Pinig7 raida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pinig7 raida Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3

1. Pinigų funkcijos 4

2. Pinigų raida Lietuvoje 7

2. 1. Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje 7

2. 2. Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai 7

2. 3. Žygimanto II pinigai 8

2. 4. Žygimanto Augusto pinigai 8

2. 5. Stepono Batoro pinigai 9

2. 6. Zigmanto Vazos ir Jono Kazimiero pinigai 10

2. 7. Jono Sobieskio ir Augusto II pinigai 11

2. 8. Pinigai Lietuvoje didžiojo karo metu 11

2. 9. Lito atsiradimas ir gyvavimas Lietuvoje 12

3. Šiandieniniai pinigai bei jų formos 13

Išvados 16

Literatūros sąrašas 17

Įvadas

Šiandien nėra ne vienos žmogaus srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes atsiskaitome pinigais, keičiame juos į tai kas mums yra būtina, kaupiame, grąžiname skolas. Pinigais gali būti viskas, ką mes galime iškeisti į prekes ir paslaugas.

Pinigai yra apibūdinami įvairiai. Kasdieninėje kalboje jie dažniausiai reiškia grynuosius pinigus. Tačiau ekonomistai negali vartoti tokios siauros prasmės, nes vertybiniai popieriai, akcijos, obligacijos, nekilnojamasis turtas ir kitas turtas irgi būtų vadinamas pinigais.

Dar vienas pinigų apibrėžimas sutapatina juos su pajamomis, tačiau tai nėra teisinga, nes pajamos – tai srauto per tam tikrą laiką rodiklis, o pinigai – tai sankaupos, tai reiškia, kad bet kurio laiko momentu yra jų tam tikra suma (pagal 1 lit. sąr.). Faktiškai pinigai yra visa tai, kas visuomenėje yra pripažinta kaip mainų priemonė. Kaip teigė Martinkus B. , Žilinskas V.: „pinigai dažnai vadinami „visų prekių prekė“ ir jie yra vienas įspūdingiausių žmonijos atsiradimas.“(p. 449)

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą.

Pinigai – tai visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, vertės mato, kaupimo, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijas.

Šiame darbe pabandysiu apžvelgti pinigų funkcijas, kaip pinigai atsirado Lietuvoje, jų istorinę raidą, visą jų nueitą kelią, kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą.

Darbo tikslas – išanalizuoti ir pristatyti pinigų funkcijas, jų istorinę raidą Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:

 Išsiaiškinti kas tai yra pinigai;

 Išanalizuoti pinigų funkcijas;

 Pristatyti Lietuvos pinigų istorijos raidą.

1. Pinigų funkcijos

1) Pinigai – mainų įrankis. Mainydami mes paprastai duodame vieną daiktą už kitą. Kai į šį paprastą ūkišką procesą įsiterpia pinigai, tuomet atsiranda savo rūšies dvilypis veiksmas — pirkimas ir pardavimas. Tarpininkaudami mainams, pinigai teikia didelių patogumų ekonominiam gyvenimui.

Paprasti mainai buvo ir dar pakenčiami primityviame natūraliniame ūkyje, kai kiekvienas gamino beveik viską, kas jo gyvenimui buvo reikalinga, tačiau ūkiams pradėjus vystytis ir plėtostis santykiai tarp žmonių ėmė komplikuotis, įsigalėjo privatinė nuosavybė ir darbo pasidalinimas ir buvo jau neįmanomi natūraliniai, arba tiesioginiai be pinigų tarpininkavimo, mainai.

Pinigai, kai tik įėjo į ekonominio gyvenimo procesą, ūkyje tuojau pradėta gaminti ne tas, kas sau pačiam reikalinga, bet kaip tik tas, kas kitų pageidaujama, kam galima rasti tinkamą rinką. Pinigai kūrė dirvą, kurioje galėjo tikslingai bei tvarkingai plėtotis gėrybių produkcijos procesas, nes kol kiekvienas gamino tik tai, kas jam pačiam reikalinga, tol negalima buvo kalbėti apie didesnį, planingą stambesnės gamybos išvystymą. Ta prasme pinigus, kurie atrišo gamybą nuo individualių gaminančio žmogaus reikalų, galima prilyginti transporto priemonėms, kurios atpalaidavo produkciją nuo gamybos vietos.

2) Pinigai – mokėjimo priemonė. Antroji pinigų funkcija yra mokėjimo priemonė. Pinigai atlieka mokėjimo priemonės funkcijas vis vien, ar tas mokėjimas yra prievarta užkrautas, ar laisvu noru prisiimtas, ar pagaliau mokama tokiu atveju, kad negalima atsiteisti kitais reikalaujamais daiktais.

Šiaip visi mokesčiai renkami pinigais, nes tik pinigais tegalima teisingai išdėstyti mokesčių naštą paskiriems mokėtojams. Pinigais mokama, nes jais galima įsigyti visų reikalingų dalykų arba, kitais žodžiais, pinigais mokama, nes pinigai yra drauge mainų įrankis, tačiau savo ruožtu pinigai imami mainuose taip pat dėl to, kad jie yra ir mokėjimo priemonė. Žmonės ima popierinius valstybės pinigus vien dėl to, kad tais pinigais galima mokėti valstybinėms įstaigoms bei įmonėms. Taigi šios dvi pinigų funkcijos, mokėjimo priemonė ir mainų įrankis, yra labai artimai viena su kita susietos, viena antrą veikia, viena kitai duoda reikalingos paramos.

3) Pinigai – kapitalų judėjimo tarpininkas. Trečioji pagrindinė pinigų funkcija yra tarpininkavimas kapitalus mobilizuoti. Pinigai taip pat ir kredito priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu galima lengviau perduoti iš rankų į rankas, negu mašinas, pastatus ir kt.

4) Pinigai – vertės matas. Ketvirtoji pinigų funkcija, pinigai – vertės matas yra logiškas pirmųjų trijų funkcijų rezultatas, nes vertės matavimas, kainos nustatymas yra tik būtina tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąlyga, tačiau pati tiesiogiai neįeina į tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąvoką. Bendras visų ūkiškų gėrybių privalumas yra vertė, išreikšta pinigais, arba kaina, kuri įgalina mus tas gėrybes lyginti, matuoti ir
vertinti. Todėl mes ir kalbame apie pinigus, kaip vertės matą, nes pinigais išreikšta vertė, atseit kaina, matuojame įvairias ūkiškas gėrybes.

Visus teigiamus pinigų, kaip vertės mato, privalumus bent kiek aptemdo reliatyvus to mato pastovumas. Metrinės sistemos matai yra pastovūs, objektyvus, kai vertės matas dažnai rodo didesnius ar mažesnius svyravimus. Seniau, dar prieš Didįjį karą, žmonės paprastai buvo linkę laikyti ir pinigus griežtai pastoviomis vertybėmis. Čia buvo tam tikra žmonių sąmonės iliuzija, sudalyta to fakto, kad visos prekės perkamos ir parduodamos už pinigus. Pinigai, tartum stovėdami to prekių sūkurio centre, atrodė pastovūs, kaip seniau atrodė žmonėms, stovinti vietoje žemė. Didžiojo karo bei pokario ūkio gyvenimo sąlygos sugriovė ir plačiose žmonių miniose tą pinigų pastovumo iliuziją.

5) Pinigai – taupymo ( kaupimo) priemonė. Pagaliau paskutinioji pinigų funkcija yra taupymo priemonė, arba, kaip dažnai ši funkcija vadinama, kapitalų saugojimo bei transporto priemonė. Beveik galima pasakyti, kad tie patys sumetimai, kurie brangiuosius metalus susiejo su pinigais, padarė ir pačius pinigus taupymo priemone. Žmogus taupo ateičiai, ateities reikalai nežinomi, tad taupoma tokie daiktai, kuriais galima patenkinti įvairiausi reikalai. Tam kaip tik ir tinka pinigai, kurie yra tarpasmeninio ekonominio susisiekimo tarpininkai, už kuriuos galima gauti visas ūkiškas gėrybes bei visus ūkiškus patarnavimus.

Kaip visos kitos pinigų funkcijos, taip ir taupymo priemonė patyrė nemažas evoliucijos atmainas. Primityvioje taupymo stadijoje žmogus slepia savo santaupas nuo kitų žmonių ir tuo būdu ištraukia savo pinigus iš krašto apyvartos. Taip seniau elgdavosi ne tik privatūs asmenys, bet ir tokios viešojo pobūdžio organizacijos, kaip valstybė ir bažnyčia. Valstybė, kurdama karo fondus, laikydavo ištisais dešimtmečiais didelius kapitalus be darbo. Jau nepalyginti aukštesnė yra viešojo ūkio taupymo sistema tais atvejais, kai brangieji krašto metalai koncentruojami notų bankų sandėliuose. Čia sukrautos tautos santaupos ne tik apdraudžia ir saugo banko leidžiamųjų notų vertę, bet ir išlygina mokėjimo balansų saldą. Notų bankų taupymas — tai jau organizuotas, planingas visos tautos ūkio taupymas.

Su pinigų taupymo funkcija artimai yra susieta kapitalų transporto funkcija. Žmogus taupydamas saugo pinigus laiko atžvilgiu, tuo tarpu nešiodamas savo pinigus su savimi iš vienos vietos į kitą, žmogus saugo tuos pinigus erdvės atžvilgiu. Gyvieji pinigai, kaip kapitalų transporto priemonės, mūsų laikais nebeturi didesnės reikšmės. Tas funkcijas dabar atlieka ne gyvieji pinigai, bet bankinės perlaidos, įvairios rūšies kelionės čekiai, kredito laiškai ir akredityvai.

Pinigai gali pasitarnauti ir kaip kaupimo priemonė. Šiuo požiūriu pinigai turi keletą ypatumų. Vienas iš jų yra tai, kad pinigai nereikalauja jokių operacijų išlaidų arba tos išlaidos yra labai mažos. Operacijų išlaidos — tai papildomos pinigų ir laiko sąnaudos, kurios yra neišvengiamos, keičiant vieną daiktą į kitą. Žmonės, nusprendę kaupti bet kokį turtą, privalo nusipirkti šio turto už pinigus, gautus kaip pajamos. Vėliau, panorus vietoj šio turto įsigyti prekių ar dar ko nors, šį turtą reikia iškeisti į pinigus. Abi šios operacijos — pinigų keitimas į turtą, vėliau šio turto keitimas vėl į pinigus — susijusios su išlaidomis. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad kas nors stengiasi sutaupyti 10 000 dolerių, norėdamas kitais metais nusipirkti automobilį, ir nusprendžia šiuos 10 000 dolerių tuo tarpu investuoti į paprastąsias akcijas. Dabar jam reikės laiko, bus daug rūpesčių, kol apsispręs, kokias akcijas pirkti, po to teks kreiptis į brokerį, apmokėti už paslaugas. Po to, kitais metais, vėl teks kreiptis į brokerį, vėl apmokėti už paslaugas. Ir atvirkščiai, padėjus tuos 10 000 dolerių į banką, galima išvengti (atsisakius bet kokio potencialaus pelno iš akcijų) ir išlaidų už brokerio paslaugas, ir išlaidų, susijusių su laiko sąnaudomis bei akcijų pirkimu. Tai unikali pinigų savybė, ir šiuo požiūriu pinigai yra pranašesnis turtas už visas kitas aktyvų rūšis.

Kita pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybė yra tai, kad išreikšta pinigais, vertė yra tvirta. Tai labai svarbu, nes paprastai visos skolos yra vertinamos pinigais. Vadinasi, pinigai turi tvirtą vertę skolų ir kitų įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuomos mokėjimų, atžvilgiu. Kas nori turto, kad galėtų išmokėti skolas, tiems, aišku, verčiau laikyti pinigus. Betgi pinigai nėra tas vienintelis turtas, turintis šias patogias savybes; obligacijos, kurios yra išperkamos tuo metu, kai mums būtina mokėti skolas, šią savybę irgi turi, tačiau pirkdami ir parduodami obligacijas, susiduriame su operacijų išlaidomis.

Dvi esminės pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybės yra galimybė išvengti didelių sandėrio išlaidų ir tvirta pinigų vertė skolų atžvilgiu. Prie šių pridėkime dar dvi kitas savybes. Pirma, pinigų vertė svyruoja prekių ir paslaugų atžvilgiu. Vadinasi, jeigu kas nors nori turėti tokį turtą, kurio prekių ir paslaugų perkamoji, lygiai kaip ir skolų mokamoji galia stabili, pinigai iš tikrųjų tam tikslui idealiai netinka. Kadangi daugelis iš mūsų pinigus naudojame pirmiausia prekėms
tai gali atrodyti, kad jie nėra tokia gera kaupimo priemonė, nes tai turtas, kurio kaina kinta. Jeigu toks tvirtinimas turi bent kiek tiesos, tai jau yra dingstis svarbioms išlygoms. Įvairių turto rūšių bei prekių ir paslaugų kainos svyruoja ne sutartinai. Vadinasi, tie žmonės, kurie, tarkim, turi įsigiję paprastųjų akcijų arba prekių atsargų, turėtų suprasti, kad atmetus infliaciją, jų turtas mažėja labiau negu laikant pinigus. Antra, turime atsiminti, kad tam tikros pinigų rūšys (pačios praktiškiausios ) nebūtinai yra pelningos. Jeigu jūs turite, tarkime 100 eurų grynaisiais, negaunate jokių palūkanų, o jeigu laikytumėte pinigus, deponuotus banke, gautumėte.

2. Pinigų raida Lietuvoje

2. 1. Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje

Pinigai Lietuvoje turi savo atsiradimo istoriją. Mūsų proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus pradėjo vieną prekę ar paslaugą keisdami į kitą, t. y. vykdė natūrinius mainus. Kadangi tie mainai turėjo daug trūkumų, atsirado naujos tarpininkavimo priemonės: tai buvo akmenys, kaulai, kriauklės, medus, vaškas, mediniai įnagiai, gintaras, iš jo pagaminti papuošalai ir kiti daugelio žmonių pageidauti daiktai.

Ilgainiui, mainams dažnėjant, prireikė visiems patogių pinigų.

Apie IV – V amžius Lietuvoje pradėjo formuotis kailiniai pinigai – kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas (kartis) prilygo 40 kiaunių ar sabalų kailiukų. Kailinių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI; XII ir XIII amžiais. Paskutiniai jų pėdsakai Lietuvoje dingo tik XVI amžiuje.

Plečiantis prekybai Lietuvos teritorijoje pasirodė ir kitų kraštų monetos. Lietuvių gyvenamosiose žemėse archeologai randa senovės graikų ir romėnų varinių, sidabrinių ir auksinių monetų I – III amžiaus, kurios liudija buvus prekybinius santykius su jais. Po tautų kilnojimosi VIII – XIII a. randami arabų, Bizantijos, germanų, skandinavų ir kitų kraštų pinigai rodo, kad lietuvių proseneliai naudojo ir svetimus mainų įrankius – pinigus. Tačiau svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios. Dažnai jos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII – X amžiais išsivystė paskutinė priešmonetinė pinigų rūšis – liedintos kapos, pailgi, dažniausiai 10 – 15 cm ilgio įvairių formų sidabro lydinėliai.

Taigi, galima teigti, kad seniausieji Lietuvos sidabro pinigai — kapos, lietos iš sidabro tam tikrose formose. Jų randama įvairių — ilgų ir perpus trumpesnių (kartais perkirstų per pusę), su įvairiais ženklais ir be jokių ženklų, su įkirtimais ir be įkirtimų, sunkesnių ir lengvesnių. Apie jas nėra jokių rašytinių žinių (jų vardas,— kaip spėjama, kilęs iš žodžio kapoti, — šaltiniuose yra minimas), tad visokios išvados gali būti daromos tik iš radinių. Greičiausiai jas liedavo ne vien didžiojo kunigaikščio iždas, bet ir privatūs žmonės, kurie kartais jose dėdavo savo ženklus ar inicialus. Kapas galėjo liedinti visi, kas norėjo, bet laikydamiesi bendros taisyklės – sidabras turėjo būti beveik grynas. Tuo metu vyravo pusapvaliai ir trišoniai lydiniai, Lietuvoje vadinti lietuviškais ilgaisiais. Pusapvalės formos lydiniai svėrė 105, o trišoniai – 180 gramų. Smulkesniems mokėjimams šie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais, todėl ir vadinti kapomis.

2. 2. Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai

Iki šiol tebėra daug neaiškumų dėl pirmųjų Lietuvoje kaldintų monetų. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Lietuvoje savi pinigai pradėti vartoti jau XIII amžiuje, kiti mano, kad pirmosios lietuviškos monetos nukaldintos tik XIV amžiaus pabaigoje valdant kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, o dar kitų tyrinėtojų nuomone, Jogailos valdymo metais. Tačiau mūsų akimis tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.

Kaltiniai pinigai Lietuvoje atsirado tik XIV — XV amžių sąvartoje. Iki Zigmanto Augusto laikų buvo kalami tik sidabriniai pinigai. Zigmantas Augustas pradėjo kalti ir auksinius, o Jono Kazimiero laikais buvo pradėti kalti ir variniai pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai buvo išleisti tik Kosciuškos sukilimo metu.

Vytauto laikų pinigėliai dokumentuose minimi jau 1387 m.; 10 pinigėlių =1 skatikui; vėliau, XVI amžiuje, jie buvo sulyginti su denarais;

 Pusskatikis ( = 5 pinigėliams);

 Dvidenariai (2/s skatiko);

 Kijevo kunigaikščio Vladimiro pinigas;

 Naugardo Sieversko kunigaikščio Kaributo pinigas, abu kalti prieš 1393 m., nes tais metais jie buvo Vytauto pašalinti iš savo kunigaikštijų.

Aleksandro pinigai:

 Pinigėlis;

 Pusskatikis;

 Skatikas, skatikai, nevykusiai nukalti, nebuvo leidžiami į apyvartą.

Po Vytauto, iki Aleksandro laikų, Lietuvoje pinigai vėl nebebuvo kalami. Buvo vartojami svetimi pinigai (daugiausia Prahos skatikai).

2. 3. Žygimanto II pinigai

Žygimantas II arba dar vadinamas – senasis, šalį valdė 1506 – 1548 metais.

Žygimanto II pinigai:

 Pusskatikis;

 Skatikas.

Žygimanto II laikais kalykla buvo Vilniuje, ir kai kuriuose piniguose po Vytimi yra raidė „V“. Lietuvos piniguose Žygimantas II savo Lenkų karaliaus titulo nemini, — tik didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Kalyklai vadovavo žinomo kardinolo, Hozijo, tėvas Ulrichas, bet piniguose jo vardo nėra.

2. 4. Žygimanto Augusto pinigai

Žygimanto Augusto

arba pusdenaris, jo dydis yra lygus denaro dydžiui, bet sidabro kokybė perpus prastesnė;

 Denaras;

 Dvidenaris;

 Pusskatikis;

 Skatikas;

 Trečiokas ( = 3 skatikai);

 Ketvirtokas ( = 4 skatikai);

 Šeštokas ( = 6 skatikai);

 Taleris, arba puskapis ( = 30 skatikų; tai didžiausias sidabro pinigas);

 Dukatas (auksinis pinigas, auksinas, kurį vėliau dar vadino raudonuoju; jis turėjo 31/2 gramų 231/2 karatų aukso.

Jo vertė iš karto buvo lygi 30 skatikų, bet XVI amžiaus gale už jį jau buvo mokama 2 auksinų, t. y. 60 skatikų. Zigmanto Vazos laikais — 4 auksinus, Jono Kazimiero — 6 auksinus, o Stanislovo Augusto — 18 auksinų. Žygimanto Augusto laikais Lietuvoje pinigų buvo nukalta labai daug ir įvairių. Lenkijoje jo laikais nebuvo jokios kalyklos (kalykla buvo tik vadinamuose karališkuosiuose Prūsuose). Visuose jo piniguose yra parašas: „Moneta magni ducatus Lithuaniae“. Vilniaus kalyklos prižiūrėtoju 1545 – 1555 m. buvo rūmų iždininkas Jonas Liutomirskis. 1555 – 1562 m. ji buvo išnuomota žydų bendrovei, o vėliau ją vedė G. Tarla, kuris pirmasis Lietuvos piniguose pradėjo dėti ir savo, kaip kalėjo, herbą. Auksiniams pinigams kalti buvo atskira kalykla. Kadangi Lietuvos pinigai buvo 1/4 brangesni, negu tokie pat Lenkijos pinigai, tai Žygimantas Augustas norėjo juos suvienodinti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2581 žodžiai iš 5130 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.