Turinys
1. I. Įsidarbinimas……………………………………………………………………………………………………………2
2. II. Pasiruošimas pokalbiui su darbdaviu…………………………………………………………………………..3
3. 1. Darbo paieška…………………………………………………………………………………………………………..3
4. 2. Dokumentai……………………………………………………………………………………………………………..3
5. 3. Informacijos rinkimas apie darbą………………………………………………………………………………..4
6. 4. Pokalbis telefonu………………………………………………………………………………………………………6
7. 5. Pranešimas………………………………………………………………………………………………………………7
8. 6. Išvaizda…………………………………………………………………………………………………………………..8
9. III. Pokalbis su darbdaviu……………………………………………………………………………………………..10
10. 1. Pokalbis su darbdaviu arba komisija…………………………………………………………………………10
11. 2. Įvertinimo centrai…………………………………………………………………………………………………..14
12. 3. Laiškas po pokalbio……………………………………………………………………………………………….20
13. 4. Įdarbinimas tą pačią minutę…………………………………………………………………………………….20
14. 5. Darbo pradžia………………………………………………………………………………………………………..21
23. Priedai………………………………………………………………………………………………………………………24
24. Priedas Nr.1 Prašymas……………………………………………………………………………………………….25
25. Priedas Nr.2 Gyvenimo aprašymas………………………………………………………………………………26
26. Panaudota literatūra……………………………………………………………………………………………………27
I. Įsidarbinimas
Gausybė literatūros yra prirašyta apie patarimus ir taisykles, kaip sėkmingai įsidarbinti ir atrinkti geriausius pretendentus. Jose išdėstytos visokios smulkmenos – pradedant skelbimu apie ieškomą darbuotoją, teisingu keliamų reikalavimų supratimu, deramų viso gyvenimo ir darbinės veiklos aprašymų ir baigiant patarimais, kaip geriausiai prisistatyti ir parodyti savo pranašumus. Kadangi dabartiniai laikai – technikos, mokslo pasiekimų laikai, tai ir specialybių asortimentas, o tuo pačiu ir darbo pasirinkimas įvairus. Daug kas priklauso nuo to, į kokį darbą individas pretenduoja, tačiau vis dėl to pagrindinis įsidarbinimo kelias visur yra panašus. Pirmiausia žmogus, norėdamas susirasti darbą, turi žinoti kur jo ieškoti, po to susirasti visą galimą informaciją apie būsimą darbovietę bei darbdavį, mokėti susitarti dėl pokalbio laiko telefonu ar laišku, tinkamai apsirengti pokalbiui ir per pastarąjį logiškai, trumpai ir aiškiai atsakyti į pateiktus klausimus. Be to reikia įsidėmėti ir tai, kad dažniausiai pirmajame pokalbyje dėl darbo teks bendrauti ne su vienu asmeniu – darbdaviu, o su kelių asmenų komisija, kuri yra sudaroma siekiant kuo didesnio bešališkumo atrenkant darbuotoją. Bet ne visada tai geriausias variantas, nes komisija irgi gali būti sudaryta iš nekompetentingų žmonių, kurie nespecialiai pokalbį ves nekvalifikuotai. Jie gali būti nepatyrę, jaudintis ar per daug pasitikėti savimi. Jie nekaltai gali įvelti į tokias sritis, kur klausinėti net gi draudžia įstatymas. Tačiau individui, kad ir žinančiam visą tai, nė kiek nelengviau. Tai tik dar pasunkina jo padėtį – jam privalės mokėti išsisukti iš tokios situacijos. Taip pat reikia prisiminti ir tai, nors dabar tik mažuma Lietuvoje esančių organizacijų žiūri į kadrų komplektavimą ir parinkimą atsakingai ir visapusiškai profesionaliai, kad atrankos procesas gali trukti ne vieną dieną, o dvi ar net tris. Tokios organizacijos pakviečia asmenis į vadinamąjį vertinimo centrą, kuris gali būti organizacijos patalpose arba viešbutyje. Vadinasi, tokios atrankos įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms kainuoja nemažus pinigus ir jas praeina tik geriausiai pasiruošę bei daugiausiai įmonės, įstaigos ar organizacijos reikalavimus atitinką asmenys. Juk niekas šiais laikais nenori leisti be reikalo pinigų, turėti nereikalingų išlaidų.
Iš visko galima daryti išvadą, kad prisistatymas darbdaviui susideda iš dviejų dalių: pasiruošimo pokalbiui bei pačio pokalbio. Čia abi dalys yra labai svarbios. Pirmąją dalį dar būtų galima suskirstyti į smulkesnes grupeles: darbo paiešką, reikiamų dokumentų susiradimą, informacijos apie pretenduojamą darbo vietą surinkimas, pirmąjį telefoninį pokalbį, pranešimo paruošimą bei išvaizdos susitvarkymą. Na, o antrojoje dalyje
butų galima išskirti tokia grupes, kaip: pokalbis su darbdaviu ar su komisija, įvertinimo centrai, įdarbinimas iš karto po pokalbio, darbo pradžia, darbo negavimas.
II. Pasiruošimas pokalbiui su darbdaviu
1. Darbo paieška
Ieškoti darbo galima įvairiai: skaitant skelbimus laikraščiuose, perduodamus per radiją, televiziją, pačiam pasiskelbiant, kad ieškai darbo. Kai kurie laikraščiai tai atlieka nemokamai. Tik tai reikia užpildyti skelbimo tekstą ir nueiti (arba nusiųsti) į redakciją. Tokias pat paslaugas atlieka ir kai kurios vietinės radijo ar televizijos stotys. Tai pat ieškoti darbo galima pačiam lankantis įmonėse ir kreipiantis į savininkus ar vadybininkus, o didesnėse įmonėse – personalo skyriuje. Be to darbo galima ieškotis kreipiantis į tarpininkus darbo biržose. Ieškant darbo, kiekvienas patarimas pravers. Jei asmuo ieško darbo, o ne bedarbio pašalpos – į darbo biržą gali ir paskambinti. Informaciją apie laisvas darbo vietas suteiks telefonu. Tokios pat paslaugos teikia darbinimo agentūros. Nors čia ir mokama tačiau nevertėtu atsisakyti šios galimybės. Geriau šiek tiek užmokėti, bet vėliau turėti pargyvenimo šaltinį. Tai pat dabar populiarus darbo paieškos šaltinis – internetas. Jeigu dar asmuo nemoka ieškoti darbo internete (skaityti skelbimus, pačiam pasiskelbti), tai pats laikas išmokti. Galima pradėti lankyti kompiuterių kursus ar paieškoti kitų galimybių pakelti savo „kompiuterinį raštingumą“. Atrodo brangu? O cigaretės ar nebrangios? Todėl neverta ignoruoti šios galimybės ir tingėti, nes pristatymas darbdaviui ne tik kaip savo profesijos specialistui, bet ir mokančiam bei galinčiam naudotis internetu duos daug naudos.
2. Dokumentai
Einant į pokalbį dėl darbo svarbu žinoti kokių dokumentų darbdavys iš tavęs paprašys. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būtina su savim turėti: pasą, kvalifikaciją įrodantį dokumentą, prašymą priimti į darbą, socialinio draudimo pažymėjimą (jeigu toks yra), sveikatos pažymėjimą. Tai pat darbdavys gali paprašyti gyvenimo aprašymo, rekomendacijų (kurias gali parašyti buvę darbdaviai ar mokytojai bei vadovai tų organizacijų, kur asmuo atliko praktiką). Karo prievolininkai turi pateikti pažymą, kad jie užsiregistravę teritorinėje karinėje įstaigoje pagal gyvenamąją vietą. Iš visų dokumentų ieškančiajam darbo pačiam reikia parašyti prašymą priimti į darbą ir savo gyvenimo aprašymą, kurie turi atitikti visas raštvedybos taisykles. Patartina šiuos abu dokumentus rašyti ranka, kaligrafiškai. Tvarkingumas yra vertinamas. Prašymas rašomas pagal nustatytą formą (žiūrėti į priedus), o gyvenimo aprašymas laisva forma. Gyvenimo aprašymui (kitaip dar vadinamam lotyniškai – Curriculum vitae arba CV) raštvedybos taisyklėse pateikiami tik patarimai, pagal kuriuos jis rašomas tokia tvarka:
1. Asmeniniai duomenys:
a) Vardas, pavardė;
b) Gimimo data bei vieta;
c) Tautybė;
d) Adresas, telefonas;
2. Šeimyninė padėtis;
3. Išsilavinimas ir kvalifikacija;
4. Darbo patirtis – jei asmuo jau dirbo ar atliko praktiką, nurodant laikotarpį, darbo pobūdį, įmonę, pareigas, o jei darbo patirties nėra, tai šioje dalyje galima trumpai aprašyti, kokias pagrindines užduotis jis sugeba atlikti;
5. Gebėjimai – tai viskas, ką asmuo įgijo kursuose ar individualiai, pvz., užsienio kalba, darbo su kompiuteriu pagrindai, dailės technikų išmanymas, papildomos kvalifikacijos (žiūrėti į priedus). (1)
Dar patartina darbovietės ir įgytas specialybes išdėstyti chronologine tvarka pagal metus. Dėmesiui iš pirmo žvilgsnio patraukti patartina rašyti storus taškus, naudoti teksto postūmius. Reikia rinktis lengvai įskaitoma šriftą ir tik svarbiose vietose keisti jo dydį arba storinti šriftą. Skaičius, pavadinimus galima pabraukti. Pasibaigus pastraipai, patartina palikti dvigubai platesnį tarpą. Gyvenimo aprašymas daugiausia turi užimti du puslapius. Jame patartina vartoti „veiksmo“ žodžius. Pvz., rašoma „sumontavau“ užuot – „vykdžiau montažą“. Kalba turi būti suprantama, paprasti apibrėžiamai bei terminai. Taip pat čia būtina aprašyti ir visus savo laimėjimus ei neužmiršti išvardinti ir atsitiktinius darbus.
3. Informacijos rinkimas apie darbą
Yra nemažai informacijos rinkimo būtų. Jei organizacija, kurioje dirbti asmuo pretenduoja, nežinoma tai galima pabandyti:
1. ieškoti informacijos bibliotekoje, tai pat laikraščiuose. Jeigu nieko nerandama didžiuosiuose laikraščiuose, tada verta ieškoti vietinėje spaudoje;
2. paskambinti į visuomenės informacijos ir reklamos skyrių (jei organizacija, įmonė, įstaiga pakankamai didelė) ir paprašyti metinio pranešimo ar bet kokio kito dokumento, kuriame būtų informacijos apie organizaciją;
3. perskaityti bet kokius rastus svarbius pranešimus apie organizaciją ar jos veiklos sritį. (2)
Be to labai svarbu pasikalbėti su esamais darbuotojais, geriausiai jų darbo vietoje. Bendraujant su jais reikia neužsimiršti ir būtį taktiškam – kai kurie iš užkalbintų žmonių gali būtį kandidatai arba komisijos nariai. Taip vertėtų išsiaiškinti: kas geriausiai sekasi šiai organizacijai, padaliniui, skyriui; kas sekasi prasčiau; kokios didžiausios problemos ir kokie svarbūs išbandymai laukia ateityje; koks būtų idealus šių problemų
sprendimas; kas trukdo jas įgyvendinti; ką reikėtų padaryti, kad idėjos taptu realybe; kokia kryptimi veikia ši organizacija, padalinys, skyrius; lyginant su konkurentais, kokios šios organizacijos, padalinio, skyriaus padėtis (net vidaus padaliniai paprastai turi savo konkurentus); kokia svarbiausia darbuotojo skyrimo į šį postą priežastis? Būtina atkreipti dėmesį, kad šie klausimai tinka visada, nesvarbu, kokio rango postas yra siūlomas. (2)
Jeigu kompanija yra neseniai įsikūrusi arba nedidelė, pats svarbiausias dalykas – surinkti informaciją apie jos stabilumą ir finansinę padėtį. Reikėtų atkreiti dėmesį į tokius klausimus: ar gera kompanijos finansinė padėtis; kokią rinkos dalį ji užima; kokiai rinkai ji priklauso – ar stabiliai, ar nepakankamais išsivysčiusiai bei nuolat besikeičiančiai? Taip pat reikėtų pasiklausti ir apie personalo kaitą. Didelė kadrų kaita paprastai liudija apie ne kokį kolektyvą arba viršininką. Tačiau interpretuoti tokią informaciją reikėtų atsargiai. Kartais žmonių kaita tiesiog gali parodyti, kad kompanija entuziastingai buvo priėmusi į darbą daug jaunų žmonių, iš anksto žinodama, kad jie galės ir turės greit kopti aukštyn. Tai pat svarbu surinkti informaciją ir apie patį darbą. Jeigu ši darbo vieta jau egzistuoja, tai gerai pasišnekėti su paliekančių darbą žmogumi, jei tik įmanoma su juo susisiekti. Neturi reikšmės, ar tas žmogus išeina gerai ar blogai nusiteikęs – jis gali suteikti informacijos iš pirmų lūpų, kas tai per darbas, koks tavo galbūt būsimas viršininkas ir pan. Jeigu išeinantis žmogus yra supykęs, tada, žinoma, ir jo pareikštą nuomonę vertinti atsargiai ir apmąstyti ją interpretuojant. Jei darbas yra įprastas, atliekamas keleto žmonių, tai reikia pasiklausinėti: ką kasdien reikia daryti, kokius sugebėjimų reikia darbui atlikti, kokios jo gerosios ir blogosios pusės? Būtina gerai apgalvoti apie naujausias darbo atlikimo tendencijas ir aptari jas su jau dirbančiais žmonėmis; Kokius pranešimus, instrukcijas, įstatymus ar knygas asmuo turėtų žinoti, suprasti? Būtina susipažinti su tokia medžiaga, nors paviršutiniškai permetant ją akimis. Jei skelbime nurodytas tam tikras kontaktinis asmuo, reikia su juo susisiekti: jo darbas – labai gali padėti. To nepadarymas reikštų nelojalumą. Toks informacijos rinkimas yra gana paviršutiniškas, lyginant su tuo, ką asmuo sužinos apie organizaciją, jau pakliuvęs į ją. Nesvarbu – kai kurie tyrimai vis tiek bus labai naudingi. Be viso to dar labai svarbu išsiaiškinti kas priims į darbą: pats darbdavys ar sudaryta komisija. Jei tai atliks pats darbdavys, tai svarbu sužinoti: koks jo požiūriu idealus kandidatas, kokie jo reikalavimai ir t.t. O jei tai bus komisija, svarbu išsiaiškinti jos sudėtį. Tai neturėtu būti įslaptinta.
4. Pokalbis telefonu
Šiais laikais visi žmonės skuba. Todėl asmuo, ieškantis darbo tikriausiai neišvengs pokalbio telefonu. Kadangi tai pirmasis kontaktas su galbūt būsima darbovietę, būtina padaryti gerą įspūdį. Todėl ir telefoniniam pokalbiui yra tam tikros taisyklės:
– pirmiausia būtina prisistatyti pačiam;
– jei asmuo nežino, tai privalo nebijoti sekretorės paklausti vadovo vardo ir pavardės;
– būtina kreiptis į vadovą asmeniškai ir prisistatyti;
– asmuo privalo trumpai papasakoti kokia jo kvalifikacija, ir, atsižvelgdamas į
situaciją, teirautis apie skelbime nurodytą vietą ir tartis dėl pokalbio. (2)
Jeigu asmuo telefoninio pokalbio metu yra pakviečiamas į pokalbį, tai turi pasistengti susitarti, kad pokalbis vyktų jam palankiu laiku. Geriausia – prieš pat pietus ir antroje dienos pusėje, ne dienos pradžioje ir nepačioje pabaigoje. Tai todėl, kad iš pradžių pokalbio komisija ar pats darbdavys tik pradeda įsitraukti į darbą, o pačioje pabaigoje visi būna pavargę. Susitikti tuoj pat po pietų irgi nėra gera idėja, jeigu tik galima – reikia stengtis to išvengti; atrodo žmonės taip sukurti, kad po pietų nori pailsėti, o jeigu komisija ar darbdavys pasistiprina sočiais pietumis, tai asmeniui gali tekti gerokai pakovoti, kad įtikintu juos esąs reikalingas žmogus. Tačiau jeigu telefoninio pokalbio metu tiksliai nurodoma data, žmogus turi suprasti, kad čia tikriausiai bus surinkta komisija ir tikriausiai jau daug pretendentų yra užregistruota. Todėl, jei tikrai norima šios darbo vietos, tai reiks pačiam prisitaikyti, nes kitu atveju jie gali paprasčiausiai išbraukti iš sąrašo ir pasakyti, kad paskambins vėliau. Jei telefoninio pokalbio metu vis dėl to buvo susitarta dėl susitikimo laiko, o žmogus vėliau sugalvoja nedalyvauti pokalbyje, tai nieko nelaukdamas jis privalo informuoti apie tai darbdavį. Tai bus mandagus elgesys, nes darbdavys gal būt norės perskirstyti laiką kitiems kandidatams. Be to praėjus kiek laiko tas žmogus vėl galės kreiptis dėl darbo į tą pačią įmonę, įstaigą ar organizaciją. O jei pokalbio metu buvo išgirstas neigiamas atsakymas (t.y. jei asmuo pavėlavo paskambinti ar jo kvalifikacija per žema), tai jis privalo neužmiršti padėkoti už skirtą laiką ir pasiteirauti, ar negalėtų kreiptis dar kartą atsiradus laisvai vietai. Be to galima pabandyti susitarti dėl apytikslio pakartotino skambučio laiko. Mandagumas visada laimi.
5. Pranešimas
Prieš einant susitikti su darbdaviu,
paruošti trumpą pranešimą apie save, kuris būtų neilgesnis nei 5 minutės. Žargonišku prekybininkų terminu sakant – tai kalba apie savo unikalų pardavimo pasiūlymą (UPP). Šiuo atveju parduodama prekė yra ieškantysis darbo. Jei jis tinkamai klausinėjamas, tai žmogaus savybės atsiskleis savaime. Jeigu ne arba jeigu pokalbis pasisuktų taip, kad stipriausios žmogaus pusės liktų nepaminėtos, tada tokia paruošta medžiaga jam bus gyvybiškai svarbi.
Ruošdamas UPP individas pirmiausia turi pagalvoti apie savo auditoriją: kaip atrodo, kas jai žinoma; kas jai būtų įdomu išgirsti; kas padarytų didelį įspūdį? Būtina apgalvoti ir temas, kuriomis ruošiamasi kalbėti. Be to svarbu atkreipti dėmesį į „trijų temų taisyklę“, kuri sako, kad pateikiant bet kokį pranešimą žodžiu, žmogaus protas negali priimti daugiau negu trijų dalykų. Tai praktiška taisyklė. Trys temos turėtų būti lyg viso pranešimo stuburas. Pradžioje kalbant reikėtų priminti apie savo kompetenciją bei patikimumą. Pvz., jeigu ketinama kalbėti apie tai, kaip pasikeistų tas padalinys, į kurį asmuo bus priimtas į darbą (jeigu gaus darbą), reikėtų priminti auditorijai apie savo srities patirtį ir kvalifikaciją. Be to kalba reikėtų pasiruošti sakyti aiškiais žodžiais. Tai padės žmogui dėstyti savo mintis, o auditorijai – suprasti, apie ką kalbama. Todėl, pvz., galima sakyti „kalbėsiu trimis temomis, x, y ir z. Pirmiausiai x…(ir kalbama x tema)“; „dabar pereisiu prie y temos“ ir t.t. Daug dėmesio reikia atkreipti į pranešimo pirmuosius žodžius, nes jie turi prikaustyti auditoriją ir neleisti nuklysti jos mintims „į lankas“. Taip pat tokios rūšies pranešimui netinka anekdotai, nebent jeigu sugebama juos labai gerai papasakoti. Be to verta mintinai išmokti įžanginį sakinį, nes jis padės įveikti baimingą kalbos pradžios momentą. Labai prastas sumanymas likusia pranešimo dalį skaityti arba stengtis išmokti mintinai. Tai skambės nenatūraliai ir atrodys, kad kandidatui į darbo vietą trūksta pasitikėjimo savimi. Jeigu žinoma, kad ten bus epidiaskopas, reikia nebijoti juo naudotis ir kad būtų įdomiau, galima paruošti skaidrių. Tada nereikės papildomų užrašų ir auditorija arba darbdavys galės žiūrėti į kažką kitą, o ne į pranešėją. Naudojantis epidiaskopu, tekstą reikia užrašyti nedaugiau kaip penkiomis eilutėmis, didelėmis storomis mažosiomis raidėmis. Be to galima visą savo pranešimą atspausdinti keliais egzemplioriais ir pokalbio metu išdalinti komisijai (jeigu pokalbis vyksta su komisija, o ne su vienu darbdaviu). Jeigu tikrai nusprendžiama pasinaudoti šiuo būdu, reikia atidžiai pasitikrinti, ar nėra korektūros klaidų, pasirūpinti dizainu ir maketavimu. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad ir koks bebūtų pranešimas, jis turi parodyti kandidato į darbo vietą kompetenciją, darbo patirtį, pasitikėjimą savimi. Todėl geriausia auditorijai neskaityti pranešimo, o tiesiog stengtis kalbėti pačiam. Darant pranešimą labai svarbu yra laikysena. Visada kalbėti reikia atsistojus, nes stovėdamas prieš sėdinčią auditoriją skaitantis asmuo įgyja aukščio pranašumą. Stovėti būtina tiesiai ir grakščiai, kojas laikyti šiek tiek plačiau. Nuleisti pečiai parodys kada asmuo yra atsipalaidavęs. Svarbu nestovėti pasukus vieno kelio į išorę, nenuleisti žemyn vieno peties ir nepakreipti galvos į vieną pusę. Tokie bei kiti panašūs veiksmai išduoda abejojimą savo jėgomis. Taip pat svarbu nelaikyti rankų kišenėse, nesunerti jų priešais save ir nesudėti lyg meldžiantis, kad neatrodytu jog prašoma dievo pagalbos. Be to dar svarbu per daug nemosikuoti rankomis ir nelaikyti jų prispaustų prie šonų, nes tokie kraštutiniai veiksmai atskleidžia kompetencijos stoką. Kalbant galima žengti keletą žingsnių pirmyn, atgal ar į šoną nes jei visą laiką pranešėjas stovės vietoje, tai gali nesąmoningai sudaryti nepasitikėjimo savimi įspūdį. Tačiau būtina ir nepersistengti vaikštant, nes galima sudaryti priešingą įspūdį – atrodyti lyg liūtas narve. Taip pat labai svarbu pranešėjo balsas. Jis, prieš pradėdamas šnekėti, turi pasitikrinti ar visi girdi. Būtina kalbėti garsiai ir kaitalioti balso toną, naudoti pauzes bei loginius kirčius. O dar svarbu prieš pradedant pranešimą kurį laiką patylėti, palaukti kol visų dėmesys nukryps į pranešėją. Tai parodys pasitikėjimą savimi, be to bus laimima laiko sukoncentruoti mintims.