Vartojimas santaupas ir investicijos
5 (100%) 1 vote

Vartojimas santaupas ir investicijos

VIEŠOJI ĮSTAIGA VAKARŲ LIETUVOS VERSLO KOLEGIJA

REKREACIJOS IR TURIZMO KATEDRA

REKREACIJOS IR TURIZMO VERSLO VADYBOS

DIENINIO SKYRIAUS

I KURSO STUDENTĖS GABIJOS ŠUTKUTĖS

VARTOJIMAS, SANTAUPOS IR INVESTICIJOS

(Makroekonomikos referatas)

Dėstytoja

asist.Daiva Viningienė

Klaipėda, 2007

TURINYS:

ĮVADAS 3

I. VARTOJIMAS 3

1. 1. Engelio kreivė 4

1. 2. Vartojimo funkcija 4

1. 3. Ryšys tarp disponuojamų pajamų ir vartojamų išlaidų bei santaupų . 5

1. 4. Skurdo riba 6

1. 5. Lorenco kreivė 6

1. 6. Vartotojo lūkesčiai ir gerovė 7

II. SANTAUPOS 8

2. 1. Taupymo paradoksas 8

III. INVESTICIJOS 9

3 .1. Investicijų pajamų multiplikatorius 11

3 .2. Invesaticijos ir santaupos 12

3 .3. Pagrindinės priklausomybės tarp santaupų ir investicijų 13

IŠVADOS 13

LITERATŪRA 14ĮVADAS

Kiekvienas iš mūsų yra vartotojas, mes perkame prekias ir paslaugas beveik kas dieną, todėl mes esame potecialūs vartotojai. Kiekvienas turime skirtingą pajamų kiekį, tai priklauso nuo uždirbmų pinigų kiekio, todėl mes visi vartojame prekias ir paslaugas priklausomai nuo savo pajamų.

Referate norėčiau pakalbėti apie vartojima ir jo ryšį tarp pajamų, vartotojų lūkesčius ir gerovę, išanalizuoti Lorenco ir Engelio kreives, sužinosime kas yra santaupas ir taupymo paradoksą, investicijos ir investicijų multiplikatorius.

I. VARTOJIMAS

Tai namų ūkio išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti, įskaitant ir ilgo laikotarpio vartojimo prekių įsigyjimą – automobilį, nekilnojamąjį turtą.

Vartojimas nėra pastovus, jis keičiasi. Tam įtaką daro daugelis veiksnių, pvz. šeimos tradicijos, skonis, polinkiai, pajamos, kuriomis vartotojas disponuoja. Vartojimas, nėra apibrėžtas, bet bendrus dėsningumus tarp vartojimo ir pajamų priklausomybės galima nustatyti.

1857m. E. Engelis, Prūsijos statistikos biuro direktorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius, paskelbė darbą, kuriame įrodė, kad kitoms sąlygoms nepakitus bendrosios pajamos ir pajamų dalis, išleidžiama maistui, yra atvirkščiai priklausomos. Vėliau tai buvo pavadinta Engelio taisykle. Pajamų ir vartojimo funkcinę priklausomybę rodo Engelio kreivė (1.33).

1 pav. Engelio kreivė

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

1. 1. Engelio kreivė

Engelio kreivė rodo funkcinę priklausomybę tarp įvarių prekių (paslaugų), kurias galima įsigyti esant skirtingoms kainoms, kiekio. Engelio kreivės negalima tapatinti su pajamų ir vartojimo kreive, kuri rodo priklausomybę tarp dviejų prekių kiekio ir skirtingų pajamų dydžių. Ši kreivė atskleidžia šiuos vartojimo dėsningumus:

1. turint mažas pajamas, visos jos išlaidžiamos būtinosioms pragyvenimo reikmėms ( maisto produktams, drabužiams, mokesčiaims).

2. didėjant pajamoms, išlaidos maisto produktams taip pat didėja, tačiau iki tam tikros ribos, ir ne absoliučiai, o tik geresnės kokybės maisto produktams įsigyti. Analogiška padėtis ir įsigyjant drabužius. Dėl tos priežasties, pajamoms augant, maistui ir drabužiams skirtų išlaidų dalis mažėja. Taip stabilizuojasi dalis išlaidų, skirtų buičiai.

3. išlaidos nekilnojamajam turtui, pramogoms, laisvalaikiui, brangiai kainuojantiems daiktams didėjant pajamoms didėja didesnėmis proporcijomis, negu auga pajamos.

4. turtinga laikoma ta visuomenė, kuri turi turtingas laisvalaikio leidimo tradicijas.

Taigi pajamos tampa svarbiausiu vartojimo struktūros veiksniu (1.33).

Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo grinųjų (disponuojamų) pajamų. Kuo jos didesnės, tuo daugiau vartojama: šeimos, turinčios didesnes pajamas, vartoja daugiau nei šeimos su mažesnėmis pajamomis, o kraštuose, kur didesnės nacionalinės pajamo, aukštesnis ir vartojimo lygis. Šis pajamų ir vartojimo išlaidų ryšys yra vartojimo funkcija (4.108).

1. 2. Vartojimo funkcija

Vartojimo funkcija (C – consumpption function) – vartojimo apimties priklausomybė nuo disponuojamų pajamų.

C = f (Y);

čia C – vartojimas;

Y – disponuojamos pajamos.

Ribinis polinkis vartoti (c- marginal propencity to consume) – vartojimo prieaugis, disponuojamoms pajamoms padidėjus vienu vienetu.

c – dydis, kuriuo padidėja vartojimo apimtis, grynosioms asmeninėmis pajamomis išaugus vienu vienetu, c didesanis uz nulį mažesnis už vienetą.

a – autonominis vartojimas, a yra didesnis už nulį (4.108).

2 pav.Vartojimo funkcija

Šaltinis: KUT. 2003. Makroekonomika. Kaunas

1. 3. Ryšys tarp namų ūkio disponuojamų pajamų ir vartojamų išlaidų bei santaupų .

3 pav

.

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

45 laipsnių tiesė rodo, kad proporcingai didėjant pajamoms tolygiai didėja ir vartojimas. Taškas A rodo, kad suvartojama daugiau, negu disponuojama pajamomis. Todėl yra gyvenama skoln. Ir tik taške B įvyksta lūžis tarp disponuojamų pajamų ir vartojimo. Suvartojama mažiau, todėl pradedama taupyti. Nuo taško E iki E1 – santaupų apimtis (1.36).

1. 4. Skurdo riba

Norėdami nustatyti, ar šeima gyvena turtingai, ar skurdžiai, ekonomistai vartoja vadinamąjį apibūdinima skurdo riba. Remiantis juo, nurodomas pajamų dydis, kuriam mažėjant šeima pakliūva
į skurdo pinkles. Lietuvoje skurdo ribą apibūdina toks rodiklis, kaip minimalus gyvenimo lygis – MGL. Skurdo riba nėra pastovi, todėl laikui bėgant ir kintant ekonominėms bei socealinėms šalies gyvenimo sąlygoms MGL keičiasi (1.34).

JAV šeimų pasiskirstymas pagal pajamų lygį

 Neturtingos šeimos (20proc. šeimų)

 Šeimos priklausančios vidutinei klasei (60 proc. šeimų)

 Turtingos šeimos (20proc. šeimų)

1. 5. Lorenco kreivė

Analizuojamt pajamų neligybę naudojama Lorenco kreivė, vaizduojanti šeimų pasiskirstymą pagal pajamas, ja remaiamsi socealinei nelygybei parodyti.

4 pav. Lorenco kreivė

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

Kuo daugiau Lorenco kreivė nutolusi į dešinę nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo pajamų pasiskirstymas nevienodesnis ir atvirkščiai. Ekonomistai, nagrinėdami pajamų paskirstymo dėsningumus, nurodo keturias svarbiausias Lorenco krevės savybes:

1. kreivės pradžia sutampa su nuline reikšme, nes nulinis šeimų skaičius gauna nulines pajamas;

2. kreivė visada pasibaigia viršutiniame dešiniajame apibrėžto ploto kampe, kuriame 100% šeimų pasidalija 100% pajamu;

3. jeigu pajamos būtų paskirstomos absoliučiai po lygiai. Lorenco kreivė sutaptų 45 procentų kampu pasvirusia tiese (punktyrinė linija). Tuomet tai reikštų kad, 20% šeimų gauna 20% pajamų, 50% šeimų gauna 50% pajamų ir t.t.

4. Lorenco kreivė atspindi realią ekonominę padėtį, pasislenka žemyn nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo parodydama esamų pajamų pasiskirstymo netolygumus.

Plotas (pilkas) tarp Lorenco kreivės ir absoliučios lygybės tiesės rodo skirtumus tarp siekiamos ir realios padėties pajamų paskirstymo atžvilgiu. Šis plotas vadinamas nacionalinių pajamų diferenciacija (1.35).

1. 6. Vartotojo lūkesčiai ir gerovė

Vartotojo gerovė – tai materialinio ar finansinio turto kainų kitimas. Kuo daugiau turto sukaupia namų ūkai, tuo didesnės vartojimo išlaidos ir mažesnės taupymo. Namų ūkio turtą sudaro nekilnojamasis turtas (namai, mašinos, buitinė technika ir kitos ilgalaikio naudojimo priemonės), piniginės lėšos (gryni pinigai, akcijos, obligacijos, draudimo poliusai, pensijos, santaupos). Namų ūkio turtas kaupiamas didinant vartojimą. Kuo didesnis sukauptas turas, tuo mažesnis noras taupyti. Jei kurių nors aktyvų realioji vertė staigiai krinta, tai vartotojo gerovė mažėja. Vartotojai savo gerovę stengiasi gražinti, didinami taupymą. Jei taupymas augs, tai vartojimo išlaidos mažės ir atyvirkščiai.

Lūkesčiai. Namų ūkio lūkesčiai, susiję su piniginėmis pajamomis, su kainomis ir prekių gausa, gali turėti įtakos einamosioms vartojimo išlaidoms ir taupymui. Jei laukiamas kainų padidėjimas ir prekių trūkumas, tai vartojimo išlaidos didėja, taupymo – mažėja. Atvirkščiai, laukiamas kainų mažėjimas vartotojus skatina mažinti vartojima ir padidinti taupymą (4.115).

II. SANTAUPOS

Disponuojamų pajamų dalis, kuri nėra vartojama. Santaupos taip pat garantuoja pajamų ir vartojimo didinimą perspektyvoje (ligos, nedarbo atveju). Santaupos kaip ir vartojimas keičiasi nevienoda. Turtingi, t.y. didesnes pajamas turintys žmonės taupo daugiau negu neturtingi ne tik absoliučiai, bet ir didesniu lyginamuoju svoriu, lyginant su pajamomis. Neturtingi iš viso netaupo (1.35).

Atskiro žmogaus požiūriu, taupesnis sutaupo daugiau ir tampa turtingesnis, o visai visuomenei daugiau taupant, gamybos apimtis ir santaupos sumažėja. Taigi atskiro žmogaus požiūriu tai privalumas, o visuomenės – blogybė, nes neigaimai paveikia gamybos ir gyventojų užimtumo apimtis (4.155).

Santaupos taip pat yra investicijų pagrindas. Negalima taupyti dėl taupymo, nes tokiu atveju pradeda veikti taupymo paradoksas (1.35).

2. 1. Taupymo paradoksas

Taupymo paradoksas – namų ūkių pastangos daugiau taupyti mažina nacionalines pajamas ir pakerta taupymo galimybes ateityje (4.153).

5 pav. Taupymo paradoksas, esant autonominėms investicijoms

Šaltinis: KUT. 2003. Makroekonomika. Kaunas

Tarkime, S1 kreivė rodo pradinį santaupų lygį. Kreivių I ir S1 susikirtimo taškas rodo nacionalinių pajamų pusiausvyros lygį Y1 ir taupymo lygį S1. Padidėjus namų ūkių santaupoms, tiesė S1 pasislinks į padėtį S2. Sumažėjęs vartojimas nesukelia investicijų prieaugio, todėl investicijų tiesė I nepakeis padėties (priešingu atveju I pasislinktų iki punktyrinės linijos I1). Padidėjusios santaupos sugriaus pusiausvyrą. Santaupų perteklius (E1, F), palyginti su numatytomis investicijomis, sukels prekių atsargų augimą ir paskatins gamintojus mažinti gamybą. Pusiausvyra susidarys taške E2. kuris rodo, kad santaupų lygis sumažėjo iki pradinio S1 lygio, nes sumažėjo santaupų šaltinis – nacionalinės pajamos iki Y2. Atsiradęs autonominių investicijų trūkumas I , būtinas pusiausvyrai palaikyti nacionalinių pajamų lygyje Y1, sumažino nacionalines pajamas multiplikuotai: Y > I (4.154).

Taupymo paradoksas rodo, kad makroekonomikos analizės lygio išvados apie ekonomiką kaip visumą skiriasi nuo išvadų mikroanalizės lygio, t.y. kas teisinga atskiro individo požiūriu, nebūtinai tinka visai ekonomikai (4.155).

Taupymos paradoksas taip pat yra makroekonominė situacija, kai pasiekus visuomenėje aukštus ekonominio lygio tempus, polinkis
taupyti didėja, o tai mažina einamąjį vartojią. Sumažėjus vartojimui, sumažėja nacionalinės pajamos bei invesicijos, kurios kitame cikle jau nebeužtikrina ekonominiam augimui reikaimų kaupimo tempų. Todėl santaupos privalo būti ekvivalentiškos investicijoms (1.35).

III. INVESTICIJOS

Investicijos – visa tai kas bus naudojama ateityje (1.36).

Tiek žmonių, tiek ūkio subjektų gyvenime būna momentų, kai uždirbama daugiau negu išleidžiama ir kai reikia išleisti daugiau nei uždirbama. Tokiais atvejais galima taupyti arba reika skolintis.

Taupyti gailma tiesiog laikant ir kaupiant grynus pinigus, bet tada ateityje jų bus tiek pat, kiek laikyta, o blogiausiu atveju – jie netgi praras vertę dėl infliacijos. Arba gailma dabartinį pinigų suvartojimą iškeisti į didesnę jų sumą ateityje. Dabartinio pinigų suvartojimo atsisakymas dėl galimybės daugiau vartoti ateityje yra priežastis taupyti. O tai, kas su santaupomis daroma tam, kad būtų galima daugiau vartoti ateityje, yra investavimas. Tie, kas nori daugiau vartoti dabar, turi būti pasiryžę ateityje gražinti daugiau negu pasiskolino.

Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest“, reiškenčio “įdėti”. Investuotojas yra subjektas, kuris investuoja lėšas į kokį nors investavimo objektą, tikėdamasis uždirbti. Investitorius – fizinis, arba juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teise įsigyjęs arba turintis vertybinių popierių. Anksčiau žodis „investor“ į lietuvių kalbą buvo mėginamas versti kaip „investitorius“, „investorius“, tačiau dabar Lietuvos finansų rinkoje tarp profesionalų beveik išimtinai vartojamas terminas „investuotojas“ (2.270).

Bendrąja prasme investavimas reiškia tikro dabartinio vartojimo atsisakymą dėl ateities vartojimo. Santaupos skiraisi nuo investicijų tuo, kad jos reiškia tik praleistą vartojimą. Griežtai ekonomine prasme investicijos reiškia naujų kapitalo prekių sukūrimą, skirtingai nuo vartojimo prekių gamybo. Investicijų išlaidoms naudojamos santaupos.

Praporcija tarp ateities ir dabrties pinigų srauto vadinam grynąja palūkanų norma arba grynąja pinigų laiko verte. Rinkose ši palūkanų norma nusistato lyginant investuoti skirtas santaupas su skolinimosi poreikiu. Pavyzdžiui, jei investuotojas skolina metams 100LTL ir tikisi atgauti 104LTL, tai grynoji palūkanų norma (pinigų laiko vertė) bus 4proc.

Tokiu būdu investuotojas atsisako 100LTL vertės dabartinių prekių ir paslaugų vartojimo dėl 104LTL vertės prekių ir paslaugų vartojimo ateityje. Taip būtų, jei kainos ekonomikoje liktų tos pačios. Jeigu laukiame prekių ir paslaugų brangimo, tai investuotojas tikisi papildomos kompensacijos už tą brangimą. Jei, pavyzdžiui, tikimasi 2 proc. brangimo, tai investuotojas pridės tą procentą prie grynosios palūkanų normos, ir tai šiuo atveju bus ne 4 proc., bet 6 proc. Ši palūkanų norma vadinama nominalia nerizikinga palūkanų norma. Be to, ne visada investuotojas gali būti visiškai garantuotas, kad atgaus investicijas ateityje. Dėl to jis reikalaus kompensacijos už riziką – rizikos premijos. Skirtingų investicijų objektų rizikos premijos ir reikalaujamas pelningumas skiriasi.

Taigi investiciją gaila apibūdinti kaip dabartinių lėšų atidėjimą tam tikram laikotarpiui, greta atidėtų lėšų siekiant gauti kompesaciją už lėšų atidėjimo laikotarpį, planuojamą infliacijos normą ir lėšų atgavimo ateityje riziką.

Skirtingi investuotojai už investuotus pinigus nori gauti skirtingas juos tenkinančias kompensacijas. Tai vadinama reikalaujamu pelningumu (2.270).

Investicijų paklausą lemia ne tik pajamos, bet ir kiti, su pajamomis susiję veiksniai:

 Verslo mokesčiai: jų padidinimas mažina pelningumą.

 Gamybos priemonių įsigyjomo ir eksportavimo kaštai: kuo jie didesni, tuo pelno

norma mažesnė.

 Techninė pažanga.

 Turimas pagrindinis kapitalo kiekis.

 Laukiama perspektyva.

3 .1. Investicijų pajamų multiplikatorius

Investicijų pajamų multiplikatorius (IMP) (skiriami investicijų, pinigų vartojimo, biudžeto, užimtumo, valstybinio vartojimo, mokesčių , eksporto multiplikatoriai. Čia mes nagrinėsime išimtinai tik pirmąjį ) teorija – svarbi J. M. Keynso makroekonominio regulaivimo teorijos dalis. Visų investicijų tikslas – tai laukiami investicijų rezultatai. Paprastai išskiriami 4 investicijų tikslai:

 augimas;

 augimas ir pajamos;

 pajamos ir augimas;

 pajamos, augimas ir stabilumas.

Investicijų pajamų multiplikatorius kaip tik ir atspindi šiuos investicijų tikslus, t.y. poveikį, kurį daro investicijos gamybos apimčiai, užimtumui, nacionalinių pajamų augimui. Multiplikatorius yra koeficientas, rodantis tam tikrą kiekytbinį santykį tarp dviejų kintamų ekonominių dydžių, susijusių tarpusavyje funkcine priklausomybe

; arba , kur

Im – investicijų multiplikatorius,

NP – nacionalinio produkto pokytis,

I – investicijų pokytis

IMP teoriją J.M. Keyns sieja su valstybinėmsi investicijomis. Tarkime Im artimas 1. Investicinės išlaidos padidiėja 80 mlrd. dol., tuomet veikiant investicijų pajamų multiplikatoriui BNP išauga nuo 2000 mlrd. iki 2400 mlrd. dol. Ir investicijų
bus lygus

Tai galima pavaizduoti garafiškai (1.38).

6 pav. Investicijų multiplikatoriaus efektas

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

3 .2. Invesaticijos ir santaupos

Klasikinės krypties ekonomistai teigia, kad kainų mechanizmas sureguliuos pageidautinas investicijas ir santaupas, esant visiškam užimtumui. Šiame mechanizme pagrindine kaina reikėtų laikyti palūkanų normą. Pastaroji išreiškia atlyginimą, kurį gauna taupytojai. Be to, palūkanų norma reiškia kainą, kurią verslininkai moka už pasiskolintus pinigus, panaudojamus statybų ar kitų investicinių projektų finansavimui (3.168).

7 pav. Santaupos ir investicijos pagal klasikinę toeriją.

Šaltinis: Wannacott, P. 1998. Makroekonomika. Kaunas

Svu kreivė rodo, kiek bus sutaupyta, esant įvairioms palūkanų normoms, prie visiško užimtumo. Kreivė I* rodo, kiek verslininkai pasiskolins pinigų savo investicinių projektų finansavimui, esant įvairioms palūkanų normoms. Klasikinės krypties ekonomistai teigė, kad jei santaupos viršija investicinę paklausą, tai palūkanų norma kris, kol susilygins santaupos ir investicijos, nepasiekiant didelio nedarbo.(3.168)

Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, pageidautinos investicijos nepasiekia santaupų lygio. Pinigų taupytojai sutelkia didelius fondus. Jie nori įsigyti vertybinių popierių ar kitų aktyvų, kurie uždirba pinigus, ir todėl linkę nustatyti mažesnias palūkanų normas. Krentant palūkanoms verslininkai gali pigiau paskolinti. Jie linkę daugiau investuoti. Kitaip sakant, pageidautinos investicijos didėja. Palūkanų norma ir toliau krenta, kol pageidautinos investicijos ir santaupos susilygina, kaip tai parodyta 7 pav. Pasiekiams visiškas užimtumas (3.169).

3 .3. Pagrindinės priklausomybės tarp santaupų ir investicijų

Jos išreiškiamos tokiomis lygybėmis:

 Pajamos = vatojimo išlaidos + santaupos

 Gamyba = vartojimo reikmenų gamyba+investicijos

 Bendrosios pajamos = bendroji gamybos vertė

 Vartojimo išlaidos = vartojimo reikmenų gamyba

 Santaupos = investicijos

IŠVADOS

Turtingesni žmonės savo pajamas visas neišleidžia prekių ir paslaugų pirkimui, tada tie pinigai, kurie yra neskirti vatojimui atidedami taupymui (ateities vartojimui). Norint, kad pinigai skirti taupymui augtų juos galime investuoti, tokiu būdu mes gautume palūkanas ateityje. Taigi, vartoijmas, santaupos ir investicijos yra neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo.



LITERATŪRA

1. Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

2. Kancevičius, G. 2006. Finansai ir investicijos. Kaunas

3. Wannacott, P. 1998. Makroekonomika. Kaunas

4. KUT. 2003. Makroekonomika. Kaunas

VIEŠOJI ĮSTAIGA VAKARŲ LIETUVOS VERSLO KOLEGIJA

REKREACIJOS IR TURIZMO KATEDRA

REKREACIJOS IR TURIZMO VERSLO VADYBOS

DIENINIO SKYRIAUS

I KURSO STUDENTĖS GABIJOS ŠUTKUTĖS

VARTOJIMAS, SANTAUPOS IR INVESTICIJOS

(Makroekonomikos referatas)

Dėstytoja

asist.Daiva Viningienė

Klaipėda, 2007

TURINYS:

ĮVADAS 3

I. VARTOJIMAS 3

1. 1. Engelio kreivė 4

1. 2. Vartojimo funkcija 4

1. 3. Ryšys tarp disponuojamų pajamų ir vartojamų išlaidų bei santaupų . 5

1. 4. Skurdo riba 6

1. 5. Lorenco kreivė 6

1. 6. Vartotojo lūkesčiai ir gerovė 7

II. SANTAUPOS 8

2. 1. Taupymo paradoksas 8

III. INVESTICIJOS 9

3 .1. Investicijų pajamų multiplikatorius 11

3 .2. Invesaticijos ir santaupos 12

3 .3. Pagrindinės priklausomybės tarp santaupų ir investicijų 13

IŠVADOS 13

LITERATŪRA 14ĮVADAS

Kiekvienas iš mūsų yra vartotojas, mes perkame prekias ir paslaugas beveik kas dieną, todėl mes esame potecialūs vartotojai. Kiekvienas turime skirtingą pajamų kiekį, tai priklauso nuo uždirbmų pinigų kiekio, todėl mes visi vartojame prekias ir paslaugas priklausomai nuo savo pajamų.

Referate norėčiau pakalbėti apie vartojima ir jo ryšį tarp pajamų, vartotojų lūkesčius ir gerovę, išanalizuoti Lorenco ir Engelio kreives, sužinosime kas yra santaupas ir taupymo paradoksą, investicijos ir investicijų multiplikatorius.

I. VARTOJIMAS

Tai namų ūkio išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti, įskaitant ir ilgo laikotarpio vartojimo prekių įsigyjimą – automobilį, nekilnojamąjį turtą.

Vartojimas nėra pastovus, jis keičiasi. Tam įtaką daro daugelis veiksnių, pvz. šeimos tradicijos, skonis, polinkiai, pajamos, kuriomis vartotojas disponuoja. Vartojimas, nėra apibrėžtas, bet bendrus dėsningumus tarp vartojimo ir pajamų priklausomybės galima nustatyti.

1857m. E. Engelis, Prūsijos statistikos biuro direktorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius, paskelbė darbą, kuriame įrodė, kad kitoms sąlygoms nepakitus bendrosios pajamos ir pajamų dalis, išleidžiama maistui, yra atvirkščiai priklausomos. Vėliau tai buvo pavadinta Engelio taisykle. Pajamų ir vartojimo funkcinę priklausomybę rodo Engelio kreivė (1.33).

1 pav. Engelio kreivė

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

1. 1. Engelio kreivė

Engelio kreivė rodo funkcinę priklausomybę tarp įvarių prekių (paslaugų), kurias galima įsigyti esant skirtingoms kainoms, kiekio. Engelio kreivės negalima tapatinti su pajamų ir vartojimo kreive,
rodo priklausomybę tarp dviejų prekių kiekio ir skirtingų pajamų dydžių. Ši kreivė atskleidžia šiuos vartojimo dėsningumus:

1. turint mažas pajamas, visos jos išlaidžiamos būtinosioms pragyvenimo reikmėms ( maisto produktams, drabužiams, mokesčiaims).

2. didėjant pajamoms, išlaidos maisto produktams taip pat didėja, tačiau iki tam tikros ribos, ir ne absoliučiai, o tik geresnės kokybės maisto produktams įsigyti. Analogiška padėtis ir įsigyjant drabužius. Dėl tos priežasties, pajamoms augant, maistui ir drabužiams skirtų išlaidų dalis mažėja. Taip stabilizuojasi dalis išlaidų, skirtų buičiai.

3. išlaidos nekilnojamajam turtui, pramogoms, laisvalaikiui, brangiai kainuojantiems daiktams didėjant pajamoms didėja didesnėmis proporcijomis, negu auga pajamos.

4. turtinga laikoma ta visuomenė, kuri turi turtingas laisvalaikio leidimo tradicijas.

Taigi pajamos tampa svarbiausiu vartojimo struktūros veiksniu (1.33).

Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo grinųjų (disponuojamų) pajamų. Kuo jos didesnės, tuo daugiau vartojama: šeimos, turinčios didesnes pajamas, vartoja daugiau nei šeimos su mažesnėmis pajamomis, o kraštuose, kur didesnės nacionalinės pajamo, aukštesnis ir vartojimo lygis. Šis pajamų ir vartojimo išlaidų ryšys yra vartojimo funkcija (4.108).

1. 2. Vartojimo funkcija

Vartojimo funkcija (C – consumpption function) – vartojimo apimties priklausomybė nuo disponuojamų pajamų.

C = f (Y);

čia C – vartojimas;

Y – disponuojamos pajamos.

Ribinis polinkis vartoti (c- marginal propencity to consume) – vartojimo prieaugis, disponuojamoms pajamoms padidėjus vienu vienetu.

c – dydis, kuriuo padidėja vartojimo apimtis, grynosioms asmeninėmis pajamomis išaugus vienu vienetu, c didesanis uz nulį mažesnis už vienetą.

a – autonominis vartojimas, a yra didesnis už nulį (4.108).

2 pav.Vartojimo funkcija

Šaltinis: KUT. 2003. Makroekonomika. Kaunas

1. 3. Ryšys tarp namų ūkio disponuojamų pajamų ir vartojamų išlaidų bei santaupų .

3 pav

.

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

45 laipsnių tiesė rodo, kad proporcingai didėjant pajamoms tolygiai didėja ir vartojimas. Taškas A rodo, kad suvartojama daugiau, negu disponuojama pajamomis. Todėl yra gyvenama skoln. Ir tik taške B įvyksta lūžis tarp disponuojamų pajamų ir vartojimo. Suvartojama mažiau, todėl pradedama taupyti. Nuo taško E iki E1 – santaupų apimtis (1.36).

1. 4. Skurdo riba

Norėdami nustatyti, ar šeima gyvena turtingai, ar skurdžiai, ekonomistai vartoja vadinamąjį apibūdinima skurdo riba. Remiantis juo, nurodomas pajamų dydis, kuriam mažėjant šeima pakliūva į skurdo pinkles. Lietuvoje skurdo ribą apibūdina toks rodiklis, kaip minimalus gyvenimo lygis – MGL. Skurdo riba nėra pastovi, todėl laikui bėgant ir kintant ekonominėms bei socealinėms šalies gyvenimo sąlygoms MGL keičiasi (1.34).

JAV šeimų pasiskirstymas pagal pajamų lygį

 Neturtingos šeimos (20proc. šeimų)

 Šeimos priklausančios vidutinei klasei (60 proc. šeimų)

 Turtingos šeimos (20proc. šeimų)

1. 5. Lorenco kreivė

Analizuojamt pajamų neligybę naudojama Lorenco kreivė, vaizduojanti šeimų pasiskirstymą pagal pajamas, ja remaiamsi socealinei nelygybei parodyti.

4 pav. Lorenco kreivė

Šaltinis: Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika. Klaipėda

Kuo daugiau Lorenco kreivė nutolusi į dešinę nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo pajamų pasiskirstymas nevienodesnis ir atvirkščiai. Ekonomistai, nagrinėdami pajamų paskirstymo dėsningumus, nurodo keturias svarbiausias Lorenco krevės savybes:

1. kreivės pradžia sutampa su nuline reikšme, nes nulinis šeimų skaičius gauna nulines pajamas;

2. kreivė visada pasibaigia viršutiniame dešiniajame apibrėžto ploto kampe, kuriame 100% šeimų pasidalija 100% pajamu;

3. jeigu pajamos būtų paskirstomos absoliučiai po lygiai. Lorenco kreivė sutaptų 45 procentų kampu pasvirusia tiese (punktyrinė linija). Tuomet tai reikštų kad, 20% šeimų gauna 20% pajamų, 50% šeimų gauna 50% pajamų ir t.t.

4. Lorenco kreivė atspindi realią ekonominę padėtį, pasislenka žemyn nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo parodydama esamų pajamų pasiskirstymo netolygumus.

Plotas (pilkas) tarp Lorenco kreivės ir absoliučios lygybės tiesės rodo skirtumus tarp siekiamos ir realios padėties pajamų paskirstymo atžvilgiu. Šis plotas vadinamas nacionalinių pajamų diferenciacija (1.35).

1. 6. Vartotojo lūkesčiai ir gerovė

Vartotojo gerovė – tai materialinio ar finansinio turto kainų kitimas. Kuo daugiau turto sukaupia namų ūkai, tuo didesnės vartojimo išlaidos ir mažesnės taupymo. Namų ūkio turtą sudaro nekilnojamasis turtas (namai, mašinos, buitinė technika ir kitos ilgalaikio naudojimo priemonės), piniginės lėšos (gryni pinigai, akcijos, obligacijos, draudimo poliusai, pensijos, santaupos). Namų ūkio turtas kaupiamas didinant vartojimą. Kuo didesnis sukauptas turas, tuo mažesnis noras taupyti. Jei kurių nors aktyvų realioji vertė staigiai krinta, tai vartotojo gerovė mažėja. Vartotojai savo gerovę stengiasi gražinti, didinami taupymą. Jei taupymas augs, tai vartojimo išlaidos mažės ir atyvirkščiai.

Lūkesčiai. Namų ūkio lūkesčiai, susiję su piniginėmis pajamomis, su kainomis
prekių gausa, gali turėti įtakos einamosioms vartojimo išlaidoms ir taupymui. Jei laukiamas kainų padidėjimas ir prekių trūkumas, tai vartojimo išlaidos didėja, taupymo – mažėja. Atvirkščiai, laukiamas kainų mažėjimas vartotojus skatina mažinti vartojima ir padidinti taupymą (4.115).

II. SANTAUPOS

Disponuojamų pajamų dalis, kuri nėra vartojama. Santaupos taip pat garantuoja pajamų ir vartojimo didinimą perspektyvoje (ligos, nedarbo atveju). Santaupos kaip ir vartojimas keičiasi nevienoda. Turtingi, t.y. didesnes pajamas turintys žmonės taupo daugiau negu neturtingi ne tik absoliučiai, bet ir didesniu lyginamuoju svoriu, lyginant su pajamomis. Neturtingi iš viso netaupo (1.35).

Atskiro žmogaus požiūriu, taupesnis sutaupo daugiau ir tampa turtingesnis, o visai visuomenei daugiau taupant, gamybos apimtis ir santaupos sumažėja. Taigi atskiro žmogaus požiūriu tai privalumas, o visuomenės – blogybė, nes neigaimai paveikia gamybos ir gyventojų užimtumo apimtis (4.155).

Santaupos taip pat yra investicijų pagrindas. Negalima taupyti dėl taupymo, nes tokiu atveju pradeda veikti taupymo paradoksas (1.35).

2. 1. Taupymo paradoksas

Taupymo paradoksas – namų ūkių pastangos daugiau taupyti mažina nacionalines pajamas ir pakerta taupymo galimybes ateityje (4.153).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3714 žodžiai iš 7424 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.