Vaistažolės – tai gydomųjų savybių turintys augalai , patys pirmieji vaistai žmonijos istorijoje. Žinoma virš 12000 jų rūšių. Reikalingiausius savo gyvenimui augalus žmogus sukultūrino, tačiau daug nauduoja ir laukinių, pvz. vaistinių augalų.
Medicinos tėvu laikomas Hipokratas augino apie 400 vaistažolių ir prieskoninių augalų rūšių. Į daugelį Europos vietų šių augalų atgabeno romėnai, kurie savo ruožtu gavo jų iš graikų. Daugelis žalumynų laikyti stebuklingais, jie vartoti per apeigas. Triumfuojantys Romos imperatoriai vaizduojami su lauro lapų vainikais ant galvos. Europoje ilgą laiką vaistažoles ir prieskoninius augalus augino ir vartojo vienuoliai. Daugiausia šių augalų buvo auginama XVI a. Turtingi žemvaldžiai užveisdavo didžiulius, sudėtingai išplanuotus daržus. XIX a. aromatinių ir vaistinių augalų auginta mažiau. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tuo metu kaip prieskoniai buvo auginamos ir vartojamos tik petražolės, šalavijai, čiobreliai ir mėtos. XX a. viduryje, išsiplėtus turizmui, daugelis žmonių susipažino su įvairių šalių virtuve ir naujai įvertino prieskoninius augalus. Dabar šie augalai vis dažniau vartojami kasdieniniam maistui paskaninti.
Vaistažolės auga miškuose, krūmuose, upių ir ežerų pakraščiuose, pelkėse, laukuose. Auginami vaistinė ramunė, pipirmėtė, vaistinis valerijonas, paprastasis kmynas, paprastasis raudonėlis, vaistinė medetka, vaistinė melisa ir kai kurie kiti. Gydomąsias vaistažolių savybes lemia veikliosios medžiagos. Jos kaupiasi visame augale arba tik kai kuriose jo dalyse.
Daugelis vaistinių augalų yra vitaminingieji – erškėtis, šaltalankis; kai kurie yra kartu ir nuodingi – rusmenė, pakalnutė, kelminis papartis, prieskoniniai- čiobrelis, krapas, kmynas, petražolė. Vaistiniai augalai nuo seno vartojami medicinoje, ypač liaudies. Iš vaistinių augalų bei jų mišinių gaminami nuovirai, ištraukos, užpilai, sultys, milteliai, tabletės, tepalai. Daromos vaistinių augalų ir jų mišinių gydomosios vonios, inhaliacijos, pavilgai, kokteiliai. Vaistinių augalų preparatai yra mažiau kenksmingi už cheminius, rečiau sukelia alergiją. Bet yra vaistinių augalų , kurie yra nuodingi , pvz.:Adonis pavasarinis, aguona daržinė, durnaropė, pakalnutė, papartis miškinis, rūta žalioji, karklavijas ir kiti.
Lietuvoje auga apie 570 rūšių vaistinių augalų. O lietuvių liaudies medicina gydymui naudojo daugiau kaip 500 vaistinių augalų. Vilniaus kraštas ypač turtingas vaistažolių įvairove. Vaistiniai augalai renkami įvairiose augimvietėse : pievose, dirvonuose, pakelėse, vandens baseinuose bei miškuose.
Pradėjus sausinti pelkės, natūralias pievas, kirsti krūminus, eksploatuoti durpynus, sumažėjo juose augančių augalų rūšių, tarp jų ir vaistinių (balinio ajero, trilapio pupalaiškio, skėtines širdažolės, mėlynojo palemono ir kt.). Daugelis vaistažolių yra javų bei daržų piktžolės. Keliant žemdirbystės kultūra, nyksta rugiagėlė, pelkinis pūkelis, paprastoji kraujažolė, dirvinė našlaitė, dirvinis asiūklis, lakišius, ankstyvasis šalpusnis, gysločiai, ir daugelis kitų vaistinių augalų, beveik išnaikintos vaistinės ramunės augimvietės. Dėl pušynų rekonstrukcijos sparčiai mažėja miltinės arklauogės, paprastojo čiobrelio, paprastojo kadagio, smiltyninio šlamučio, paprastojo šaltekšnio, paprastojo putino ištekliai. Nemažai vaistinių augalų sunaikinama, netinkamai juos renkant . Daug vaistažolių sunaikina herbicidai ir kitos kenksmingos cheminės medžiagos.
Labai daug vaistingųjų žolelių auga natūralioje gamtoje. Reikėtų paminėti jog rinkti augalus galima tik ekologiškai švariose vietose ir nenuskinti daugiau nei trečdalio renkamos medžiagos. Kitaip augalas gali žūti.