Sviesos psichologija
5 (100%) 1 vote

Sviesos psichologija

TURINYS

ĮVADAS 3

I. SPALVŲ TEORIJOS ISTORIJA 4

II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS 5

III. SPALVOS SUVOKIMAS 6

IV. SPALVŲ MATAVIMAS 7

V. SPALVOS POVEIKIS MŪSŲ SAVIJAUTAI 8

VI. MADINGOS SPALVOS 10

VII. SPALVŲ TERAPIJA 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

ĮVADAS

Norint sukurti kažką įspūdingo neužtenka žinoti, jog žalia spalva

yra žalia, o geltona – geltona. Ypač jei kuriamas objektas yra reklaminis.

Tenka atsakyti į daugybę klausimų: kokia turi būti pagrindinė spalva, kaip

spalvos turi būti tarpusavyje derinamos, kokią įtaką jos turės žmonėms,

kokią spalvą ar spalvas geriau pasirinkti bankui, o kokias cirkui. Reklamos

ir dizaino pasaulyje mokslas apie spalvas ne taip seniai tapo labai svarbiu

ir reikšmingu. Tarpusavyje netikėtai susijungia lyg ir nesuderinami

dalykai: spalvos, marketingas, psichologija…

Spalvų švytėjimas lemia mūsų jausmus. Pastebėta, kad žolelių

arbatos spalvotose pakuotėse neretai pasirenkamos spontaniškai pagal

nuotaiką.

Kosmetikos firmos taip pat naudojasi spalvų poveikiu. Žalios

spalvos kremai skirti jaunatviškai (spuoguotai) odai, raudonos ir oranžinės

spalvų kremai – subrendusiai odai.

Maudynės mėlynos spalvos vandenyje atpalaiduoja. Siekiant

pailsėti, atgauti jėgas geriausia keletą dienų pabūti žalumoje arba prie

jūros. Meditacijai idealiai tinka patalpos, spinduliuojančios aiškumą ir

ramybę: šviesiomis sienomis ir kuo mažiau daiktų.

Kaip matome spalvos mus lydi kiekviename žingsnyje. Taigi šio

darbo tikslas – išnagrinėti spalvų poveikį žmogui.

Žinant iškeltą tikslą reikia atlikti tokius uždavinius:

1. Išsiaiškinti spalvų teorijos ištakas.

2. Išnagrinėti spalvų matymą, supratimą, suvokimą.

3. Apibrėžti spalvų matavimą.

4. Išanalizuoti spalvos poveikį savijautai, bei spalvų terapiją.

I. SPALVŲ TEORIJOS ISTORIJA

Šiaip tai spalvos supratimas visada yra įtakojamas aplinkos

konteksto. Šiame nuodėmingame pasaulyje gal tik dangus neturi ribų. Visa

kita jas turi. Spalva sąlyginai priklauso ir nuo paviršiaus – ar jis

matinis, blizgus, nelygus ir t.t. Galų gale daiktai sudaro grupes, kurios

išdėstytos erdvėje ir tai taip pat veikia spalvas.

Pabandykime panagrinėti spalvų sąveikas. Truputis istorijos… Per

paskutiniuosius 150 metų daugybė spalvų teoretikų ir praktikų bandė

analizuoti spalvas bei tai, kaip mes jas priimam. Apžvelkime kai kurias

teorijas, kurios yra pripažintos ir mūsų laikais.

Ševlerio (1786 – 1889 m. gamyklos, gaminančios dažus Paryžiuje,

direktorius. Galima sakyti padėjo pradmenis spalvų mokslui) teorijos:

1. Ryškios, kontrastingos spalvos, paimtos protingomis

proporcijomis nekeičia savo atspalvio. Atvirkščiai, jos viena kitą

paryškina. O paimtos smulkiomis dalimis ir chaotiškai išmėtytos erdvėje

sukuria naują, gan nemalonią spalvą.

[pic]

2. Spalvos, esančios šalia spalvų rate, turi tendenciją maišytis

ir kurti naują spalvą.

[pic]

Vilhelmas von Bezoldas. XIX a. audinių dizaineris, pastebėjęs, kad

pakeitus nors vieną piešinio spalvą, piešinys pasikeičia kartais

neatpažįstamai.

Pavyzdyje matome, kaip pakeitus fono spalvą iš geltonos į juodą,

pasikeičia kai kurių spalvų dominavimas.

[pic] [pic]

Dar geriau matosi šis efektas šiuose paveikslėliuose, kur

pasikeičia tik juostelių spalva – iš mėlynos į geltoną. Spalvos vizualiai

visiškai pasikeičia.

[pic][pic]

Džozefas Albersas (1888 – 1976 m.). Pramoninio dizaino ir meno

akademijos narys. Skyrė ypatingą dėmesį spalvų supratimui bei įsisavinimui.

Teigė, kad priklausomai nuo aplinkos vieną ir tą pačią spalvą mes

suprantame, kaip atskirų atspalvių.

Pirmame pavyzdyje matome vadinamąjį „vampyro“ principą, kai

piešinys sudarytas iš 3 spalvų. Mes priimame 4 spalvas.

[pic]

Antrame viskas atvirkščiai – 3 spalvos priimamos kaip dvi.

[pic]

II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS

Didelę informacijos apie išorinį pasaulį dalį žmogus gauna jutimų

pagalba, 90% žinių- matymo pagalba. Supančius daiktus, žmones, peizažą,

galima identifikuoti ir nenaudojant spalvų- į pagalbą pasitelkiant formą,

judesį, tekstūrą, “šviesaus- tamsaus” sąvoką. Tačiau spalva gerokai

praplečia daiktų apibūdinimo spektrą. Kultūros antropologų tyrimai parodė,

kad maždaug 8% vyrų bei 0,5% moterų neskiria spalvų, fino- ugrų tautos

spalvų neskiria dar rečiau.

Tam, kad apsirastų spalvos pojūtis, šviesos impulsas regos organų

pagalba turi pasiekti mūsų smegenų regos centrą. Šviesa gali sklisti

tiesiogiai iš šviesą skleidžiančio objekto, pavyzdžiui, saulės ar dirbtinio

šaltinio; taip pat atsispindėti nuo šviesos neskleidžiančio objekto arba

prasiskverbti per šiuos objektus. Akies tinklainė priima konkretų šviesos

impulsą bei signalo ar impulso
pavidalu siunčia jį į smegenis.

Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų

sistema pas visus mus vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis

skiria apie 10 milijonų atspalvių. Akies obuolyje esančių fotoreceptorių

dėka mes matome atspalvius. Skirtingu stiprumu dirginant raudonai, žaliai

bei mėlynai spalvai jautrius kūgelius, atsiranda tam tikros chromatinės

spalvos pojūtis. Esant vienodiems impulsams, priklausomai nuo impulso

stiprumo mes matome achromatines spalvas- baltą, pilką arba juodą.

III. SPALVOS SUVOKIMAS

Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei pas

visus mus regos organų sistema veikia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų

pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas

akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo

filtrus Tik suvokimo proceso eigoje patirti įspūdžiai susilieja į vieningą

visumą.

Akies jautrumas nusakomas kaip mažiausio regos pojūčiui sukelti

reikalingo dirgiklio dydis. Akies jautrumas vystosi ir, priklausomai nuo

amžiaus, gali kisti. Senstant akies jautrumas trumpabangėms spalvoms

mažėja, vaikams gi violetinės ir mėlynos spalvos atrodo ryškesnės nei

pagyvenusiems žmonėms.

Yra žmonių, kurie ir garsus, raides bei datas mato spalvotai.

Kvapas, skonis ir skausmas taip pat gali sukelti spalvos pojūtį. Tokia

pojūčių asimiliacija vadinama sinestezija. Sinestezijos priežastys kol kas

nėra išaiškintos, bet nustatyta, kad šis reiškinys iš tikrųjų egzistuoja,

nėra viso labo vaizduotės vaisius. Surinkta daug įrodymų, patvirtinančių

jog visi vaikai iki metų amžiaus yra sineztikai. Tyrinėtojų manymu, pojūčių

asimiliacija pasitaiko vienam iš 2000 žmonių.

Dauguma mūsų neasimiliuoja pojūčių, bet vis tiek regėjimu

suvokiamą spalvos pojūtį veikia mūsų gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimo

skalė bei mąstymas. Žmogus mato tik tuos už jo regėjimo lauko ribų esančius

daiktus, kurie jį domina, t.y., tai, į ką nukreiptas jo žvilgsnis. Nors

mūsų regėjimo laukas gana platus, bet informaciją apie stebimą objektą

suteikia tik viena vieta- geltonoji dėmė.

Akies tinklainėje išsidėstę apie 130 milijonų šviesos receptorių,

kurie perduoda gautą informaciją regos nervui ir po to toliau į galvos

smegenis. Galutinį tašką pasiekia tik svarbia laikytina informacija, visa

kita atsijojama. Mūsų sąmonę pasiekia tik viena gautos informacijos dalis

iš dešimties milijonų, o atmintyje išlieka tik viena šimtoji sąmonę

pasiekusios informacijos dalis.

Vertinamoji matymo pojūčio pakopa, arba tai, kaip spalvos veikia

mūsų savijautą, suteikia neapibrėžtoms savybėms praktinę vertę. Šios

savybės vadinamos neapibrėžtomis, nes kyla iš intuityvių spalvinių

pergyvenimų ir yra neišmatuojamos.

IV. SPALVŲ MATAVIMAS

Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos įvairiais

instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir sodrumas

(arba chromatiškumas).Mokslo sritis, tirianti tikslias spalvines sistemas

bei spalvos matavimą, vadinama kolorimetrija.

Nuo to laiko, kai 1810 metais dailininkas P.O. Runge pirmą kartą

pabandė trimis charakteristikomis apibūdinti spalvą, jo “spalvinis rutulys”

buvo papildytas dauguma įvairiausių spalvos sistemų. Dėl šios priežasties

kito ir vartojama terminologija. Labiausiai paplitusios spalvos

charakteristikos nusako pagrindinį spalvos toną (raudona, geltona), taip

pat- šviesi/tamsi, blanki/ryški. Terminas šilta/šalta patikslina spalvos

toną, o blizganti/matinė charakterizuoja paviršiaus kokybę.

Spalvos suvokimas ir jos matuojamosios charakteristikos ne visada

visiškai tiksliai sutampa dėl trijų priežasčių: metamerijos, spalvos

pastovumas ir spalvos interaktyvumas. Metamerija reiškia, kad dviejų

paviršių spalva gali būti vienoda, bet gali skirtis jų atspindimų bangų

ilgis. Skirtumas pastebimas tik keičiant spalvos šaltinį. Pavyzdžiui,

dienos šviesoje sienos ir palangių spalva gali atrodyti visiškai vienoda, o

esant dirbtinei šviesai- pastebimai skirtis.

Esant dideliam spalvos interaktyvumui, tos pačios spalvos

šiltumas, ryškumas bei blizgesys, priklausomai nuo fono ar šalia esančios

spalvos, gali stipriai skirtis.

Mus supa spalvotas pasaulis. Žmogaus spalvų suvokimas priklauso

nuo šviesos šaltinio, objekto, kuris atspindi šviesą, stebėtojo akių ir

centrinės nervų sistemos (5 pav.). Atsispindėjusios nuo objekto šviesos

šaltinio elektromagnetinės bangos akies tinklainėje paverčiamos

neuroniniais signalais, kurie per optinį nervą pasiekia centrinę nervų

sistemą. Todėl objekto spalva priklauso ne tik nuo objektyvių aplinkos

savybių, bet ir nuo stebėtojo subjektyvių savybių. Pavyzdžiui, bitės, katės

suvokia visai kitas spalvas negu žmogus.

Spalvų matavimas (kolorimetrija) paremtas matomų elektromagnetinių

bangų (380 nm – 780 nm diapazone) energijos matavimu ir
spalvinių

koordinačių nustatymu pasirėmus standartinio stebėtojo kolorimetrinėmis

funkcijomis. 5 pav. parodyta, kaip atrodo spalvos pagrindinių spalvų x, y

koordinačių plokštumoje.

Tačiau išmatavus spalvas, galima pasakyti tik kokią objekto spalvą

matys stebėtojas, jeigu tas objektas yra tamsiame fone ir apšviestas

standartiniu šviesos šaltiniu. Spalvų suvokimas labai priklauso nuo

aplinkos sąlygų. To paties objekto spalva atrodys skirtinga esant įvairiam

fonui (6 pav.), esant dienos ar dirbtiniam apšvietimui.

Visur, kur susiduriame su spalva, pavyzdžiui, vaizdų pateikimo ir

apdorojimo technikoje, dizaine, tekstilės pramonėje, svarbu numatyti, kokią

spalvą žmogus suvoks realioje aplinkoje. Pvz., televizijos ekrane idealiai

perteiktas gamtovaizdis bus kitaip suvokiamas, nes jis bus matomas visai

kitoje aplinkoje nei originalusis. Taigi būtina ištirti žmonių spalvų

suvokimo mechanizmus ir kuriant naujus prietaisus atsižvelgti į šias

suvokimo ypatybes.

V. SPALVOS POVEIKIS MŪSŲ SAVIJAUTAI

Spalvos poveikis nustatomas remiantis aprašomų įspūdžių analize.

Matuojamas kokybiškai skirtingų spinduliavimų poveikis mūsų fiziologinei

būklei- kraujo spaudimui, pulso dažniui, hormonų kiekiui ir judesių

greičiui. Nuo mus supančių paviršių atsispindintis šviesos pluoštas mūsų

kūnus veikia gerokai silpniau nei monochromatinis spinduliavimas, jis

labiau veikia mūsų emocinį ir psichologinį stovius. Geriausiai yra ištirti

ilgabangio raudono bei trumpabangio mėlyno spinduliavimo poveikis žmogui.

Be kita ko, eksperimentų būdu nustatyta jog stiprus spalvinis dirgiklis

iššaukia mūsų.

Raudona

Raudona yra pati ryškiausia ir labiausiai dėmesį patraukianti

spalva. Vaikai, būdami egocentriški, mėgsta ryškiai raudoną spalvą.

Suaugusiuosius ji taip pat tarsi pripildo žadinančia energija. Dizaineriai

dažnai savo naujų idėjų ir projektų pristatymui naudoja būtent raudoną

spalvą, kadangi ryškiai raudonos detalės prikausto dėmesį net pačioje

neutraliausioje aplinkoje. Naudojant raudoną spalvą galima sukurti galingus

efektus. Ji gali pagyvinti aplinką, sukurti jaukumą bei padaryti objektą

elegantišku. Maži raudoni objektai ir detalės atrodo ypatingai kompaktiški

ir malonūs. Dideli raudoni paviršiai atrodo liepsnojantys, net deginantys

ir gali atrodyti per daug agresyviai.

Psichologiškai raudona- dirginanti bei gyvinanti spalva,

priklausomai nuo žmogaus ir aplinkybių raudona gali suaktyvinti bei

suteikti jėgų, optimizmo bei skatinti bendravimą arba sukelti nervingumą ir

nerimą. Kadangi raudona spalva veikia kaip stimuliuojantis dirgiklis, ji

skatina kūrybingumą, bet visai nepadeda idėjų įgyvendinimui.

Veikiant raudonai spalvai pakinta laiko pojūtis bei atsiranda

sunkumo pojūtis. Raudonai oranžinė laikoma pačia erotiškiausia spalva, ji

menkina gebėjimą susikaupti, sukelia miglotas mintis. Tinkamą rimtiems

apmąstymams aplinką sukuria šalti raudonos spalvos tonai. Tamsiai raudona

laikoma ramia ir simpatiška spalva, sukuriančia šventinę bei solidžią

aplinką.

Geltona

Geltona yra pati šviesiausia, labiausiai spinduliuojanti bei

švytinti iš visų spalvų. Tik labai nedaugelis žmonių gali pasakyti, kad

geltona yra jų mėgiamiausia spalva. Pastebėta, kad ji labiausiai patinka 17-

19 metų jauniems vyrams.

Lyginant su daugybe raudonų tonų, geltonų tonų yra gerokai mažiau.

Intensyvi geltona spalva daugeliui yra per ryški ir įkyri, vargina

bei stiprina nuovargį nuo miesto triukšmo. Švelni geltona spalva veikia

visai priešingai- šildo, džiugina, sukelia saulėtumo iliuziją. Labiausiai

priimtina yra šilta, lengva ir draugiška oranžinio atspalvio geltona.

Emociškai geltona spalva skatina viltis ir optimizmą, taigi labai

tinka pataisyti nuotaikai bei depresijai nugalėti. Geltona aktyvina smegenų

veiklą ir skatina naujos informacijos įsisavinimą. Ji patraukia dėmesį,

didina žmogaus komunikabilumą, teigiamai veikia naujos informacijos

įsisavinimą. Tačiau geltona spalva vargina akis, ilgalaikis jos poveikis-

sumažėjęs gebėjimas susikaupti.

Mėlyna

Mėlyna- patikimiausia ir labiausiai mėgstama spalva. Mes visada

įsivaizduojame jūrą ir dangų mėlynus (nors tikrovėje jie nebūtinai mėlyni).

Stebint iš šalies, dominuojanti mūsų planetos spalva- mėlyna. Mėlyna spalva

mums patinka, nes alsuoja švara ir ramybe. Labai dažnai naudojama mėlynos

ir baltos spalvų kombinacija. Egzistuoja daugybė mėlynos spalvos tonų-

pradedant dangiškai žydra ir baigiant giliu nakties mėliu- taigi jos

poveikio diapazonas taip pat labai platus.

Mėlynos spalvos detalės daro objektą lyg erdvesniu, vėsesniu,

sodriai mėlyna- ryški ir kilminga, tamsi pilkai mėlyna spalva gadina

nuotaiką ir veikia slegiančiai.

Daugeliui žmonių mėlyna spalva asocijuojasi su saugumu. Mėlyna

nevargina akių.

Žalia

Žalia yra pati artimiausia gamtai ir statiškiausia spalva. Ji-

viena iš trijų pačių mėgstamiausių spalvų. Jei
svajotojų

spalva, tai žalia labiausiai turėtų tikti užtikrintiems žmonėms,

realistams. Skirtingai nei mėlyni atspalviai, žali tonai skirstomi ne tik į

šviesius- tamsius ir ryškius- blankius, bet ir į šiltus- šaltus. Geltonai

žalia yra šilta spalva, mėlynai žalia- šalta.

Tipiška žalia spalva veikia neutraliai ir raminamai, nors ir ne

taip stipriai kaip mėlyna. Žalia daugeliui sukelia užuovėjos ir saugumo

jausmą. Žalios spalvos fonas apriboja erdvę, suteikia ramybės ir tikrumo.

Melsvai žali atspalviai sukuria dalykinę atmosferą, tinka akims,

jų nevargina ir neakina. Žaliai pilka spalva daugeliui sukelia

paralyžiuojančio tingumo jausmą. Gelsvai žalia spalva jaunina bei nuteikia

pavasariškai džiaugsmingai ir viltingai. Priklausomai nuo paviršiaus,

intensyvumo, konkretaus žmogaus bei aplinkybių, žalia gali suteikti tiek

patogumo, tiek ir sukelti blogą nuotaiką.

Psichologiškai žalia spalva veikia tartum gaivinantis pavasaris,

suteikia švaros, šviežumo ir atsinaujinimo pojūtį. Žalia spalva skatina

susikaupimą ir apmąstymus.

VI. MADINGOS SPALVOS

Spalvų mada atspindi žmonių ir epochos supratimą apie grožį,

gyvenimo būdą, taip pat ir tikslingumą. Bėgant laikui, spalvų mada kinta, o

ja sekantys žmonės tarsi patys interpretuoja mados įgeidžius ir taip kuria

legendą.

Senovės Ivanų šventovėse buvo naudojami šviesiai žali, žydri ir

šviesiai rožiniai atspalviai. Buvo tikima, kad jie stiprina sveikatą.

Raudonmedžio baldai pabrėždavo svarią visuomeninę padėtį.

Po antrojo pasaulinio karo interjere dominavo švelnūs vaikiški ir

auksiniai atspalviai. Taip buvo siekiama per karą savo namus praradusiems

žmonėms sukurti saugumo ir namų jaukumo įspūdį.

Spalvų pasirinkimą, spalvinį skonį gali lemti ne tik žmogaus

tautybė, jo socialinė padėtis, gimimo vieta ir istorinė kilmė, bet netgi

gamtinės ir klimatinės jo gyvenamosios vietos sąlygos.

Skirtingose geografinėse zonose esančių pastatų ir interjerų

spalviniai sprendimai skiriasi dar ir dėl fiziologinio prisitaikymo prie

saulės šviesos proceso: išaiškinta jog tropinių zonų gyventojai dažniau

renkasi šiltus ir ryškius atspalvius; šiaurės šalyse madingesni šviesūs ir

švarūs, šaltesni ir švelnesni atspalviai, pasteliniai sprendimai. Mūsų

klimato zonoje rekomenduojama į šiaurę išeinančioms patalpoms naudoti

šiltus atspalvius, į pietus išeinančioms patalpoms- šaltus atspalvius.

Sąmoningas madingos spalvos pasirinkimas parodo kas mes esame šiame

pasaulyje, taip pat ir tai, kuo mes norėtume būti. Spalvų pasirinkimas ir

jų tarpusavio derinimas išduoda tai, kaip mes vertiname save, kaip mes

jaučiamės ir norėtume jaustis. Šioje postmodernistinėje epochoje pasirinkti

tradiciniai sprendimai gali byloti apie romantišką natūrą, taip pat ir apie

norą pasirodyti amžinų vertybių šalininku. Žmogus, besirenkantis

madingiausias spalvas greičiausiai nori pasirodyti naujamadišku.

Su gamta susiliejantys ir pereinamieji atspalviai laikomi

tradiciniais, meninei aplinkai būdingos neįprastos kombinacijos ir

kontrastai- naujovėmis.

Baltos spalvos gaivumą rekomenduoja pabrėžti žaliai salotiniais ir

švelniai rožiniais atspalviais.

Balta spalva su įvairių spalvų detalėmis ir objektais paskutiniu

metu vis labiau margus puslapius Internete.

Amžiną, solidžią pilką spalvą patariama papildyti paslaptingu

purpuriškai violetiniu arba neblėstančią meilę simbolizuojančiu rožiniu-

alyviniu atspalviu.

Kuriant spalvinę aplinką reikia atsižvelgti į tai, jog šalia

negali dominuoti dvi lygūs spalviniai paviršiai. Antram paviršiui

rekomenduojama naudoti achromatines spalvas, t.y., įvairius pilkus ir

baltus atspalvius. Dominuojant dviems lygiems spalviniams paviršiams žmonės

greičiau pavargsta ir teigiamas spalvų poveikis veikiau virsta spalviniu

trukdžiu. Keičiant spalvų šviesumą- tamsumą- sodrumą bei apšvietimą spalvos

gali veikti visiškai priešingai.

VII. SPALVŲ TERAPIJA

Sunkios depresijos atveju naudojami medikamentai. Pastaruoju metu

dažniau gydyme taikoma-šviesos ir spalvų terapija, ypač jei depresija

susijusi su metų laikais ( pvz., žiemos depresija ). Šviesos terapija

naudinga ir kūdikiams, ir vaikams, ir suaugusiems. Šviesos ir spalvų

terapija, kaip ir dauguma natūralių gydymo priemonių, aktyvina savaiminį

žmogaus sveikatos atsistatymą, stiprina jo imuninę sistemą, gerina medžiagų

apykaitos procesus ir padidina energijos atsargas. Todėl kūno audiniai gali

pasisavinti daugiau deguonies. Šviesa tiesiogiai veikia nervų galūnėles,

energijos mediatorius ir visą nervų sistemą. Būtent dėl to didelei daliai

pacientų skausmas greitai sumažėja ir pan.

Kartu galima naudoti psichoterapiją. Svarbu-suprasti ir atjausti

vaiką, sergantį depresija; įgyti jo pasitikėjimą.

Pasak J. W. Goethe:“Spalvos veikia sielą, jos gali sukelti

jausmus, emocijas ir mintis, kurios mus ramina arba jaudina, liūdina arba

džiugina“. Ypač gerai susipažinę su spalvų galia yra meno žmonės, kurie

jomis išreiškia savo mintis ir jausmus.

Jeigu jūs vis dar manote, kad spalva nėra susijusi su jūsų

nuotaika ir emocine būsena, siūlau atlikti mažą eksperimentą: paimkite

baltą popieriaus lapą ir pabandykite dažais nupiešti 4 jausmus: džiaugsmą,

meilę, viltį, liūdesį… Esu įsitikinusi, kad spalvos bus tikrai

skirtingos. Šis mažas eksperimentas yra svarbus ir diagnostiniu požiūriu,

siekiant įvertinti vaiko ar paauglio emocinę būklę, depresijos sunkumo

laipsnį.

Ypač šviesos ir spalvų terapija tinka ir yra mėgstama mažųjų

pacientų, kurie pasižymi lakia vaizduote ir yra linkę į fantazijas. Spalvos

padeda vaikams išreikšti stiprius jausmus-agresiją, neapykantą, skausmą.

Kai kuriuos jausmus vaikas tiesiog “paslepia“ spalvose ( pvz., jei vaikas

piešia vien juoda spalva, tai rodo, jog jį labai slegia nerimas, yra

apėmusi stipri baimė, liūdesys. O gal tas vaikutis pasigenda tėvelių meilės

ir šilumos?..).

Jeigu jus neramina vaiko emocinė būklė, kreipkitės į specialistą,

nes užsitęsusi depresija gali paskatinti savižudybę.

IŠVADOS

1. Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos

organų sistema pas visus mus vienoda.

2. Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei

pas visus mus regos organų sistema veikia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų

pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas

akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo

filtrus.

3. Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos

įvairiais instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir

sodrumas (arba chromatiškumas).

4. Ne tik psichologiniai faktoriai, bet ir simboliai įtakoja tai,

kaip mes suvokiame spalvą.

5. Pastaruoju metu dažniau gydyme taikoma-šviesos ir spalvų

terapija, ypač jei depresija susijusi su metų laikais ( pvz., žiemos

depresija ).

6. Spalvos turi įtakos tiek žmogaus psichologinei, tiek

fiziologinei būsenai.

LITERATŪRA

1. Juvencijus, LAPĖ. Gediminas, NAVIKAS. Psichologijos įvadas.

Vilnius, 2003.

2. Maria, FURST. Psichologija. Vilnius, 1998.

3. Wilhelm, WUNDT. Psichologijos pagrindai. Vilnius, 2004.

4. Prieiga internete: www.psichologija.lt

www.spalvupasaulis.l