Turinys
Žemaitijos piliakalniai …………………………………………………… 4
Sprūdės piliakalnis………………………………………………………….. 4
Moteraičio piliakalnis………………………………………………………. 4
Širmės piliakalnis…………………………………………………………….. 5
Medvėgalio piliakalnis …………………………………………………….. 6
Moteraitis (Didžiųjų Burbiškių piliakalnis)…………………………… 6
Bilionių piliakalnis…………………………………………………………….. 7
Žąsūgalos kalnas……………………………………………………………….. 7
Biržuvėnai……………………………………………………………………………. 8
Buišų (Tauragnėnų) piliakalnis…………………………………………….. 8
Džiugo (Džiuginėnų) piliakalnis……………………………………………. 9
Getautės piliakalnis (Getautės pilis)……………………………………. 9
Šatrijos kalnas………………………………………………………………….. 9
Priedai……………………………………………………………………………… 10
KALNŲ PASIILGIMAS
/ sukūrė Vytas Mačernis 1983 spalio mėn. /
Paklausai: – piemuo dainuoja
Pačioje kalnų širdy,
Ir, skaudžiai dainos užgautas,
Lapeliu drebi.
O kalnų viršūnė blizga
Amžinai jauna,
Ir šaltiniai sraunūs trykšta
Dyvina jėga.
Ten girdėt tik vėjai, audros
Ir matyt žaibai;
Bet-gi niekur neatsikvėpsi
Taip laisvai, laisvai …
Mus čia žemėje tvankūs dūmai
Greit visai sugrauš …
Žemės dykumos taps baisiai nykios,
Nykios be žmogaus.
Kai girdi kalniečio dainą,
Trokšti ilgesy …
Ir drebi, pamiršęs viską,
Lapeliu drebi …
Eitum į kalnų viršūnes
Pakvėpuot lengviau,
Tiktai kelio nesurandi
Į tenai keliauti.
Nors geriau kalnuos pražūti
Vėtrų sūkury,
Negu čia, užtroškus dūmuos,
Mirti, kaip visi …
Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją.
Žemaitijos piliakalniai
Žemaitijos gamtovaizdis ypatingas piliakalniais – prieš daugelį šimtmečių buvusios įtvirtintomis gyvenvietėmis. Ten dažnai stovėdavo ir vietinių valdovų pilys. Vietą tokiam piliakalniui mūsų protėviai rinkdavosi itin apdairiai. Ieškodavo kyšulio, ežerų pusiasalio, natūraliai susiformavusios didelės kalvos, kurią juostų upių slėniai, neišbrendamos pelkės.
Profesoriaus A. Butrimo manymu, XIV a. egzistavo bendra visoms Žemaičių žemėms gynybinė – signalizacinė sistema: apie priešų isiveržimą, įspėjimas iš Panemunės pilių užkuriamų laužų pagalba per trumpą laiką pasiekdavo centrines Žemaičių žemes – Medvėgalio, Paršpilio, Girgždūtės, Šatrijos pilių įgulas
Tokius piliakalnius Lietuvoje pradėta statyti I tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje, kai gimininės bendruomenės sukaupė kiek daugiau turto ir prireikė šį turtą apsaugoti.
Piliakalnių šlaitai dažniausiai statūs, o viršuje suformuotos įvairaus dydžio (dažniausiai 600-2000 m2, pasitaiko ir vos 100-200 m2) trikampės arba ovalinės formos aikštelės.
Sprūdės piliakalnis
Pavandenės apylinkės pačios gražiausios Žemaičių aukštumoje. Č. Kudaba, keliaudamas ir žavėdamasis „garbingais žemaičių dievkalniais “ – Gaudkalnu, Sprūde, Lenkalių alka, Moteraičiu net lygino juos su piramidėmis.
Istoriko A. Butrimo nuomone Sprūdės ir Moteraičio piliakalniai, Gludo ežeras, miškingoje Moteraičio papėdės dauboje ir ežero pakrantėje esantis, apylinkėse dominuojantis Sklepkalnis (kaip spėjama buvęs alkakalniu), kapinynas dabartinės Pavandenės bažnyčios teritorijoje – visi šie objektai, tai tipiškas baltų teritorinis-gynybinis ir kulto centras, egzistavęs Pavandenės apylinkėse, kaip Medininkų žemės gynybinės – politinės sistemos dalis.
Manoma, jog Sprūdės piliakalnis – kunigaikščio Sprūdeikio, Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio, valdos. Sprūdeikis užrūstinęs brolį ir pabėgęs į Žemaitiją, kur įkūręs savo pilį saugiausioje, geriausiai apžvelgiamoje vietoje – Sprūdės kalne, bet ir tai jo neapsaugojo. Brolio pyktis jį atradęs ir čia.
Sprūdeikis žinojo, kur įsikurti. Nuo piliakalnio atsiveria puikūs vaizdai į Varnių duburį, kur plyti didieji ežerai – Biržulis ir Lūkstas, puikiai matomi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai.
Moteraičio piliakalnis
Sakoma, jog Žemaičių aukštumoje gamta Pavandenės apylinkėms padovanojo pačias gražiausias vietas. Č. Kudaba, žavėdamasis „garbingais žemaičių dievkalniais“ – Moteraičiu, Sklepkalniu, Gaudkalniu, Sprūde, Lenkalių alka, lygino juos net su piramidėmis.
Moteraitis pinte apipintas padavimais ir sakmėmis. Pasakojama apie du milžinus – Sprūdį ir Moteraitį, samčiais apsikeisdavusius, ant kalno stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią, laumes ir dar daug ką. Piliakalnio pavadinimas kildinamas iš jo silueto, primenančio gulinčios moters figūrą. Rytinė kalvos
dalis iš tolo panaši į moters galvą, kalvos centre iš dviejų dalių susidedantis pakilimas – krūtinė, visa kita į vakarus nutįsusi kalno dalis – lyg poilsiui prigulęs moters kūnas. Istoriko A. Butrimo nuomone, Sprūdės ir Moteraičio piliakalniai, Gludo ežeras, Sklepkalnis, esantis miškingoje Moteraičio papėdės dauboje ir ežero pakrantėje (spėjama, jog tai buvęs alkakalnis), kapinynas dabartinės Pavandenės bažnyčios teritorijoje – visi šie objektai – tai tipiškas baltų gynybos ir kulto centras, Medininkų žemės gynybinės – politinės sistemos dalis.
Piliakalnis įrengtas masyvios aukštumos aukščiausioje dalyje, nuo jūros lygio pakilusioje beveik 219 metrų. Pietinė kalno viršaus dalis 3 m aukštesnė už šiaurinę. Joje išsiskiria 60 x 30 m dydžio pakilumėlė, tarsi kalvelė ant kalno, savo forma primenanti netoliesę esančią galingąją Girgždūtę. Kalvelės aukščiausioje vietoje stovi medinis kryžius, dar iš tolo kreipiantis keleivio žvilgsnį į šią įspūdingą kalvą – buvusią tvirtovę. Kultūrinis sluoksnis, matyt, kiek nuslinkęs – aptiktas kalno terasoje. Čia rasta I tūkst. po Kr. lipdytinės keramikos šukių.
Mena Moteraitis ir 1831 m. sukilimo įvykius. Pavandenės apylinkėse buvo apsistojęs Juozapo Sirevičiaus būrys, ir iš čia beveik kasdien puldinėdavo Telšius, Alsėdžius, Plungę. Sukilimui blėstant, pro Pavandenę traukėsi F. Rolando dalinys su D. Kalinovskio „Žemaitijos pasiutėlių“ pulku. Čia, prie Pavandenės, juos pavijo reguliarioji caro kariuomenė, įvyko lemiami mūšiai. Įdomu, jog ant Moteraičio piliakalnio buvo
Girgždūtė
Tai antras pagal aukštį Žemaitijos piliakalnis (228 m.). Pati kalva labai išvaizdi – su dviem viršūnėmis. Vienoje kalvų yra nedidelė dauba – sovietmečiu nusausinto ežerėlio palikimas. Manoma čia anksčiau buvus pagoniškų apeigų vietą, o kitoje kalvoje stovėjus pilį. Sakraliniai pavadinimai sutinkami ir Girgždūtės apylinkėse – iš pietinio kalvos šlaito išteka Alkupis – Kražantės pradžia. Netoli nuo piliaklnio yra Alkos kalva, pasak padavimų milžino Ančiulio supilta, už 4 km į rytus Spasčių kalva – manoma, jog tai priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Girgždūtės piliakalnis nuo seno buvo vietos gyventojų labai gerbiamas – lankomas švenčių, susiėjimų metu.
Girgždūtė pinte apipinta padavimais, jie pasakoja apie kalno požemius, turtus, paskandintus nusausintame ežerėlyje, apie milžiną, kuris supylęs kalną – kapą savo mirusiai žmonai Girgždūtai.
1578 m. istoriniuose šaltiniuose yra paminėtas Pagirgždučio dvaras, kurio savininkas 1831 m. Juozapas Sirevičius telkė ir vadovavo 100 žmonių sukilėlių būriui.
Mena piliakalnis ir tragiškus pokario įvykius, kuomet 1945 m. sovietinės armijos kariai su vietiniais pagalbininkais Kūčių dieną sudegino gyvus Dirmeikių kaimo gyventojus.
Širmės piliakalnis
Piliakalnis lokalizuojamas dešiniajame Virvytės upės krante, dabartinės Janapolės apylinkėse nusausinto Biržulio ežero vakarinėje pakrantėje. Šiose teritorijose pirmieji gyventojai įsikūrė dar mezolite. Tam laikotarpiui priskiriama ir Širmės kalno 3 mezolito stovykla. Vėlyvajame neolite ir žalvario amžiuje šiose vietose žmonių gyventa ypač tankiai. Čia rasta 12 to laiko žvejų gyvenviečių ir 1 laidojimo vieta Patilčio kaime.
Širmės kalnas – kelių kalvų masyvo viršūnė. Viso masyve aptikta 4 akmens amžiaus gyvenvietės, I tūkst. antros pusės įtvirtintos gyvenvietės pėdsakų, ir kitų radinių: daug ir įvairialaikės metalų laikotarpio keramikos, geležinių kirvių, Aleksandro 1492-1506 denaras. Pagal šiuos radinius daroma išvada, jog čia XII – XVI a. buvusi senųjų Viržuvėnų pradžia.
Į rytus nuo Širmės kalno rastas visas kulto kompleksas, priskiriamas tam pačiam laikotarpiui. Tai už 800 m stūgsantis įspūdingas Alkakalnis, o taip pat netoliese esantis Stabinės kaimas – kaip spėjama – sakralinė vieta (tradiciškai pagonišką kulto vietą turėtų sudaryti 3 komponentai). Apie šių teritorijų sakralinę paskirtį liūdija ir jų ankstesnis pavadinimas – Stabakūlio laukas („kūlis“ žemaitiškai reiškia akmenį), o į piertryčius nuo Alkakalnio esančios pievos vadinamos Alkalėmis. Negana to, vos už 800 m į rytus nuo Alkakalnio rasime ritualinį Duonkalnio kompleksą, egzistavusį apie 2000 m.
Medvėgalio piliakalnis
Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas (anot Č. Kudabos :“Tarsi šio krašto kalvų karalius“). Kalvos aukštis – 234 m. Taip pat Medvėgalis – centrinė, žymiausia tvirtovė ginusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda.
Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvosi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: „Mudvi galiva“. Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota.