Sviesos psichologija
5 (100%) 1 vote

Sviesos psichologija

TURINYS

ĮVADAS 3

I. SPALVŲ TEORIJOS ISTORIJA 4

II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS 5

III. SPALVOS SUVOKIMAS 6

IV. SPALVŲ MATAVIMAS 7

V. SPALVOS POVEIKIS MŪSŲ SAVIJAUTAI 8

VI. MADINGOS SPALVOS 10

VII. SPALVŲ TERAPIJA 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

ĮVADAS

Norint sukurti kažką įspūdingo neužtenka žinoti, jog žalia spalva

yra žalia, o geltona – geltona. Ypač jei kuriamas objektas yra reklaminis.

Tenka atsakyti į daugybę klausimų: kokia turi būti pagrindinė spalva, kaip

spalvos turi būti tarpusavyje derinamos, kokią įtaką jos turės žmonėms,

kokią spalvą ar spalvas geriau pasirinkti bankui, o kokias cirkui. Reklamos

ir dizaino pasaulyje mokslas apie spalvas ne taip seniai tapo labai svarbiu

ir reikšmingu. Tarpusavyje netikėtai susijungia lyg ir nesuderinami

dalykai: spalvos, marketingas, psichologija…

Spalvų švytėjimas lemia mūsų jausmus. Pastebėta, kad žolelių

arbatos spalvotose pakuotėse neretai pasirenkamos spontaniškai pagal

nuotaiką.

Kosmetikos firmos taip pat naudojasi spalvų poveikiu. Žalios

spalvos kremai skirti jaunatviškai (spuoguotai) odai, raudonos ir oranžinės

spalvų kremai – subrendusiai odai.

Maudynės mėlynos spalvos vandenyje atpalaiduoja. Siekiant

pailsėti, atgauti jėgas geriausia keletą dienų pabūti žalumoje arba prie

jūros. Meditacijai idealiai tinka patalpos, spinduliuojančios aiškumą ir

ramybę: šviesiomis sienomis ir kuo mažiau daiktų.

Kaip matome spalvos mus lydi kiekviename žingsnyje. Taigi šio

darbo tikslas – išnagrinėti spalvų poveikį žmogui.

Žinant iškeltą tikslą reikia atlikti tokius uždavinius:

1. Išsiaiškinti spalvų teorijos ištakas.

2. Išnagrinėti spalvų matymą, supratimą, suvokimą.

3. Apibrėžti spalvų matavimą.

4. Išanalizuoti spalvos poveikį savijautai, bei spalvų terapiją.

I. SPALVŲ TEORIJOS ISTORIJA

Šiaip tai spalvos supratimas visada yra įtakojamas aplinkos

konteksto. Šiame nuodėmingame pasaulyje gal tik dangus neturi ribų. Visa

kita jas turi. Spalva sąlyginai priklauso ir nuo paviršiaus – ar jis

matinis, blizgus, nelygus ir t.t. Galų gale daiktai sudaro grupes, kurios

išdėstytos erdvėje ir tai taip pat veikia spalvas.

Pabandykime panagrinėti spalvų sąveikas. Truputis istorijos… Per

paskutiniuosius 150 metų daugybė spalvų teoretikų ir praktikų bandė

analizuoti spalvas bei tai, kaip mes jas priimam. Apžvelkime kai kurias

teorijas, kurios yra pripažintos ir mūsų laikais.

Ševlerio (1786 – 1889 m. gamyklos, gaminančios dažus Paryžiuje,

direktorius. Galima sakyti padėjo pradmenis spalvų mokslui) teorijos:

1. Ryškios, kontrastingos spalvos, paimtos protingomis

proporcijomis nekeičia savo atspalvio. Atvirkščiai, jos viena kitą

paryškina. O paimtos smulkiomis dalimis ir chaotiškai išmėtytos erdvėje

sukuria naują, gan nemalonią spalvą.

[pic]

2. Spalvos, esančios šalia spalvų rate, turi tendenciją maišytis

ir kurti naują spalvą.

[pic]

Vilhelmas von Bezoldas. XIX a. audinių dizaineris, pastebėjęs, kad

pakeitus nors vieną piešinio spalvą, piešinys pasikeičia kartais

neatpažįstamai.

Pavyzdyje matome, kaip pakeitus fono spalvą iš geltonos į juodą,

pasikeičia kai kurių spalvų dominavimas.

[pic] [pic]

Dar geriau matosi šis efektas šiuose paveikslėliuose, kur

pasikeičia tik juostelių spalva – iš mėlynos į geltoną. Spalvos vizualiai

visiškai pasikeičia.

[pic][pic]

Džozefas Albersas (1888 – 1976 m.). Pramoninio dizaino ir meno

akademijos narys. Skyrė ypatingą dėmesį spalvų supratimui bei įsisavinimui.

Teigė, kad priklausomai nuo aplinkos vieną ir tą pačią spalvą mes

suprantame, kaip atskirų atspalvių.

Pirmame pavyzdyje matome vadinamąjį „vampyro“ principą, kai

piešinys sudarytas iš 3 spalvų. Mes priimame 4 spalvas.

[pic]

Antrame viskas atvirkščiai – 3 spalvos priimamos kaip dvi.

[pic]

II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS

Didelę informacijos apie išorinį pasaulį dalį žmogus gauna jutimų

pagalba, 90% žinių- matymo pagalba. Supančius daiktus, žmones, peizažą,

galima identifikuoti ir nenaudojant spalvų- į pagalbą pasitelkiant formą,

judesį, tekstūrą, “šviesaus- tamsaus” sąvoką. Tačiau spalva gerokai

praplečia daiktų apibūdinimo spektrą. Kultūros antropologų tyrimai parodė,

kad maždaug 8% vyrų bei 0,5% moterų neskiria spalvų, fino- ugrų tautos

spalvų neskiria dar rečiau.

Tam, kad apsirastų spalvos pojūtis, šviesos impulsas regos organų

pagalba turi pasiekti mūsų smegenų regos centrą. Šviesa gali sklisti

tiesiogiai iš šviesą skleidžiančio objekto, pavyzdžiui, saulės ar dirbtinio

šaltinio; taip pat atsispindėti nuo šviesos neskleidžiančio objekto arba

prasiskverbti per šiuos objektus. Akies tinklainė priima konkretų šviesos

impulsą bei signalo ar impulso
pavidalu siunčia jį į smegenis.

Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų

sistema pas visus mus vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis

skiria apie 10 milijonų atspalvių. Akies obuolyje esančių fotoreceptorių

dėka mes matome atspalvius. Skirtingu stiprumu dirginant raudonai, žaliai

bei mėlynai spalvai jautrius kūgelius, atsiranda tam tikros chromatinės

spalvos pojūtis. Esant vienodiems impulsams, priklausomai nuo impulso

stiprumo mes matome achromatines spalvas- baltą, pilką arba juodą.

III. SPALVOS SUVOKIMAS

Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei pas

visus mus regos organų sistema veikia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų

pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas

akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo

filtrus Tik suvokimo proceso eigoje patirti įspūdžiai susilieja į vieningą

visumą.

Akies jautrumas nusakomas kaip mažiausio regos pojūčiui sukelti

reikalingo dirgiklio dydis. Akies jautrumas vystosi ir, priklausomai nuo

amžiaus, gali kisti. Senstant akies jautrumas trumpabangėms spalvoms

mažėja, vaikams gi violetinės ir mėlynos spalvos atrodo ryškesnės nei

pagyvenusiems žmonėms.

Yra žmonių, kurie ir garsus, raides bei datas mato spalvotai.

Kvapas, skonis ir skausmas taip pat gali sukelti spalvos pojūtį. Tokia

pojūčių asimiliacija vadinama sinestezija. Sinestezijos priežastys kol kas

nėra išaiškintos, bet nustatyta, kad šis reiškinys iš tikrųjų egzistuoja,

nėra viso labo vaizduotės vaisius. Surinkta daug įrodymų, patvirtinančių

jog visi vaikai iki metų amžiaus yra sineztikai. Tyrinėtojų manymu, pojūčių

asimiliacija pasitaiko vienam iš 2000 žmonių.

Dauguma mūsų neasimiliuoja pojūčių, bet vis tiek regėjimu

suvokiamą spalvos pojūtį veikia mūsų gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimo

skalė bei mąstymas. Žmogus mato tik tuos už jo regėjimo lauko ribų esančius

daiktus, kurie jį domina, t.y., tai, į ką nukreiptas jo žvilgsnis. Nors

mūsų regėjimo laukas gana platus, bet informaciją apie stebimą objektą

suteikia tik viena vieta- geltonoji dėmė.

Akies tinklainėje išsidėstę apie 130 milijonų šviesos receptorių,

kurie perduoda gautą informaciją regos nervui ir po to toliau į galvos

smegenis. Galutinį tašką pasiekia tik svarbia laikytina informacija, visa

kita atsijojama. Mūsų sąmonę pasiekia tik viena gautos informacijos dalis

iš dešimties milijonų, o atmintyje išlieka tik viena šimtoji sąmonę

pasiekusios informacijos dalis.

Vertinamoji matymo pojūčio pakopa, arba tai, kaip spalvos veikia

mūsų savijautą, suteikia neapibrėžtoms savybėms praktinę vertę. Šios

savybės vadinamos neapibrėžtomis, nes kyla iš intuityvių spalvinių

pergyvenimų ir yra neišmatuojamos.

IV. SPALVŲ MATAVIMAS

Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos įvairiais

instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir sodrumas

(arba chromatiškumas).Mokslo sritis, tirianti tikslias spalvines sistemas

bei spalvos matavimą, vadinama kolorimetrija.

Nuo to laiko, kai 1810 metais dailininkas P.O. Runge pirmą kartą

pabandė trimis charakteristikomis apibūdinti spalvą, jo “spalvinis rutulys”

buvo papildytas dauguma įvairiausių spalvos sistemų. Dėl šios priežasties

kito ir vartojama terminologija. Labiausiai paplitusios spalvos

charakteristikos nusako pagrindinį spalvos toną (raudona, geltona), taip

pat- šviesi/tamsi, blanki/ryški. Terminas šilta/šalta patikslina spalvos

toną, o blizganti/matinė charakterizuoja paviršiaus kokybę.

Spalvos suvokimas ir jos matuojamosios charakteristikos ne visada

visiškai tiksliai sutampa dėl trijų priežasčių: metamerijos, spalvos

pastovumas ir spalvos interaktyvumas. Metamerija reiškia, kad dviejų

paviršių spalva gali būti vienoda, bet gali skirtis jų atspindimų bangų

ilgis. Skirtumas pastebimas tik keičiant spalvos šaltinį. Pavyzdžiui,

dienos šviesoje sienos ir palangių spalva gali atrodyti visiškai vienoda, o

esant dirbtinei šviesai- pastebimai skirtis.

Esant dideliam spalvos interaktyvumui, tos pačios spalvos

šiltumas, ryškumas bei blizgesys, priklausomai nuo fono ar šalia esančios

spalvos, gali stipriai skirtis.

Mus supa spalvotas pasaulis. Žmogaus spalvų suvokimas priklauso

nuo šviesos šaltinio, objekto, kuris atspindi šviesą, stebėtojo akių ir

centrinės nervų sistemos (5 pav.). Atsispindėjusios nuo objekto šviesos

šaltinio elektromagnetinės bangos akies tinklainėje paverčiamos

neuroniniais signalais, kurie per optinį nervą pasiekia centrinę nervų

sistemą. Todėl objekto spalva priklauso ne tik nuo objektyvių aplinkos

savybių, bet ir nuo stebėtojo subjektyvių savybių. Pavyzdžiui, bitės, katės

suvokia visai kitas spalvas negu žmogus.

Spalvų matavimas (kolorimetrija) paremtas matomų elektromagnetinių

bangų (380 nm – 780 nm diapazone) energijos matavimu ir
spalvinių

koordinačių nustatymu pasirėmus standartinio stebėtojo kolorimetrinėmis

funkcijomis. 5 pav. parodyta, kaip atrodo spalvos pagrindinių spalvų x, y

koordinačių plokštumoje.

Tačiau išmatavus spalvas, galima pasakyti tik kokią objekto spalvą

matys stebėtojas, jeigu tas objektas yra tamsiame fone ir apšviestas

standartiniu šviesos šaltiniu. Spalvų suvokimas labai priklauso nuo

aplinkos sąlygų. To paties objekto spalva atrodys skirtinga esant įvairiam

fonui (6 pav.), esant dienos ar dirbtiniam apšvietimui.

Visur, kur susiduriame su spalva, pavyzdžiui, vaizdų pateikimo ir

apdorojimo technikoje, dizaine, tekstilės pramonėje, svarbu numatyti, kokią

spalvą žmogus suvoks realioje aplinkoje. Pvz., televizijos ekrane idealiai

perteiktas gamtovaizdis bus kitaip suvokiamas, nes jis bus matomas visai

kitoje aplinkoje nei originalusis. Taigi būtina ištirti žmonių spalvų

suvokimo mechanizmus ir kuriant naujus prietaisus atsižvelgti į šias

suvokimo ypatybes.

V. SPALVOS POVEIKIS MŪSŲ SAVIJAUTAI

Spalvos poveikis nustatomas remiantis aprašomų įspūdžių analize.

Matuojamas kokybiškai skirtingų spinduliavimų poveikis mūsų fiziologinei

būklei- kraujo spaudimui, pulso dažniui, hormonų kiekiui ir judesių

greičiui. Nuo mus supančių paviršių atsispindintis šviesos pluoštas mūsų

kūnus veikia gerokai silpniau nei monochromatinis spinduliavimas, jis

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1590 žodžiai iš 3172 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.