuo ar verslo įmonė čekiais gali išrašyti tik tokią verte, kuri ne didesnė už jų atsiskaitomojoje sąskaitoje esantį pinigų kiekį. Čekinių indėlių savininkai gali atsiimti pinigus ar apmokėti išrašydami čekius. Jie palengvina atsiskaitymus, užtikrina jų saugumą. Šiandien Lietuvoje populiarios plastikinės mokėjimo kortelės su magnetiniu įrašu, t. y. magnetine atmintimi. Jos gali būti debetinės, kreditinės ir pirkimo išsimokėtinai.

Debetinės mokėjimo kortelės padeda klientui disponuoti jo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis – jomis patogu atsiskaityti, išsiimti grynuosius pinigus iš bankomato, gauti darbo užmokestį, stipendiją, pensiją ar kitas pajamas. Perkant prekę ar atsiskaitant už paslaugą ir įdėjus šią kortelę į specialų aparatą – elektroninį kortelių skaitytuvą, jis nustato savininko tapatybę, atlieka reikiamas operacijas ir informaciją pateikia bankui. Pinigai automatiškai iš pirkėjo sąskaitos pervedami į pardavėjo sąskaitą. Atsiskaitant šia kortele, grynieji pinigai nenaudojami, tačiau jomis atsiskaityti galima tik tada, jeigu kliento banko sąskaitoje yra pinigų. Bankai dažnai savo ar kitų pastatų išorinėje sienoje įrengia automatus, kad savininkas, turintis einamąją sąskaitą banke, galėtų prireikus bet kuriuo paros metu gauti grynųjų pinigų. Išduodant kortelę sąskaitos savininkui suteikiamas individualus kodas. Įdėjus į automatą kortelę ir surinkus kodą, savininkas gali gauti tam tikro dydžio grynųjų pinigų sumą.

Kreditinės kortelės savininkui suteikiamas tam tikro dydžio kreditas, kuriuo jis gali naudotis, tam tikrą laiką nemokėdamas palūkanų. Kredito dydis priklauso nuo kliento gaunamų pajamų. Pasinaudojus kreditu ir negrąžinus jo laiku, bankas kiekvieną mėnesį skaičiuoja kredito palūkanas ir jas nurašo nuo kliento banko sąskaitos. Į kreditinės kortelės sąskaitą galima pervesti atlyginimą ar kitas pajamas, naudotis ja kaip įprasta mokėjimo kortele, atsiskaityti už prekes internetu ir kt.

Pirkimo išsimokėtinai kortelė – tai mokėjimo kortelė, su kuria kartu klientas gauna kredito limitą, kuriuo gali laisvai disponuoti pirkdamas išsimokėtinai jam patogiu metu. Ja galima mokėti ir už kasdienius, ir už didesni pirkinius. Kredito limito dydis priklauso nuo kliento darbo užmokesčio ar kitų gaunamų pajamų dydžio bei finansinių įsipareigojimų.

Užsienio šalyse populiarūs ir kelionių čekiai, parduodami bankuose ar kelionių biuruose. Jie populiarūs todėl kad jais gali pasinaudoti tik jų savininkas, o
pametus jų netekus išduodami nauji kelionių čekiai. Kelionių čekiais prekiauja ir Lietuvos komerciniai bankai (pagal 9 inf. šalt. sąr.). Naujos šiuolaikinės pinigų formos ankstesniųjų visiškai neišstumia, todėl ir šiandien išlieka pinigų formų įvairovė.

Išvados

Pinigai – tai visuotinės vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkcijas. Jie pirmiausia yra mainų priemonė, t. y. juos galime duoti mainais už kokią nors mums reikalingą prekę ar paslaugą.

Svarbiausios pinigų funkcijos yra šios:

1) Pinigai – kaip mainų priemonė; tai priemonė kurios deka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams.

2) Pinigai – apskaitos (įvertinimo) vienetas, kuriou nustatomos kainos ir vedama apskaita. Konkretūs materialiniai ištekliai turi savo įvertinimo vienetą: svoris – kilogramą, ilgis – metrą, o kainos – pinigus.

3) Pinigai – taupymo priemonė tai tam tikras asmens turto saugojimo būdas.

4) Pinigai – kaip mokėjimo priemonė – tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonė.

IV – V a. pinigai buvo kailiniai (kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas (kartis) prilygo 40 kiaunių ar sabalų kailiukų).

Seniausieji Lietuvos sidabro pinigai — kapos, lietos iš sidabro tam tikrose formose.

Pirmą kartą Lietuvoje litas įvestas 1922 m. Jis prilygo 0,150462 g aukso. Litą sudarė 100 centų, jis buvo prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo nutrauktas lietuviškų pinigų cirkuliavimas. Piniginiu vienetu tapo rublis. Hitlerinės okupacijos metais cirkuliavo rubliai ir reichsmarkės. Nuo 1944 m. cirkuliavo tik sovietinis rublis.

Nauji Lietuvos pinigai litai buvo įvesti 1993 m. birželio 25 d.

Pinigams cirkuliacijoje atstovauja nominaliniai vertės ženklai – banknotai ir monetos.

Monetos ir popieriniai pinigai, naudojami įvairiuose vidutinio dydžio sandoriuose, kartu vadinami valiuta, arba grynaisiais pinigais. Dideliuose ūkiniuose sandoriuose dažniausiai atsiskaitoma čekiais.

Verslo srityje daugiausia mokėjimų atliekama banko pinigais, kurie susideda iš banknotų ir banko depozitų, t. y. banko indėlių. Bankų depozitai valdomi čekiais.

Čekis – tai finansinis popierius, kurį einamosios sąskaitos savininkas išrašo bankui ir kuris apmokamas pagal pareikalavimą.

Banko sąskaitos, kurioms indėlininkai turi teisę išrašinėti čekius, dar vadinamos indėliais iki pareikalavimo.

Kredito kortelė – tai piniginis dokumentas, leidžiantis indėlio savininkui atsiskaityti už prekes ir paslaugas negrynaisiais pinigais.

Literatūros sąrašas

1) Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius „Alma littera“, 1995, p. 18-24.

2) Makroekonomika, Kaunas „Technologija“, 2002.

3) Makroekonomika, Litterae universitatis, 1994.

4) Maldeikienė A., Ekonomika, Vilnius, „Tyto alba“, 2003, p. 120-122.

5) Skarbalius D., Ekonominių žinių pagrindai, Vilnius, 2000, p. 40-44.

6) Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, Kaunas „Technologija“, 2001, p. 449, 454-468.

7) http://www.lnm.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=146&Itemid