1. REKREACIJOS IR TURIZMO ISTORINIO VYSTYMOSI TENDENCIJOS XIX a. PABAIGOJE XX a. PIRMOJE PUSĖJE
Turizmas prieš tapdamas tokiu reiškiniu, kokį mes matome dabar, turėjo ilgą formavimosi laikotarpį. Jo formavimosi laikotarpį galima suskirstyti į atskirus periodus. Kaip teigiama autorių kolektyvo sudarytame vadovėlyje „Turizmas“: „Įvairūs autoriai turizmo plėtros istoriją skirsto į skirtingus periodus, atsižvelgiant į pasirinktą pagrindinį periodizacijos kriterijų.
Šie kriterijai gali būti įvairūs: keliavimo paplitimas pasaulyje, keliaujančiųjų skaičiaus kaita, valstybių tapsmas turistinėmis šalimis, politinės raidos įtaka keliavimui, ekonominių rodiklių pokyčiai, turizmo organizacijų valdymo sistemos pokyčiai ir daugelis kitų. Be to, turizmo raidos periodizacija turi savų ypatumų skirtingose šalyse.“ [2, p. 36]. Kaip pavyzdį pateikiu lentelę:
1 lentelė
Turizmo raidos periodizacija [ten pat, p. 36]
Saprunova,1997 Kabuškin, 1999
Turizmo priešistorė – iki 19a. pradžios Senovės periodas – iki 19a.
Elitinis turizmas – 19a .pradžia – 20a. pradžia Industrinis periodas – 1800 – 1917m.
Socialinis turizmas – 20a. pradžia – iki antrojo pasaulinio karo Turizmo vadybos sistematizavimo stadija – 1918 – 1990m.
Masinis turizmas – po antrojo pasaulinio karo – dabartinis etapas Centralizuotos turizmo valdymo sistemos iširimo stadija – nuo1990m. iki dabar
Žalienė I. ir Sabaliauskaitė A. išskiria tuos pačius turizmo raidos etapus, tačiau pavadina juos šiek tiek kitaip:
1. etapas: senovinė fazė – iki XIX a.
2. etapas: pradinė fazė – 1800 – 1917m.
3. etapas: raidos ir kilimo fazė – 1917 – 1990m.
4. etapas: centralizuotų turizmo struktūrų žlugimas ir skirtingų nuosavybės formų, turistinių įmonių kūrimas – 1990m. ir iki šių laikų [9, p. 15].
Irena Svetikienė skiria šiuos turizmo plėtros raidos etapus:
• Iki XIX a. pradžios – turizmo istorijos pradžia;
• XIX a. – XX a. pradžia – elito turizmas, specializuotų įmonių atsiradimas kuriant turizmo paslaugas;
• XX a. pradžia ir iki Antrojo pasaulinio karo – socialinio turizmo kūrimosi pradžia;
• XX a. po Antrojo pasaulinio karo prasideda šiuolaikinio turizmo plėtros etapas, kuris dar
• vadinamas masinio turizmo epocha. Šiame etape kuriasi turizmo industrija, kaip tarpšakinio komplekso prekių ir paslaugų gamybos turizmas [7, p. 11].
Visi išvardinti etapai skiriasi:
• pasirinktomis transporto priemonėmis: pėsčiosiomis – raitas – garvežys (geležinkeliu) – automobiliu – lėktuvu;
• kelionių motyvais – nuo kelionių dėl būtinybės iki kelionių asmeniniais tikslais (pasaulio pažinimas, gydymasis, poilsis, rekreacija ir t.t.)
• dalyvių kiekiu ir jų priklausomybe įvairiems visuomenės sluoksniams – elitiniam, pasiturinčiam, vidutiniam ir t.t. [9, p. 15].
Kadangi mano šio darbo tikslas yra išanalizuoti rekreacijos ir turizmo istorijos raidą XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje, toliau analizuosiu tik du iš išvardintų turizmo raidos etapų.
Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad jau XVIII a. pabaigoje įvyko pramoninė revoliucija, kuri lėmė daugelio pokyčių atsiradimą [3, p. 109]. Šis fenomenalus reiškinys, pirmiausiai pasireiškęs Anglijoje, o vėliau išplitęs beveik po visą pasaulį, ne tik paveikė daugelio šalių ekonomiką, bet ir buvo šių laikų turizmo pagrindas. Nauji mokslo ir technikos išradimai, tokie kaip garo variklis (Vatas), 1807 m. sukonstruotas garlaivis, garvežys (Stefensonas), 1825 m. nutiestas pirmasis geležinkelis [Ten pat, p.109], kiek vėliau – automobilis ir lėktuvas, taip pat ekonominė bei politinė situacija, lėmė būdingiausią tam laikmečiui turistų srauto masiškumą. Prasidėję masinės statybos padidino darbo jėgos paklausą visai naujose srityse, dėl geresnių gyvenimo sąlygų įvyko demografinis sprogimas. Visa tai paskatino migraciją, atsirado taip vadinamas „tautų kraustymasis“ [1, p. 13].
Šiuo laikotarpiu keičiasi ir žmonių gyvenimo būdas – industrializacija sukūrė du naujus visuomenės sektorius:
• miestiečius, kurie sudarė geležinkelio keleivių rinkos ir populiarių ekskursijų rinkos pagrindą;
• naujos finansinių vertybinių popierių turėtojų klasė – turtingi žmonės, susiformavo kelionių ir turizmo rinka [9, p. 19].
Be jau minėtų faktų, XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės laikotarpiui būdingos tokios naujovės turizmo istorijos raidoje kaip: elitinio turizmo periodas, turistinių katalogų atsiradimas, masinis turizmas bei turizmas su Hitlerio idėja, viešbučių statyba, automagistralių tinklų plėtra, didėjantis turizmo regionų skaičius, paslaugų sferos plėtra, spartėjantis turizmo organizacijų plėtimasis.
2. REKREACIJOS IR TURIZMO ISTORINĖ RAIDA IKI IR PO I–OJO PASAULINIO KARO
XIX a.pradžiai Europa jau turėjo susiformavusią kelionių madą, kurios buvo pakankamai įvairios savo tikslais ir geografija. Svetingumo sistemos lygis, nežiūrint tam tikrų vystymosi raidos pasisekimų, dar nebuvo labai aukštas. To laikmečio užeigos panašėjo į pakelės viešbučius. Nepatogumai, kuriuos jautė viešbučių klientai neprilygo tiems pavojams ir nepatogumams, kurie jų laukė keliuose […]: ankštos, nepatogios, perkrautos pašto karietos kiaurais stogais, prasti keliai […], pakelių plėšikai. Todėl
pistoletai buvo beveik privalomas keliauninko atributas. Tik Anglijoje ir Prancūzijoje keliai buvo šiek tiek geresni [8, p. 181].
Buržuazinių santykių atsiradimas sąlygojo ypatingai sunkių gyvenimo sąlygų atsiradimą ir privedė prie negatyvių rekreacijos formų naudojimo darbininkų klasės tarpe, teigia Voronkova L.
XIX a. – XX a. sandūroje turizmo biznis įsisavino dvi rinkos kryptis: elitarinę (skirtą tik aukščiausiai socialinei grupei ) ir inteligencinę (kultūriniais – švietimo tikslais). Miestiečių sluoksniui tampant vis reikšmingesniu turizmas formuojasi kaip rekreacinė veikla skirta atstatyti „gyvenimo jėgoms“ ir gydymuisi. [Ten pat, p. 194; 218].
Revoliuciniai mašinų gamybos pokyčiai ir pačios gamybos plėtra turėjo didelę reikšmę turizmui. Plėtojama paslaugų sfera, ji nėra tokia ribota kaip anksčiau, žmonės atlaisvinami nuo gamybos proceso, atsiranda poreikis palengvinti buitį. Vienas iš paslaugų sferos plėtros būdų buvo turizmo verslo radimasis. […] Anglija yra pirma valstybė, kuri traukiniais gabenti pradėjo ne tik krovinius, bet nuo 1830m. ėmė vežti ir žmones. Rugsėjo 15 d. buvo atidaryta pirma keleivių geležinkelio linija tarp Liverpulio ir Mančesterio.
1841 m. yra laikoma organizuoto turizmo pradžia, o Anglija – šalis, kurioje atsiranda pirmos turistinės organizacijos, savo veiklą plečiančios šioje, o vėliau ir kitose valstybėse. Minėtų metų birželio mėnesį anglas Tomas Kukas suorganizavo pirmą komercinę turistinę kelionę, kurioje dalyvavo 570 blaivybės draugijos narių. [9, p. 20]. Kaip teigia Nemoliajeva, T. Kukas, suradęs verslo nišą, ir toliau plėtojo savo verslą. Ta idėja patiko ir kitų šalių verslininkams ir per 10 metų (1840-1850) turistinių organizacijų radosi visose šalyse [4, p. 5]. T. Kuko patirties reikšmė ta, kad ekskursijos pasidarė civilizuoto poilsio forma ir šį poilsį įteisino kaip turistinį produktą. O pirmų turo operatorių veikla XIX a. leido neturtingam gyventojų sluoksniui ( masiškiausiam) Vakaruose įgyvendinti norą keliauti.
Augantys poreikiai ir laisvalaikio leidimo galimybės skatino pasiūlą – pradėjo formuotis poilsio ir pramogų pramonė. Kelionės dar nebuvo labai paplitusios ir jų sudedamosios dalys dar nebuvo sujungtos, turistinių kelionių buvo nedaug ir keliautojai patys organizuodavo poilsį. Bet pamažu susiformavo poreikis turėti organizaciją, kuri rūpintųsi turizmo komplekso kūrimu. Pradžioje tokios kompanijos prisistatydavo kaip transporto kompanijos agentai. Vėliau turizmo organizatoriai suprato, kad reikia apgyvendinti keleivius viešbučiuose. Taigi žmonių poreikiai ir galimybės nulėmė
kelionių agentų – vadybininkų bei turizmo organizatorių atsiradimą.
Anglai 1850 – 1870 metais sudarė daugumą tarp užsienio turistų, keliaujančių po Europą. Būtent šiuo laikotarpiu pasirodo nauji viešbučiai, tokie kaip „Angleteris“, „Britanikas“, „Londonas“ ir t.t., vartojami iš anglų kalbos kilę žodžiai „ekspresas“, „komfortas“, „laineris“.
XIX a. antroje pusėje turistinė paklausa didėjo ir tam įtakos turėjo šie veiksniai: