Stichijos

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

“Stichijos“ 4

1. Ugnis 4

1.1 Gaisras 4

Gaisrai Sibire 4

1.2 Ugnies ekologija 5

2. Ugnikalnis 6

Vezuvijus 6

2. Žemė 7

Žemės drebėjimas 7

Richterio skalė 8

Didžiausi žemės drebėjimai: 9

Žemės drebėjimai Lietuvoje 9

3. Oras 9

Tornadas 9

Stipriausi tornadai: 10

Uraganas 10

Kaip uraganas susidaro? 11

Kurie uraganai pavojingiausi? 11

Viesulas 11

4. Vanduo 12

Vandens stichija 12

Cunamis 12

Didžiausi cunamiai: 13

Trumpa cunamių apžvalga. 13

Potvynis 15

15

5. Žmogus 15

Atomas – atominė bomba 15

Ozono sluoksnis 17

Išvados 19

Literatūros sąrašas: 20

Įvadas

Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija – tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mes nieko negalime padaryti. Kitos siauęia ilgai ir nesutramdomos niokoja viska kas joms pasimaišo kelyje. Nesuvaldomos, nenuspėjamos, pavojingos, nešančios mirtį, skausmą, baimę, taip būtų galima apibūdinti stichiją. Tačiau ir žmogus savo ruožtu prisideda prie stichinių nelaimių ir gal netgi daugiau nei mums gali atrodyti. Mokslas, noras sužinoti ir viską valdyti, veda žmogų ieškojimų ir bandymų keliu. Visa tai mus mokslo ir žinių atžvilgiu veda į priekė, mes tobulėjame, vystomės, tačiau turime už tai mokėti didžiulę kainą. Tačiau ieškodamas žmogus dažniausiai net nesusimąsto apie pasekmes, apie už kampo tykančią nelaimę. Nelamė įvyksta, mirsta žmonės, prarandame namus, netenkame gyvenimo – tai kaina, kurią mes mokame už savo smalsumą ir klaidas.

Keletas susijusių apibrėžimų:

Civilinė sauga – tai veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai, veiksmus jai susidarius ir padarinių šalinimą, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.

Rizika – tai tikimybė atsirasti nepageidaujamiems (ekstremaliems) įvykiams (situacijoms), kurie išprovokuoja arba gali sukelti žalingas pasekmes.

Ekstremali situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ar karo veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba žmonių žūtį, sužalojimą ar turtinius nuostolius.

Stichiniai ir katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai – tai tokie nevaldomi gamtos jėgų sukelti reiškiniai, kurie savo intensyvumu, poveikio būdu, išplitimo zona ir trukme gali padaryti daug žalos ūkiui, turtui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Pasekmės (padariniai) – tai ekstremalaus įvykio (situacijos) žalingas poveikis žmogui, turtui, ūkinei veiklai ir aplinkai, išreikštas kokybiniais bei kiekybiniais rodikliais.

“Stichijos“

1. Ugnis

1.1 Gaisras

Tai viena iš dažniausiai pasikartojančių ekstremalių situacijų mūsų šalyje. Pagrindiniai gaisro įvertinimo kriterijai – jo intensyvumas, mastas ir plitimo greitis.

Atmintina, kad gaisro plitimo aukštyn greitis matuojamas sekundėmis, horizontalia plokštuma – minutėmis, o žemyn – dešimtimis minučių.

Pagrindiniai padariniai:

• žalojantis poveikis žmonėms bei materialinėms vertybėms;

• nestabdomas gali išplisti

Pavojingi veiksniai:

• aukšta temperatūra ir liepsna;

• degimo produktai (dūmai) ir deguonies stygius.

Dažniausiai gaisrų metu žmonės žūsta apsinuodiję dūmais.

Veiksmai:

Pastebėjus gaisrą, skubiai pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai tel. 01 ir elgtis įmonės priešgaisrinėje instrukcijoje nurodoma tvarka.

Gaisrai Sibire

Nors Sibiras tikriausiai yra viena iš paskutinių žemės ekspansijos vietų, kur žmonių buvimo pėdsakų sąlyginai nedaug, mokslininkai rado netikėtų įrodymų, kurie padeda susieti žmones ir gaisrus šiuose šiauriniuose miškuose. Iki šiol dauguma mokslininkų manė, kad žaibas sukeldavo daugelį Sibire siautėjusių gaisrų. Tačiau naujo NASA ir kitų mokslininkų tyrimo rezultatai įrodė, kad gaisrai dažniausiai kildavo netoli žmonių gyvenamų vietų. Mokslininkai panaudojo NASA satelitą norėdami išsiaiškinti, kur ir kada per pastaruosius tris metus kildavo gaisrai. Tyrimo metu buvo stebėta centrinė Sibiro dalis, kuri užima truputį mažiau nei 6 milijonus kvadratinių kilometrų. Gaisrų skaičius šiose vietose atskirais metais buvo labai įvairus. Pavyzdžiui, 2001 metais užsidegė ir išdegė mažiau nei pusė procento žemės, t.y. 27 000 kvadratinių kilometrų. 2003 metais šis skaičius patrigubėjo iki beveik 1,4 procentų arba apytiksliai 81 000 kvadratinių kilometrų. Tačiau kasmet nuo 2001 iki 2003 metų gaisrai dažniausiai kildavo netoli žmonių gyvenamų vietų, pakeitė žemę, per kurią ėjo keliai,
geležinkelio linijos, miesteliai ir miestai, plytėjo pramoninės zonos ar kiti žmogaus veiklai būdingi ženklai. Iš tiesų labiausiai su gaisrais buvo susiję keliai. 2003 metais 97 procentai visų gaisrų buvo užfiksuoti ne toliau kaip už 300 kilometrų nuo pagrindinių kelių. Tačiau mokslininkai perspėja, kad šis ryšys anaiptol nereiškia, jog žmonės sukelia šiuos gaisrus. Daugelis gaisrų kilo pietinėje dalyje, kur šilčiau bei sausiau, todėl gyvena daugiau žmonių. Šiaurinėje Sibiro dalyje dirva yra sušalusi didžiąją metų dalį, o kai atitirpsta, ji būna tiži. Tokiose sąlygose sunku išsilaikyti ir žmonėms, ir gaisrams. Pietuose, kur vasaros ilgesnės, šiltesnės ir sausesnės, kyla daugiau gaisrų nepriklausomai nuo to, ar tose vietose gyvena žmonių. Norint sužinoti, ar žmonės susiję su kilusiais gaisrais, reikia atlikti daugiau žmonių veiklos ir jų ryšio su gaisrais tyrimų. Katalin Kovacs iš NASA tyrimų centro, kad vienintelė šiuo metu egzistuojanti anekdotiška hipotezė yra tokia, kad žmonės lauke dažnai susikuria laužus norėdami bent trumpam apšilti, nuvaikyti vabzdžius nuo gyvulių, pasigaminti maisto ar sudeginti šiukšles, o šių laužų kibirkštis vėjas nuneša tolyn į miškus, kur ir kyla gaisrai. NASA priklausančio Terra satelito MODIS prietaisas ir geografinės informacijos sistema buvo panaudoti siekiant išsiaiškinti, kur ir kada per pastaruosius tris metus Sibire kildavo gaisrai. Terra virš šios zonos praskrenda du kartus per parą. Mokslininkai tyrė kiekvienų metų kovo – lapkričio mėnesių duomenis. Likusią metų dalį žemę dengia sniegas, zona yra labai tamsi ir kyla vos keli gaisrai. MODIS nustato karštas kraštovaizdžio vietas ir nustato didelę, vidutinišką ar mažą tikimybę, kad toje vietoje kilęs gaisras. Apie 2 procentai MODIS užfiksuotų gaisrų buvo pramoninės kilmės, pavyzdžiui gaisrai dėl dujų ar gamyklose. Mokslininkai atidžiai atrinko tokius atvejus ir išbraukė juos iš savo tyrimo. Atskiros analizės metu, mokslininkai nustatė glaudų ryšį tarp miškų ir žemės ūkio gaisrų, kuriuos sukeldavo patys žemdirbiai norėdami išvalyti laukus ir atnaujinti dirvą. Miškų gaisrai dažniau kildavo netoli tų vietų, kur buvo deginama dirbama žemė, nei miškingose vietose, toli nuo dirbamų zonų. Vėlesnių tyrimų metu bus bandoma atskirti natūraliai kilusius ir žmogaus sukeltus gaisrus. Tikimąsi, kad išsiaiškinus šių gaisrų priežastis, bus lengviau nustatyti ryšį tarp gaisrų ir žmonių, o vėliau ir kontroliuoti šiuos gaisrus. Tik į Terra panašių satelitų duomenimis gali būti paremti panašūs tyrimai.

NASA

1.2 Ugnies ekologija

Gailestis spaudė širdį žvelgiant į pajuodavusius Neringos plotus – tas šiurpus vaizdas atsiverdavo prieš metus vos truputį nutolus nuo kelto. Nebyliu priekaištu nuogi kamienai stūkso ir Aukštaitijoje bei Dzūkijoje – o tarp jų kartais blaškosi ir apsvilęs kiškis.

Tačiau blaiviai mąstantys ekologai jau brandina mintį, kad ugnies antpuoliai yra naudingi miškams – ne mažiau už drėgmę. Jie mato, kad daugiau miškų, žūsta nuo kenkėjų ir ligų nei paskęsta liepsnose, kurios kartu apvalo miškus nuo parazitų ir ligų sukėlėjų. Tai principinis miškų gydymo būdas (kaip chirurgo skalpelis – žmonėms), kuris yra net būtinas norint atstatyti optimalias skirtingo amžiaus medžių proporcijas. Pelenai patręšia žemę, o „išbandymas ugnimi“ „užgrūdina“ medžius.

Amerikos indėnų pagrindinis medžioklės ginklas buvo ugnis (arkliai prerijose atsirado tik apie 1730- uosius). Ugnis ne tik skatino naujos žolės augimą, bet ir palengvindavo atvirame lauke pastebėti medžioklės laimikį. Žolė vėliau atželdavo tarsi raumenys nuo steroidų. Kai indėnus suvarė į rezervatus, ugnis nustojo „niokioti“ stepes. Niekas nesunaikina piktžolių, kurios užaugina vis daugiau sėklų. Medžiai, iškankinti ligų, pernelyg jauni džiūvo ir griuvo. Sužėlę jaunuolynai kentėjo nuo vandens stygiaus – neliko, kas juos natūraliai praretina. Pasikeitė net ir dirvos cheminė sudėtis. Miškai ėmė nykti.

Miškuose susikaupė daugiau kritusių medžių nei būdavo anksčiau. Taigi juose padaugėjo kuro – tad dabar kylantis gaisras yra daug karštesnis ir jo pasekmės skaudesnės, nei ankstesniųjų. O miškų gaisrai neišnyko. Juos sukelia žaibai, lankytojai ir t.t. tačiau nepaprastai patobulėjo gaisrų gesinimo technika. Ir viso to pasekmė – miškai rečiau apsivalo.

2. Ugnikalnis

Kai pro angą Žemės plutoje išsiveržia lava, susidaro ugnikalnis, arba vulkanas. Vulkanu buvo vadinamas romėnų ugnies ir kalvystės dievas.

Įprastas ugnikalnis turi kraterį ir kūgį iš sustingusios lavos ir pelenų. Lava veržiasi pro į kaminą panašią stemplę. Žemės gelmėse glūdi magmos (išsilydžiusios uolienos) kamera su dujų burbulais, dėl kurių kai kurios vulkaninės uolienos yra akytos. Kai po smarkaus išsiveržimo magmos kamera ištuštėja ir ugnikalnis įgriūva į tuštumą, susidaro įduba(kaldera). Fumarolės- angos, pro kurias veržiasi tik dujos ir garas, o geizerių fontanai kartais ištrykšta aukštai į orą.

Havajų tipo išsiveržimai suformuoja ugnikalnių kūgius nuolaidžiais šlaitais, nes lava skysta ir teka ramiau.

Per Vulkano tipo išsiveržimus (nuo Vulkano kalno Italijoje) dujos sproginėja, išmesdamos beveik kietą magmą.

Plinijaus tipo
išsiveržimams (toks 79 m. po Kr. sunaikino Pompėjus) būdingi labai aukšti pelenų ir pemzos fakelai.

Vezuvijus

Labiausiai pagarsėjęs Europos ir vienas iš pavojingiausių pasaulio ugnikalnių, tai Italijoje esantis Vezuvijaus ugnikalnis. Jis randasi pietų Italijoje į pietryčius nuo Neapolio miesto. Vezuvijaus aukštis – 1281 m. Vezuvijaus vardas kilo iš senovės graikų didvyrio Heraklio vardo. Heraklis buvo dievo Dzeuso ir Alkmenos sūnus. Vienas iš Dzeuso vardų buvo Ves, todėl Heraklis vadinosi Vesouuios (Dzeuso sūnus).

Vezuvijus priskiriamas prie veikiančių ugnikalnių, bet artimoje ateityje jo išsiveržimų nenumatoma. Nuo pat įžymiojo išsiveržimo 79 m. Vezuvijus periodiškai suaktyvėja. Iki šiol ilgiausiai jis buvo aktyvus tarp 1875 ir 1906 metų. Tuo laikotarpiu ugnikalnio aukštis buvo didžiausias – 1334 m. Paskutinis aktyvus periodas baigėsi 1944 m.

Įžymusis Vezuvijaus išsiveržimas įvyko 79 m., kurio metu buvo visiškai sunaikinti Pompėjos, Herkulanumo ir Stabijos miestai.Manoma, kad žuvo apie 3360 žmonių.

Šio išsiveržimo pirmieji požymiai buvo 62-ais metais vasario 5 d. Įvykęs didelis žemės drebėjimas, kuris sugriovė daugelį Pompėjos pastatų. 64-ais metais įvyko kitas žemės drebėjimas, sugriovęs daugumą Neapolio pastatų.