TURINYS
ĮVADAS
I. Viešųjų bibliotekų įstatymai Lietuvoje
II. Viešųjų bibliotekų įstatymai ir jų raida Danijoje
III. Viešųjų bibliotekų įstatymai Norvegijoje
IV. Viešųjų bibliotekų įstatymai Suomijoje
V. Vięšųjų bibliotekų įstaymai Švedijoje
VI. Viešųjų bibliotekų įstatymai Islandijoje
VII. Viešųjų bibliotekų įstatymų Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse palyginimas
IŠVADOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS
ĮVADAS
Viešųjų bibliotekų veiklą turėtų pagrįsti įstatymai, užtikrinantys jos tęstinumą ir vietą valdžios struktūroje. Viešųjų bibliotekų įstatymų formos būna įvairios. Vienose šalyse ar regionuose jų veiklą reguliuoja specialūs viešųjų bibliotekų įstatymai, kitose – įstatymai apima įvairių tipų bibliotekas. Viešųjų bibliotekų įstatymai skiriasi ir reiškiamomis nuostatomis. Viešųjų bibliotekų įstatymų forma ir detalumas būna labai skirtingi, tai nulemia valdžios struktūrų variacijos.
Danija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Islandija pasaulio akyse yra vienas regionas, vadinamas Skandinavija, o tiksliau – Šiaurės šalimis. Turinčias skirtingą istoriją ir papročius penkias šalis jungia analogiška visuomenės struktūra, gyvenimo būdas, mąstysena, vertybės. Šiaurės šalių bibliotekos pasaulyje pripažįstamos kaip vienos iš geriausių. Tai ypač būdinga viešosioms bibliotekoms, kurios yra pagrįstos demokratijos, prieinamumo visiems ir kiekvienam, neribojant amžiaus, lyties, įsitikinimų, pažiūrų, rasės, tautybės ir kt., principais. Plačiai žinoma apie viešųjų bibliotekų populiarumą visuomenėje, stebina aukšti ir nuolat augantys veiklos rodikliai.
VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ ĮSTATYMAI DANIJOJE
Danijoje vyriausybė jau nuo 1882 m. skyrė nedideles sumas bibliotekų veiklai palaikyti. Danijoje viešųjų bibliotekų raidą paskatino ir 1909 m. įstatymu įkurta Vyriausybės viešųjų bibliotekų konsultanto tarnyba, tačiau didysis stimulas buvo 1920 m. įstatymas, davęs pradžią centrinių bibliotekų sistemai kurtis ir nustatęs taisykles valstybės subsidijoms gauti, derinant jas su vietos valdžios skirtomis lėšomis. Vyriausybės konsultanto tarnyba buvo transformuota į Valstybinę viešųjų bibliotekų inspekciją, kuri nuo 1936 m. kontroliuoja ir centrinių bibliotekų direktorių skyrimą. Ši inspekcija taip pat buvo įpareigota reguliuoti valstybės lėšų paskirstymą, konsultuoti bibliotekas, rūpintis bibliotekų statybomis. 1946 m. aktu buvo įsteigti du specialūs fondai, iš kurių vienas buvo skirtas naujiems projektams ir paslaugoms plėsti, o antras –autorių honorarams. Labai svarbus yra 1964 m. aktas , įvedęs privalomas bibliotekų paslaugas bendruomenėse. 1978 m. įstatymas perkėlė bibliotekų finansavimą municipalitetams. 1993 m. priimtas Viešųjų bibliotekų įstatymas numatė, kad grafysčių bibliotekas finansuoja valstybė, įteisiino neknyginių dokumentų komplektavimą ir išdavimą viešosiose bibliotekose, įgalino visas savivaldybes išlaikyti viešąsias bibliotekas, prieinamas suaugusiems ir vaikams, o viešąsias bibliotekas – bendradarbiauti su mokyklų bibliotekomis. Vyriausybė įsipareigojo išlaikyti bibliotekas tautinėms ir kultūrinėms mažumoms jų gyvenamuose arealuose, o Aklųjų biblioteka įpareigota teikti garsines knygas ir kitą specialią medžiagą viešosioms bibliotkoms, per kurias ji būtų prieinama neįgaliesiems.
2000 m. gegužės 4 d. Danijos parlamentas priėmė naują bibliotekų įstatymą. Įstatyme išryškėja naujas – išplėstinis bibliotekos – suvokimas. Biblioteka suvokiama ir kaip informacijos bei kultūros skleidimo fizinė (reali) vieta, ir kaip elektroninė biblioteka, kurioje paslaugos vartotojui siūlomos internetu, bibliotekininkui tiesiogiai nedalyvaujant. Įstatymas įvairiais būdais atspindi naują mąstymą. Pagrindinis naujo įstatymo tikslas – didinti viešosios bibliotekos galimybes spręsti informacijos ir kultūros politikos užduotis informacinėje visuomenėje. Naujas įstatymas nebereikalauja, kad viešosios bibliotekos direktorius būtų profesionalus bibliotekininkas. Manoma, kad kitų profesijų atstovai gali vadovauti bibliotekoms dėl to , kad didieji municipalitetai plečia savo veiklą, todėl vertinami ne tik profesiniai, bet ir vadybos
įgūdžiai. Ankstesniajame įstatyme buvo nurodyta, kad viešoji biblioteka turi būti prieinama kiekvienam nuolatiniam danijos gyventojui. Naujasis įstatymas nurodo, kad viešoji biblioteka turi būti prieinama kiekvienam – tiek jos patalps, tiek dokumentai. Dokumentų išdavimas, informacija ir konsultacija, kai bibliotekoje apsilankoma asmeniškai, yra nemokama. Bibliotekos neleis naudotis internetu susirašinėjimui elektroniniu paštu, IRC (tarptautinė dokumentinės informacijos perdavimo linija) pokalbiams, pirkimui, bankinių operacijų tvarkymui. Įstatymas suteikia lankstumo tarpbibliotekiniam abonementui. Ketinama padaryti jį prieinamą bet kurioje bibliotekoje, o ji pati turi nuspręsti iš kur gaus dokumentus, kurių pati neturi, bet kurių pageidauja skaitytojas. Apskrities bibliotekų struktūra taip pat turi būti lankstesnė. Įstatyme pabrėžta, kad valstybinės ir valstybės remiamos bibliotekos turi būti prieinamos visai visuomenei, jų veikla negali susiaurėti iki savo
apskrities ribų. Apskrities bibliotekų uždaviniai turi būtiapibrėžti veiklos sutartyse, kurias reikia suderinti su Danijos nacionalinės bibliotekos vadovybe ir municipalitetais. Bibliotekų bendras kataloga – bibliotek.dk – dabar bus pasiekiamas per internetą. Gyventojai iš savo namųkompiuteriu galės turėti prieigą prie bibliotekos ir ieškoti, nustatyti dokumento buvimo vietą, o ilgainiui – užsisakyti dokumentus, kurie galės būti skolinami iš bet kurios Danijos bibliotekos už tam tikrą numatytą 5 Danijos kronų už vienetą mokestį, tai daroma dėl bendros skaitytojų drausmės. Išplėstinei viešąjai bibliotekai suteikiama galimybė siūlyti ir specialias mokamas paslaugas. Biblioteka turi sukurti skaitytojų aptarnavimo taisykles, kuriose reikia numatyti, kaip bus nustatoma skaitytojų tapatybė, kuriam laikui bus skolinamos knygos, koks bus mokestis už tam tikras paslaugas.