SĖKLOS REIKŠMĖ DERLIUI.
SĖKLŲ SAVYBĖS
Gera sėkla yra viena iš svarbiausių priemonių gausiam ir pastoviam derliui išauginti. Respublikos žemdirbiai yra sukaupę didelį patyrimą geros kokybės sėklai gauti, pradedant jos auginimu ir baigiant ruošimu.
Dažniausiai sėkla atitinka I klasės reikalavimus, tačiau dar pasitaiko atvejų, kai paruošiama II ir III klasės, o kartais ir nekondicinė sėkla. Pasėjus blogos kokybės sėklą, mažėja kitų agrotechnikos priemonių (trąšų, sėjomainų, pasėlių priežiūros ir kt.) reikšmė, be to, veltui išberiami dideli jos kiekiai. Mūsų respublikoje ir kitose šalyse ieškoma būdų sėklos kokybei pagerinti, kad kiekvienas į dirvą išbertas grūdas būtų produktyvus.
Tobulinant sėklininkystę svarbiausias tikslas lieka tas pats: didinti grūdų gavybą ir gerinti jų kokybę su mažiausiomis sąnaudomis. Tiktai pramoninės sėklininkystės ūkiuose sėkla yra svarbiausia ūkio prekinė produkcija ir nuo jos priklauso ir kiti ūkio rodikliai.
Sėkla ir sėklininkystė respublikoje rūpinamasi nuo seno. Dar 1972 m. galima sakyti, mokslinės žemdirbystės ištakose, prof. J.Tonkūnas, nagrinėdamas derliaus didinimo priemones, nurodė, kad sėklos paruošimas sėjai yra svarbiausias dalykas. Pasak jo, tik iš švarios, gerai dygstančios sėklos gali išaugti stiprūs daigai, vėliau stiprūs augalai, o iš šių – geras derlius. Jau tada J.Tonkūnas iškėlė mintį steigti bendrai naudojamas sėklų valymo įmones, kuriose sėkla būtų valoma, džiovinama ir beicuojama.
Taip pat daug pasidarbavo, nagrinėdamas įvairius sėklininkystės klausimus ir kurdamas naujas javų veisles, ruošdamas mokslinius kadrus, prof. J.Bulavas.
G.Liutkevičius tyrė auginimo sąlygų, sėklos reprodukcijos ir stambumo įtaką miežių ir žieminių kviečių derliui ir jo kokybei. Be to, jis darė bandymus su rugiais ir kviečiais, siekdamas nustatyti augalų derlingumo priklausomybę nuo sėklos amžiaus.
Bene daugiausiai respublikoje yra pasidarbavusi Z.Ribokaitė, nagrinėdama javų sėklos ir jos ruošimo klausimus. Z.Ribokaitė 1969 – 1973 m. tyrė sėklų stambumo įtaką jų produktyvumui, bandymus darydama su miežiais “Auksiniai II”. Ji siekė nustatyti ir įvairaus stambumo sėklų išaugusių augalų skirtumus, taip pat augalų produktyvumo atskirose fazėse ryšį su derliumi. Ypač brandūs teoriniu ir praktiniu požiūriu paskutinieji Z.Ribokaitės darbai. Originalus darbas (1977-1979 m.) – miežių sėklų baltymingumo įtaka jų produktyvumui. Autorė nustatė, kad gausiai prieš sėją azoto trąšomis patręštoje dirvoje miežių sėklos išauga baltymingesnės, bet menkesnės dygimo energijos. Papildomai tręšiamų miežių sėklos daigumas mažėja.
Z.Ribokaitė kartu su aspirante J.Šeinauskiene nustatė svarbiausius sėklos kokybę lemenčius veiksnius, jų reikšmę sėklai. Dotnuvos ekspermentinio ūkio sąlygomis mokslininkai nustatė pirminio sėklų valymo, džiovinimo aktyviąją ventiliaciją ir šiluminėje džiovykloje parametrus, kad sėkla išliktų gero daigumo, ištyrė sėklos ruošimo būdų ekonominį efektyvumą.
Nuo 1975 m. respublikoje pradėti detaliau tyrinėti javų sėklos užsikrėtimo ligų pradais klausimai. Jau pirmieji tyrimai parodė, kad javų sėkla gerokai užsikrėtusi pašaknio ligomis ir pelėsiniais grybais. Tyrinėjant javų ligas, buvo atsižvelgta ir į veiksnius, sąlygojančius ligų gausumą, taip pat ieškoma priemonių, kaip išauginti sveiką sėklą.
Sėkla laikoma tinkama tada, kai ji turi būtinas veislines ir sėklines savybes, nurodytas valstybiniame standarte. Sėklos pagal privalomus rodiklius skirstomos į I, II ir III klasės ir nekondicines. Sėti leidžiama tik I ir II klasės sėklas, o III klasės ir nekondicines tik išimtiniais atvejais (nepalankūs metai, stichinės nelaimės ir kt.). Svarbiausi rodikliai, pagal kuriuos nustatoma klasė, yra sėklos daigumas ir švarumas. I klasės sėklų (kviečių, rugių, miežių ir avižų) daigumas turi būti 95-100%, II klasės – 92-94% ir III klasės – 90-91%. Javų sėkloms nustatytos trys grynumo kategorijos: I – ne mažiau kaip 99,5%,