Viskas apie finansus
5 (100%) 1 vote

Viskas apie finansus

1 TEMA. PINIGAI IR JŲ ESMĖ

1.1. PINIGŲ ATSIRADIMAS IR JŲ RAIDOS ISTORIJA

Pinigai nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kuriuo tepami tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.David Hume, XVIII a. filosofas

Pinigai yra vienas nuostabiausių žmogaus sukurtų istorinių išradimų. Pinigų kūrimo istorijoje atsispindi tautų istorija ir žmonijos kultūra. Pinigai yra svarbiausias mainų matas. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama kitų reikalingų prekių bei paslaugų.

Pinigų raidos istorija prasidėjo nuo mainų, jie tobulėjo ir plėtojosi per amžius ir per šį ilgą procesą buvo sukurti šiuolaikiniai pinigai – banknotai ir monetos.

Pinigų raida susideda iš šių etapų:

1. Pirmykščiai daiktiniai pinigai;

2. Pirmykščiai metaliniai pinigai;

3. Pirmykštės monetos;

4. Popieriniai pinigai;

5. Šiuolaikiniai elektroniniai pinigai.

Dėl pinigų atsiradimo ir pirmykščių pinigų visų autorių nuomonė yra vienoda. Jie teigia, kad senovėje prekių mainai iš pradžių buvo tiesioginiai – be pinigų. Tokie prekių mainai, kai prekę keisdavo į prekę, vadinami natūriniais mainais. Ši mainų rūšis buvo tarsi pinigų istorijos kūrimo pradžia. Natūriniai mainai buvo pakankami, kol rinkoje prekių pasirodydavo nedaug. Tačiau daugėjant rinkoje prekių, turėjo keistis ir mokėjimai (mainai) už jas.

Vyraujant natūriniams mainams ir atsiradus rinkoje daugiau prekių, buvo pastebimas prieštaravimas, nes mainai tapo labai sudėtingi. Aštrėjant šiam prieštaravimui, atsiranda įvairių prekių – gyvulių, žvėrių kailių, druskos, kavos pupelių, jūrų kriauklių, akmenų, kurie tapo pinigais. Pirmaisiais pinigais buvo tokios prekės, kurios atitiko šiuos reikalavimus:

1. Buvo pakankamai paplitusios prekės ir turėjo palyginti didelę bei nekintamą vertę;

2. Galėjo būti mainomos į kitas prekes.

Pirmenybę turėjo vartojimo prekės, nes išoriniai mainai buvo svarbesni už mainus bendruomenėje. Pirmiausiai atsiradusiuose mainuose tarp bendruomenių buvo pradėta keistis tiesioginio vartojimo daiktais. Per ilgus amžius skirtingos tautos yra laikiusios pinigais labai nevienodus daiktus. Tai priklausė nuo ekonominių, politinių, socialinių tautos gyvenimo sąlygų. Pirmiausia pasirenkant pinigus visa priklausė nuo ūkininkavimo būdo – medžioklės, gyvulininkystės, amatų, prekybos įsigalėjimo.

Fiziokratas Tiurgo (1727–1781) bene pirmasis mėgino klasifikuoti pirmykščius pinigus. Dabar galime juos suskirstyti į šias grupes:

1. Sraigių kaušai (kiaukutai). Jie buvo naudojami kaip papuošalas ir kaip pinigai. Visose Ramiojo vandenyno salose, bet ypač Bismarko salyne ir Karolinų salose, ilgą laiką kiaukutai buvo laikomi pinigais.

2. Audiniai. Tai buvo labai paplitęs pinigų matas. Senovės Vakarų Europoje audiniai buvo prilyginti auksui ir sidabrui. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai XX a. pr. naudojo audinius kaip vertės matą. Rytų Europos kraštai taip pat vartojo pinigus – audinius. Jais buvo mokamos duoklės, išperkami vergai.

3. Namų ruošos įrankiai. Pagal turėtą indų gausą buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes jie parodydavo, kiek žmonių savo namuose gali pavalgydinti indų savininkas. Kiti mainų daiktai, naudojami kaip pinigai, buvo bronzinės lėkštės, arba gangai. Ne tik indai atstodavo pinigus, jais būdavo įvairūs daiktai bei įnagiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenynų pakrančių žmonėms – meškerės.

4. Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigus atstodavo kailiai, kurie slavų tautų buvo vadinami odiniais pinigais. Daugelis tautų (Skandinavijos, Pabaltijo, Rusijos, Šiaurės Amerikos) plačiai kaip pinigus naudojo žvėrių kailius. Senovės skandinavai baudas mokėjo kailiais: už įžeidimą žodžiu – lapės, už smūgį – kiaunės, o už sužeidimą – sabalo kailiu. Kirgizai ilgą laiką vertindavo daiktus vilkų ir avių kailiais.

5. Galvijai. Visos klajoklių tautos pinigų verte naudodavo galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Daugelio šalių pinigų pavadinimas buvo glaudžiai siejamas su galvijų pavadinimais. Tai rodo, kad pinigų ir galvijų sąvokos buvo labai susijusios. Tautos, gyvenančios apie Viduržemio jūrą, turėjo vieną piniginį vienetą – jautį. Jis vėliau įsigaliojo visoje Vidurinėje Europoje ir Azijoje.

6. Vergai. Žmogus jau nuo seno buvo ne vien pirklys, bet ir prekybos objektas. Vergovės epochoje vergai buvo pelninga prekė ir pinigai. Vergai turėjo gerą paklausą, tat ir vergų prekyba buvo pelningas verslas. Vergai tapo daiktų vertės matu, nes už juos buvo galima nusipirkti įvairių daiktų. Vergų vyrų vertė, kaip pinigų, priklausė nuo jų sveikatos, amžiaus, specialybės. Labiausiai buvo vertinami stiprūs, tvirti, jauni vyrai, klasiniame pasaulyje brangiausiai mokėta už mokytus vergus arba šiaip už bet kurios srities specialistus. Vergės buvo labiau vertinamos pagal jaunumą ir grožį, negu pagal profesinio darbo gebėjimus.

7. Augalai. Daugelis augalininkystės produktų taip pat buvo tinkami kaip pinigai. Juos naudojo žemdirbyste besivertusios tautos. Pinigais buvo: rugiai, kukurūzai, kakavos pupelės, tabako lapai, ryžiai, pipirai, arbata,
cukrus, grūdai.

8. Arbata. Mongolijoje iki XX a. pinigais buvo laikomi supresuoti arbatos ir kai kurių laukinių augalų lapai. Jų plokštės svėrė iki 1,5 kg.

9. Kriauklės. Nuo seniausių laikų primityviausias papuošalų ir pinigų vertės matas buvo kriauklės. Plačiausiai naudotos kriauklės, randamos Indijos ir Ramiojo vandenyno salų seklumose. Jos buvo paplitusios Indijoje, Afrikoje, Amerikoje, Europoje, Ramiojo vandenyno salose.

10. Mineralai. Pinigus kai kur atstojo druskos gabalai. Druska buvo pinigai Abisinijoje (Etiopijoje) dar iki XX a. pradžios.

Be visų nurodytų pirmykščių pinigų, buvo daug įvairių kitų daiktų, kurie įvairiais laikais skirtinguose kraštuose buvo laikomi pinigais: panterų iltys, papūgų snapai, raudonos ir geltonos plunksnos, raudoni plaukai iš lapės paausio, plunksnelės, augančios prie vištų akių, kiaulių iltys, šunų, kengūrų ir delfinų dantų vėriniai, banginių dantys, karvių kaukolės, žmonių skalpai, beformiai mineralo nefrito gabalai, žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, opiumas.

Metalinių pinigų atsiradimas – antrasis pinigų raidos etapas. Metalai dėl savo gamtinių savybių labiausiai tinkami daryti pinigams. Visos metalo savybės tinkamos, kad jie taptų plačiai naudojamais daiktais. Žmogus lengvai galėjo įsitikinti, kad metalai negenda ir kad palyginti paprastomis techninėmis priemonėmis nesunku pakeisti metalų formą ir kartu jau panaudoti juos visai kitiems tikslams, negu jie buvo skirti, kai turėjo ankstesnį pavidalą. Jie tvirti, lengvai apdirbami, sunkiai sunaikinami, ilgai išlaiko savo vertę. Tokių ypatybių gali turėti ir kitos prekės, tačiau nei viena iš jų neturi visų natūrinių, fizinių, ekonominių ypatybių, būdingų metalams. Ši visuma ir nulėmė, kad brangieji metalai virto pasauliniais pinigais. Pinigams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, kadangi žmonija anksčiausiai pažino varį, geležį, sidabrą, auksą, tai šiems metalams buvo lemta tapti pirmiausia pinigais. Auksas, sidabras, elektronas (natūralus sidabro ir aukso mišinys) buvo brangiau įkainojami negu visi kiti metalai, nes jie turi tokių ypatingų savybių, kurių neturi kiti metalai. Ir todėl brangieji metalai tapo mainų reikmenimis.

Geležiniai pinigai buvo plačiai paplitę Spartoje. Yra manoma, kad geležiniai graikų pinigai buvo vinių pavidalo. Naujaisiais laikais geležis retai naudojama kaldinti žemo nominalo monetoms. Geležines monetas kaldino kaizerinė ir hitlerinė Vokietija, pakeisdama varį ir bronzą. Švininiai pinigai jau yra minimi antikos poetų. Masačuseto valstijoje smulkiems mokėjimams buvo naudojami švininiai šratukai. Švininius pinigus iki XX a. turėjo Birma.

Plečiantis mainams, tikraisiais pinigais tampa auksas ir sidabras. Manoma, kad auksas ir sidabras apie 2500 m. pr. m. e. virto pinigais Babilono žemėje. Naujaisiais amžiais auksas, kaip vertės matas ir pinigų sistemos pagrindas, įsitvirtino daugelyje šalių XIX a. antrojoje pusėje. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu daugelis valstybių aukso monetas išėmė iš apyvartos.

Taurieji metalai, palyginti su įprastomis prekėmis, kur kas geriau atitiko visas pinigams priskiriamas funkcijas ir tapo pinigais todėl, kad jie turi daug gerų natūralių savybių:

1. Yra tvirti ir negenda, nepraranda savo fizinių savybių;

2. Yra vienos rūšies;

3. Gali būti dalomi, smulkinami ir vėl sulydomi;

4. Yra reti ir nedaug sverdami turi didžiulę vertę;

5. Jų per metus padaugėja nedaug;

6. Jų laikymo ir pervežimo išlaidos nedidelės.

Pirmieji metaliniai pinigai nebuvo dabar mums įprastos monetų formos. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo gabalų, juostos, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių (aukso) pavidalo. Brangieji metalai, nors ir atitiko visas nustatytas pinigų pakaito ypatybes, tačiau jie nebuvo visai tinkami pakaitai ekonominiame gyvenime, nes:

1. Nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį;

2. Sunku buvo patikrinti metalo grynumą.

Siekiant išvengti svėrimo nepatogumų, brangieji metalai pradėti lydyti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Vėliau tie metalo gabalai buvo daromi su tam tikrais įkirtimais, kurie turėjo parodyti, kaip prireikus patogiausia juos skaldyti. Metalo gabalai, keičiant jų pavidalus, perėjo ilgą raidos etapą, kol virto tikromis monetomis. Metalo gabalai sunkino prekybą, nes reikėjo tuos gabalus ženklinti ir garantuoti jų tam tikrą svorį ir kokybę.

Terminas „moneta“ imtas vartoti vėliau, nei atsirado pirmosios monetos. Monetos išradimas buvo nepaprastai svarbus ekonominio vystymosi įvykis. Jos palengvino, sustiprino ir išplėtė vidaus ir išorinius ekonominius ryšius, o tai savo ruožtu paskatino gamybos raidą. Kadangi jos, būdamos vienodo svorio ir grynumo, turėjo vienodą vertę, nebereikėjo pinigų sverti, užteko tik suskaičiuoti. Be visų teigiamų savybių, monetos turėjo ir trūkumų:

1. Buvo griozdiškos, o tai sunkino ir brangino jų pervežimą ir saugojimą;

2. Kadangi monetos paprastai buvo nedidelės vertės, todėl buvo sunku suskaičiuoti stambias sumas;

3. Monetos susidėvi, patiriami dideli metalo nuostoliai.

Dėl šių priežasčių buvo siekiama metalinius pinigus pakeisti pigesniais.

Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai (618 –907 m.). Po
pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo naudoti auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis. Popierinius pinigus bet kada buvo galima laisvai iškeisti į metalinius. Kadangi popierinius pinigus buvo lengva suskaičiuoti, saugoti ir gabenti, jie vis labiau populiarėjo.

XX a. visavertės auksinės, sidabrinės monetos užleido vietą pinigams, padarytiems iš popieriaus. Jie yra tik auksinių pinigų pakaitalai. Galima skirti šiuos popierinių pinigų privalumus:

1. Nedidelės jų gamybos išlaidos gerokai mažesnės už nominalią vertę;

2 Svarbiausia pinigų perkamosios galios sąlyga – išlaikomas jų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė, kuri, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojamų pinigų kiekį.

Banknotai (bank note) – beprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižadėjimai – kreditiniai piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus, kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės. Svarbiausias banknotų ir popierinių pinigų skirtumas buvo bankų pasižadėjimas popierinius pinigus bet kuriuo laiku iškeisti į auksą. Auksines ir sidabrines monetas savininkai dažnai atiduodavo saugoti už palūkanas juvelyrams, auksakaliams, bankininkams. Bankininkai išrašydavo vekselius (skolos grąžinimo pasižadėjimus) – banknotus. Ilgainiui jie pradėjo cirkuliuoti kaip pinigai, o bankininkai įsitikino, kad pasilikę tam tikrų atsargų, dalį saugomo aukso bei sidabro gali paleisti į apyvartą, paskolinti už palūkanas.

Veikiant aukso standartui, didžiausia bėda yra tokia: negarantuojama, kad pinigų kiekis būtų pastovus ir pamatuotas. Esant aukso standartui, valiutų kursai yra fiksuoti. Buvo sukurta nauja fiksuotų valiutų kursų reguliavimo sistema, paremta ribotu kurso skirtumu nuo pariteto, t.y. kai valiutų kursai yra fiksuoti, bet šalims leidžiama juos reguliuoti.

Paritetas – vienos šalies piniginio vieneto santykis su kitos šalies piniginiu vienetu pagal jų vertei nustatytą aukso kiekį arba pagal jų perkamąją galią. Ši sistema pradėjo veikti 1944 m. ir buvo pavadinta miestelio Breton–Vudo (JAV) vardu, nes čia buvo sušaukta tarptautinė 44 šalių atstovų konferencija finansų klausimais, naujos pasaulio valiutinės sistemos pagrindams sukurti. Galutinio projekto kūrėjai buvo H. Waitas ir Dž. Keinsas. Šioje konferencijoje buvo susitarta sukurti naują reguliuojamą fiksuotų valiutų kursų sistemą ir įkurti Tarptautinį valiutos fondą. Norint suteikti valiutų kursams tam tikrą senojo aukso standarto stabilumą bei išvengti pagrindinių trūkumų, buvo numatyta reguliuojamų valiutų kursų sistema. Šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus JAV dolerio atžvilgiu, taip buvo įtvirtintas dolerio standartas.

Doleris buvo pripažintas pasauliniais pinigais dėl keleto priežasčių:

1. Po Antrojo pasaulinio karo JAV ekonomika buvo labiau išsivysčiusi negu kitų šalių;

2. Aukso atsargų didėjimas priklausė nuo iškasamo jo kiekio bei tos aukso dalies, kuri buvo sunaudojama pramoniniams, juvelyriniams ir kitiems tikslams.

Doleris buvo pavirtęs faktišku aukso pakaitalu ir tapo pasaulinių valiutinių atsargų dalimi. 1971 m. rugpjūčio 15 d. – aukso keitimo į dolerius fiksuotų kursų politikos pabaiga.

Taigi popieriniai pinigai buvo susieti su auksu iki 1971 metų. Nuo 1971 m. buvo pereinama nuo fiksuoto valiutos kurso prie laisvai kintančio valiutos kurso, o auksas perkamas ir parduodamas ne pagal fiksuotą kursą, o rinkos kaina. Valstybių aukso atsargos veikia nacionalinės valiutos kursą. Jeigu banknotai valstybės pripažįstami teisėta mokėjimo priemone, tai ūkio apyvartoje jie atitinka visapusišką pinigų paskirtį.

1.2. PINIGAI LIETUVOJE

Lietuviai jau senovėje naudojo svetimas monetas, kurios įvairiais laikais buvo labai skirtingos ir tai priklausė nuo prekybinių ir politinių santykių su kitomis tautomis. Mūsų krašte buvo rasta varinių, sidabrinių ir auksinių Romos monetų. Manoma, kad nuo IX a. pinigais vartoti kapoti sidabro gabalai ir žvėrių kailiai. Kailinių pinigų sistema buvo populiari iki XIII a. Tuo metu lietuviai vartojo kailių grivinas.

Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atkeliavo ne tik vokiški pinigai, bet ir čekų grašiai, ir lenkų pinigai. Seniausios monetos buvo smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys, o antroje pusėje – Gedimino stulpai. Spėjama, kad jie buvo kaldinti apie 1378 metus. Pinigėliai dar kartais yra vadinami denarais arba denariukais.

Maždaug 1519 metais Lietuvoje buvo kaldinami pusgrašiai, o 1535 metais pradėjo kaldinti grašius. Vėl buvo pradėti kaldinti taleriai ir pustaleriai. Jie atitiko piniginės apyvartos reikalavimus. Zigmundo Vazos laikais buvo kaldinamos 9 rūšių monetos. Visos monetos buvo smulkios, krito jų vertė, nes menkėjo juos atitinkanti vertė. 1794 metais buvo pradėti leisti popieriniai pinigai. Jie neilgai egzistavo, nes Lietuva tapo priklausoma nuo Lenkijos bei Rusijos, ir pradėjo cirkuliuoti tų valstybių pinigai.

1915 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, cirkuliuoja osto pinigai. Be šių pinigų, cirkuliavo ostrubliai, Rusijos rubliai ir Vokietijos markės. 1919 metais Laikinosios Vyriausybės įsakymu osto pinigai pavadinami auksinais, o jų viena šimtoji dalis – skatikais. Jie cirkuliavo iki 1922 metų. Tų metų
pabaigoje sustiprėjo Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis ir subrendo prielaidos daryti pinigų cirkuliacijos pertvarką. 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbia, kad piniginis vienetas yra litas. Lito emisiją atliko Lietuvos bankas. Atsiskaitymas ostmarkėmis buvo nutrauktas nuo 1923 metų sausio 1 dienos. Per visą nacionalinės valiutos gyvavimo laikotarpį litas nei karto nebuvo devalvuotas. Iki 1940 metų lito pradinis aukso paritetas – 0,150462 gr buvo pastovus. 1940 metais liepos 15 dieną Lietuvą okupavusi Tarybų Sąjunga ėmėsi pertvarkyti pinigų ir kredito sistemas. Tų metų pabaigoje prie lito į apyvartą buvo išleisti rubliai. Gretutinė pinigų apyvarta buvo likviduota ir nuo 1941 metų kovo 25 dienos pereita prie bendros Sąjunginės pinigų sistemos. Litai iš apyvartos buvo išimti ir sunaikinti.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metų kovo mėn. 11 dieną, ypač aktuali tapo savų pinigų įvedimo problema. 1992 metų pradžioje techniškai buvo pasirengta įvesti litą, bet tai nebuvo padaryta dėl susiklosčiusios nepalankios ekonominės padėties. Jei tada būtų buvęs įvestas litas, jis būtų greitai nuvertėjęs. Nuo 1992 metų gegužės mėnesio į apyvartą buvo išleisti rublinių piniginių ženklų pakaitalai – talonai. Lietuva skubėjo atsiriboti nuo rublio ir talonai atitiko pakaitinės valiutos vertę. 1993 metų birželio mėn. 25 dieną pradedamas nacionalinės valiutos, t.y. lito, įvedimas. Nuo tų metų spalio 1 dienos įsigaliojo Lietuvos Respublikos pinigų įstatymas. Įgyvendinant šį įstatymą pakito Lietuvos banko pinigų politika. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų. Iš esmės pasikeitė pinigų politika: pinigų kiekį šalyje lemia ne ūkio reikmės, o šalies aukso ir užsienio valiutos atsargos.

1.3. PINIGŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS

Pinigų esmė atskleidžiama per jų funkcijas. Šiuo metu, cirkuliuojant popieriniams pinigams, skiriamos tokios pinigų funkcijos:

1. Mainų (cirkuliacijos);

2. Apskaitos vieneto, arba vertės mato;

3. Atsiskaitymo ir mokėjimo;

4. Vertybių išlaikymo, kilnojimo ir taupymo;

5. Kapitalo judėjimo.

Daugelis ekonomistų nurodo ir kitokias funkcijas.

Mainų funkcija. Paprasti natūriniai mainai buvo taikomi primityviame natūriniame ūkyje. Tada vienos prekės buvo mainomos į kitas tiesiogiai. Kiekvienas žmogus gamino, augino viską, ko reikėjo jo poreikiams tenkinti. Siuvėjas, norėdamas gauti žemės ūkio produktų, kreipdavosi į žemdirbį, siūlydamas savo paslaugas ir už tai gaudavo reikalingų produktų. Mainai, kurių metu vienos prekės mainomos į kitas, vadinami natūriniais. Tačiau plętojantis ūkiui, įsigalint privatinei nuosavybei ir darbo pasidalijimui, tokie mainai darėsi neefektyvūs, nes dažnai nesutapdavo abipusiai interesai ir iškildavo problemų dėl nedalumo. Taigi natūriniai mainai buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Plėtojantis mainams susiformuoja skirtingos vertės formos:

1. Natūriniai mainai (paprastoji vertės forma);

2. Mainai, taikant tam tikrus ekvivalentus;

3. Mainai, taikant visuotinį ekvivalentą (piniginės vertės forma).

Atsiradus visuotiniam ekvivalentui (pinigams), mainai skiriami į pirkimą ir pardavimą. Pinigų ir prekės vertės keičiamos viena į kitą tuo pačiu laiku. Šiuo atveju pinigai atstoja mainų prekės vertę Pinigai, kaip mainų priemonė, naudojami mainant, perkant ir parduodant prekes. Tai svarbiausia ir esminė pinigų funkcija. Pinigai naudojami tvarkant prekių cirkuliaciją. Be sutrikimų ši funkcija vyksta tik tuomet, jei tinkamai organizuotas realizacijos procesas. Pinigai yra ilgai naudojami, dalijami, vienarūšiai, jie turi turėti didelę koncentruotą vertę.

Pinigai pagal mainų funkciją yra sėkmingai naudojami, jei realizuojant laikomasi tokių sąlygų:

§ Prekių pasiūla atitinka prekių paklausą;

§ Prekių pasiūla atitinka vartotojo paklausą (kokybę, asortimentą ir t.t.);

§ Jeigu cirkuliuoja pakankamai pinigų, kurių užtenka tvarkant pirkimo ir pardavimo procesą.

Vertės mato, arba apskaitos vieneto, funkciją pinigai atlieka atstodami prekės vertę.

Šiuo metu dažniausiai prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet mainomos į pinigus, o pastarieji – į kitas prekes. Kiekvienos šalies vyriausybė numato savo šalies vertės matą (kainų mastelį). Pvz.: JAV– doleriai; Vokietijoje – DM; Lietuvoje – litai. Kol egzistavo tikrieji pinigai, prekės vertė buvo prilyginama pinigų vertei (auksui, sidabrui).

Kai popieriniai pinigai buvo atskirti nuo aukso kainų, mastu tapo atsiskaitomieji pinigai. Todėl šiuo metu prekės kaina nustatoma ne aukso gramais, o nacionaliniais piniginiais vienetais. Prekių, kurios dar neturi kainos, vertė lyginama su kita verte tų prekių, kurios jau turi kainą. Vienos prekės vertė, paversta atsiskaitomaisiais pinigais, tampa kitų prekių tiesioginiu matu. Prekės kaina dėl daugelio priežasčių gali neatitikti prekės vertės. Per tokius neatitikimus pasireiškia vertės dėsnis. Rinkos sąlygomis kainos turi subalansuoti prekių paklausą ir pasiūlą. Laisvos rinkos sąlygomis turi funkcionuoti pusiausvyros rinkos kainos. Atlikdami vertės mato funkciją, pinigai kartu turi ir apskaitos vieneto
funkciją. Pvz.: visas įmonės turtas, jos veiklos rezultatai turi būti įkainoti pinigais pagal apskaitą ir bendrą finansinę atskaitomybę. Naudojant vertės mato funkciją, galima apskaičiuoti įmonės pelną bei nuostolį, prekių importą, eksportą ir kt.

Atsiskaitymo arba mokėjimo funkciją pinigai atlieka įvairiais pinigais mokant ir atsiskaitant. Pagal šias funkcijas pinigai juda savarankiškai, jie nesiejami su prekių judėjimu. Pagal atsiskaitymo ir mokėjimo funkciją pinigai yra ne tik kaip pakaitas, perkant ir parduodant prekes, bet ir kaip efektyvus kontrolės svertas, padedantis nustatyti realizacijos trūkumus ir numatyti priemones, kaip juos likviduoti ir pašalinti. Mokėjimo priemonės funkciją atlieka grynieji pinigai, o šios funkcijos ypatumas tas, kad vykstant pinigų ir prekių judėjimui laikas nesutampa.

Įmonėse yra dažnai vykdomos tokios operacijos, kada už įsigytas prekes ar paslaugas įmonė įsipareigoja sumokėti vėliau arba sumoka iš anksto už dar nepristatytas prekes ar dar nesuteiktas paslaugas. Atsiskaitant su kreditoriais ar šiaip mokant už prekes bei paslaugas, pirkėjai privalo naudoti teisėtas mokėjimo priemones. Teisėtos mokėjimo priemonės – tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokamos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai, kuriais galima sumokėti skolą. Jei atsiskaitoma Lietuvoje, tai naudojama Lietuvos nacionalinė valiuta. Mokėjimams yra naudojami grynieji arba negrynieji pinigai. Įmonės didelėms skoloms sumokėti ar atsiskaitymams naudoja negrynuosius pinigus, t.y. atsiskaito per banko sąskaitas, o kasoje laiko tik nedideles pinigų sumas. Su mokėjimo funkcija siejamas ir kredito atsiradimas.

Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo funkciją pinigai atlieka tada, kai dėl tam tikrų priežasčių pinigų cirkuliacija nutrūksta ir jie kaupiami. Pinigai yra patogus turto laikymo būdas, nes ne visas prekes patogu laikyti. Jie atlieka ir kilnojamąją funkciją. Žiloje senovėje vieno turto perkėlimas į kitą sukeldavo daug nepatogumų arba tai buvo visai neįmanoma. Šių dienų praktika rodo, jog tai padaryti nėra labai sudėtinga. Pinigus galima ir taupyti. Žmogus taupo ateičiai, nes ateitis yra neaiški. Todėl taupomi tokie daiktai, kuriais būtų galima patenkinti ateities poreikius, reikmes ar norus. Pačių taupymo priemonių skirtingais laikotarpiais yra skirtinga paskirtis. Senovėje žmonės pinigus taupydavo juos kaupdami. Pinigus laikydavo savo kišenėje „juodai dienai“. Taip darydavo ne tik privatūs asmenys, bet ir valstybė, ir bažnyčia. Pinigai nėra gera kaupimo priemonė, nes dėl įvairių ekonominių procesų pinigų perkamoji galia gali kristi. Todėl kaupimo funkcijai atlikti reikia stabilių pinigų.

Kapitalo judėjimą atstojanti funkcija yra artima mokėjimo funkcijai. Pinigai yra ir kredito priemonė. Žmogus skolina kitiems savo pinigus ar pats ima paskolas, nes žino, kad už pinigus gali įsigyti įvairių prekių ir atlikti įvairius mokėjimus. Jis taupo pinigus žinodamas, kad rinkoje atsiras norinčių jo santaupas skolintis ir mokėti už jas palūkanas.

1.4. PINIGŲ FORMOS, RŪŠYS IR JŲ APIBŪDINIMAS

Pinigų forma yra vertė, kuriai suteiktas atitinkamas visuotinis ekvivalentas. Jis naudojamas kaip pakaitas, leidžiamas į prekių apyvartą Yra skiriamos tokios pinigų formų grupės:

1. Kredito pinigai;

2. Emisijų pinigai;

3. Prekiniai pinigai.

Kredito pinigai atsiranda plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams. Jie neturi medžiaginės vertės ir todėl jų negalima iškeisti į visaveverčius pinigus. Kredito pinigai yra:

1. Vekselis;

2. Čekis;

3. Kredito kortelė;

Paprasčiausia kredito pinigų forma – vekselis. Vekselis – įstatymo nustatytos formos skolos dokumentas, suteikiantis teisę vekselio turėtojui pareikalauti iš kito asmens (vekseliu įpareigoto) sumokėti atitinkamą vekselyje nurodytą pinigų sumą. Dažniausiai vekseliai naudojami parduodant prekes išsimokėtinai (kreditan) arba suteikiant piniginę paskolą iki tam tikro laiko. Asmuo pardavęs prekes kreditan arba paskolinęs pinigus ir gavęs vekselį gali pasielgti dvejopai:

1. Laikyti vekselį, kol sueis mokėjimo terminas;

2. Vekselį galima panaudoti kitoms prekėms pirkti arba mokėti už paslaugas. Tada daromas papildomas įrašas – indosamentas. Vekselį indosuoti galima daug kartų, tačiau iki tol, kol sueis mokėjimo terminas. Jei suėjus vekselio apmokėjimo dienai skola negrąžinama, vekselis gali būti užprotestuojamas.

Plečiantis kreditui atsiranda nauja pinigų rūšis: banko pinigai (tai indėliai bankuose, banko depozitai).

Pirmoji banko indėlių panaudojimo priemonė buvo čekis. Čekis – indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą nurodytą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Čekis naudojamas: už perkamas prekes mokėti, įsiskolinimui likviduoti, gryniesiems pinigams gauti.

Čekių rūšys:

1. Vardiniai (tam tikro asmens vardu);

2. Pateikiamieji (priklauso pateikusiam žmogui);

3. Duodami pagal orderį (išrašyti tam tikro asmens įsakymu).

Čekis yra tam tikros formos, rekvizitų, susegamas į knygeles, kurios parduodamos banke. Jie yra griežtos atskaitomybės blankai. Čekis susideda iš šaknelės, kuri lieka knygelyje ir čekio (nuplėšiamosios dalies). Užbaigus čekių knygelę, ji
sugrąžinama bankui ir išduodama nauja. Čekių cirkuliacijos raidoje iškyla daug problemų, susijusių su mokėjimu ir dėl daugybės reikalaujamų parašų čekyje. Todėl JAV septintajame dešimtmetyje, o Vakarų Europoje – vėliau čekius pradėjo keisti kredito kortelėmis.

Kredito kortelė – tai bankų ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę. Jis suteikia asmeniui teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekių ar paslaugų nemokant grynų pinigų. Klientas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, o ši periodiškai atsiskaito su banku, nurašydama pinigų nuo kliento einamosios sąskaitos. Įdiegus kompiuterines sistemas atsirado plastikinės kredito kortelės su magnetine juostele. Tai padėjo sukurti piniginių atsiskaitymų elektroninę sistemą ir šitaip labai sumažėjo atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Daugelyje valstybių tokie atsiskaitymai sudaro iki 90% visų atsiskaitymų. Naudotis kredito kortele saugiau, nes nereikia nešiotis grynųjų pinigų. Galima pirkti tada, kai sąskaitoje nėra pinigų ir t.t. Šiuo metu egzistuoja įvairios kredito kortelės (Pvz.: EUROCARD, VISA, MASTERCARD). Kredito kortelių įvedimas naudingas valstybei, bankams, prekyboje. Naudojant tokį atsiskaitymo būdą spartėja prekių ir pinigų apyvarta, mažėja grynų pinigų poreikis ir išlaidos grynųjų pinigų gamybai.

Banknotai – tai yra banko vekseliai. Juos leidžia emisijos bankai. Tai yra neterminuoti skolos pasižadėjimai. Banknotai yra visuotinė mokėjimo priemonė. Šiuolaikiniai banknotai yra kredito ir popierinių pinigų junginys.

Tobulėjant kredito santykiams atsirado nauja pinigų rūšis, t.y. banko pinigai, kurie vadinami banko depozitais. Pagal juos galima atsiskaityti čekiais, kredito kortelėmis bei plastikinėmis kredito kortelėmis.

Emisijų pinigai – tai pinigai be jokios vertės, tačiau galintys atstoti visa- verčius, skirtus už prekes atsiskaityti pinigus. Jiems priklausytų atspausdinti ant specialaus popieriaus su atitinkamais atributais pažymėjimai, suteikiantys jų savininkams tiesę gauti tam tikrą sumą prekėms pirkti.

Šie pinigai tai yra pinigai, kai juos atstojanti prekės vertė visiškai atitinka jų mainų pakaito vertę. Iš pradžių tokiais pinigais buvo prekės, vėliau –brangieji metalai.

1.5. PINIGŲ SISTEMOS, ELEMENTAI IR AUKSO DEMONETIZACIJA

Plečiantis ir tobulėjant mainams, plėtojasi ir keičiasi pinigų sistema. Ji atsirado, susiformavus nacionalinei rinkai. Savo nacionalinę pinigų sistemą turi kiekviena suvereni valstybė. Feodalizmo sąlygomis pinigai į apyvartą buvo leidžiami necentralizuotai (monetas kaldino ne tik centrinė valdžia, bet ir feodalai, stambūs miestai). Tokia mišri pinigų apyvarta neatitiko nacionalinės rinkos poreikių. Kilo būtinumas ją centralizuoti.

Pinigų sistema – yra valstybės įstatymų reguliuojama pinigų apyvartos organizavimo tvarka. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos pinigų sistemos. Jos susiformavo maždaug XVI – XVII a., nors atskiri jų elementai egzistavo ir anksčiau. Pinigų sistemą sudaro tokie elementai:

1. Piniginis vienetas (litas, markė, JAV doleris ir t.t.);

2. Kainų mastas (piniginio vieneto pirkimo vertė);

3. Piniginių ženklų rūšys (monetos, popieriniai ženklai ir t.t.);

4. Pinigų emisija;

5. Valstybės įstaigos, kurios reguliuoja pinigų apyvartą.

Metalinių pinigų cirkuliacijos sistema. Jai esant visuotinį ekvivalentą atstoja taurieji metalai (auksas, sidabras). Jeigu cirkuliuoja monetos, pagamintos iš dviejų metalų, tai ta sistema vadinama bimetalizmu. Ši pinigų sistema susiformavo XVI-XVIII a. pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Tačiau tokia sistema turėjo rimtų trūkumų – ji sukeldavo staigius kainų svyravimus (reikėjo prekių kainas išreikšti ir auksu, ir sidabru). Dėl to vėliau buvo pereita prie monometalizmo. Tokios pinigų sistemos visuotinis ekvivalentas buvo vienas metalas (auksas, sidabras). Šiai sistemai būdinga: laisvas monetų (aukso ar sidabro) kaldinimas (nustatyto pastovaus svorio), laisvas banknotų keitimas į auksą (arba sidabrą), laisvas monetų (sidabro ar aukso) išvežimas ar įvežimas į užsienį.

Aukso monometalizmas pirmą kartą pagal įstatymus buvo įtvirtintas D.Britanijoje 1861 m., o XIX a. pabaigoje ši pinigų sistema įsitvirtino daugelyje valstybių. Kai kuriose šalyse tam tikru metu egzistavo sidabro monometalizmas: Rusijoje (1843-1852 m.), Indijoje (1852-1893 m.), Olandijoje (1847-1875 m.) ir kt. Tačiau XIX a. pabaigoje sidabrą galutinai išstūmė auksas. Funkcionuojant monometalizmui, pradeda cirkuliuoti ir nevisavertės monetos (varinės, nikelinės) bei vertės ženklai (popieriniai ir kredito pinigai). Tačiau jie buvo laisvai keičiami į auksą (arba sidabrą). Valstybių centriniai bankai privalėjo nustatyta tvarka kredito pinigus pakeisti į auksą ar monetas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4540 žodžiai iš 8993 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.