TURINYS
ĮVADAS 3
I. SPALVŲ TEORIJOS ISTORIJA 4
II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS 5
III. SPALVOS SUVOKIMAS 6
IV. SPALVŲ MATAVIMAS 7
V. SPALVOS POVEIKIS MŪSŲ SAVIJAUTAI 8
VI. MADINGOS SPALVOS 10
VII. SPALVŲ TERAPIJA 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
ĮVADAS
Norint sukurti kažką įspūdingo neužtenka žinoti, jog žalia spalva
yra žalia, o geltona – geltona. Ypač jei kuriamas objektas yra reklaminis.
Tenka atsakyti į daugybę klausimų: kokia turi būti pagrindinė spalva, kaip
spalvos turi būti tarpusavyje derinamos, kokią įtaką jos turės žmonėms,
kokią spalvą ar spalvas geriau pasirinkti bankui, o kokias cirkui. Reklamos
ir dizaino pasaulyje mokslas apie spalvas ne taip seniai tapo labai svarbiu
ir reikšmingu. Tarpusavyje netikėtai susijungia lyg ir nesuderinami
dalykai: spalvos, marketingas, psichologija…
Spalvų švytėjimas lemia mūsų jausmus. Pastebėta, kad žolelių
arbatos spalvotose pakuotėse neretai pasirenkamos spontaniškai pagal
nuotaiką.
Kosmetikos firmos taip pat naudojasi spalvų poveikiu. Žalios
spalvos kremai skirti jaunatviškai (spuoguotai) odai, raudonos ir oranžinės
spalvų kremai – subrendusiai odai.
Maudynės mėlynos spalvos vandenyje atpalaiduoja. Siekiant
pailsėti, atgauti jėgas geriausia keletą dienų pabūti žalumoje arba prie
jūros. Meditacijai idealiai tinka patalpos, spinduliuojančios aiškumą ir
ramybę: šviesiomis sienomis ir kuo mažiau daiktų.
Kaip matome spalvos mus lydi kiekviename žingsnyje. Taigi šio
darbo tikslas – išnagrinėti spalvų poveikį žmogui.
Žinant iškeltą tikslą reikia atlikti tokius uždavinius:
1. Išsiaiškinti spalvų teorijos ištakas.
2. Išnagrinėti spalvų matymą, supratimą, suvokimą.
3. Apibrėžti spalvų matavimą.
4. Išanalizuoti spalvos poveikį savijautai, bei spalvų terapiją.
I. SPALVŲ TEORIJOS ISTORIJA
Šiaip tai spalvos supratimas visada yra įtakojamas aplinkos
konteksto. Šiame nuodėmingame pasaulyje gal tik dangus neturi ribų. Visa
kita jas turi. Spalva sąlyginai priklauso ir nuo paviršiaus – ar jis
matinis, blizgus, nelygus ir t.t. Galų gale daiktai sudaro grupes, kurios
išdėstytos erdvėje ir tai taip pat veikia spalvas.
Pabandykime panagrinėti spalvų sąveikas. Truputis istorijos… Per
paskutiniuosius 150 metų daugybė spalvų teoretikų ir praktikų bandė
analizuoti spalvas bei tai, kaip mes jas priimam. Apžvelkime kai kurias
teorijas, kurios yra pripažintos ir mūsų laikais.
Ševlerio (1786 – 1889 m. gamyklos, gaminančios dažus Paryžiuje,
direktorius. Galima sakyti padėjo pradmenis spalvų mokslui) teorijos:
1. Ryškios, kontrastingos spalvos, paimtos protingomis
proporcijomis nekeičia savo atspalvio. Atvirkščiai, jos viena kitą
paryškina. O paimtos smulkiomis dalimis ir chaotiškai išmėtytos erdvėje
sukuria naują, gan nemalonią spalvą.
[pic]
2. Spalvos, esančios šalia spalvų rate, turi tendenciją maišytis
ir kurti naują spalvą.
[pic]
Vilhelmas von Bezoldas. XIX a. audinių dizaineris, pastebėjęs, kad
pakeitus nors vieną piešinio spalvą, piešinys pasikeičia kartais
neatpažįstamai.
Pavyzdyje matome, kaip pakeitus fono spalvą iš geltonos į juodą,
pasikeičia kai kurių spalvų dominavimas.
[pic] [pic]
Dar geriau matosi šis efektas šiuose paveikslėliuose, kur
pasikeičia tik juostelių spalva – iš mėlynos į geltoną. Spalvos vizualiai
visiškai pasikeičia.
[pic][pic]
Džozefas Albersas (1888 – 1976 m.). Pramoninio dizaino ir meno
akademijos narys. Skyrė ypatingą dėmesį spalvų supratimui bei įsisavinimui.
Teigė, kad priklausomai nuo aplinkos vieną ir tą pačią spalvą mes
suprantame, kaip atskirų atspalvių.
Pirmame pavyzdyje matome vadinamąjį „vampyro“ principą, kai
piešinys sudarytas iš 3 spalvų. Mes priimame 4 spalvas.
[pic]
Antrame viskas atvirkščiai – 3 spalvos priimamos kaip dvi.
[pic]
II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS
Didelę informacijos apie išorinį pasaulį dalį žmogus gauna jutimų
pagalba, 90% žinių- matymo pagalba. Supančius daiktus, žmones, peizažą,
galima identifikuoti ir nenaudojant spalvų- į pagalbą pasitelkiant formą,
judesį, tekstūrą, “šviesaus- tamsaus” sąvoką. Tačiau spalva gerokai
praplečia daiktų apibūdinimo spektrą. Kultūros antropologų tyrimai parodė,
kad maždaug 8% vyrų bei 0,5% moterų neskiria spalvų, fino- ugrų tautos
spalvų neskiria dar rečiau.
Tam, kad apsirastų spalvos pojūtis, šviesos impulsas regos organų
pagalba turi pasiekti mūsų smegenų regos centrą. Šviesa gali sklisti
tiesiogiai iš šviesą skleidžiančio objekto, pavyzdžiui, saulės ar dirbtinio
šaltinio; taip pat atsispindėti nuo šviesos neskleidžiančio objekto arba
prasiskverbti per šiuos objektus. Akies tinklainė priima konkretų šviesos
impulsą bei signalo ar impulso
pavidalu siunčia jį į smegenis.
Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų
sistema pas visus mus vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis
skiria apie 10 milijonų atspalvių. Akies obuolyje esančių fotoreceptorių
dėka mes matome atspalvius. Skirtingu stiprumu dirginant raudonai, žaliai
bei mėlynai spalvai jautrius kūgelius, atsiranda tam tikros chromatinės
spalvos pojūtis. Esant vienodiems impulsams, priklausomai nuo impulso
stiprumo mes matome achromatines spalvas- baltą, pilką arba juodą.
III. SPALVOS SUVOKIMAS
Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei pas
visus mus regos organų sistema veikia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų
pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas
akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo
filtrus Tik suvokimo proceso eigoje patirti įspūdžiai susilieja į vieningą
visumą.
Akies jautrumas nusakomas kaip mažiausio regos pojūčiui sukelti
reikalingo dirgiklio dydis. Akies jautrumas vystosi ir, priklausomai nuo
amžiaus, gali kisti. Senstant akies jautrumas trumpabangėms spalvoms
mažėja, vaikams gi violetinės ir mėlynos spalvos atrodo ryškesnės nei
pagyvenusiems žmonėms.
Yra žmonių, kurie ir garsus, raides bei datas mato spalvotai.
Kvapas, skonis ir skausmas taip pat gali sukelti spalvos pojūtį. Tokia
pojūčių asimiliacija vadinama sinestezija. Sinestezijos priežastys kol kas
nėra išaiškintos, bet nustatyta, kad šis reiškinys iš tikrųjų egzistuoja,
nėra viso labo vaizduotės vaisius. Surinkta daug įrodymų, patvirtinančių
jog visi vaikai iki metų amžiaus yra sineztikai. Tyrinėtojų manymu, pojūčių
asimiliacija pasitaiko vienam iš 2000 žmonių.
Dauguma mūsų neasimiliuoja pojūčių, bet vis tiek regėjimu