Europos Sąjunga
Kūrimosi istorija
Tik po dviejų XX amžiaus pasaulinių karų Vakarų Europa pradėjo aktyviai įgyvendinti kitokio pobūdžio integraciją. Vienu iš pirmųjų integracijos pavyzdžių buvo 1948m. įkurtoji Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OEEC – Organization for European Economic Cooperation), susijusi su amerikietiškuoju Maršalo pagalbos planu., kurioje dalyvavo 16 valstybių. Dabar ji vadinama Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija. 1949 m. įkurta Europos Taryba.
Šiandieninės Europos Sąjungos pirmtaku reikėtų laikyti Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano 1952 m. įkurtą Europos anglių ir plieno susivienijimą (EAPS; European Coal and Steel Community – ECSC), kuriame dalyvavo Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Jos veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių valstybių sąjungai.
Belgų politiko Henrio Spako dėka 1957 m. įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB; European Economic Community – EEC), kurios svarbiausias sutarties punktas buvo bendrosios rinkos sudarymas, ir Europos Atominė Bendrija (EAB; European Atomic Community – EAC). 1957 m. kovo mėn. 27d. šešios anksčiau išvardintos valstybės pasirašė Romos sutartį dėl šių bendrijų kūrimo.
EEB veikla turėjo integruoti šešių valstybių ūkį. Kad tam netrukdytų nepakankamai jai pasirengusių valstybių prisijungimas, buvo numatyta naujus narius priimti tik vienbalsiai. 1961m. Derybas dėl prisijungimo pradėjo Didžioji Britanija. Tačiau Prancūzijos prezidento de Golio reikalavimu po poros metų jos buvo nutrauktos. Derybos atsinaujino tik 1969 m., kai de Golis pasitraukė ir politikos. Kartu su Didžiąja Britanija į EEB prašėsi priimamos ir Anglija, Danija bei Norvegija. EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencijos sąlygas. Jų savitarpio prekybos apimtis kur kas išaugo, o vykdant bendrą žemės ūkio politiką, EEB šalyse smarkiai padidėjo maisto produktų gamyba.
Tik 1973 m. Didžioji Britanija, Airija ir Danija tapo EEB narėmis po sunkių derybų. Norvegijos gyventojų dauguma referendume pareiškė nenorą dalyvauti Bendrijoje.
1973 m. EEB narėmis jau panoro tapti ir pietinės Europos valstybės – Graikija, Ispanija ir Portugalija. Graikijos prašymas buvo patenkintas 1981 m., o Ispanijos ir Portugalijos 1985 m.
9-tojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo derybos dėl Austrijos, Švedijos, Suomijos ir Norvegijos priėmimo. Atitinkamas susitarimas buvo pasirašytas 1994 metais. Norvegų tauta vėl atmetė dalyvavimą Bendrijoje.
Integracija vyko ne tik platyn, priimant į EEB naujas valstybes, bet ir gilyn – stiprinant tarpusavio ryšius, didinant aukščiausių jos organų: Europos Komisijos, Ministrų Tarybos, Europos Parlamento įgaliojimus, ir siaurinant narių suverenias teises. 1992 m. Pradžioje Nyderlandų mieste Mastrichte buvo pasirašyta 12 EEB valstybių sutartis dėl Europos Sąjungos (ES). Politinė sąjunga reikštų sudarymą konfederacinės Europos supervalstybės su bendra užsienio ir gynybos politika, smarkiai išplėstais Europos Parlamento ir kitų centrinių ES organų įgaliojimais.
Europos Sąjungos organai (įstaigos)
Europos komisija
Tai yra ES įstatymų vykdomoji valdžia. Komisijai priskiriamos iniciatyvos (per potvarkius ir direktyvas), vykdymo ir kontrolės funkcijos. Pažeidusiai įstatymus valstybei – narei komisija gali uždėti sankcijas ir perduoti Europos tribunolui.
Europos komisiją sudaro 20 komisarų, skiriamų ketveriems metams. Kiekvienas komisaras yra nepriklausomas nuo savo šalies vyriausybės, nors šios juos ir skiria. Penkios didžiosios šalys – Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Ispanija skiria po du, likusios dešimt – po vieną komisarą. Pargrindinės komisijos darbo kalbos yra anglų, prancūzų ir vokiečių, bet oficialūs dokumentai yra verčiami į visų valstybių – narių kalbas. 1985-1994m. Europos Komisijos pirmininku buvo prancūzas Žakas Deloras (Jacques Delors ), nuo 1995m. pradžios juo tapo buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas Žakas Santeras (Jacques Santer). Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.
Ministrų Taryba
Tai yra sprendžiamasis ES organas, kuriame nagrinėjama ir derinama įstatymų leidyba. Kiekviena valstybė – narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kur dirba atitinkamų ministerijų diplomatai ir valdininkai iš gimtųjų kraštų. Šių atstovybių vadovai kartą per savaitę susitinka nuolatinių atstovų komitete.
Balsai valstybėms narėms skiriami proporcingai jų gyventojų skaičiui. Iš 87 balsų Vokietijai, Italijai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai tenka po 10, Ispanijai 8, Olandijai, Graikijai, Belgijai ir Portugalijai po 5, Švedijai ir Austrijai po 4, Danijai, Suomijai ir Airijai po 3, Liuksemburgui 2. Jokia atskira šalis negali blokuoti pasiūlymo ir įstatymo projekto.
Pirmininkavimas Ministrų Taryboje (paprastai tai vadinama pirmininkavimu Europos Sąjungoje) vyksta rotaciniu principu – kiekviena valstybė – narė šešis mėnesius pirmininkauja. Ministrų Tarybos būstinė yra Briuselyje.
Ministrų Taryba priima sprendimus kvalifikuotos balsų daugumos principu.
Prezidentaujančios šalies ministrai pirmininkauja Tarybos susirinkimuose.
Europos Parlamentas
Jis dažnai vadinamas Europos tautų demokratiniu balsu. Jis kontroliuoja Europos Komisijos veiklą, tvirtina Europos Sąjungos biudžetą, vykdo
įstatymų leidybos priežiūrą. Europos Parlamentas turi teisę atšaukti Europos Komisijos įgaliojimus, tačiau nė karto šia teise nepasinaudojo.
Parlamento nariai renkami penkeriems metams. Europos Parlamento nariai yra susiskirstę ne pagal valstybinę priklausomybę, bet pagal politines grupes, pvz.: Socialistų frakcija, Žaliųjų frakcija, Krikščionių demokratų frakcija. Tad nacionalinės politinės partijos turi galimybę užmegzti politinius ryšius su kitų šalių bendraminčiais politiniais judėjimais ir kurti tikruosius transnacionalinius politinius sąjūdžius.
Parlamento nuolatiniai komitetai ir parlamento biurai yra Briuselyje. Europos Parlamento sesijos vyksta kas mėnesį Prancūzijos mieste Strasbūre. Europos Parlamento sekretoriato būstinė yra Liuksemburge.
Sprendimų priėmimo procesas:
1. ES įstatymus inicijuoja Europos Komisija, Europos Parlamento arba Ministrų Tarybos prašymu.
2. Pasiūlymai yra svarstomi Ministrų Taryboje ir tuomet siunčiami į Europos parlamentą. Čia jie patenka į atitinkamus komitetus, kur yra taisomi ir yra balsuojama. Tik tada ataskaitos yra pateikiamos planiniam posėdžiui Strasbūre.
3. Kai kurių politinių sričių pasiūlymai yra taip pat siunčiami į Ekonomikos ir Socialinį komitetą. Jie pateikia nuomonę, į kurią Ministrų Taryba atsižvelgia. Tuomet įstatymo projektas grįžta į Tarybą bei Parlamentą antrajam skaitymui.
1993m. lapkričio 1d. įsigaliojus ES Mastrichto sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių:
• Kartu su Ministrų Taryba leisti įsakymus. Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus.
• Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse.
• Gali sudaryti laikinus Tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę.
• Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgalintą priimti skundus dėl Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Parlamentui.
ES teismas
Jis yra sudarytas iš 15 teisėjų – po 1 iš kiekvienos valstybės – narės, plius 1 teisėją bei 9 generalinius advokatus, kurie turi būti nepriklausomi, skiria šalys – narės ir tvirtina Ministrų Taryba. Jie yra skiriami 6 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas 3 metai pusė teisėjų ir generalinių advokatų yra skiriami iš naujo.
Teismas paprastai posėdžiauja atskiruose rūmuose, tačiau ypatingai svarbiais atvejais visi jo nariai susirenka kartu. Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma.
Teismo funkcija – spręsti ginčus tarp šalių – narių, tarp Sąjungos ir šalių – narių, tarp institucijų, tarp asmenų, įskaitant juridinius asmenis. Jis taip pat nagrinėja Europos Sąjungos personalo skundus. Teismas įtvirtina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia teismai.
Tikslai ir uždaviniai