ĮVADAS
Renesanso filosofija XV – XVI amžiuose pakeitė viduramžių filosofiją, kėlė naujas problemas ir formulavo naują pasaulėžiūrą. Gamtos filosofija – viena svarbiausių temų renesanso filosofijoje, pagrįsta naujais gamtos mokslų atradimais. Atsisakyta viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu , praktinės veiklos sritimi. Gamtamokslinė filosofija ypatingai klestėjo Italijoje (B.Telezijus (1509-1588), D. Brunas (1548-1600); F. Patricis (1529-1597); J. Kardanas (1507-1576); G. Galilėjus (1564-1642), jos atstovų buvo Vokietijoje (Pracelsas (1493-1541), J. Bėmė (1572-1624), Anglijoje (F. Bacon (1561-1626) ir kitose Europos šalyse. (M. Kopernikas (1473-1543).
Darbo objektas: Renesanso gamtos filosofijos problemos
Darbo tikslai:
Atskleisti pagrindines Renesanso gamtos filosofijos kryptis;
Nustatyti gamtos filosofijos sąsajas su gamtos mokslų atradimais;
Darbo metodas – literatūros analizė
I. Renesanso gamtos filosofijos ištakos
A. Mokslo pasiekimų įtaka filosofijai
Renesanso filosofijos mąstymo būdą galime suvokti tik bendrame kultūros istorijos fone. Šis laikotarpis išsiskyrė didelių mokslinių atradimų ir išradimų pradžia:
Navigacinės technikos patobulinimas įgalino didžiąsias Kolumbo, Vasco da Gamos keliones, kurių padarinys buvo europiečių ekspansija į kitus kraštus bei žemynus, sykiu nauji geografiniai atradimai bei kintantis pasaulio suvokimas.
Koperniko, J. Keplerio ir G. Galileo pagrįstas heliocentrinis pasaulėvaizdis pakeitė Antikos bei viduramžių heliocentrinę – žemės, kaip kosmoso centro sampratą.
J. Gutenbergas išrastas knygų spausdinimas, įgalino greitą ir platų žinių plitimą.
Prekyba ir pinigais pagrįsto ūkio plėtotė sukėlė visuomenės permainas ir poreikį taikomiesiems mokslams – technikai, medicinai.
B. Antikos įtaka Renesanso gamtos filosofijai
Vienas esmingiausių Renesanso epochos bruožų – domėjimasis Antikos laikotarpiu, jo filosofija, kultūra. Senovės filosofija darė įtaką Renesanso filosofijai kaip pagrindas, kuriuo remdamiesi Renesanso filosofai formulavo savo įsitikinimus.
Gamtos filosofijai didelę įtaką darė Platono ir neoplatonizmo iracionalieji teorijos motyvai, metafizikos teorija, ypatingai okultistinėms srovėms (Paracelsas). Šio s filosofijos įnašas – taip pat ir panteistinė pasauloi sąvoka. Aristotelio filosofija, apvalyta nuo viduramžių scholastinės filosofijos interpretacijų, įnešė į besiformuojančią filosofiją panteizmo bei teleologijos sampratas. Taip pat iš stoikų (Senekos, Epikteto) filosofijos, naujai atrastos Renesanse buvo semiamasi panteistinės pakraipos teologijos. Senovės jonėnų gamtos filosofija buvo artima hilozoistine gamtos, kaip gyvos ir dvasingos, samprata.
C. Priešprieša Viduramžių scholastinei filosofijai
Viduramžių scholastinė filosofijoje gamta nebuvo svarbiausias apmąstymų tikslas, jos pagrindinis objektas – Dievas, būtis, Dievo ir pasaulio, kaip kūrėjo ir kūrinio santykis; į gamtą žiūrėjo kaip į Dievo kūrinį, visa kūrinija suvokiama kaip Dievo savęs apreiškimas (teofanija), taip Dievas pats save apibrėžia. Pavyzdžiui Jonas Škotas Eriugena gamtą klasifikuoja kaip keturias formas:
– kuriančioji ir nesukurta gamta (Dievas kaip kūrėjas);
– sukurtoji ir kuriančioji gamta: (Dievo idėjos);
– sukurtoji ir nekuriančioji gamta: įvairūs daiktai (kūriniai)
– nei kuriančioji nei sukurtoji gamta gamta: rimtyje nugrimzdęs ir baigęs kurti Dievas (galutinis kūrimo tikslas).
Pasaulis – tik Dievo apsireiškimas. Tuo tarpu Renesanso filosofai atmetę Dievo kaip antgamtinės esybės idėją, sudvasino, sudievino pačią gamtą, o Dievą kaip begalinį absoliutą tapatino su begaline gamta. Pasaulis dabar traktuojamas kaip natūralus ir savaimingas, tačiau vis dėlto turintis judintoją – dvasinį pradą, vadinamą pasaulio siela arba dvasia. Renesansas teigia materialių ir dvasinių reiškinių vieningumą, materijos dvasingumą ir aktyvumą. Scholastinės filosofijos teiginį, kad “panašus gimdo panašų” renesanso filosofai pakeičia mintimi apie kokybiškai skirtingų reiškinių sąryšį, apie laipsnišką gamtos evoliuciją.
Renesanso gamtos filosofija nuo scholastinės skyrėsi ir požiūriu į pažinimą. Scholastinės filosofijos tikslas buvo apibrėžti daiktų, kaip substancijų, esmę bei tikrąją prigimtį, o po to ji deduktyviai pereidavo prie daikto ar reiškinio savybių apibūdinimo. Pažinimo tikslas buvo pats žinojimas, nesiejant žinių su praktiniais žmonių poreikiais. Renesanso mąstytojų uždavinys – tirti gamtą, jos reiškinius kaip stebimus objektus, aiškinti jų dėsningus priežastinius ryšius. Svarbiausias pažinimo būdas – patyrimas, juslinis santykis su daiktais. Akcentuojama praktinė pažinimo prasmė, iškelta “gamtos užvaldymo” idėja.
II. Renesanso gamtos filosofijos problematika
I. Universumo begalybė greta dinaminės pasaulio vienybės
Antikos ir viduramžių pasaulėvaizdis apribotas ir baigtinis. Šio pasaulio viduje viskas turi savo tvirtas ribas, savo abstrakčią esmę ir vietą. Renesanso filosofijoje – erdvėje išsklidusio pasaulio begalybė paverčiama giminiška Dievo esmei ir atitinkačia žmogaus esmę, nes žmogui irgi
būdinga veržtis į begalybę. Žemė tampa nebe pasaulio centru, ji – viena iš daugelio planetų.