VYTAUTO DIDŽIOJO PRIVILEGIJA
Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės.
Privilegiją vėliau patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti Pirmajame Lietuvos statute (1529 m.).
Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi.
Vėliau būta ir sunkių išbandymų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš Lietuvos; grįžti jiems leista po 8 metų. Bet dominavo ne persekiojimai, ne priespauda, o tolerancija, palyginti laisvas gyvenimas, galimybė išpažinti savo religiją, laikytis savo papročių, užsiimti įvairiais verslais. Ir žydai įleido čia gilias šaknis, įaugo į Lietuvą, išugdė turtingą kultūrą. Užsiėmimai kuo įvairiausi. Didžiulis buvo žydų prekeivių vaidmuo, nors krašte viešpatavo natūrinis ūkis. Žydai buvo patyrę finansininkai, dažnai jiems patikėtos atsakingos pareigos. Michelis Juzefovičius buvo paskirtas Bresto muitinės valdytoju, jo brolis Abraomas (jis apsikrikštijo) 1510-1518 m. tvarkė visos LDK finansus. Daugelis apsigyveno kaime, arendavo žemę; dvarininkai jiems išnuomodavo karčemas, dėl to žydai neretai buvo kaltinami, kad girdo žmones. Kaltinimai neteisingi, tai liudija ir A. Šapokos istorijos vadovėlis: „Visi dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo bravorus, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose. Jos buvo statomos dvarininkų ir išnuomojamos žydams. Girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai verste versdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės. Tai buvo savotiškas mokestis.“ Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams „štetl“ tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą. Gyveno greta lietuvių, bet vis dėlto atskirai. Labiausiai skyrė religija. Viena vertus, daugelis krikščionių laikėsi bažnyčios skelbiamos nuostatos, kad žydai nužudę Jėzų ir neretas, samprotaudamas apie žydus, priskirdavo jiems tą kolektyvinę istorinę atsakomybę; kartais tai šiek tiek nuspalvindavo net santykius su pažįstamu, kaimynu. Kita vertus, judaizmas tolino žydus nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Santuokos buvo toleruojamos tik su bendratikiais; kašruto taisyklės (žr. skyrių „Religinė tradicija“) draudė sėsti su kataliku prie bendro stalo; per šabatą, kai krikščionys dirbo, žydui buvo nevalia net krosnies kūrenti. Daugelis žydų papročių lietuviui atrodė keisti, svetimi, nepriimtini, neretai sukeldavo pašaipą, o kartais ir stipresnį negatyvizmą. Tai atsispindėjo ir tautosakoje.Panevėžio ješiva Bnei Brake, Izraelis