Viskas apie finansus
5 (100%) 1 vote

Viskas apie finansus

1 TEMA. PINIGAI IR JŲ ESMĖ

1.1. PINIGŲ ATSIRADIMAS IR JŲ RAIDOS ISTORIJA

Pinigai nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kuriuo tepami tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.David Hume, XVIII a. filosofas

Pinigai yra vienas nuostabiausių žmogaus sukurtų istorinių išradimų. Pinigų kūrimo istorijoje atsispindi tautų istorija ir žmonijos kultūra. Pinigai yra svarbiausias mainų matas. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama kitų reikalingų prekių bei paslaugų.

Pinigų raidos istorija prasidėjo nuo mainų, jie tobulėjo ir plėtojosi per amžius ir per šį ilgą procesą buvo sukurti šiuolaikiniai pinigai – banknotai ir monetos.

Pinigų raida susideda iš šių etapų:

1. Pirmykščiai daiktiniai pinigai;

2. Pirmykščiai metaliniai pinigai;

3. Pirmykštės monetos;

4. Popieriniai pinigai;

5. Šiuolaikiniai elektroniniai pinigai.

Dėl pinigų atsiradimo ir pirmykščių pinigų visų autorių nuomonė yra vienoda. Jie teigia, kad senovėje prekių mainai iš pradžių buvo tiesioginiai – be pinigų. Tokie prekių mainai, kai prekę keisdavo į prekę, vadinami natūriniais mainais. Ši mainų rūšis buvo tarsi pinigų istorijos kūrimo pradžia. Natūriniai mainai buvo pakankami, kol rinkoje prekių pasirodydavo nedaug. Tačiau daugėjant rinkoje prekių, turėjo keistis ir mokėjimai (mainai) už jas.

Vyraujant natūriniams mainams ir atsiradus rinkoje daugiau prekių, buvo pastebimas prieštaravimas, nes mainai tapo labai sudėtingi. Aštrėjant šiam prieštaravimui, atsiranda įvairių prekių – gyvulių, žvėrių kailių, druskos, kavos pupelių, jūrų kriauklių, akmenų, kurie tapo pinigais. Pirmaisiais pinigais buvo tokios prekės, kurios atitiko šiuos reikalavimus:

1. Buvo pakankamai paplitusios prekės ir turėjo palyginti didelę bei nekintamą vertę;

2. Galėjo būti mainomos į kitas prekes.

Pirmenybę turėjo vartojimo prekės, nes išoriniai mainai buvo svarbesni už mainus bendruomenėje. Pirmiausiai atsiradusiuose mainuose tarp bendruomenių buvo pradėta keistis tiesioginio vartojimo daiktais. Per ilgus amžius skirtingos tautos yra laikiusios pinigais labai nevienodus daiktus. Tai priklausė nuo ekonominių, politinių, socialinių tautos gyvenimo sąlygų. Pirmiausia pasirenkant pinigus visa priklausė nuo ūkininkavimo būdo – medžioklės, gyvulininkystės, amatų, prekybos įsigalėjimo.

Fiziokratas Tiurgo (1727–1781) bene pirmasis mėgino klasifikuoti pirmykščius pinigus. Dabar galime juos suskirstyti į šias grupes:

1. Sraigių kaušai (kiaukutai). Jie buvo naudojami kaip papuošalas ir kaip pinigai. Visose Ramiojo vandenyno salose, bet ypač Bismarko salyne ir Karolinų salose, ilgą laiką kiaukutai buvo laikomi pinigais.

2. Audiniai. Tai buvo labai paplitęs pinigų matas. Senovės Vakarų Europoje audiniai buvo prilyginti auksui ir sidabrui. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai XX a. pr. naudojo audinius kaip vertės matą. Rytų Europos kraštai taip pat vartojo pinigus – audinius. Jais buvo mokamos duoklės, išperkami vergai.

3. Namų ruošos įrankiai. Pagal turėtą indų gausą buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes jie parodydavo, kiek žmonių savo namuose gali pavalgydinti indų savininkas. Kiti mainų daiktai, naudojami kaip pinigai, buvo bronzinės lėkštės, arba gangai. Ne tik indai atstodavo pinigus, jais būdavo įvairūs daiktai bei įnagiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenynų pakrančių žmonėms – meškerės.

4. Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigus atstodavo kailiai, kurie slavų tautų buvo vadinami odiniais pinigais. Daugelis tautų (Skandinavijos, Pabaltijo, Rusijos, Šiaurės Amerikos) plačiai kaip pinigus naudojo žvėrių kailius. Senovės skandinavai baudas mokėjo kailiais: už įžeidimą žodžiu – lapės, už smūgį – kiaunės, o už sužeidimą – sabalo kailiu. Kirgizai ilgą laiką vertindavo daiktus vilkų ir avių kailiais.

5. Galvijai. Visos klajoklių tautos pinigų verte naudodavo galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Daugelio šalių pinigų pavadinimas buvo glaudžiai siejamas su galvijų pavadinimais. Tai rodo, kad pinigų ir galvijų sąvokos buvo labai susijusios. Tautos, gyvenančios apie Viduržemio jūrą, turėjo vieną piniginį vienetą – jautį. Jis vėliau įsigaliojo visoje Vidurinėje Europoje ir Azijoje.

6. Vergai. Žmogus jau nuo seno buvo ne vien pirklys, bet ir prekybos objektas. Vergovės epochoje vergai buvo pelninga prekė ir pinigai. Vergai turėjo gerą paklausą, tat ir vergų prekyba buvo pelningas verslas. Vergai tapo daiktų vertės matu, nes už juos buvo galima nusipirkti įvairių daiktų. Vergų vyrų vertė, kaip pinigų, priklausė nuo jų sveikatos, amžiaus, specialybės. Labiausiai buvo vertinami stiprūs, tvirti, jauni vyrai, klasiniame pasaulyje brangiausiai mokėta už mokytus vergus arba šiaip už bet kurios srities specialistus. Vergės buvo labiau vertinamos pagal jaunumą ir grožį, negu pagal profesinio darbo gebėjimus.

7. Augalai. Daugelis augalininkystės produktų taip pat buvo tinkami kaip pinigai. Juos naudojo žemdirbyste besivertusios tautos. Pinigais buvo: rugiai, kukurūzai, kakavos pupelės, tabako lapai, ryžiai, pipirai, arbata,
cukrus, grūdai.

8. Arbata. Mongolijoje iki XX a. pinigais buvo laikomi supresuoti arbatos ir kai kurių laukinių augalų lapai. Jų plokštės svėrė iki 1,5 kg.

9. Kriauklės. Nuo seniausių laikų primityviausias papuošalų ir pinigų vertės matas buvo kriauklės. Plačiausiai naudotos kriauklės, randamos Indijos ir Ramiojo vandenyno salų seklumose. Jos buvo paplitusios Indijoje, Afrikoje, Amerikoje, Europoje, Ramiojo vandenyno salose.

10. Mineralai. Pinigus kai kur atstojo druskos gabalai. Druska buvo pinigai Abisinijoje (Etiopijoje) dar iki XX a. pradžios.

Be visų nurodytų pirmykščių pinigų, buvo daug įvairių kitų daiktų, kurie įvairiais laikais skirtinguose kraštuose buvo laikomi pinigais: panterų iltys, papūgų snapai, raudonos ir geltonos plunksnos, raudoni plaukai iš lapės paausio, plunksnelės, augančios prie vištų akių, kiaulių iltys, šunų, kengūrų ir delfinų dantų vėriniai, banginių dantys, karvių kaukolės, žmonių skalpai, beformiai mineralo nefrito gabalai, žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, opiumas.

Metalinių pinigų atsiradimas – antrasis pinigų raidos etapas. Metalai dėl savo gamtinių savybių labiausiai tinkami daryti pinigams. Visos metalo savybės tinkamos, kad jie taptų plačiai naudojamais daiktais. Žmogus lengvai galėjo įsitikinti, kad metalai negenda ir kad palyginti paprastomis techninėmis priemonėmis nesunku pakeisti metalų formą ir kartu jau panaudoti juos visai kitiems tikslams, negu jie buvo skirti, kai turėjo ankstesnį pavidalą. Jie tvirti, lengvai apdirbami, sunkiai sunaikinami, ilgai išlaiko savo vertę. Tokių ypatybių gali turėti ir kitos prekės, tačiau nei viena iš jų neturi visų natūrinių, fizinių, ekonominių ypatybių, būdingų metalams. Ši visuma ir nulėmė, kad brangieji metalai virto pasauliniais pinigais. Pinigams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, kadangi žmonija anksčiausiai pažino varį, geležį, sidabrą, auksą, tai šiems metalams buvo lemta tapti pirmiausia pinigais. Auksas, sidabras, elektronas (natūralus sidabro ir aukso mišinys) buvo brangiau įkainojami negu visi kiti metalai, nes jie turi tokių ypatingų savybių, kurių neturi kiti metalai. Ir todėl brangieji metalai tapo mainų reikmenimis.

Geležiniai pinigai buvo plačiai paplitę Spartoje. Yra manoma, kad geležiniai graikų pinigai buvo vinių pavidalo. Naujaisiais laikais geležis retai naudojama kaldinti žemo nominalo monetoms. Geležines monetas kaldino kaizerinė ir hitlerinė Vokietija, pakeisdama varį ir bronzą. Švininiai pinigai jau yra minimi antikos poetų. Masačuseto valstijoje smulkiems mokėjimams buvo naudojami švininiai šratukai. Švininius pinigus iki XX a. turėjo Birma.

Plečiantis mainams, tikraisiais pinigais tampa auksas ir sidabras. Manoma, kad auksas ir sidabras apie 2500 m. pr. m. e. virto pinigais Babilono žemėje. Naujaisiais amžiais auksas, kaip vertės matas ir pinigų sistemos pagrindas, įsitvirtino daugelyje šalių XIX a. antrojoje pusėje. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu daugelis valstybių aukso monetas išėmė iš apyvartos.

Taurieji metalai, palyginti su įprastomis prekėmis, kur kas geriau atitiko visas pinigams priskiriamas funkcijas ir tapo pinigais todėl, kad jie turi daug gerų natūralių savybių:

1. Yra tvirti ir negenda, nepraranda savo fizinių savybių;

2. Yra vienos rūšies;

3. Gali būti dalomi, smulkinami ir vėl sulydomi;

4. Yra reti ir nedaug sverdami turi didžiulę vertę;

5. Jų per metus padaugėja nedaug;

6. Jų laikymo ir pervežimo išlaidos nedidelės.

Pirmieji metaliniai pinigai nebuvo dabar mums įprastos monetų formos. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo gabalų, juostos, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių (aukso) pavidalo. Brangieji metalai, nors ir atitiko visas nustatytas pinigų pakaito ypatybes, tačiau jie nebuvo visai tinkami pakaitai ekonominiame gyvenime, nes:

1. Nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį;

2. Sunku buvo patikrinti metalo grynumą.

Siekiant išvengti svėrimo nepatogumų, brangieji metalai pradėti lydyti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Vėliau tie metalo gabalai buvo daromi su tam tikrais įkirtimais, kurie turėjo parodyti, kaip prireikus patogiausia juos skaldyti. Metalo gabalai, keičiant jų pavidalus, perėjo ilgą raidos etapą, kol virto tikromis monetomis. Metalo gabalai sunkino prekybą, nes reikėjo tuos gabalus ženklinti ir garantuoti jų tam tikrą svorį ir kokybę.

Terminas „moneta“ imtas vartoti vėliau, nei atsirado pirmosios monetos. Monetos išradimas buvo nepaprastai svarbus ekonominio vystymosi įvykis. Jos palengvino, sustiprino ir išplėtė vidaus ir išorinius ekonominius ryšius, o tai savo ruožtu paskatino gamybos raidą. Kadangi jos, būdamos vienodo svorio ir grynumo, turėjo vienodą vertę, nebereikėjo pinigų sverti, užteko tik suskaičiuoti. Be visų teigiamų savybių, monetos turėjo ir trūkumų:

1. Buvo griozdiškos, o tai sunkino ir brangino jų pervežimą ir saugojimą;

2. Kadangi monetos paprastai buvo nedidelės vertės, todėl buvo sunku suskaičiuoti stambias sumas;

3. Monetos susidėvi, patiriami dideli metalo nuostoliai.

Dėl šių priežasčių buvo siekiama metalinius pinigus pakeisti pigesniais.

Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai (618 –907 m.). Po
pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo naudoti auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis. Popierinius pinigus bet kada buvo galima laisvai iškeisti į metalinius. Kadangi popierinius pinigus buvo lengva suskaičiuoti, saugoti ir gabenti, jie vis labiau populiarėjo.

XX a. visavertės auksinės, sidabrinės monetos užleido vietą pinigams, padarytiems iš popieriaus. Jie yra tik auksinių pinigų pakaitalai. Galima skirti šiuos popierinių pinigų privalumus:

1. Nedidelės jų gamybos išlaidos gerokai mažesnės už nominalią vertę;

2 Svarbiausia pinigų perkamosios galios sąlyga – išlaikomas jų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė, kuri, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojamų pinigų kiekį.

Banknotai (bank note) – beprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižadėjimai – kreditiniai piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus, kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės. Svarbiausias banknotų ir popierinių pinigų skirtumas buvo bankų pasižadėjimas popierinius pinigus bet kuriuo laiku iškeisti į auksą. Auksines ir sidabrines monetas savininkai dažnai atiduodavo saugoti už palūkanas juvelyrams, auksakaliams, bankininkams. Bankininkai išrašydavo vekselius (skolos grąžinimo pasižadėjimus) – banknotus. Ilgainiui jie pradėjo cirkuliuoti kaip pinigai, o bankininkai įsitikino, kad pasilikę tam tikrų atsargų, dalį saugomo aukso bei sidabro gali paleisti į apyvartą, paskolinti už palūkanas.

Veikiant aukso standartui, didžiausia bėda yra tokia: negarantuojama, kad pinigų kiekis būtų pastovus ir pamatuotas. Esant aukso standartui, valiutų kursai yra fiksuoti. Buvo sukurta nauja fiksuotų valiutų kursų reguliavimo sistema, paremta ribotu kurso skirtumu nuo pariteto, t.y. kai valiutų kursai yra fiksuoti, bet šalims leidžiama juos reguliuoti.

Paritetas – vienos šalies piniginio vieneto santykis su kitos šalies piniginiu vienetu pagal jų vertei nustatytą aukso kiekį arba pagal jų perkamąją galią. Ši sistema pradėjo veikti 1944 m. ir buvo pavadinta miestelio Breton–Vudo (JAV) vardu, nes čia buvo sušaukta tarptautinė 44 šalių atstovų konferencija finansų klausimais, naujos pasaulio valiutinės sistemos pagrindams sukurti. Galutinio projekto kūrėjai buvo H. Waitas ir Dž. Keinsas. Šioje konferencijoje buvo susitarta sukurti naują reguliuojamą fiksuotų valiutų kursų sistemą ir įkurti Tarptautinį valiutos fondą. Norint suteikti valiutų kursams tam tikrą senojo aukso standarto stabilumą bei išvengti pagrindinių trūkumų, buvo numatyta reguliuojamų valiutų kursų sistema. Šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus JAV dolerio atžvilgiu, taip buvo įtvirtintas dolerio standartas.

Doleris buvo pripažintas pasauliniais pinigais dėl keleto priežasčių:

1. Po Antrojo pasaulinio karo JAV ekonomika buvo labiau išsivysčiusi negu kitų šalių;

2. Aukso atsargų didėjimas priklausė nuo iškasamo jo kiekio bei tos aukso dalies, kuri buvo sunaudojama pramoniniams, juvelyriniams ir kitiems tikslams.

Doleris buvo pavirtęs faktišku aukso pakaitalu ir tapo pasaulinių valiutinių atsargų dalimi. 1971 m. rugpjūčio 15 d. – aukso keitimo į dolerius fiksuotų kursų politikos pabaiga.

Taigi popieriniai pinigai buvo susieti su auksu iki 1971 metų. Nuo 1971 m. buvo pereinama nuo fiksuoto valiutos kurso prie laisvai kintančio valiutos kurso, o auksas perkamas ir parduodamas ne pagal fiksuotą kursą, o rinkos kaina. Valstybių aukso atsargos veikia nacionalinės valiutos kursą. Jeigu banknotai valstybės pripažįstami teisėta mokėjimo priemone, tai ūkio apyvartoje jie atitinka visapusišką pinigų paskirtį.

1.2. PINIGAI LIETUVOJE

Lietuviai jau senovėje naudojo svetimas monetas, kurios įvairiais laikais buvo labai skirtingos ir tai priklausė nuo prekybinių ir politinių santykių su kitomis tautomis. Mūsų krašte buvo rasta varinių, sidabrinių ir auksinių Romos monetų. Manoma, kad nuo IX a. pinigais vartoti kapoti sidabro gabalai ir žvėrių kailiai. Kailinių pinigų sistema buvo populiari iki XIII a. Tuo metu lietuviai vartojo kailių grivinas.

Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atkeliavo ne tik vokiški pinigai, bet ir čekų grašiai, ir lenkų pinigai. Seniausios monetos buvo smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys, o antroje pusėje – Gedimino stulpai. Spėjama, kad jie buvo kaldinti apie 1378 metus. Pinigėliai dar kartais yra vadinami denarais arba denariukais.

Maždaug 1519 metais Lietuvoje buvo kaldinami pusgrašiai, o 1535 metais pradėjo kaldinti grašius. Vėl buvo pradėti kaldinti taleriai ir pustaleriai. Jie atitiko piniginės apyvartos reikalavimus. Zigmundo Vazos laikais buvo kaldinamos 9 rūšių monetos. Visos monetos buvo smulkios, krito jų vertė, nes menkėjo juos atitinkanti vertė. 1794 metais buvo pradėti leisti popieriniai pinigai. Jie neilgai egzistavo, nes Lietuva tapo priklausoma nuo Lenkijos bei Rusijos, ir pradėjo cirkuliuoti tų valstybių pinigai.

1915 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, cirkuliuoja osto pinigai. Be šių pinigų, cirkuliavo ostrubliai, Rusijos rubliai ir Vokietijos markės. 1919 metais Laikinosios Vyriausybės įsakymu osto pinigai pavadinami auksinais, o jų viena šimtoji dalis – skatikais. Jie cirkuliavo iki 1922 metų. Tų metų
pabaigoje sustiprėjo Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis ir subrendo prielaidos daryti pinigų cirkuliacijos pertvarką. 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbia, kad piniginis vienetas yra litas. Lito emisiją atliko Lietuvos bankas. Atsiskaitymas ostmarkėmis buvo nutrauktas nuo 1923 metų sausio 1 dienos. Per visą nacionalinės valiutos gyvavimo laikotarpį litas nei karto nebuvo devalvuotas. Iki 1940 metų lito pradinis aukso paritetas – 0,150462 gr buvo pastovus. 1940 metais liepos 15 dieną Lietuvą okupavusi Tarybų Sąjunga ėmėsi pertvarkyti pinigų ir kredito sistemas. Tų metų pabaigoje prie lito į apyvartą buvo išleisti rubliai. Gretutinė pinigų apyvarta buvo likviduota ir nuo 1941 metų kovo 25 dienos pereita prie bendros Sąjunginės pinigų sistemos. Litai iš apyvartos buvo išimti ir sunaikinti.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metų kovo mėn. 11 dieną, ypač aktuali tapo savų pinigų įvedimo problema. 1992 metų pradžioje techniškai buvo pasirengta įvesti litą, bet tai nebuvo padaryta dėl susiklosčiusios nepalankios ekonominės padėties. Jei tada būtų buvęs įvestas litas, jis būtų greitai nuvertėjęs. Nuo 1992 metų gegužės mėnesio į apyvartą buvo išleisti rublinių piniginių ženklų pakaitalai – talonai. Lietuva skubėjo atsiriboti nuo rublio ir talonai atitiko pakaitinės valiutos vertę. 1993 metų birželio mėn. 25 dieną pradedamas nacionalinės valiutos, t.y. lito, įvedimas. Nuo tų metų spalio 1 dienos įsigaliojo Lietuvos Respublikos pinigų įstatymas. Įgyvendinant šį įstatymą pakito Lietuvos banko pinigų politika. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų. Iš esmės pasikeitė pinigų politika: pinigų kiekį šalyje lemia ne ūkio reikmės, o šalies aukso ir užsienio valiutos atsargos.

1.3. PINIGŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS

Pinigų esmė atskleidžiama per jų funkcijas. Šiuo metu, cirkuliuojant popieriniams pinigams, skiriamos tokios pinigų funkcijos:

1. Mainų (cirkuliacijos);

2. Apskaitos vieneto, arba vertės mato;

3. Atsiskaitymo ir mokėjimo;

4. Vertybių išlaikymo, kilnojimo ir taupymo;

5. Kapitalo judėjimo.

Daugelis ekonomistų nurodo ir kitokias funkcijas.

Mainų funkcija. Paprasti natūriniai mainai buvo taikomi primityviame natūriniame ūkyje. Tada vienos prekės buvo mainomos į kitas tiesiogiai. Kiekvienas žmogus gamino, augino viską, ko reikėjo jo poreikiams tenkinti. Siuvėjas, norėdamas gauti žemės ūkio produktų, kreipdavosi į žemdirbį, siūlydamas savo paslaugas ir už tai gaudavo reikalingų produktų. Mainai, kurių metu vienos prekės mainomos į kitas, vadinami natūriniais. Tačiau plętojantis ūkiui, įsigalint privatinei nuosavybei ir darbo pasidalijimui, tokie mainai darėsi neefektyvūs, nes dažnai nesutapdavo abipusiai interesai ir iškildavo problemų dėl nedalumo. Taigi natūriniai mainai buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Plėtojantis mainams susiformuoja skirtingos vertės formos:

1. Natūriniai mainai (paprastoji vertės forma);

2. Mainai, taikant tam tikrus ekvivalentus;

3. Mainai, taikant visuotinį ekvivalentą (piniginės vertės forma).

Atsiradus visuotiniam ekvivalentui (pinigams), mainai skiriami į pirkimą ir pardavimą. Pinigų ir prekės vertės keičiamos viena į kitą tuo pačiu laiku. Šiuo atveju pinigai atstoja mainų prekės vertę Pinigai, kaip mainų priemonė, naudojami mainant, perkant ir parduodant prekes. Tai svarbiausia ir esminė pinigų funkcija. Pinigai naudojami tvarkant prekių cirkuliaciją. Be sutrikimų ši funkcija vyksta tik tuomet, jei tinkamai organizuotas realizacijos procesas. Pinigai yra ilgai naudojami, dalijami, vienarūšiai, jie turi turėti didelę koncentruotą vertę.

Pinigai pagal mainų funkciją yra sėkmingai naudojami, jei realizuojant laikomasi tokių sąlygų:

§ Prekių pasiūla atitinka prekių paklausą;

§ Prekių pasiūla atitinka vartotojo paklausą (kokybę, asortimentą ir t.t.);

§ Jeigu cirkuliuoja pakankamai pinigų, kurių užtenka tvarkant pirkimo ir pardavimo procesą.

Vertės mato, arba apskaitos vieneto, funkciją pinigai atlieka atstodami prekės vertę.

Šiuo metu dažniausiai prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet mainomos į pinigus, o pastarieji – į kitas prekes. Kiekvienos šalies vyriausybė numato savo šalies vertės matą (kainų mastelį). Pvz.: JAV– doleriai; Vokietijoje – DM; Lietuvoje – litai. Kol egzistavo tikrieji pinigai, prekės vertė buvo prilyginama pinigų vertei (auksui, sidabrui).

Kai popieriniai pinigai buvo atskirti nuo aukso kainų, mastu tapo atsiskaitomieji pinigai. Todėl šiuo metu prekės kaina nustatoma ne aukso gramais, o nacionaliniais piniginiais vienetais. Prekių, kurios dar neturi kainos, vertė lyginama su kita verte tų prekių, kurios jau turi kainą. Vienos prekės vertė, paversta atsiskaitomaisiais pinigais, tampa kitų prekių tiesioginiu matu. Prekės kaina dėl daugelio priežasčių gali neatitikti prekės vertės. Per tokius neatitikimus pasireiškia vertės dėsnis. Rinkos sąlygomis kainos turi subalansuoti prekių paklausą ir pasiūlą. Laisvos rinkos sąlygomis turi funkcionuoti pusiausvyros rinkos kainos. Atlikdami vertės mato funkciją, pinigai kartu turi ir apskaitos vieneto
funkciją. Pvz.: visas įmonės turtas, jos veiklos rezultatai turi būti įkainoti pinigais pagal apskaitą ir bendrą finansinę atskaitomybę. Naudojant vertės mato funkciją, galima apskaičiuoti įmonės pelną bei nuostolį, prekių importą, eksportą ir kt.

Atsiskaitymo arba mokėjimo funkciją pinigai atlieka įvairiais pinigais mokant ir atsiskaitant. Pagal šias funkcijas pinigai juda savarankiškai, jie nesiejami su prekių judėjimu. Pagal atsiskaitymo ir mokėjimo funkciją pinigai yra ne tik kaip pakaitas, perkant ir parduodant prekes, bet ir kaip efektyvus kontrolės svertas, padedantis nustatyti realizacijos trūkumus ir numatyti priemones, kaip juos likviduoti ir pašalinti. Mokėjimo priemonės funkciją atlieka grynieji pinigai, o šios funkcijos ypatumas tas, kad vykstant pinigų ir prekių judėjimui laikas nesutampa.

Įmonėse yra dažnai vykdomos tokios operacijos, kada už įsigytas prekes ar paslaugas įmonė įsipareigoja sumokėti vėliau arba sumoka iš anksto už dar nepristatytas prekes ar dar nesuteiktas paslaugas. Atsiskaitant su kreditoriais ar šiaip mokant už prekes bei paslaugas, pirkėjai privalo naudoti teisėtas mokėjimo priemones. Teisėtos mokėjimo priemonės – tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokamos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai, kuriais galima sumokėti skolą. Jei atsiskaitoma Lietuvoje, tai naudojama Lietuvos nacionalinė valiuta. Mokėjimams yra naudojami grynieji arba negrynieji pinigai. Įmonės didelėms skoloms sumokėti ar atsiskaitymams naudoja negrynuosius pinigus, t.y. atsiskaito per banko sąskaitas, o kasoje laiko tik nedideles pinigų sumas. Su mokėjimo funkcija siejamas ir kredito atsiradimas.

Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo funkciją pinigai atlieka tada, kai dėl tam tikrų priežasčių pinigų cirkuliacija nutrūksta ir jie kaupiami. Pinigai yra patogus turto laikymo būdas, nes ne visas prekes patogu laikyti. Jie atlieka ir kilnojamąją funkciją. Žiloje senovėje vieno turto perkėlimas į kitą sukeldavo daug nepatogumų arba tai buvo visai neįmanoma. Šių dienų praktika rodo, jog tai padaryti nėra labai sudėtinga. Pinigus galima ir taupyti. Žmogus taupo ateičiai, nes ateitis yra neaiški. Todėl taupomi tokie daiktai, kuriais būtų galima patenkinti ateities poreikius, reikmes ar norus. Pačių taupymo priemonių skirtingais laikotarpiais yra skirtinga paskirtis. Senovėje žmonės pinigus taupydavo juos kaupdami. Pinigus laikydavo savo kišenėje „juodai dienai“. Taip darydavo ne tik privatūs asmenys, bet ir valstybė, ir bažnyčia. Pinigai nėra gera kaupimo priemonė, nes dėl įvairių ekonominių procesų pinigų perkamoji galia gali kristi. Todėl kaupimo funkcijai atlikti reikia stabilių pinigų.

Kapitalo judėjimą atstojanti funkcija yra artima mokėjimo funkcijai. Pinigai yra ir kredito priemonė. Žmogus skolina kitiems savo pinigus ar pats ima paskolas, nes žino, kad už pinigus gali įsigyti įvairių prekių ir atlikti įvairius mokėjimus. Jis taupo pinigus žinodamas, kad rinkoje atsiras norinčių jo santaupas skolintis ir mokėti už jas palūkanas.

1.4. PINIGŲ FORMOS, RŪŠYS IR JŲ APIBŪDINIMAS

Pinigų forma yra vertė, kuriai suteiktas atitinkamas visuotinis ekvivalentas. Jis naudojamas kaip pakaitas, leidžiamas į prekių apyvartą Yra skiriamos tokios pinigų formų grupės:

1. Kredito pinigai;

2. Emisijų pinigai;

3. Prekiniai pinigai.

Kredito pinigai atsiranda plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams. Jie neturi medžiaginės vertės ir todėl jų negalima iškeisti į visaveverčius pinigus. Kredito pinigai yra:

1. Vekselis;

2. Čekis;

3. Kredito kortelė;

Paprasčiausia kredito pinigų forma – vekselis. Vekselis – įstatymo nustatytos formos skolos dokumentas, suteikiantis teisę vekselio turėtojui pareikalauti iš kito asmens (vekseliu įpareigoto) sumokėti atitinkamą vekselyje nurodytą pinigų sumą. Dažniausiai vekseliai naudojami parduodant prekes išsimokėtinai (kreditan) arba suteikiant piniginę paskolą iki tam tikro laiko. Asmuo pardavęs prekes kreditan arba paskolinęs pinigus ir gavęs vekselį gali pasielgti dvejopai:

1. Laikyti vekselį, kol sueis mokėjimo terminas;

2. Vekselį galima panaudoti kitoms prekėms pirkti arba mokėti už paslaugas. Tada daromas papildomas įrašas – indosamentas. Vekselį indosuoti galima daug kartų, tačiau iki tol, kol sueis mokėjimo terminas. Jei suėjus vekselio apmokėjimo dienai skola negrąžinama, vekselis gali būti užprotestuojamas.

Plečiantis kreditui atsiranda nauja pinigų rūšis: banko pinigai (tai indėliai bankuose, banko depozitai).

Pirmoji banko indėlių panaudojimo priemonė buvo čekis. Čekis – indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą nurodytą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Čekis naudojamas: už perkamas prekes mokėti, įsiskolinimui likviduoti, gryniesiems pinigams gauti.

Čekių rūšys:

1. Vardiniai (tam tikro asmens vardu);

2. Pateikiamieji (priklauso pateikusiam žmogui);

3. Duodami pagal orderį (išrašyti tam tikro asmens įsakymu).

Čekis yra tam tikros formos, rekvizitų, susegamas į knygeles, kurios parduodamos banke. Jie yra griežtos atskaitomybės blankai. Čekis susideda iš šaknelės, kuri lieka knygelyje ir čekio (nuplėšiamosios dalies). Užbaigus čekių knygelę, ji
sugrąžinama bankui ir išduodama nauja. Čekių cirkuliacijos raidoje iškyla daug problemų, susijusių su mokėjimu ir dėl daugybės reikalaujamų parašų čekyje. Todėl JAV septintajame dešimtmetyje, o Vakarų Europoje – vėliau čekius pradėjo keisti kredito kortelėmis.

Kredito kortelė – tai bankų ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę. Jis suteikia asmeniui teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekių ar paslaugų nemokant grynų pinigų. Klientas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, o ši periodiškai atsiskaito su banku, nurašydama pinigų nuo kliento einamosios sąskaitos. Įdiegus kompiuterines sistemas atsirado plastikinės kredito kortelės su magnetine juostele. Tai padėjo sukurti piniginių atsiskaitymų elektroninę sistemą ir šitaip labai sumažėjo atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Daugelyje valstybių tokie atsiskaitymai sudaro iki 90% visų atsiskaitymų. Naudotis kredito kortele saugiau, nes nereikia nešiotis grynųjų pinigų. Galima pirkti tada, kai sąskaitoje nėra pinigų ir t.t. Šiuo metu egzistuoja įvairios kredito kortelės (Pvz.: EUROCARD, VISA, MASTERCARD). Kredito kortelių įvedimas naudingas valstybei, bankams, prekyboje. Naudojant tokį atsiskaitymo būdą spartėja prekių ir pinigų apyvarta, mažėja grynų pinigų poreikis ir išlaidos grynųjų pinigų gamybai.

Banknotai – tai yra banko vekseliai. Juos leidžia emisijos bankai. Tai yra neterminuoti skolos pasižadėjimai. Banknotai yra visuotinė mokėjimo priemonė. Šiuolaikiniai banknotai yra kredito ir popierinių pinigų junginys.

Tobulėjant kredito santykiams atsirado nauja pinigų rūšis, t.y. banko pinigai, kurie vadinami banko depozitais. Pagal juos galima atsiskaityti čekiais, kredito kortelėmis bei plastikinėmis kredito kortelėmis.

Emisijų pinigai – tai pinigai be jokios vertės, tačiau galintys atstoti visa- verčius, skirtus už prekes atsiskaityti pinigus. Jiems priklausytų atspausdinti ant specialaus popieriaus su atitinkamais atributais pažymėjimai, suteikiantys jų savininkams tiesę gauti tam tikrą sumą prekėms pirkti.

Šie pinigai tai yra pinigai, kai juos atstojanti prekės vertė visiškai atitinka jų mainų pakaito vertę. Iš pradžių tokiais pinigais buvo prekės, vėliau –brangieji metalai.

1.5. PINIGŲ SISTEMOS, ELEMENTAI IR AUKSO DEMONETIZACIJA

Plečiantis ir tobulėjant mainams, plėtojasi ir keičiasi pinigų sistema. Ji atsirado, susiformavus nacionalinei rinkai. Savo nacionalinę pinigų sistemą turi kiekviena suvereni valstybė. Feodalizmo sąlygomis pinigai į apyvartą buvo leidžiami necentralizuotai (monetas kaldino ne tik centrinė valdžia, bet ir feodalai, stambūs miestai). Tokia mišri pinigų apyvarta neatitiko nacionalinės rinkos poreikių. Kilo būtinumas ją centralizuoti.

Pinigų sistema – yra valstybės įstatymų reguliuojama pinigų apyvartos organizavimo tvarka. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos pinigų sistemos. Jos susiformavo maždaug XVI – XVII a., nors atskiri jų elementai egzistavo ir anksčiau. Pinigų sistemą sudaro tokie elementai:

1. Piniginis vienetas (litas, markė, JAV doleris ir t.t.);

2. Kainų mastas (piniginio vieneto pirkimo vertė);

3. Piniginių ženklų rūšys (monetos, popieriniai ženklai ir t.t.);

4. Pinigų emisija;

5. Valstybės įstaigos, kurios reguliuoja pinigų apyvartą.

Metalinių pinigų cirkuliacijos sistema. Jai esant visuotinį ekvivalentą atstoja taurieji metalai (auksas, sidabras). Jeigu cirkuliuoja monetos, pagamintos iš dviejų metalų, tai ta sistema vadinama bimetalizmu. Ši pinigų sistema susiformavo XVI-XVIII a. pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Tačiau tokia sistema turėjo rimtų trūkumų – ji sukeldavo staigius kainų svyravimus (reikėjo prekių kainas išreikšti ir auksu, ir sidabru). Dėl to vėliau buvo pereita prie monometalizmo. Tokios pinigų sistemos visuotinis ekvivalentas buvo vienas metalas (auksas, sidabras). Šiai sistemai būdinga: laisvas monetų (aukso ar sidabro) kaldinimas (nustatyto pastovaus svorio), laisvas banknotų keitimas į auksą (arba sidabrą), laisvas monetų (sidabro ar aukso) išvežimas ar įvežimas į užsienį.

Aukso monometalizmas pirmą kartą pagal įstatymus buvo įtvirtintas D.Britanijoje 1861 m., o XIX a. pabaigoje ši pinigų sistema įsitvirtino daugelyje valstybių. Kai kuriose šalyse tam tikru metu egzistavo sidabro monometalizmas: Rusijoje (1843-1852 m.), Indijoje (1852-1893 m.), Olandijoje (1847-1875 m.) ir kt. Tačiau XIX a. pabaigoje sidabrą galutinai išstūmė auksas. Funkcionuojant monometalizmui, pradeda cirkuliuoti ir nevisavertės monetos (varinės, nikelinės) bei vertės ženklai (popieriniai ir kredito pinigai). Tačiau jie buvo laisvai keičiami į auksą (arba sidabrą). Valstybių centriniai bankai privalėjo nustatyta tvarka kredito pinigus pakeisti į auksą ar monetas.

Kredito ir popierinių pinigų cirkuliacijos sistemai funkcionuojant tauriuosius metalus išstūmė pinigų ženklai (pinigų pakaitalai – banknotai, iždo bilietai). Jie nebuvo keičiami į auksą, o XIX a. pabaigoje buvo pradėta atsiskaityti ir popieriniais pinigais. Pradžioje jie buvo laisvai keičiami į auksą centriniuose bankuose. Keičiantis politinei ir ekonominei situacijai XX a. pirmoje pusėje palaipsniui žlugo aukso standartas ir įsigaliojo popierinių pinigų sistema. Perėjimas nuo monometalizmo prie kredito popierių
vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. (1931 m. ekonominė krizė privertė sužlugti aukso standartui). Tik JAV išliko aukso konversija iki 1971 metų. JAV Centrinis bankas turėjo teisę konvertuoti dolerius į auksą. Valstybės nuo 1945 metų atsisako aukso konversijos, tačiau savo valiutoms nustato aukso kiekį, kurį atstoja piniginis (popierinis) vienetas, t.y. aukso turinį (aukso paritetą), pagal kurį skaičiuojamas valiutų kursas. Aukso turinys (aukso paritetas) – aukso kiekis nustatytas valstybės įstatymų, kurį atstoja piniginis vienetas (kainų mastelis). 1976 m. Jamaikos pasitarimo nutarimu Tarptautinis valiutos fondas (TVF) valstybės pinigų sistemą galutinai atskiria nuo aukso, t.y. įvykdo aukso demonetizaciją. Aukso demonetizacija (demonetisation – pinigų nuvertinimas) reiškia aukso išstūmimą iš pinigų sistemos ir jo piniginių funkcijų panaikinimą. Svarbiausios aukso demonetizacijos priežastys buvo:

1. Didėjantis gamybos suvisuomeninimo lygis. Aukso standartas atitiko XIX a. ekonomines sąlygas, kai visuomeniniai ryšiai palyginti buvo nesudėtingi. Smulkūs gamintojai darė didesnę įtaką nustatant gaminamų prekių kainas. Kainos rinkoje formavosi stichiškai. Didėjant gamybos suvisuomeninimo lygiui, augo gamybos koncentracija, didėjo darbo pasidalijimas, plėtėsi ir tapo sudėtingesni gamintojų tarpusavio ekonominiai ryšiai. Šiuos reikalus tvarkant reikėjo gerokai lankstesnes pinigų sistemos, kuri galėjo atitikti stambių gamintojų (galinčių diktuoti rinkai kainas) interesus.

2. Aukso, kaip pinigų, dvejopa vertė: visuomeninė vartojamoji vertė (auksas, kaip pinigai), individuali vartojamoji vertė (auksas, kaip žaliava). Aukso naudojimas pramoniniams ir juvelyriniams tikslams mažino jo, kaip visuotinio ekvivalento, panaudojimo galimybes. Be to, aukso gamyba ir jo atsargos yra ribotos. Auksinių pinigų cirkuliacija buvo brangi, ne visada patogi ir patikima.

Valstybinis ekonomikos reguliavimas. Aukso standartas ribojo įvairias galimas taikyti valstybinio reguliavimo formas. Ekonomikos augimas ir Vyriausybės taikomos antikrizinės priemonės, buvo susijusios su vis didėjančiomis biudžeto išlaidomis, kredito išplėtimu. Nei viena Vyriausybė negalėjo leisti stabdyti gamybos apimties ar žmonių užimtumo todėl, kad išsaugotų aukso atsargas ir galėtų popierinius pinigus keisti į auksą. Šiandien auksą valstybės kaupia kaip atsargas, kurios turi vertę. Tuo tarpu valiutinės atsargos dėl infliacijos gali nuvertėti (jų likvidumas priklauso nuo išorinių veiksnių). Todėl turėto aukso susigrąžinimas Lietuvai buvo svarbus ekonominio stabilumo užtikrinimo veiksnys.

1.6. PINIGŲ KIEKIS, PASIŪLA IR PAKLAUSA

Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekis priklauso nuo:

1. Kainų lygio;

2. Nacionalinio produkto apimties.

Kai auksas atstojo pinigus, apyvartos pinigų kiekis nusistovėdavo savaime. Plečiantis gamybai ir prekių apyvartai, auksinių monetų kiekis mažėdavo, o smunkant gamybai ir prekių apyvartai – pinigų apyvartoje padaugėdavo. Pinigų kiekis – tai pirkimo ir mokėjimo priemonių, naudojamų tvarkant ūkinę apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms ir valstybėms, visuma. Šalies ūkio vystymasis labai priklauso nuo to, kaip vyriausybė geba kontroliuoti ir reguliuoti pinigų kiekį, kurio reikia tvarkant ūkį. Organizuojant pinigų apyvartą būtina išmanyti, kiek yra pinigų, ir su jais susijusius pasikeitimus, kokių čia yra pokyčių. Pinigų kiekis – tai pirkimo ir mokėjimo priemonių, reikalingų tvarkant ūkio apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms bei valstybei, kiekis.

Pagrindinė pinigų sudėtis yra šitokia:

1. M1 – pinigai siaurąja prasme, kurie naudojami tvarkant įvairius sandorius ir perkant bei parduodant įvairias prekes, mokant už paslaugas. Juos sudaro: gryni pinigai (banknotai, monetos ir t.t.) ir pinigai, esantys einamosiose sąskaitose banke (banko depozitai – banko pinigai).

2. M2 – pinigai plačiąja prasme. Į juos įeina: M1 ir Kvazi pinigai. Prie Kvazi pinigų priklauso terminuoti indėliai sąskaitose komerciniuose bankuose arba kitose kredito įstaigose; užsienio valiutų depozitai.

3. M3 – išsamiausias ūkyje esančio pinigų kiekio apskaičiavimo variantas.

Šiuolaikinės pinigų ypatybės modifikuoja ir pinigų kiekio cirkuliacijos dėsnį. Esant metalinių pinigų cirkuliacijai pinigų kiekis priklausė nuo prekių ir paslaugų masės bei nuo kainų masto. Tie dydžiai buvo santykinai pastovūs, dėl to pinigų kiekį buvo lengva apskaičiuoti. Šiandieninis rinkos ūkis gali sunaudoti bet kokį popierinių pinigų kiekį, todėl su visu tuo turi būti susietos prekių kainos bei jų mastas. Lietuvos Bankas vykdo monetarinę politiką, kuri gali paveikti gamybos apimtį ir kainas. Norint suvokti Vyriausybės vykdomą politiką, būtina suprasti pinigų rinkos mechanizmą. Pinigų rinką sudaro pinigų pasiūlos ir paklausos reguliavimas.

Pinigų paklausa – yra turto kiekis, kurį visi ūkio subjektai (šeimos, įmonės, valstybė) nori turėti pinigais. Pinigų rinkoje puiki padėtis būna tada, kada pinigų pasiūla atitinka pinigų paklausą – tai yra rinkos pusiausvyrą. Dažniausiai rinkoje susidaro svyravimai:

1. Kada pinigų pasiūla yra didesnė už paklausą, rinkoje yra pinigų perteklius;

2. Kada pasiūla yra mažesnė už paklausą, tada rinkoje trūksta
rinkos pusiausvyrai nustatyti yra taikomi tokie veiksniai: pinigų kiekio keitimas ir palūkanų normos keitimas.

Šalies Vyriausybė, vykdydama pinigų politiką, gali panaudoti tokias priemones pinigų kiekiui padidinti:

1. Supirkti valstybės vertybinius popierius;

2. Sumažinti būtinųjų atsargų normą;

3. Skatinti komercinius bankus skolintis pinigus.

Padidėjus pinigų kiekiui bankas privalo taikyti priemones, kurios sumažintų pinigų kiekį apyvartoje, tai yra: didinti palūkanų normą, parduoti vertybinius popierius, padidinti būtinųjų atsargų normą, apriboti paskolų išdavimą.

1.7. INFLIACIJA. JOS ESMĖ, PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS

Infliaciją galima būtų suprasti ir apibūdinti kaip prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos procentinį padidėjimą per tam tikrą laikotarpį, o defliaciją – kaip šių prekių ir paslaugų kainų sumažėjimą. Daugeliui žmonių infliacija – tai periodas, kai žmonės, turėję santaupų „juodai dienai“, atsiduria „juodoje naktyje“. Infliacija – piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis kainų kilimu per tam tikrą laikotarpį. Infliacijos tempai – bendrojo kainų lygio kilimas per metus. Infliacijos sąvoka atspindi kainų kilimą šalies ūkyje, t.y. infliacija suprantama kaip piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimas, kurį galima nustatyti pagal kainų lygio didėjimo indeksą. Infliacija atsiranda tada, kai visuomenės pajamos didėja sparčiau (darbo užmokestis aplenkia darbo našumo kilimą) nei jų materialaus aprūpinimo galimybės. Tai atsitinka ne tik dėl gyventojų, bet ir dėl įmonių bei organizacijų pajamų. Atsiradus infliacijai, įmonė nuolat turi organizuoti tikslią realaus sąnaudų augimo apskaitą ir išsiaiškinti jų kitimo tendencijas. Infliacija perskirsto pajamas – sumažina kreditorių pajamas ir padidina skolininkų privataus sektoriaus pajamas, o valstybiniame sektoriuje nukenčia gyventojai ir laimi vyriausybė. Tačiau laimėdama finansiškai, vyriausybė pralaimi politiškai – dingsta pasitikėjimas ja.

Monetarinė politika tai – valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, siekdama veikti šalies ekonomiką. Fiskalinė politika – valstybės iždo politika, reguliuojanti vyriausybės išlaidas ir formuojanti jos pajamas per mokesčius. Infliacija paprastai padidėja ekonominės netvarkos, sukrėtimų (karų, energijos ar skolų krizių) metu, kai trūksta svarbiausių prekių ir paslaugų. Ernestas Hemingvėjus yra sakęs, kad „(…) prastai ūkį tvarkančiai šaliai gresia du dalykai – infliacija ir karas. Abu atveda į laikiną suklestėjimą arba į ilgalaikę suirutę. Bet jie yra prieglobstis politiniams ir ekonominiams oportunistams“ Kad šitaip neatsitiktų, kiekviena valstybė stebi infliacijos eigą, vartojimo prekių ir paslaugų grupes, vadinamas „krepšeliu“, kainas. JAV ir kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos, tų prekių kainų kitimas yra vadinamas vartojamųjų kainų indeksu (VKI). Vartojamųjų kainų indeksas – tai rodiklis, pagal kurį įvertinamas pragyvenimo lygio kitimas. Jis įvertina tam tikro fiksuoto skaičiaus būtiniausių prekių ir paslaugų vartotojo „krepšelio“ vertės išraišką per nevienodą laiką. Siekdamos valdyti procesą, vyriausybės tiria prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainas, kurios, kaip manoma, turi atspindėti vidutines žmogaus kiekvieno mėnesio išlaidas. VKI naudojamas koreguoti nustatytoms pajamoms – pensijoms ir socialinio draudimo išmokoms. Infliaciją galima būtų suprasti ir apibūdinti šitaip: tai prekių ir paslaugų „krepšelio“ kainos padidėjimas, įvertintas procentais, per tam tikrą laikotarpį.

Skiriamos tokios infliacijos teorijos:

1. Monetarinė infliacijos teorija teigia, jog infliacijos priežastis yra pinigų kiekio didėjimas, lemiantis mokios paklausos didėjimą, kai kainų lygis yra tiesiogiai proporcingas pinigų kiekiui. Remiantis šia teorija yra apskaičiuojama pinigų cirkuliacija:

P x C = R x K

P – pinigų kiekis, C – pinigų cirkuliacijos greitis,

R – realus nacionalinis produktas, K – kainų lygis.

Ši formulė parodo, jog kiekviena infliacija, kai realus nacionalinis produktas (tai pinigais išreikšta prekių ir paslaugų vertė, kurias gamina šalis per tam tikrą laikotarpį) pastovus, yra susijusi su pinigų kiekio arba su jų apyvartos greičio padidėjimu. Pagal tai išeina, kad kiekvieną infliaciją tiesiogiai sąlygoja arba skatina monetariniai (piniginiai) veiksniai. Pagal monetarinę teoriją, centrinis bankas turėtų garantuoti, kad pinigų kiekis didėtų reguliariai ir nuolat. Jis atitiktų vidutinį metinį realaus bendro nacionalinio produkto (BNP) prieaugį, kuris reiškia gautinas prekes ir paslaugas, kurias šalies asmenys pagamina ir pateikia per metus.

2. Paklausos perviršio teorija aiškina, kad infliacija yra nepagrįstos realia gamyba, agreguotos (visos) paklausos didėjimas. Pinigų kiekis tik pasyviai pritaikomas padidėjusiems pirkimo poreikiams. Paklausos perviršio teorijoje visuotinis užimtumas priklauso dažniausiai ne vien tik nuo pinigų kiekio politikos. Iš tikrųjų infliaciją gali sukelti ir kiti agreguotos paklausos elementai (valstybės išlaidų, vartojimo reikmenų paklausos). Ši teorija grindžiama tuo, jog kainos susidaro laisvojoje rinkoje ir paklūsta pasiūlos bei paklausos dėsniams

3. Sąnaudų infliacijos
teorija nagrinėja nacionalinio produkto gamybos sferą. Infliacijos atsiradimas ir spartėjimas analizuojamas remiantis vadinamąja darbo užmokesčio – kainų kitimu. Kainų dydį nulemia sąnaudos. Kainos priklauso ne nuo paklausos kitimų, o nustatomos prie vidutinio sąnaudų produkcijos vieneto pridedant procentinį pelno priedą. Jeigu didėja sąnaudos, didėja ir kainos, nors paklausa nepakinta. Sąnaudų infliacija turi įvairias pasireiškimo formas: darbo užmokesčio sąnaudų, pelno, palūkanų procento, mokesčių ir muitų mokesčiai, importuota sąnaudų infliacija. Šios teorijos trūkumas yra toks: infliaciją sukeliantis sąnaudų didėjimas traktuojamas kaip autonominis procesas, todėl jos vidinės priežastys smulkiau nenagrinėjamos.

4. Paskirstymo kovos infliacijos teorija pirmine infliacijos priežastimi laiko visuomenės grupių, ypač aktyviųjų (samdomieji darbuotojai, įmonių savininkai), kovą dėl maksimalios nacionalinio produkto dalies. Šios teorijos šalininkai didžiausią dėmesį skiria valdžios rinkoje, asmens ir visuomenės grupių interesų klausimams. Kova dėl paskirstymo gali būti kelių lygių: konkurencija su užsienio valstybėmis, siekiant maksimalios naudos prekyboje; gavėjų tarpusavio konkurencija dėl kontraktinių ir likutinių pajamų; tarp samdomųjų darbuotojų grupės bei įmonių savininkų grupės ir tarp skirtingų ūkio šakų kova.

Kainų ir infliacijos yra abipusis ryšys. Infliacija sukelia kainų augimą. Kainos atitinkamai veikia infliaciją,- jos gali ją stabdyti, bet gali ir paspartinti. Jeigu prekių kainos per žemos, pasiūla ir paklausa nebesubalansuotos, tai pinigai neišvengiamai kaupiasi pas gyventojus, į apyvartą išleidžiamas papildomas jų kiekis ir dėl šio proceso atsiranda infliacija. Netiesiogiai infliaciją spartina ir nepagrįstas kainų kilimas. Jis sulėtina prekių realizavimą, sukelia papildomas išlaidas ir nuostolius, sukuria sąlygas atsirasti ir didėti infliacijai. Vadinasi, ekonomiškai pagrįsta kainų sistema – viena iš infliacijos stabdymo bei sulėtinimo sąlygų. Infliacija yra pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimas. Vieni ekonomistai mano, kad tai turi tęstis bent trejus metus, kiti linkę manyti, kad vienerius metus. Ilgai trunkantį kainų kilimą būtina skirti nuo trumpalaikio dėl to, kad vienu atveju remiamasi viena teorija, kitu atveju – kita. Daugelis veiksnių, sukeliančių kainų padidėjimą per trumpą laiką, visai nedaro poveikio, kai kainos kylant per ilgą laiką

Infliacijos metu pakyla kainos, vadinasi, norint išlaikyti esamą pragyvenimo lygį, reikia vis daugiau ir daugiau pajamų. Mažėja piniginio vieneto perkamoji galia. Darbo užmokestis, kurį gauna darbuotojai, taip pat yra kaina, tai darbo jėgos kaina. Infliacijos metu darbo užmokestis irgi kyla, faktiškai mažai atsilikdamas nuo kainų augimo.

1.1 pav. Infliacijos rūšys.

Vietinė infliacija apima vieną šalį, pasaulinė infliacija apima grupę šalių ar regionų, vidaus infliacija kyla dėl vidinių finansinių ekonominių veiksnių. Gali būti ir įvežtinė infliacija, kuri kyla dėl veiksnių, veikiančių už valstybės ribų. Kainų lygio infliacija gali būti: šliaužiančioji; šuoliuojančioji; superinfliacija arba hiperinfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai nedidelis, laipsniškas ekonomikos bendrojo kainų lygio didėjimas. Tai teorinis santykiškai stabilių kainų būvis, kai infliacijos prieaugis per metus ne didesnis kaip 1–3%. Infliacijos tempas – metinis procentinis bendrojo kainų lygio padidėjimas.

Šuoliuojančioji infliacija būna tada, kai kainos pakyla 20% per metus.

Hiperinfliacija – tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas, kartais viršijantis 1000% per metus. Tai tokia infliacija, kai kainos kyla daugiau kaip 50% per mėnesį. Hiperinfliacija yra toks būvis, kai žmonės pradeda nepasitikėti pinigine verte ir pereina prie natūrinių mainų. Tai yra retas reiškinys, ir jo priežastys būna tiek ekonominės, tiek ir politinės. Tokios hiperinfliacijos atsiranda valstybėse, turinčiose ypač didelių ekonominių problemų. Infliacija sugriauna daugelio žmonių gyvenimus. Taupiusieji pinigus staiga pamato, jog jų santaupos visiškai nuvertėjo. Kasdien kylant kainoms, paskatą taupyti pakeičia paskata kuo greičiau pinigus išleisti. Kadangi hiperinfliacijos sąlygomis niekas neduoda kreditų, klientai turi mokėti grynaisiais pinigais už visas savo prekes ir paslaugas. Nors šios infliacijos metu pinigai tebėra mainų tarpininkas, bet vertės matu jie jau nebegali būti. Ir todėl žmonės vertę ima skaičiuoti tvirta pasauline valiuta, kurios kursas vietinės valiutos atžvilgiu kasdien kyla.

Paslėptąją infliaciją turime tada, kai kainos laisvojoje rinkoje viršija centralizuotai nustatytas kainas. Ji lengvai pastebima: ilgėja eilės parduotuvėse, grįžtama prie tiesioginių mainų ir prekybos, kuri dažniausiai būna paremta užsienio valiuta. Esant tokiai padėčiai žmonės turi daugiau grynųjų pinigų ir mažiau prekių, negu jie norėtų. Pereinant nuo plano prie rinkos būtina, kad šis pinigų perteklius vienokiu ar kitokiu būdu išnyktų. Pagrindiniai būdai, kaip išvengti paslėptosios infliacijos, yra šie:

1. Leisti didinti prekių kainas valstybinėse parduotuvėse.

2. Atlikti pinigų reformą;

3. Vartojimo prekių gamybą didinti
kapitalinių įdėjimų ir karinės technikos pagrindu;

4. Daugiau importuoti vartojamųjų prekių, parduodant dalį valstybės aukso atsargų;

5. Leisti valstybinėse parduotuvėse parduoti tam tikras prekes sutartinėmis kainomis.

6. Parduoti valstybinę žemę, įmones, namus ir butus privatiems asmenims.

Infliacija matuojama įvairiais būdais: skaičiuojami kainų indeksai, gamybos kaštų indeksai ir kitais būdais. Naudoti galima bet kurį iš jų, svarbu tik, kad jie teisingai parodytų ekonomikos pokyčius.

Infliacijos priežastys gali būti įvairios: per didelė pinigų pasiūla, per didelės išlaidos, per greitas atlyginimų didinimas, tačiau dažniausiai infliacijos priežastys būna dėl paklausos pokyčio ir padidėjusių gamybos išlaidų. Paklausos sukeltą infliaciją lemia perkamųjų galių perteklius, dėl kurių kyla kainos (per daug pinigų, per mažai prekių). Padėtis, kai pinigų yra daugiau negu prekių, kurias galima būtų už tuos pinigus pirkti, vadinama paklausos sąlygojama infliacija, nes paklausa didėja greičiau, negu pramonė pajėgia patenkinti vis didėjančius poreikius. Pirkėjai perka daug prekių bei paslaugų ir dėl to kyla kainos. Išlaidų sukeltą infliaciją lemia padidėjusios gamybos išlaidos (kai darbo užmokestis padidėja daugiau negu darbo našumas). Tas laikotarpis, kai kainos kyla dėl didėjančių gamybos išlaidų, vadinamos išlaidų sąlygojama infliacija. Ji atsiranda tuomet, kai, kylant darbo užmokesčiui ir kitų išlaidų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja išlaidų didėjimas.

Neigiamos infliacijos pasekmės: didėja ekonomikos disproporcija (netolygus kainų augimas); kapitalas perleidžiamas iš gamybos sferos į apyvartos sferą (nenori gaminti, bet nori parduoti); mažėja realios darbo pajamos; neigiamai veikia tarptautinius santykius; sumažėja vidaus rinkos imlumas (sumažėjus pajamoms, mažiau perka).

Infliacijos pasekmės yra ne tik ekonominės, bet ir socialinės. Ji nevienodai veikia žmones: vieni dėl jos nukenčia, kiti – laimi. Pralaimi pinigų skolintojai, o laimi – skolininkai. Didžiausia infliacijos blogybė ta, kad ji pažeidžia svarbiausias pinigų funkcijas. Pirmiausia ji iškraipo kainas, investuotojai ima abejoti, ar atsipirks investuotos lėšos, todėl vengia investuoti, taip pat bijo sudaryti ilgalaikius kontraktus. Esant didelei infliacijai, finansinės operacijos tampa neefektyvios, grįžtama prie natūrinių mainų. Skaudžios yra infliacijos socialinės pasekmės: nuvertėja gyventojų santaupos, sumažėja realiosios pajamos. Ir dar viena infliacijos blogybė – ji linkusi didėti vis spartėjančiais tempais, gali pereiti į hiperinfliaciją. Tačiau yra du būdai, kaip reikėtų reaguoti į infliaciją: bandyti prie jos prisitaikyti arba stengtis ją mažinti.

Infliacija turi ir teigiamą stimulą: jis susijęs su spartesniu pinigų kiekio didėjimu, skatina daugiau dirbti.

SAVIKONTROLĖS KLAUSIMAI

1. Išvardykite pinigų raidos etapus.

2. Apibūdinkite natūrinius mainus.

3. Kas darė įtaką pasirenkant pinigus?

4. Kaip galime klasifikuoti pirmykščius pinigus?

5. Kokios priežastys lėmė metalinių pinigų atsiradimą?

6. Kokių savybių turėjo auksiniai ir sidabriniai pinigai?

7. Kodėl atsirado monetos?

8. Paaiškinkite popierinių pinigų atsiradimo priežastis.

9. Išvardykite popierinių pinigų privalumus.

10. Apibūdinkite paritetą.

11. Kokie pinigai buvo apyvartoje Lietuvoje iki XIX a.?

12. Kaip atsiskleidžia pinigų esmė?

13. Išvardykite ir apibūdinkite pinigų funkcijas.

14. Kokių reikia sąlygų, kad pinigai sėkmingai atliktų mainų funkciją?

15. Apibūdinkite pinigų formą.

16. Kas tai yra banko pinigai?

17. Apibūdinkite emisijų pinigus.

18. Kas tai yra pinigų sistema? Jos elementai?

19. Išvardykite pinigų sistemos tipus.

20. Apibūdinkite bimetalizmą ir monometalizmą.

21. Kas tai yra aukso paritetas?

22. Nuo ko priklauso pinigų kiekis?

23. Kokios yra pagrindinės pinigų sudėtinės dalys?

24. Kokios yra naudojamos priemonės pinigų kiekiui padidinti?

25. Infliacijos apibūdinimas.

26. Kas yra monetarinė politika?

27. Išvardykite infliacijos teorijas?

28. Kokias žinote infliacijos rūšis?

29. Kas yra šliaužiančioji ir paslėptoji infliacija?

30. Išvardykite būdus, kuriais pasiremiant galima išvengti infliacijos?

31. Kokios yra neigiamos infliacijos pasekmės?

32. Apibūdinkite infliacijos socialines pasekmes.

2 TEMA. FINANSŲ ESMĖ, FUNKCIJOS IR SVARBA

2.1. FINANSŲ ESMĖ IR KILMĖ

Žodis finansai yra kildinamas iš lotynų kalbos žodžio, kuris tapo tarptautiniu žodžiu ir reiškia piniginę prievolę, baudą arba pajamas. Finansai (lot. finire – baigti). Ši sąvoka įvairiais laikais turėjo įvairias prasmes. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėja ir finansai ima reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, bet žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės. Finansų esmės nagrinėjimas prasidėjo su finansų mokslo atsiradimu, o kaip mokslo šaka ji atsiskyrė XVII – XVIII a. Finansų mokslas yra gamtos, visuomenės mąstymo reiškinių nagrinėjimas, jų apibendrinimas ir išvadų modeliavimas. Jis eina kartu su praktika ir ją aplenkia. Tokiu būdu finansų mokslas atsirado iš praktinių visuomenės poreikių ir tapo jos atrama.
mokslas ne iš karto ėmėsi finansų esmės nagrinėjimo, o pasitenkino pačio mokslo turinio atskleidimu ir apibendrinimu. Finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas.

Finansų mokslas – ekonominio mokslo šaka, tirianti finansinius santykius. Jis analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos dėsnius.

A. Smitas pirmasis pradėjo analizuoti finansus. Finansų negalima sutapatinti su pinigų sąvoka, bet finansai visada turi piniginę išraišką. Pinigai gali būti naudojami įvairiems tikslams. Mainuose pinigai yra tik pakaitas, kaip vertės ekvivalentas. Poreikiams patenkinti turi būti realūs šaltiniai, iš kurių sudaromi tam tikri piniginiai fondai. Pinigai yra ne patys finansai, o tam tikras jų judėjimas.

Finansai – tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti.

Finansai, kaip piniginiai santykiai, skiriasi nuo pinigų tiek savo turiniu, tiek funkcijomis. Finansai yra vidaus produkto paskirstymo ir perskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė, o pinigai yra prekės mainų priemonė. Todėl, kalbant apie finansus, jų esmę, nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet tik piniginiai santykiai.

Finansai yra tvarkomi pagal norminius aktus, nutarimus ir įstatymus. Finansų veikimo sfera gali būti įvairi priklausomai nuo to, kieno ir kokius poreikius ji atspindi. Todėl bet kurios šalies finansų sistemoje skiriamos atskiros finansų grandys. Finansų plėtra dažnai pereina už šalies ribų, t.y. kuriasi naujos tarptautinės finansinės sistemos. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir decentralizuoti piniginių lėšų fondai.

Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų, nuo aptarnaujamo gamybos pobūdžio.

Finansų funkcijos:

1. Paskirstomoji;

2. Kontrolės.

Paskirstomoji funkcija apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkinio subjekto aprūpinimas reikiamais finansų ištekliais. Paskirstomosios finansų funkcijos objektas – BNP piniginė išraiška ir nacionalinis turtas. Šios funkcijos lemiamas vyksta pirminis naujai sukurto produkto paskirstymas, pirminis pajamų formavimas. Finansų paskirstymo metodo subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių žinioje formuojami tikslinės paskirties piniginiai fondai. Paskirstomasis procesas pasireiškia visose gyvenimo sferose. Pirminis paskirstymo procesas vyksta gamybos sferoje.

Kontrolės funkcija. Piniginiai fondai panaudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą veikiančių įstatymų. Būtinumas turėti finansus yra objektyvus, tačiau jų tvarkymas yra subjektyvus. Kadangi fondų sudarymas, paskirstymas susiję su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami kaip kontrolės priemonė. Gamyboje ir visuomeninėje veikloje yra būtina išmanyti, kokia yra atskirų piniginių fondų sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su anksčiau sudarytais fondais, kaip atliekama finansinės veiklos analizė. Finansinės kontrolės ekonominis pagrindas yra prekiniai piniginiai santykiai.

2.2. FINANSŲ MOKSLO RAIDA

Valstybė savo funkcijoms įgyvendinti naudoja finansus. Finansinė tvarka remiasi ekonomine, kultūrine, socialine ir politine struktūra. Todėl kiekvieno krašto bei amžiaus finansų teorijose atsispindi materialinė, dvasinė to ūkio kultūra. Yra manoma, kad pirmosios finansinio ūkio užuomazgos atsirado civilizacijos lopšyje – Babilonijoje, o vėliau pateko į Egiptą.

Finansų mokslas, kaip praktikos apibendrinimas, atsirado daug vėliau nei finansai. Kiekvienos žmonijos ir tautos istorija rodo, kad finansai turi didelę reikšmę ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai. Su graikų viešuoju ūkiu artimai susietos ir pirmosios finansų teorijos užuomazgos – tai Aristotelio „Ekonomika“ (322 – 384 m.), Ksenofonto „Traktatas apie pajamas“. Šiuos veikalus sukūrę autoriai atvaizdavo to meto realų gyvenimą. Jų rūpestis buvo padidinti iždo pajamas. Žymiausias viduramžių krikščionybės atstovas T. Akvinietis savo raštuose iškelia vieną kitą finansinį klausimą. Jis teigia, kad kiekvieno gyventojo prievolė yra mokėti mokesčius savo valdovui, jį išlaikyti už tai, kad valdovas rūpinasi teritorija. Viduramžiais sparčiai vystėsi amatai, prekyba, prasidėjo ekonominis sąjūdis, kuris gavo merkantilizmo vardą. Merkantilizmas – ankstyvojo kapitalizmo ekonominė politika. XV – XVI a. pradžioje prasidėjo Europos ūkio nauja epocha, t. y. kapitalo kaupimo epochos pradžia. Besiformuojančiai buržuazijai reikėjo savo ekonominio mokymo ir šis laikotarpis vadinamas merkantilizmu. Šiai ekonominei srovei galima priskirti Tomą Merną, kuris parašė veikalą „Samprotavimai dėl Anglijos prekybos su Ost Indija“. Jis aiškino: kuo daugiau valstybė išleidžia pinigų į apyvartą, tuo jai geriau. Merkantilizmo ir feodalizmo junginys suformavo naują vokiečių finansų teoriją – kameralizmą (lot. camera – rūmų iždas). Kameralizmas nagrinėja finansinius klausimus, remdamasis valdovo iždo tvarkymo pavyzdžiu. Jų
turėjo didelę reikšmę tolesnei finansų teorijos raidai, nes jie sukūrė valstybės valdymo žinių sistemą, kuri pradėta dėstyti aukštosiose mokyklose kaip atskiras dalykas.

XVIII a. prancūzų ekonomikos srovė, kuri sprendė ekonomikos problemas, remdamasi metafizine žmonių prigimtimi, gavo fiziokratų vardą. Jie buvo įsitikinę, kad pati gamta geriausiai tvarko tautos ūkį. Jų nuomone, pagrindinis visuomenės turtų šaltinis yra žemės ūkis. Fiziokratai teigė, kad visi mokesčiai yra perkeliami žemvaldžiui. Jie siūlė Prancūzijoje reformuoti mokesčių sistemą įvedant vieną mokestį – žemės mokestį. Tačiau toks finansų valdymas nepasiteisino ir tai nebuvo įgyvendinta.

Tarp finansų mokslo kūrėjų reikia paminėti prancūzą Kolbertą. Jis centralizavo prancūzų finansų sistemą, pertvarkė mokesčius, sustiprino mokesčių kontrolę. Toks racionalių priemonių taikymas rado atgarsį ir kitose šalyse ir buvo pavadintas kolbertizmu.

Klasikinio ekonominio mokslo kūrėjas yra garsus ekonomistas A. Smitas. Jis finansų klausimams paskyrė ištisą savo veikalo „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimo“ skyrių. Tuo laiku buvo kuriama bendroji teorija, o finansų mokslas kaip atskira šaka atsiskyrė dar vėliau.

1772 metais iždininkas A. Tyzenhauzas įkūrė Vilniuje pirmąją buhalterinės apskaitos mokyklą, kurioje dirbo žymūs to meto ekonomistai. Šios mokyklos auklėtiniai dirbo buhalteriais ir kontrolieriais. A. Tyzenhauzo ekonominė veikla primena prancūzų buhalteriją. Kauno universiteto teisės fakultete įkurta finansų katedra, kuriai vadovavo profesorius Vladas Jurgutis. Šioje katedroje dirbo J. Bučas, A. Murovskis, T. Zalevskis ir kiti to meto žymūs ekonomistai.

Nagrinėjant įvairių tautų finansų teorijų kilmę ir jų tolesnę raidą, pastebima, kad sunki mokesčių našta skatino susirūpinti finansų klausimais ir kad visų valstybių finansų teorijų raida kūrėsi panašiai.

2.3. FINANSŲ POLITIKA IR TAKTIKA

Svarbų vaidmenį tvarkant valstybės finansus vykdo finansų politika.

Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką.

Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis. Pagrindinės grandys yra šios:

1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas. Tai siejama su visiškais valstybės ūkio, gyventojų poreikių tyrimais, ekonomikos įstatymų reikalavimais.

2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus. Šioje grandyje turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės ir gautų rezultatų lygio įvertinimas.

3. Praktinis taikymas, įgyvendinant numatytus tikslus.

Šių grandžių vienovė apibūdina finansų politiką. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų finansų politiką sudaro:

1. Finansų strategija.

2. Finansų taktika.

Finansų strategija – ilgalaikis finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą, kaip sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos. Ji apima prognozuojamų koncepcijų procesą, numatantį, kaip geriau panaudoti pinigų fondus, siejant tai su finansinių santykių principais.

Finansų taktika – tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių išteklių pergrupavimą konkrečiu momentu, finansinių santykių tobulinimą.

Finansų politikos pagrindinis tikslas – tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. Finansų politika įtaką daro gamybinėms jėgoms, joms vystantis, išdėstant, plėtojant tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą.

Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodus. Atsižvelgiant į ūkinių padalinių ypatumus, finansų sričių finansinis mechanizmas yra skirstomas:

1. Valstybės finansus;

2. Draudimo finansus;

3. Ūkio subjektų, įmonių, organizacijų finansus.

Kiekviena iš šių sferų apima tam tikras struktūrines grandis.

Pastovus